Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽINIOS APIE PIRMUOSIUS LIETUVIUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. KOSTAS R. JURGELA   
KOLONIJA JAMESTOWNE
Wulfstano laikais Lietuva anglams buvo žinoma tiktai kaip "rytų šalies" dalis. Kryžiaus karams prieš Lietuvą prasidėjus, jau Chaucerio raštuose atsirado žinios apie žygius į "Lettowe" ir "Pruce". Bet lygiagreičiais ėjo ir kukli prekyba, pvz. karalius Kęstutis 1342 m. suderėjo su Anglija prekybos sutartį. Bent vienas anglų karalius, Henrikas IV, dar būdamas Derby grafu, greta Vytauto dalyvavo žygyje į Lietuvą 1391 m. Vėliau, Vokiečių Ordiną "sutvarkius" 1410 ir 1435 metais, Lietuvoje prasidėjo ramesnis gyvenimas. Karalių Žygimanto "Senio" ir Žygimanto Augusto laikais medžioklės liovėsi buvusios tik vargšų pragyvenimo šaltiniu ir ponaičių pramoga, o pasidarė pelninga pramone žvėrių kailiais, panašiai kaip šiandien Kanadoje. Paskutinieji Jogailaičiai sutvarkė girias ir prasidėjo organizuotas kailių, vaško, medaus, gintaro, vilnų, linų, kanapių, dervos, potašo, rąstų ir medienos eksportas.

Girias iškirtus ir besivystant pramonei bei okeaniniam laivynui, Anglijai pritrūko žaliavų. Anglai netgi įkūrė Eastland Company, populiariai žinomą Baltic Company vardu, su skyriais Dancige, Elbinge, Rygoje ir Narvoje. Kauno, Vilniaus ir kiti Lietuvos pirkliai palaikė nuolatinius santykius su tos bendrovės skyriais, ir buvo prasidėjusi gyva prekyba su Anglija. Kita anglų bendrovė, Muscovy Company, įsikūrė skyrių Archangelske.

Deja, kaip tiktai tuo metu prasidėjo kova už Dominium Maris Baltici. Dėl Baltijos varžytis pradėjo Švedija, Danija, Olandija, Anglija, šiaurinė Vokietija, Lenkija bei Lietuva ir Mas-kolija. Prekyba darėsi pavojinga ir netikra. Sir Walter Raleigh skundėsi, kad tik 100 anglų laivų per metus lankosi Elbinge, Karaliaučiuje ir Dancige, kai tuo tarpu olandai net 3,000 laivų pasiunčia į Baltijos uostus. 1620 m. birželio 12 d. Virginia Company rašė, kad "Lenkija" yra pagrindinis šaltinis Elzbietos laivyno statybai. Laivynui labai reikėjo statybinių medžių, dervos, kanapių, potašo ir tt. Tad buvo sumany-
-------
' Ištrauka iš paskaitos Čikagoje Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavime 1961 m. rugsėjo 2 d.
------------
ta naujajame žemyne įsikurti kolonijas, nusigabenti ten prityrusių miško pramonės specialistų ir tuo būdu įsigyti nuosavą statybinių medžiagų versmę.

Galop, po nesėkmingų pastangų Roanoke saloje ("dingusi kolonija"), 1606 metais karalius Jokūbas I suteikė Chartas dviems pirklių bendrovėms: Plymouth Company of London — kolonizuoti ir eksploatuoti Amerikos žiemių kraštą, ir Virginia Company — pietinei sričiai kolonizuoti. Jau 1606 m. gruodžio mėn. trys nedideli laivai išplaukė Amerikon ir įkūrė James-towno koloniją. Deja, bajoraičiai ir avantiūristai be šeimų nelabai tiko pionierių gyvenimui — jie vengė darbo, jieškojo turtų ir naudojo maisto atsargas, nieko patys nesigamindami. Prasidėjo ligos, mirtys. Kritišku metu 1608 m. koloniją išgelbėjo kpt. John Smith, atvežęs apie 70 naujakurių, jų tarpe "aštuonis lenkus ir olandus" amatininkus, miško pramonės ir stiklo gamybos specialistus, suverbuotus Baltijos uostuose. Šių ateivių tarpe galėjo būti ir lietuvių — kpt. Smith kiek anksčiau iš turkų nelaisvės buvo pabėgęs per Lietuvą ir Lenkiją. Pastaraisiais metais lenkai teigia Londone užtikę bendrovės duomenų su tų "lenkų" vardais, pavardėmis ir kilimo vieta — iš Galicijos. Arthur Waldo iš Arizonos sakosi matęs 17-jo amžiaus pradžios veikalą, parašytą vieno tų kolonistų, ir nusirašęs dalį, bet nepristatė patenkinamų autentiškumo duomenų. Iš paskelbtų Virginia bendrovės archyvų ir John Smitho raštų žinome, kad pora tų "polonians", "polackers" ar "polanders" išgelbėjo Smitho gyvybę nuo indėno. 1619-1920 metais tie "polackers" streikavo protestuodami, kad jiems nesuteikiama teisė balsuoti kolonijos politiniame gyvenime, — tai buvęs pirmas streikas, ir pirmas politinis streikas naujajame žemyne. Atrodo, kad tų "polan-derių" ir daugiau buvo atsiradę, bet sunku jų kilmę nustatyti iš tokių užrašų, kaip "Matthew, a Polander", arba "Molasco the Polander."

Dar 1620 m. bendrovė stengėsi Virginijon užverbuoti miško pramonės ir stiklo amatininkų "iš rytinių šalių, greta Virginijoje dar užsilikusių polackerių". Tada ir vėlesniais laikais dokumentuose užtinkame "polanderių" tokiomis pavardėmis kaip "John Pergo", "Albert Molasco", "John Binias", "James Teuricke".

Iš viso šis epizodas su amatininkais, suver-buotais Baltijos uostuose ir įkurdintais Virginijoje, dar laukia nuodugnesnio ištyrimo ne tiktai Amerikos ir Londone archyvuose, bet ir Baltijos uostų prekybinių įstaigų bei Lietuvos ir Lenkijos valstybiniuose archyvuose.
Pažymėtini šie šaltiniai: Miecislaus Hai-man, "Polish Pioneers of Virginia and Kentucky", Annals of the Polish R.C. Union Archives and Museum, Chicago 1937 (su daugeliu jo nurodytų originalių šaltinių); "Jamestown Pioneers from Poland, 1608-1958", Polish Amer. Congress, Jamestown, Va., Sunday, Sept. 28th, 1958, su daugelių fotokopijų; HA. (Henry Archacki), "The Mystery of the Missing Memoirs!", "Polonia Reporter", New York, v. Ill, Nr. 7-8, July-August 1958, pp. 16-19; "The Original Lists of Persons of Quality . . . who went from Great Britain to the American Plantations 1600-1700", ed. John Camden Hotten, New York 1874.

TOBAGO SALA
Kun. Jonas Žilius (Jr. Jonas, "Lietuviai Amerikoj," Plymouth, Pa. 1899, p. 12) kartojo Simano Daukanto (Būdas Senovės Lietuvių p. 195) žinią, kad "da apie 1688 m. būriai lietuvių emigravo į Naująjį Svietą". Esą, Kurše buvo atsiradusi "didė daugybė" svieto iš Lietuvos, Kuršo kunigaikštis Jokūbas Kettleris "nupirko nuo Iszpanų karaliaus salą vadinamą Guada-lupą ir iszleido į tenais atėjūnus įkurti naujokyne ir tuom paežiu praplatinti prekybą. — Tą naujokyne paskui Anglai iszgriovė, o likusįjį svietą iszvedė į New Yorką, kurs tuom laiku buvo da suvis mažiutėlis miestelis."

1930 metais Juozas Pronckus savo veikale "Arionų Prisikėlimas" (Boston - Chicago - New York-Kaunas, pp. 118-119) citavo Juozo Hert-manavičiaus duomenis, imtus iš "The School of Thinkers", Pittsburghe, 1922 m. birželio mėn., jog "būtent 1618-20 metais" Romos bažnyčios remiama stipri lenkų kariuomenė įsiveržė Lietuvon, kad privertus lietuvius protestantus grįžti katalikybėn. Tad, esą, dalis protestantų emigravo svetur, daugiausiai Anglijon, ir iš ten "su Tėvais Piligrimais" emigravo Amerikon. Girdi, jų tarpe buvo tokių "didžiūnų", kaip Buttvilai, Gedvillai. . ., "kurių dvarai buvo konfiskuoti Romos katalikų bažnyčios ir lenkų valdžios". — Visa bėda tik ta, kad nei Romos katalikų bažnyčia, nei Lenkijos valdžia nei tais metais, nei tame šimtmetyje nebuvo "įsiveržę Lietuvon", niekas nekonfiskavo reformatų dvarų, ten minimų aristokratiškų šeimų tokiomis pavardėmis anuomet Lietuvoje nėra buvę — ir nebuvo jų nei Tėvų Piligrimų tarpe, o pastarųjų visos pavardės gerai žinomos.

Toliau Pronckus vėl citavo Hertmanavičių, kad — esą — kiti protestantai "šimtais tūkstančių" bėgo į Kuršą, ir Kuršo kunigaikštis jiems nupirkęs mažytę salą "Mažąją Antillesą" ir pavadino ją "Guadalupi", kas reiškia "persekiojamiems ir pergalėtiems", ir toje saloje apgyvendinęs "dešimtis tūkstančių lietuvių tremtinių". Vėliau, po 3 metų, toji sala atitekusi Prancūzijai, ir anglai "pasiuntė keletą laivų perkelti kolonistams į Ameriką ir jiems davė vietą prie Hudson upės, kur dabar stovi New York, ir tie lietuviai pradėjo statyti miestą, kurį pavadino Aušra'. Tuo laiku prasidėjo gausinga imigracija olandų, kurie irgi apsigyveno toje vietoje, ir tarp lietuvių ir olandų kilo ginčų dėl miesto vardo... ir tie ginčai ėjo, ligi atvyko Duke of York ir išsprendė ginčus, pavadindamas tą miestą savo vardu — New York".
Kiek vėliau, 1942 m. lapkr. 27 d., Brookly-no savaitraščio "Amerika" skiltyse (p. 5) velionis Vincas F. Jankauskas, Lietuvių Spaudos Klubo sekr. ir didelis mėgėjas lietuvius kildinti iš etruskų ir tt. (pvz. "škotai" savo vardą gavę dėl to, kad jie "skutosi"), džiaugėsi, kad to Klubo nariai, kun. Antanas Milukas ir Anicetas B. Strimaitis, "surado, kad lietuviai turėjo savo koloniją Aušrą prie pat Hudson upės ... Jų buvo 300, užrašyti lietuviais, su pavardėmis; pažymėta, kad kovai su indėnais jie ketino parsitraukti iš Lietuvos savo kariuomenę." "Naujienos" 1961 m. rašė, kad Stasys Michelsonas visus tuos teigimus sutraukė į stambų savo veikalą apie lietuvių praeitį Amerikoje.

Nemačius Miluko, Strimaičio ir Hertmana-vičiaus surastų duomenų, sunku spręsti jų rimtumą. Tačiau esama nustatytų faktų, kurie paneigia tuos teigimus. Gvadelupės sala, atrasta dar Kolumbo 1493 m., buvo Prancūzijos nuosavybė nuo 1634 metų — prieš Jokūbo Kettlerio šeimininkavimą Mintaujoje: jis gimė 1610 m., administraciją perėmė 1638, valdovu tapo 1642, mirė 1682 metais. Anglai 1666, 1691 ir 1703 metais mėgino paveržti Gvadelupę iš prancūzų, bet tas buvo jiems pavykę tik 1759 m. Taigi, Kettleris negalėjo tos salos pirktis iš ispanų po 1634 m., ir anglai negalėjo "lietuvių" perkel-dinėti iš Gvadelupės į dabartinę New Yorko vietovę, kurią jau 1609 m. lankė olandų tarnyboje buvęs kap. Henry Hudson ir kur netrukus, prieš Jurgio Kettlerio kolonizacines pastangas, įsisteigė olandų kolonija, Naujoji Nederlandija ir miestas Nieuw Amsterdam, vėliau tapęs New Yorku.

Kiek tikresnė istorija buvo su Tobago sala.
Mat, Lietuvos ir Lenkijos valdovo vasalas, Kuršo ir Žemgalos kng. Jokūbas Kettleris rūpinosi įsigyti kolonijų ir pelnytis iš okeaninės prekybos. Kurį laiką jam pavyko įsigyti Gambi-ją Afrikoje, iš kur jisai darė pelningą prekybą vergais — kryžiuočių palikonys vokiečiai ir svetur suverbuoti ginkluotieji avantiūristai vergė negrus, kaip seniau mėgino pavergti lietuvius ir baudžiavon pajungė latvius. Esama nepatikrin-tinų užuominų, kad Kuršo laivai dar 1632 m. lankėsi Tobago saloje, Karibų jūros pakraščiuose Amerikos pusrutulyje. Lygiai mažai žinoma ir apie tariamąją antrą ekspediciją į Tobago salą 1642-1650 m., kur anglai buvo įsikūrę nuo 1625 m. Esą, Jokūbas 1642 m. pasiuntė ten du laivu ir pirko ar paveržė tą salą iš anglo Robert Rich, "Earl of Warwick Tobago". Betgi Tobagą kolonizuoti Jokūbas mėgino tik 1654 m. Jokūbo paskirtas gubernatorius W. Mollens pranešė, kad Tobagoje nebuvo baltų žmonių, Trinidade buvo ispanai, laukiniai iš aplinkinių salų puldinėjo kuršius, o ir pačioje Tobago saloje gyveno karibai. Kuršo laivas 1654 m. ten nuga-

Varvekliai

beno 120 karių ir 80 šeimų, klebonavo kun. En-gelbrecht. Vėliau dar keturi laivai atgabeno kelis šimtus karių ir kolonistų, daugiausia olandų ir skandinavų.

Šaltiniai nurodo naujakurius turėjus vergų, kurie regimai buvo vežami iš Gambijos. Ilgainiui atsirado 120 plantacijų, 3 bažnyčios, 7 cukraus gamyklos, dvi romo varyklos, Jamestowno arba Jakobštadto forte buvo sutelkta 128 patrankos. 1654 metais Tobagon atvyko antra stambesnė olandų naujakurių grupė, kuriai vadovavo broliai Lampsius, ir tie pradėjo intriguoti ir pasigrobė valdžią. 1658 m. buvo pranešta, kad daugumas kuršių buvo karibų išskersti. Kuršiai dar mėgino sukilti prieš olandus, bet 1659m. buvo įveikti. Vėliau, 1677 m., Jokūbas vėl pasiuntė laivą ir užėmė Tobago. 1680 m. atplaukė daugiau Kuršo tarnybon užverbuotų karių, majoro Bennet vadovybėje. Netrukus karibai vėl puolė naujakurius. Daugumas naujakurių žuvo, majoras Bennet patrankas pardavė į Barbadosą ir patsai pabėgo į savo gimtinę Škotiją. 1681 m. Jokūbas vėl pasiuntė laivą "Der Blumen-topf", bet laivo kapitonas Nagel išdavė karius Alžerijos korsarams. 1681 m. į Tobagą atplaukė Kuršo tarnyboje buvęs pulk. Monk su naujakuriais, daugiausia prancūzų hugenotais, ir Fortą James pavadino Fort Casimir (gal Kuršo sosto įpėdinio Fridricho Kazimiero garbei), bet karibai nesiliovė puldinėję. Tais pačiais 1681 m. Jokūbas dar mėgino savo koloniją sustiprinti, parduodamas žemės kpt. John Poyntz bendrovei Londone. Toii anglų bendrovė turėjusi salą kolonizuoti, tik neįsileisti katalikų. Jokūbo (mirusio 1682) įpėdinis Fridrichas Kazimieras išlaikė Tobago saloje Fortą Casimir ligi 1691 m., tačiau Poyntzo bendrovė nekolonizavo salos.

Latvis prof. Aleks. V. Berkis savo apsčiai dokumentuotame veikale "The Reign of Duke James in Courlad 1638-1682" (Vaidava, Lincoln, Neb. 1960, pp. 75-79, 142-147, 171-5) pakartotinai pažymi, kad Kurše nebuvo gyventojų pertekliaus ir kad Jokūbas mėgino kolonistus gauti iš kitur, nes Kurše trūko darbo jėgos. Iš Kuršo viešpatavimo lakių Tobago saloje tėra išlikę geografiški pavadinimai — Kurland upė, Courland įlanka ir tt. Tarp kitko, Tobago sala buvo "Robinzono Kruzo" nuotykių vietovė.

1960 m. Tobago saloje lankėsi amerikiečių mokslininkų ekskursija, kurioje dalyvavo ir latvis prof. Edgars Andersonas. Pasikalbėjime su Am. Balso latvių kalbos tarnyba prof. Ander-sons pranešė, kad Tobago saloje bus steigiamas muziejus ir telkiama istorinė medžiaga. Jo duomenys dėl įvairių datų nevisada sutinka su Berkio. Andersons sakėsi užtikęs kai kurių karių sąrašų, ir kad karių tarpe galėję būti latvių, k.a., Zakits, Maceniek, Johann Bulte (jis mano, kad tai Jan I. Mulke), nors apskritai buvo tai vokiečio valdovo kolonija, apgyvendinama olandų, skandinavų, prancūzų ir anglų naujakuriais.

Iš viso neatrodo, kad "lietuviai" buvo kolonizuojami ar tai Gvadalupės, ar tai Tobago salose, arba kad tie tariamieji lietuviai būtų į-steigę "Aušrą" olandų kolonijos žemėje.

Lenkas velionis Miecislaus Haiman savo veikale "Polish Pioneers of Pennsylvania" (Annals of the Polish R. Cath. Union Archives and Museum, vol. VI, Chicago 1941, pp. 32-33) nurodo, kad "Apie 1690 m., grupė menonitų iš Lietuvos atvyko į Pennsylvaniją drauge su savo bendratikiais iš Šveicarijos." Savo šaltiniais Hai-manas nurodo šiuos: Samuel W. Pennypacker, er, Historical and Biographical Sketches, Philadelphia 1883, p. 178; ir J.G. DeScheffer'io "Men-nonite Emigration to Pennsylvania", The Pen-na. Magazine of History and Biography, vol. II, 1878, p. 120.


Dr. Karolis Aleksandras Curtius

Dr. Curtiaus disertacijos titulinio puslapio fotostatinė nuotrauka.

ALEXANDERCAROLUSCURTIUS
Jėzuitas kunigas Isaac Jogues, vėliau indėnų nukankintas, 1643 m. viešėjo protestantiškos olandų kolonijos sostinėje Nieuw Amsterdame (dabartiniame New Yorke), ir kalvinas gubernatorius Kieft jam tada sakė, kad kolonijoje gyvena aštuoniolikos tautybių ("kalbų") žmonės. Jėzuitą nustebino jį pasveikinęs jaunikaitis, kuris su ašaromis akyse bučiavo kat?liko kunigo rankas — nukirstais pirštais — ir susijaudinęs šaukė "Kankinys! Kankinys!" Tai buvo pirklio tarnautojas liuteronas "lenkas". ("The Jesuit Relations and Allied Documents — Travels and Explorations of the Jesuit Missionaries in New France 1610-1791", Cleveland 1896, t. XXXI, p. 99; Isaac Jogues, "Novum Belgium", New York 1852, p. 11; Mrs. Schuyler Van Rensselaer, "History of the City of New York in the 17th Century", New York 1909, vol. I, p.
202). Kolonijos priešų brošiūra, išleista 1649 m. ("Breeden-Raedt Aende Vereenichde Nederland-sche Provintien" — Platus Patarimas Jungtinėms Olandų Provincijoms) vaizdavo pasikalbėjimą dviejų olandų jūreivių, brazilo portugalo, švedo studento, anglo ir "Konrad Popolski" p.vadinto lenko. Pastarasis buvęs nešnekus. Laivas, esą, plaukė į N. Olandiją. Tasai faktas irgi rodo, kad emigrantų tarpe buvo žmonių ir iš Lenkijos-Lietuvos Bendruomenės. Iš tiesų, ka-t likų nesutarimai su disidentais ir 60 metų trukę karai su Švedija bei maskolių ir kazokų invazija Lietuvon pasiuntė išeivių bangą Olan-diion, kur jau seniau mokėsi lietuvių, pvz. Leideno universitete 1631 m. kng. Jonušas Radvilas, 1638 m. Samuel Abramoricz Lituanus, 1643 m. Rutgerius Hermannides Vilna Lithuanus.

Kai anglai iš N. Anglijos mėgino įsikurti netoli nuo Fort Orange, Wappingerio upelio žiotyse (prie dabartinio Poughkeepsie, N.Y.), N. Olandijos gubernatorius Peter Stuyvesant 1659 m. rugsėjo 4 d. pareikalavo iš Olandijos atsiųsti "gerų ir sumanių ūkininkų, apie 25 ligi 30 šeimynų, ir pagelbėti jiems su 20-25 kareivių sargyba per d vie j us ar trejus metus jiems apsaugoti nuo barbarų, kurie tenai yra gana stiprūs ir drąsūs. Kad būtų galima tatai kuo greičiausiai ir saugiai vykdyti, Jūsų Malonybės teikitės, jei galima, atsiųsti kiek lenkų, lietuvių, prūsų, jutlandiečių ar flamandų ūkininkų, kurių, tikimės, galima greit ir lengvai gauti šiais Rytų ir Žiemių karo laikais ir atsiųsti pirmaisiais laivais". (K.R. Jurgėla, "Lietuvis Pirmasis Mokytojas New Yorke", Amerika, Brooklyn, N.Y., Nr. 20 326, 1940 m. geg. 17 d. ir ten nurodyti šaltiniai: "Colonial Documents", t. 13, p. 108; t. 14, p. 437; "A History of New Sweden," Philadelphia 1874, p 95; John R. Broadhead, "History of the State of New York", New York 1853, t. I, p. 655; E.B. O'Callaghan, "History of New Netherland", New York 1854, t. II, pp. 402-403, ir kt. Tie patys šaltiniai buvo 1958 m. lapkr. mėn. Aniceto Simučio cituojami Brooklyno "Vienybėje", Chicagos "Naujienose", Clevelando "Dirvoje" ir kitur.)

Po dviejų savaičių Stuyvesantas pakartojo savo prašymą ir paprašė ūkinių padargų naujakuriams, nes esą sunku padargų gauti vietoje ("Colonial Documents", op. cit., t. XIII, p. 111). Vakarų Indijos Bendrovės direktoriai Amsterdame irgi susirūpino kolonijos saugumu nuo anglų brovimosi ir 1659 m. gruodžio 22 d. rašė Stuyvesantui, kad padargai siunčiami tuojau, o direktoriai "nenurims", ligi gaus ir pavasarį kolonijon pasiųs ūkininkų, "ir tam tikslui mes talkon kviesime lenkų bajorą Lodem Bachio" (ibid., pp. 129-130; "Ecclesiastical Records of the State of New York", Albany 1901, t. I, p. 459).

Šiuo tarpu nemėginsime nagrinėti, kiek ir kokios tautybės ūkininkų buvo atsiųsta. Beje, 1651 m. olandai sugriovė švedų Fortą Nassau ir, matyt, švedams pašiepti savąjį fortą ten pavadino švedų priešo, Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Jono Kazimiero vardu — Fort Kasimier. Dabar ta vietovė vadinasi New Castle, Delaware.

Visai tiksliai nustatomas vieno įžymaus lietuvio kolonisto atvykimas ir gyvenimas Amerikoje. Mat, 1658 m. pavasarį Nieuw Amsterdamo "Burmistrai ir Ganytojai" rašė Vakarų Indijos Bendrovei Amsterdame, kad kolonijos jaunuolių skaičius auga, daugumas jų moka skaityti ir rašyti, betgi daugelis tėvų norėtų savo vaikus pramokyti lotynų kalbos, nenori jų siųsti pas anglus į N. Angliją, o patys nepajėgia mokytojo samdytis. Todėl miesto galvos prašė, kad bendrovė savo lėšomis parūpintų paaugliams mokytoją.

1659 m. bal. 25 d. bendrovės direktoriai rašė gubernatoriui Stuyvesantui: "Kiek vargo turėjome surasti lotyniškai mokyklai vedėją, parodo tas faktas, kad dabar atvyksta Aleksandras Karolis Cursius, seniau profesoriavęs Lietuvoje, mūsų pasamdytas su metine 500 florinų alga, į-skaitant maistpinigius; mes taipgi dovanojame jam 100 florinų prekėmis, kurias jis gaus ten atvykęs." Jie taip pat rašė, kad bendrovė pažadėjo jam "sodui arba daržui patogų žemės sklypą", ir kad jam bus leista "duoti privačias pamokas, kiek tai bus įmanoma nepakenkiant pareigoms, kurioms jisai nusamdytas" (žr minėtąjį mano straipsnį "Amerikoje" ir ten nurodytus šaltinius). Šis "Alexander Carolus Cursius, late Professor in Lithuania" buvo Amsterdame pasamdytas 1659 m. bal. 10 d. ("N.Y. Historical Records", t. XIV, p. 437; kiti duomenys apie jį ten randami pp. 443, 445, 452 ir 462, kur jis jau vadinamas "Rector Curtius".)

Šis "profesorius iš Lietuvos" Amerikon atplaukė 1659 m. birželio gale, nes liepos 4 d. jau turėjęs "kelis mokinius". Jisai drauge buvo pirmasis kolonijos gimnazijos mokytojas-vedėjas, pirmasis gamtininkas ir pirmasis gydytojas — nors medicinos mokslą baigė tik 1662 m. Įvairūs jo pergyvenimai smulkiau aprašyti ir dokumentuoti mano 1940 m. rašiny "Amerikoje" ir A. Simučio minėtame 1958 m. rašiny bei jo paskaitoje trečiame Amerikos lietuvių gydytojų suvažiavime New Yorke 1961.6.24 d.

Po dvejų metų gyvenimo Amerikoje šis viengungis lietuvis mokslininkas 1661 m. rudenį grįžo Europon ir gruodžio 27 d. įsimatrikulia-vo Leideno universitete studijuoti teisės ir medicinos. "Album Studiosorum Academiae Lug-duno Batavae 1575-1875" (Haguae Comitum 1875, p. 494) jo matrikuliaciją cituoja "Carolus Alexander Curtius Nobilis Lithuanus, J. et M'.". Anicetas Simutis gavo iš Leideno universiteto matrikuliacijos nuotrauką, kurioje vieton albumo "J. et M." įrašyta "J.V.D. et Medici-nae candidatus" ir kad jis gyveno viešbutyje Hertog van Venetien "prie ilgojo tilto" (ir dabar Leidene yra gatvė Langebrug). Anicetas Simutis gavo ir Curtiaus 1662 m. disertacijos viršelio nuotrauką, "Disputatio Medica Inaugura-lis, de Calculo Renum ac Vesicae", daktaro Curtiaus apgintą liepos 15 d. ir universiteto spaustuvės tais metais išspausdintą. Toji nuotrauka atspausdinta minėtojo Gydytojų Sąjungos leidinio antrame puslapyje. (Zr. Simučio paskaitos santrauką "Vienybėje" 1961 m. rgpč. 4, pp. 6 ir 8.)

Kas buvo tasai Cursius arba Curtius?
1948 m. teiravausi pas velionį Vaclovą Biržišką Vokietijoje, ir jisai man nurodė Leideno Universiteto Albumą, bet kitų žinių apie jį neturėjo, nors spėliojo, kad tai galėjęs būti ari-jonas (socinijonas ar unitaras). Lenkų didž. biogr. žodyne radau žinią apie arijoną "Florianus Crusius" arba "Krusius", "Plungensis Lith-uanus", bet tasai mirė prieš mūsų aptariamą laikotarpį. Lenkas Jan Otrębski savo žodyje apie Chilinskio "Oksfordo Bibliją" rašo, kad jisai prieš pastarąjį karą nusirašė Vilniaus ir Kėdainių reformatų archyvinę medžiagą, tarp kitko ir sinodų protokolus bei svetur siunčiamų studentų sąrašus. Mano prašymai nesusilaukė atsakymo. Labai gali būti, kad Otrębski (o gal ir okupaciniai organai Lietuvoje) turi raktą į pirmojo mokytojo New Yorke asmenybės mįslę — to rakto A. Simutis neužtiko Olandijoje: po 1662 m. Curtius "dingo".

Tegalima dar pridėti, kad Leideno universiteto alumnų registruose yra keli vokiečiai Curtius'ai, o 1758 ir 1761 m. datomis ir "Carolus Wernerus Curtius Narva-Livonus", atsieit iš Estijos. Mums rūpimas mokytojas buvo bajoras ir rašėsi esąs lietuvis — ne Borussus, kaip kad 1638 m. "Fredericus Crusius Borussus", ne li-vonus ir ne polonus. Taigi jisai negalėjo būti "mažlietuvis". Konsulas Anicetas Simutis spėlioja, kad tai galėjęs būti "Kuršius" ar gimininga pavardė. Lenkas istorikas Mieczyslaw Hai-man spėliojo, kad tai galėjusi būti sulotyninta "Kurcz" šeimos pavardė — seniau esą būta dviejų tokių bajoriškų šeimų Lenkijoj, ir abidvi buvo kilusios iš Lietuvos, o Nieseckio herbari-jui žinoma ir Poznanijos Kurczewski šeima. Simutis savo paskaitoje Gydytojų Sąjungos suvažiavimui citavo ir prof. kun. Pauliaus Rabikausko žinią iš lenkiškų šaltinių, kad Karol Kurcz yra "pasirašęs nuo Vilniaus vaivadijos karaliaus Jono Kazimiero (1648-1668) kandidatūros rinkimams indorsavimo dokumentą. Gali būti, kad čia yra mums rūpimo Kuršiaus tėvas arba gal ir pats dr. Kuršius." Iš savo pusės galiu pastebėti, kad Lietuvos unijos su Švedija 1655 m. dokumentą pasirašė "Kazimierz Kors-zewski", "Josephus Korszewski" ir "Jakub Ja-kubowicz-Korszewski" (Wl. Konopczynski i K. Lepšy, "Akta Ugody Kiejdanskiej 1655 Roku," Ateneum Wilenskie, Rocznik X, 1935,pp. 212 ir 215). Kitą Haimano prielaidą, kad tai galėjęs būti koks vokiškos kilmės "lenkas miestelėnas", tenka atmesti, nes tai buvo bajoras ir lietuvis. Įdomu dar ir tai, kad 1660 gruodž. 23 d. Leideno universitete įsimatrikuliavo ir 20-metis "Albertus Saboroski, Polonus, famulus Nobilis eius-dem" — tai buvo vėliau Amerikoje išgarsėjusios "Zabriskie" šeimos pranokėjas, Lenkijos rokošininkų Zaborowskiu atžala. Kaip matome, lenkas rašėsi lenku, lietuvis lietuviu, prūsas prūsų, ir taip toliau.

VĖLYVESNIS KOLONIJŲ LAIKOTARPIS
Kitų asmenų, kurių kilmė iš Lietuvos būtų dokumentuose nurodoma, nepavyko užtikti. Tačiau iš pavardžių sprendžiant — bet neužmirštant nevykusiai įrašytas ar išskaitytas formas — galėjo būti ir lietuvių.

Pavyzdžiui, Naujosios Olandijos, vėliau New Yorko provincijos dokumentuose užtinkame karį John Bembo, Fort Orange įgulos narį 1654 m. (A.J.F. Van Laer, "Minutes of the Court at Fort Orange and Beverwyck 1652-1656," Albany 1903, t. I, pp. 84, 142.). 1659 m. vasario men. "John Artisert alias Niensovisch" vedė Catharine Keerloos — bažnytinė metrika nurodo jį atvykus iš Amsterdamo, tačiau "alias" nėra olandiškas ("Collections of N.Y. Genealogical and Biographical Society", t. I, p. 23). "Hans Karoski, vyras apie 90 metų, palaidotas mūsų bažnyčioje" — vokiečių liuteronų 1718m. rugsėjo 28 ("N.Y. Genealogical Record", t. XXIII, p. 26). Mary Ruskey 1737 m. lapkr. mėn. ištekėjo už Theodorus Vanwyk ("Names of Persons for whom marriage licenses were issued by the Secretary of the Province of New York, previous to 1784," Albany, N.Y. 1860, p. 331).

Jau Jurgio Vašingtono laikais anglų nelaisvėn pateko Joseph Galik; keliais atvejais Mary a Masky minima Shawangunk, N.Y. olandų reformatų bažnyčios metrikose. Virginijoje pasitaiko tokios pavardės, kaip Alexander Galesky (1771 m.), Michael Ayleski (1796), Joseph Surba (1780), Joseph Mintus (1790), John Slavica (1800). 1790 metų pirmojo gyventojų surašymo duomenys rodo, kad New Yorko valstybėje, Montgomery apskr. Canajoharie Town ribose Henry Dabush šeimą sudarė du balti vyriškiai jaunesni kaip 16 m. ir keturios laisvos baltos moteriškės ("Heads of the Families at the First Census", t. II, New York, p. 99). 1793 m. liepos 16 d. New Yorke Louis Chodkiewicz vedė Ann Beekman ("N.Y. Genealogical and Biographical Records", t. XIII, p. 45) — gal tai Katkų šeimos atžala? Deja, tegali būti spėliojimai.
Lietuviškai atrodančių pavardžių randame ir Amerikos revoliucijos kare. Amerikos pusėje tada tarnavo mažiausiai du lietuviai — Tadas Kosciuška ir Mykolas Grabauskas.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai