Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KALBOTYRINIS DARBAS LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PR. SKARDŽIUS   
Lietuvių kalbos mokslo darbas dabartinėj Lietuvoj dirbamas ypatingomis aplinkybėmis. Tuojau po karo ir dar kiek vėliau tą darbą nemaža trukdė didžiai išgarsintas ir beveik su-oficialintas rusų akademiko N. Maro "naujasis kalbos mokslas", kuris tarybinę kalbotyrą privedė prie visiško bankroto. Bet ir 1950 m. triukšmingai tą mokslą suniekinus, ne viskas iš esmės pasikeitė: iš vienos pusės, tiesa, pagal J. Stalino naują kalbotyros uždavinių ir tikslo nušvietimą daugkas buvo grąžinta, kas pirmiau visai buvo išguita iš kalbotyrinių tyrinėjimų, pvz. lyginamasis istorinis kalbotyros metodas, genealoginė kalbų giminystė, indoeuropiečių prokalbė ir kt.; iš kitos pusės pagal tą pačią interpretaciją buvo ir dabar tebėra stengiamasi visą kalbotyrinį galvojimą ir kalbotyri-nio darbo būdus (metodus) vis daugiau ir į-mantriau atremti į marksistinę komunistinę ideologiją, pvz. redaguojant didįjį lietuvių kalbos žodyną, organizuojant tiriamuosius lietuvių kalbos mokslo darbus, siejant kalbos mokslą su praktika ir kt. Dėl tos priežasties seniau buvęs atskiras Lietuvių kalbos institutas buvo panaikintas ir jo vietoj įkurtas jungtinis Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, kuriam vadovauti paskirtas marksistinis literatūros kritikas ir žurnalistas K. Korsakas. Vadinas, kalbotyrinis darbas Lietuvoje negali būti patikimai vien pačių kalbininkų dirbamas ir tvarkomas atskirai, savaimingai.

Kita priežastis, kuri didžiai veikia lietuvių kalbos tyrinėjimą, yra trūkumas geriau įsidir-busių lietuvių kalbininkų tyrinėtojų (lingvistų). Dalis nepriklausomosios Lietuvos kalbininkų, artinantis rusų invazijai, pasitraukė į Vakarus. Vienas iš vyriausiųjų Lietuvoj pasilikusiųjų kalbininkų, J. Balčikonis, visą savo gyvenimą daugiausia tėra rūpinęsis praktiniais rašomosios kalbos dalykais, ypač geresne mokykline skaityba (lektūra), o kalbotyros dalykais plačiau nesidomėjo. Jo svarbiausias kalbinis darbas, didžiai naudingas ir kalbotyrai, buvo didžiojo lietuvių kalbos žodyno redagavimas, bet prieš kelerius metus buvo ir nuo to pašalintas. Prof. Borisas Larinas, daugiausia dirbęs slavistinį, pirmoj vietoj mokslinį bei praktinį rusų kalbos darbą, lig šiol maža turėjęs reikalo su lietuvių kalba ir dabar, kaip spauda praneša, gyvendamas svetur ir tik kartais atvažiuodamas į Vilnių, aišku, visai nedaug tegali prisidėti prie geresnio lituanistų kalbininkų išmokslinimo. Visa eilė atsirandančių naujų lietuvių kalbininkų tėra dar pradininkai (daugiausia kandidatai doktorantai), žengią tik pirmuosius žingsnius, todėl iš jų tuo tarpu dar ir negalima laukti kokių gilesnių, išsamesnių tyrinėjamų kalbotyrinių darbų.
Apie kaikuriuos žymesnius ligi 1957 metų Lietuvoj pasirodžiusius kalbotyrinius darbus aš jau trumpai esu rašęs 1958 m. Aidų Nr. 10, 444-451 psl.: lig tol stambesnių savarankiškų kalbotyrinių tyrinėjimų nebuvo pastebėta. Taip pat ir nuo 1958 m. nėra pasirodę pagrindes-nių, išsamesnių lietuvių kalbos potyrių. Daugiausia atskiruose leidiniuose yra išspausdinta įvairaus turinio kalbotyrinių straipsnių, kurių didelė dalis sudaro atskiras teberašomų ar jau parašytų monografijų (daugiausia kandidatinių disertacijų) dalis. Čia pirmoj vietoj paminėtina visa eilė dialektografinių straipsnių, pvz., 1959 m. "Lietuvių kalbotyros klausimų" antroje knygoje — A. Jonaitytės "Šakynos tarmės kirtis ir priegaidė" (109-129 psl.), K. Morkūno ir A. Sabaliausko "Kuršių Neringos žvejų lietuvių tarmė" (131-148 psl.), J. Šukio "Miežiškių tarmės vokalizmo bruožai" (151-163 psl.), J. Kardely tės "Daiktavardžio kailįymas Linkmenų tarmėje" (165-176 psl.), EI. Grinaveckienės "Būdingesnės giminės, skaičiaus ir linksnio formos Mituvos upyno tarmėje" (177-184 psl.), I. Jašinskaitės "Biržų tarmės įvardis" (187-193 psl.), A. Vidugirio "Kai kurios Zietelos tarmės ypatybės" (195-212 psl.), J. Senkaus "La-zūnų tarmės tekstai" (215-230 psl.), M. Sivic-kienės "Kai kurie beasmenių sakinių tipai Mal-kavos tarmėje (BTSR, Magiliovo srt., Mstislav-lio rajonas)" (231-237 psl.); 1960 m. "Lietuvių kalbotyros klausimų" trečioje knygoje — K. Morkūno "Rytų aukštaičių pietinės tarmės fonetika" (5-55 psl.), V. Vitkausko "Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė" (61-76 psl.), A. Jonaitytės "Nauji duomenys apie Skaisgirio tarmės konsonantizmą" (79-85 psl.), D. Gargasaitės "Plikių tarmės žodžio galo dvibalsis -ai" (87-89 psl.), A. Jonaitytės "Šakynos tarmės daiktavardžio kaityba" (91-110 psl.), A. Vidugirio "Zietelos tarmės įvardis" (113-131 psl.), J. Senkaus "Kapsų-zanavykų tarmių būdvardžio ir skaitvardžio kaitybos bruožai" (133-158 psl.),


Paulius Augius - Žemaičių vestuvės. (1937 m.)

Ė. Grinaveckienės "Mituvos upyno tarmės daiktavardis" (161-175 psl.), J. Šukio "Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės" (177-187 psl.); 1960 m. "Kalbotyros" antroje knygoje — J. Kardelytės "Linkmenų tarmės fonetika" (5-30 psl.); 1958 m. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbų serijoj A, 2(5) — J. Senkaus "Kai kurios kapsų ir zanavykų tarmių veiksmažodžio ypatybės" (127-143 psl.); 1960 m. Darbų serijoj A, 2 (9) — J. Senkaus "Daiktavardžių linksniavimo kapsų ir zanavykų tarmėse bruožai" (157-170 psl.), E. Grinaveckienės "Kai kurios Apso tarmės būdingesnės ypatybės" (173-189 psl.); 1960 m. Vilniaus Valstybinio Pedagoginio Instituto Mokslo Darbų vienuoliktame tome — VI. Grinaveckio "Šiaurės vakarų dūni-ninkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida" (41-110 psl.).

Kaip iš šio sąrašo matyti, straipsnių autoriai rašo tik apie atskirus įvairių tarmių dalykus; niekas iš jų neaprašo kurios tarmės ištisai. Tai yra dėl to, kad įvairūs diplomantai ar disertantai savo darbuose aprašo atskiras tarmes, bet tie jų aprašai, visos tarmės monografijos, lig šiol daugiausia buvo laikomi rankraštyne ir niekur nespausdinami. Toliau, lyginant tuos straipsnius tarpusavy, galima pastebėti, kad jų fonetinė transkripcija yra didžiai įvairi, nevienoda: vieni autoriai vartoja vienokius, kiti kitokesnius specialius fonetinius rašmenis, o dar kiti tesinaudoja paprastaisiais rašomosios kalbos rašmenimis, tik šiek tiek juos savaip paįvairindami. Beveik niekas iš jų mokamai ir ištisai nevartoja fonetinės Kopenhagos fonetikų konferencijos priimtosios transkripcijos, kuri vartojama J. Gerulio tarminėse lietuvių kalbos studijose, Chr. Stango ir J. Gerulio Prūsų lietuvių žvejų bei P. Joniko Pagramančio tarmės aprašuose ir kt. Taip pat nevienodai autoriai doroj a ir pačią tarminę medžiagą: vieni iš jų tarmių dalykus tik aprašo, o kiti šalia to dar mėgina tai istoriškai ar etimologiškai aiškinti. Visa tai rodo, kad dabartinėj Lietuvoj dar nėra išdirbtos vienos pastovios ir modernios tarmių tyrimo sistemos ir, svarbiausia, neturima geresnio mokytojo fonetiko ir tarmėtyrio. Neturėdami tarmių tyrimo patirties, lietuvių kalbininkai, kaip VI. Grinaveckis aiškiai pripažįsta, sekė ir tebeseka rusų ir kitų tarybinių tautų dialektologų pavyzdžiu — sudarydami tarmių tyrinėjimo programą, rašydami monografinius aprašus, rengdami dialektologines ekspedicijas ir t.t., (žr. Vilniaus Valstybinio Pedagoginio Instituto Mokslo Darbai, 1960, XI t., 15 psl.).

Kiti kalbotyriniai straipsniai yra įvairių sričių. Štai "Kalbotyros" pirmoje knygoje yra: Z. Zinkevičiaus "Žymaus kalbininko sukaktis" (22-32 psl. Gana blaivai paminimas ir vertinamas K. Jaunius; šalimais duodama ir išsami literatūra apie Kaz. Jaunių), J. Kazlausko "I-linksniavimo perėjimas į io-linksniavimą" (33-49 psl.), jo "Lietuvių kalbos i-kamieno daiktavardžių vienaskaitos įnagininko ir vietininko formų kilmės klausimu" (51-68 psl. Kaikurios autoriaus išvados pergreitos ir todėl neįtikimos; pvz. jis teigia, kad greta naujosios postpozici-nės vs. vt. lyties *širdieje buvusi vartojama ir senoji *širdie, kuri, trumpėjant akūtinėms galūnėms, pavirtusi į *širdi, panašiai kaip anksti atsiradęs iš ankštie ir kt. Bet tai netiesa: seniausioji priebalsinio kamieno, širdęs, vs. vietininko lytis yra buvusi *širdi, ne *širdie; plg. sen. indų vs. vt. divi, gavi, padi, pitdri, gr. podi patėri, lot. bove, pede (iš *bovi, *pedi ir kt.), A. Laigonaitės "Dėl lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės supratimo" (71-99 psl.), E. Galnai-tytės "Veiksmažodžiai su priešdėliu pa- dabartinėje lietuvių kalboje" (101-120 psl.), L. Drot-vino "Uslovnyje konstrukcii (sojuznyje) v pos-tille N. Daukši (123-146 psl.) ir kt. Iš visų šio leidinio straipsnių savo aktualumu ir įdomumu išsiskiria Adelės Laigonaitės. Čia autorė, kilusi iš Sasnavos apylinkės, aprašo lietuvių literatūrinės kalbos kirtį ir priegaidę. Priegaidės apibūdinamos pagal Lietuvos kino studijoj padarytų optinių fonogramų duomenis. Šio straipsnio išvados yra šiokios: 1. Lietuvių kalbos kirtis yra skiemens pabrėžimas žodyje stipresniu arba ilgiau patęsiamu balsu; jis yra dinaminis, ne toninis. 2. Lietuvių kalbos priegaide reikia suprasti ne skiemens gaidą, susidarančią dėl balso kitimo, bet tam tikros skiemens sudaromojo garso vietos pabrėžimą stipresniu, gausesniu (ilgiau tęsiamu) balsu. 3. Tariant tvirtapradės priegaidės skiemenį, balsas iš pradžių labai staiga sustiprėja, o paskui visą laiką silpnėja. Didžiausias balso tvirtis tenka skiemens sudaromojo balsio pirmajai pusei, o dvigarsio — pirmajam komponentui, kuris, be to, ir smarkiai pailgėja, išskyrus i ir u mišriuosiuose dvigarsiuose bei u dvibalsyje ui. 4. Tariant literatūrinės lietuvių kalbos skiemenį su tvirtagale priegaide, didesnėmis tarimo pastangomis pabrėžiama antroji skiemens sudaromojo balsio pusė, o dvigarsių — antrasis komponentas, kuris nuo pirmojo skiriasi ne tik didesniu balso tvirčiu, bet ir savo ilgumu. 5. Visi lietuvių kalbos skiemenys, tiek ilgieji, tiek trumpieji, tariami dvejopai: tvirtapradiškai arba tvirtagališkai. Vieni trumpieji skiemenys balso t virčio pasiskirstymu panašūs į tvirtagalius, kiti — į tvirtapradžius skiemenis, tik jie yra daug trumpesni. Todėl trumpųjų skiemenų priegaidė vien praktiniais sumetimais vadintina trumpinė. 6. Kaip prieškirtiniai, taip ir pokirtiniai skiemenys lietuvių literatūrinėj kalboj turi tvirtapradę priegaidę. Šios išvados nėra visai naujos, ypač po esmingų ir modernių J. Gerulio tarminių studijų (Litauische Dialektstudien. Leipzig, 1930), kur prie lietuvių kalbos priegaidžių ypatybių apibūdinimo apsčiai yra prisidėjęs ir garsusis vokiečių fonetikas Ed. Sieversas. Straipsnio autorė savo darbui yra panaudojusi ne specialius eksperimentalinės fonetikos metodus, bet savotiškus kino studijos būdus, kurių tikslas vargiai gali būti tikrai moksliškas ir autentiškas kalbos garsų ir jų ypatybių tyrimas ir nuodugnus išaiškinimas. Be to, ji darbo metu yra turėjusi gana maža bandomųjų asmenų, tam tikros tiriamosios tarmės atstovų, ir tie, kuriuos ji turėjo, nevisi buvo geri. Pvz. ji teigia, kad pirmąjį tvirtapradžių dvigarsių U, im, in, ir, ul, um, un, ur sandą i ir u zanavykai taria trumpai, o kapsai, dzūkai ir rytiečiai augštaičiai ilgai. Bet tai netiesa: daugumas rytiečių augš-taičių, kiek žinau, tai taria ne ilgai, kaip dzūkai, bet pusilgiai (Subačiuj, Dusetose ir kt.; šimoniškis K. Jurėnas, atrodo, autorę yra gerokai suklaidinęs); taip pat ir dalis kapsų šį dvigarsių sandą taria ne ilgai, bet trumpai. Beveik tas pat pasakytina apie žemaičių priegaidžių apibūdinimą, apie lietuvių kalbos kirčio dinamiškumą ir kt. Taigi teks dar palaukti specialesnių eksperimentalinės fonetikos tyrinėjimų, kol tie patys dalykai bus pagrindžiau ir autentiškiau išaiškinti.

"Kalbotyros" antroje knygoje, be J. Kardelytės tarminio straipsnio, randame tik du gramatinės srities straipsnius: J. Žukauskaitės "Lietuvių literatūrinės kalbos jungtukas jog" (33-52 psl.) ir L. Drotvino "Kai kurios lietuvių kalbos sąlygos konstrukcijų ypatybės" (53-57 psl.). Knygos gale, lingvistinėse pastabose, V. Mažiulis dar rašo apie dvaro bei kiemo reikšmes (205-209 psl.), o V. Urbutis svarsto kelias baltų kalbų svogūno ir česnako pavadinimo aiškinimo smulkmenas (209-212 psl.). Pastarasis autorius tarp ko kita visai įtikinamai aiškina žodžių česnakas ir česnagas priebalsių k:g kaitą kaip savaiminį garsinį reiškinį, o ne kaip analogijos rezultatą; plg. kadukas ir kddugas "priemėtis, traukuliai", kvartūkas ir kvartūgas "prijuostė", lapukas ir lapūgas "puriena", špilka ir špilga "segtukas" ir kt.

"Lietuvių kalbotyros klausimų" antroj ir trečioj knygoj pažymėtini šie netarminiai straipsniai: V. Mažiulio "Pastabos baltų ir slavų kalbų santykių klausimu" (II 5-15 psl. Čia autorius nesvarsto tų santykių iš esmės, tenkinasi tik atskiromis savo pastabomis, ir viską daugiau sprendžia ne analitiškai, induktyviai, bet gana abstrakčiai, su daugybe prielaidų, ir todėl jo išvados konkrečiai ko nors tikro neduoda. Ypač supainiotas ir abejotinas yra jo mėginimas aiškinti lietuvių senovines atematines veiksmažodžių lytis duomi, duosi, duosti, demi, desi, desti ir kt. iš neva indoeuropiškų nere-duplikuotų prolyčių *dom(e)i, *dem(e)i ir kt.), J. Kazlausko "Daiktavardžių (iju-linksniavimo nykimas" (II 17-45 psl.), V. Ambrazo "Dėl vadinamojo 'absoliutinio įnagininko' XVI - XVII a. lietuvių kalbos paminkluose" (II 47-53 psl.), V. N. Toporovo "O baltijskich sledach v toponi-mike russkich territorii" (II 55-63 psl. Autorius mano, kad baltiškos kilmės vietovardžių yra arba gali būti toliau į rytus Rusijos teritorijoj žymiai daugiau, negu lig šiol buvo tyrinėtojų, pvz. K. Būgos, M. Vasmerio ir kt., manoma; jo nuomone tokios kilmės gali būti upėvardžiai Paneja (upė Bežeco rajone), Ponia (upė Kalugos srity) ir kt.,., sietini su prūsų pannean "pelkė, Moosbruch", gotų fani "purvas", liet. pania- žodyje paniabudė "pelkėse ir kitose drėgnose vietose augąs grybas" ir kt.), K. Ulvydo "Dėl vienaskaitos prie veiksme j imo dabartinėje lietuvių kalboje" (II 75-87 psl.), T.V. Bulyginos "O sočetanijach s rodilel' nym padežom v sovremennom litovskom literatur-nom jazyke" (II 90-108 psl.), A. Vaitkevičiūtės "Lietuvių kalbos balsių ir priebalsių ilgumas, arba kiekybė" (III 207-217 psl. Pagal autorės eksperimentalinius duomenis kiekvieno skiemens sudaromojo garso ilgumas priklauso nuo sąlygų komplekso: keičiantis fonetinei pozicijai, keičiasi kiek ir garso ilgumas; pvz. atvirame skiemenyje balsis arba dvibalsis yra kiek ilgesnis negu uždarame; po skardžioj o priebalsio balsis ar priebalsis yra kiek ilgesnis negu po dusliojo; tas pat kirčiuotas balsis arba dvibalsis yra ilgesnis už nekirčiuotą ir t.t.), P. Trosto "Das Praedikativum im Litauischen" (III 219-222 psl.), J. Kruopo "Leksiniai paralelizmai Daukšos (1595) kalboje" (III 223-254 psl.), A. Sabaliausko "Dėl kai kurių baltų kalbų žemės ūkio augalų pavadinimų kilmės" (III 257-267 psl. Autorius aprašo ridiko, morkos ir agurko bei jų variantų kilmę ir raidą lietuvių ir latvių kalbose), A. A. Veržbovskio "Drevnebeloruss-kaja juridičeskaja leksika litovskago proischož-denija' (III 269-274 psl. Kaikurios autoriaus etimologijos visai nevykusios; pvz. gudų sviren negali būti kilęs iš *sverinė nuo sverti ir juo labiau iš tos *sverinės negalėjo atsirasti liet. svirną (ne * svirną) ir svirnas. Kaip iš XV - XVI a. inventorinių aprašų matyti, svirnas seniau yra buvęs tam tikras pastapinis (stulpinis) pastatas, ir todėl savo kilme gali būti siejamas su sen. indų svaru- "mietas, ilgas pagalys, šulas", ang. saksų swier, swior "pastapas, stulpas, ramstis" ir kt., žr. mano Lkžd. 1943, 217; 1956 m. Aidų Nr. 10, 450 psl. ir E. Fraenkel, Lit. etym. Wb. 955. Taip pat ilgės "visų šventė" negali būti kildinamos iš ilgas arba ilgėtis, nes tai yra vokiškas skolinys), B. Savukyno "Ežerų vardai" (III 289-299 psl. Sis straipsnis, kuriame teduodami a-raidės žodžiai, sudaro vieną ruošiamo platesnio darbo, etimologinio ežerų žodyno, dalį), V Mažiulio "Dėl Neringos vardo" (III 301-314 psl. Autorius teisingai pastebi, kad mūsų šių dienų raštų kalboje vartojamoji Neringa arba Nerija nėra paliudyta nei iš tarmių, nei iš senovinių raštų; pirmykštis šio vietovardžio šaltinis gali būti kryžiuočių XIII-XV a. dokumentai), V. Grinaveckio "Dėl kai kurių vietovardžių kilmės" (III 321-323 psl. Autoriaus nuomone žemaičių ežero vardas Dy-vytis literatūrinėje kalboje sakytinas Dievytis, su ta pačia priesaga kaip žem. šiaulytis, vokytis ir kt. Keklys, senosios šiaurės vakarų Žemaičių srities pavadinimas (senoviniuose šaltiniuose Ceclis arba Cecklis), kaip ir Rudės (Jiesios, Nemuno) kairysis įtakas Keklys, galįs būti su priesaga -Ija- sudarytas iš šaknies kek-: kėkulas "gniutulas, gumulas", kektd "būrys, minia, kekė" ir kt.).

"Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbų" serijoj A, 2(5), yra išspausdintas itin įdomus ir istorinei lietuvių kalbos gramatikai didžiai svarbus V. Ambrazo straipsnis "Absoliutinis naudininkas su dalyviu XVI-XVII aa. lietuvių kalbos paminkluose" (147-163 psl.). Šio straipsnio autorius nagrinėja tokių padalyvinių žodžių grupių raidą kaip saulei tekant, tėvui mirus ir kt. Senoviniuose raštuose tokių grupių padalyvių vietoje dar kartais vartojami dalyviai, pvz.: įėjusiai Marijai namuosna Elzbietos ir pasvei-nojusiai ją (t.y. įėjus Marijai į Elzbietos namus ir ją pasveikinus), teipajag didi stebuklai ir darbai nusiduost (Bretkūno Post. II 266). Taip pat aktualų mūsų žodžių darybos dalyką svarsto ir A. Valeckienė savo trumpame straipsnyje "Kai kurie lietuvių kalbos būdvardžių darybos klausimai" (179-181 psl.), kur ji teigia, kad daugelis priesaginių lietuvių kalbos būdvardžių su priesagomis -inis, -ienis, -ainis, -ykštis, -iškis, -ėtis, -otis ir kt. esą su kamiengaliu -ja- sudaryti iš pagrindinių a-kamienių būdvardžių (plg. medinas ir medinis, kiaulienos ir kiaulienis, vyriškas ir vyriškis ir kt.) ir turį tokią pat išskiriamąją reikšmę, kaip ir įvardžiuotiniai būd-

Paulius Augius - Žemaičių vestuvės.

vardžiai, bet neturį įvardžiuotinių lyčių; plg. akuotuota varpa (su akuotais, akuotinga — konstatuojama kokybinė ypatybė) ir akuočiai kviečiai (kurie su akuotais, akuotiniai — pažymima tam tikra kviečių rūšis). Šios rūšies dariniams išplisti ir apibendrinti išskiramąją reikšmę galėjusi padėti įvardžiuotinių būdvardžių daryba, nes šie pastarieji irgi esą sudaryti iš paprastųjų būdvardžių ir įvardžio jis (pvz. gerasis iš *geras-jis). Bet iš tikrųjų yra kiek kitaip buvę. Senoviniai ja-kamieno būdvar-vardžiai, dabar jau daug kur sudaiktavardėję, iš pradžios yra buvę priklausomybinės, rūšinės reikšmės, plg. ašdris "ašarinis, linkęs ašaroti, verksnys", drapdnis "drapaninis" (drapanis kubilas, drapanė klėtis), kuodis "su kuodu, kuoduotis" (kuodis, kuodys vėversys, kuode višta), vakaris "vakarų, vakarinis" (vakaris vėjas) ir kt. Šios rūšies darinių priesaga -ja- savo reikšme yra tolygi priesagai -inja- (vd. -inis), tik toks yra skirtumas, kad -ja- šiuo atveju vis rečiau bevartojama, o -inja- vis plačiau įsigali. Plg. dar kiaušis "pautas, kiaušinis" ir kiaušinis "kiaušis, pautas" šalia kiaušinis, -ė "pauti-nis, kiaušininis", žambis "medinis arklas" (iš pradžios turbūt "žambinis arklas") šalia žambas ir kt. Pirmykščiai būdvardžiai akuotis, ašaris "ašarinis", drapdnis "drapaninis", kiaušis "pautinis, kiaušininis", kuodis, rytys "rytinis", vakaris "vakarinis" ir kt., kilę iš daiktavardžių akuotas, ašara, drapana, kiaušas, kuodas, rytas, vakaras, ir būdvardžiai plikis, senis, sidabrinis, vyriškis (Daukšos dar vyriškis), saldūnis "saldinis, salduolis", sudaryti iš būdvardžių plikas, senas, sidabrinas, vyriškas, saldūnas, savo reikšmėmis yra suartėję, t.y. ir vieni ir kiti yra rūšinės ir tuo pat metu išskirtinės reikšmės. Taip pat išskirtinės reikšmės yra ir dabartiniai įvardžiuotiniai būdvardžiai, tam tikri sintaksiniai semantiniai junginiai, kurie tuo skiriasi nuo senovinių priesaginių ja-darinių, kad jų sudėtinės dalys dar ir dabar aiškiai gali būti atskiriamos (plg. gero-jo, gerajam iš geram-jam, gerie-jie, gerų-jų ir kt.), o šių pastarųjų priesaginių darinių dabar taip jau nebegalima skaidyti. Tai yra įvairaus amžiaus dariniai, įvairiais keliais plitę savaimingai, ir todėl dabartiniai įvardžiuotiniai būdvardžiai vargiai galėjo paveikti žymiai senesnių priesaginių darinių reikšmės raidą, kaip kad A. Valeckienė yra linkusi manyti.

Šalia mokslinių, palyginti, objektyvių straipsnių pasitaiko vienas kitas straipsnis ir pigesnio, propagandinio turinio; toks pvz. yra
1958 m. "Literatūros ir kalbos" trečioj knygoj išspausdintas A. Lyberio ir K. Ulvydo straipsnis "Lietuvių literatūrinės kalbos leksikos praturtėjimas tarybinės santvarkos metais" (31-110 psl.). Jie randa, kad dabartinėj Lietuvoj pasiekti didžiuliai kultūriniai "laimėjimai" ryškiai atsispindi ir lietuvių literatūrinėje kalboje, ne savaimingai, bet didžioje rusų kalbos įtakoje. "Visų Tarybų šalies kalbų bendradarbiavimo, jų turtėjimo ir tobulėjimo srityje, — rašo tie autoriai, — ypatingas, vadovaujamas vaidmuo tenka rusų kalbai. Rusų kalba, būdama visų tautų bendravimo priemonė, įvairiopai padeda tų tautų kalboms turtėti" (37 psl.). Visų pirma iš rusų kalbos perimami ištisi žodžiai, prie jų pridedant tik lietuviškas galūnes, pvz. jarovizuoti (rusų jarovizirovat') "parengti sėklas prieš sėjimą, kad pagreitintų javų augimą ir brendimą" ir tt. Daugybė kitų žodžių yra tiesiog verste verčiama iš rusų kalbos, pvz. api-prekinti "išduoti prekes pagal tam tikrą reikalavimą; mainyti žemės ūkio gaminius į prekes" (rusų otovarit'), bendražmonijinis (obščelove-českij), elektrosuvirintojas (elektrosvarščik), greitaeigis (bystrochodnyj), nuslaptinti (ras-sekretit'), pravaikšta "savavališkas neatvykimas į darbą" (progul), sankloda "gamybiniai santykiai tam tikroje visuomeninėje formacijoje; nusistovėjusi buities, visuomeninio gyvenimo ir pn. tvarka" (uklad), ūkiskaita (chozras-čiot), vidutiniokas "vidutinio turtingumo valstietis" (seredniak) ir kt. Bet šalia tokių verstinių į tarybinių terminų sąrašą įtraukta nemaža ir ankstyvesnių, "buržuazinių" terminų, pvz. akmenskaldė, aplaidus (chalatnyj), darbadienis, dujomatis, greitintuvas, įmotė, ištuoka, įtėvis, lankstas (šarnir), mėginys, pusiausvyra, ranga, rūpyba (popečitel'stvo) sąlytis "kontaktas", santoris, savimonė, skiedalas, slaptaraštis, teis-nus, veiksnus, žemsemė ir kt. Kad nepriklausomojoj Lietuvoj buvo sudaryta nemaža ir visai gerų terminų, šio straipsnio autoriai nei žodžiu neprisimena. Priešingai, tuomet, jų žodžiais tariant, "buržuaziniai kalbos puristai kėsinosi iš-uiti iš lietuvų kalbos visus žodžius, bent kiek primenančius savo garsais arba daryba slaviškuosius žodžius, pvz. liaudis, buitis, kūdikis, riba, sarmata, užgaida, užmušti, liudyti ir kt. Savo laiku K. Būga davė rimtą atkirtį panašiems kalbos puristams ir įrodė jų nuomonių nepagrįstumą." Bet kada tai buvo ir kiek tokių puristų mes turėjome? K. Būga "Kalboj ir senovėj" 1922 m. kritikavo tik vieną savo laiku pagarsėjusį puristą — tai Stasį Dabušį, kurį vėliau patys komunistai iš Lietuvos ištrėmė; daugiau panašių puristų visai nėra buvę, ir Lyberis su Ulvydu turėtų tai puikiai žinoti, nes jie abu dar yra studijavę "buržuazinę" kalbotyrą, ir visdėlto juodu ką kita šneka!

Iš visų augščiau minėtųjų rašinių savo apimtimi ir paskirtimi išsiskiria stambus B. To-lutienės darbas "Antanas Juška leksikografas" (Literatūra ir kalba. 1961, V 87-371). Čia autorė, remdamasi gausia archyvine medžiaga ir rašytiniais šaltiniais, plačiai aprašo A. Juškos leksikografinės veiklos aplinkybes bei pobūdį ir jo žodyninio darbo metodus, taip pat jo įtaką vėlyvesniems žodyniniams darbams. A. Juška, rinkdamas lietuvių liaudies dainas (jų surinko iš viso apie 7000), apsčiai prisirinko ir atskirų žodžių savo sumanytiesiems žodynams. Svarbiausias jo parašytas žodynas yra lietuvių lenkų kalbų, apimąs daugiau kaip 30,000 žodžių. Daugumą jis tų žodžių yra surinkęs iš žmonių šnekamosios kalbos ir savo žodyne juos daugiausia aiškina lietuviškai ir pavaizduoja taip pat lietuviškais pavyzdžiais. Tai buvo naujas žygis lietuvių leksikografijoj. Bet A. Juška buvo savamokslis, ne specialistas kalbininkas, todėl jis, pirmasis tokį darbą dirbdamas, daug kur yra ir klydęs. Šį jo darbą leido rusų Mokslų Akademija, o redagavo bent keli redaktoriai: akademikas F.F. Fortunatovas, J. Jablonskis, K. Būga ir J. Šlapelis. Tėra išspausdintas pirmasis tomas (raidės A-J) ir pirmoji antrojo tomo dalis (raidė K, iki žodžio kukštuoties). Be to, dar buvo išspausdinta raidė M ir keli raidės N lankai (iki žodžio nujuoduoti), bet tai nebesudarė baigtos knygos ir viešai nebepasirodė. Įsikūrus nepriklausoma j ai Lietuvai, žodyno spausdinimas galutinai sustojo, ir po to jau niekas nebebandė to žodyno toliau leisti; visa jo likusioji medžiaga yra įtraukiama į dabar leidžiamąjį didįjį lietuvių kalbos žodyną.

-------
1 1955 m. birželio 24 d. autorės apgintoji disertacija buvo pavadinta "Antano Juškos lietuvių kalbos žodynas".
(Bus daugiau)



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai