Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS VISVYDAS   

Albinas Elskus — šešėliai (piešinys)

PAVADINIMAS

Jie pavadino vieną kūdikį Emeraldu.
Žvakidėse nebuvo vaško. Maldos
Aplinkui tirpo, kai į tamsų uostą
Nesugrįžo Romanovo sostas.
Jie pavadino tyrumų sklypą Vieta.
Smėly nebuvo šaltiniui vandens.
Tik skliauto ašaros nuo pat mažens
Ritos ir klausė: ar ta, ar ne ta?

SŪNUI

Tu šią naktį nieko nerašysi —
Tik žiūrėsi į galaktiko ženklus.
Tau drąsu krūtinėje darysis
Ir vaidensis raitelis eiklus.

Žirgą pabalnos vidunaktis, auksinį
Skydą, padabintą kosmo Vytimi,
Dovanos ir, palydėjęs lig sietyno,
Tars: esi naujausio žygio kibirkštis.

PALAIMA

Medžių žalumui priklausyti nuolat,
Tarp pumpurų vaikščioti beržo takeliais,
Sapnuoti pavasarišką moters grožį. Pabusti.
Ar tai nėra palaima? Ar tai nėra geroji lemtis?

Bet laiko vaga vingiuoja kitaip; nežiūrint mūsų
Troškimų akiračio artumo, elastingi žvilgsniai
Peršoka artimo grožio ribas, ir šuoliuojantis
Gyvenimas, lyg pabaidytas elnias, lekia į tankmę.

Vieną rytą buvo geliantis pabudimas,
Pokylio nakčiai pasibaigus ir draugams
atsitolinus.
Balti žiedai dar puošė pavėsingą oleandro
krūmą.
Dviratukas raudonas gulėjo ant žolės už namo,
Apgaubto ramybe, snaudė senas sienų pavėsis.
Plonytis paukštelių čiulbėjimas nyko miesto
gausme;
Ir ant rausvų tinklų žmonės sviro lyg okeano
žuvys.
Sužavėtas aplinkos aš atidaviau žodį Poezijai,
Ir jos vėsa dvelkė lyg vėjelis tvankoje.
Medžių žalumui priklausiau tada,
Tarp pumpurų vaikščiojau daržo takeliais.
Tai buvo laimė. Ak, tai buvo geroji lemtis.

BIRŽELIS
Galite man rodyti Balančiagos sukirptą drabužį,
Galite princo žiedais apmaustyti pirštus,
Langą galite papuošti Kalifornijos erdve
žydriąja,
Ir vaidinti galite komedijas Aristofano . . .
Man vistiek — kraujo kapiliaruos neišnyks gėla,
Neišnyks ir liūdesio varsa akyse: praradimas
Lyg ašigalio sala akiratyje dunkso . . . Vėl
Mendelsono klasiškas koncertas rauda . . .

Bręstančios vasaros meilumas
Primena man dieną, kada griuvo mūsų tėviškės
Ir mano tauriųjų brolių ateitis.

SAVYJE

Savyje slypi aušra. Be jos kiekvienas
Ilgesys miršta naktimis giliojom.
Savyje yra nepakartotas būties refrenas,
Nepriklausomas ir nežinomas rojui.

Savyje mėginau kurti Provanso miestą
Iš tylėjimo atskalų trapiųjų.
Mano žodis tapo akmuo nepaliestas
Mylimos žemės pirštų žaliųjų.

Ir Atikos laisvę branginau lyg auksą,
Kuris niekad niekam nenešė laimės,
Ir žiūrėjau į paminklą karžygio didžiausio,
Lyg į tiltą, ant kurio suima baimė.

Savyje nurimo pirminių žodžių ošimas,
Auštant atplaukdavęs iš tolimų upių slėnio.
Ne ta buvo varsa. Ir ne toks šaukimas
Galingo būties refreno.


VIETA

Aš netikiu, kad čia yra vieta, kurios
Jau niekad nebeteks atplėšti:
Ankšta yra paleolitinė sala,
Pavargusio proto perpildyta.
Vaizdai pasikartoja tartum rūpesčiai,
Ir kaminai ant upių griūna. Dūmai
Lyg valkatos jau nepalieka parkų.

Nesakė niekas, neminėjo man buvimo jos.
Matydavau kadaise prieblandų regėjime
Dėmėtą minčių aikštę, į kurią lemtis
Šiurkšiai pastūmė, ir už Hondo tilto
Gyvenimą apspito egzistencijos vilkų ruja,
Dantyta neapykantos ir keršto iltimis.

Ir krioklio upei tekant ta pačia linkme,
Aš pripratau vartyti laikraščius, o kiek
Dienų kiaurai permirko antraščių krauju,
O kiek veidų viltingų nebeteko saulės.
Ir valtį lengvą supdamas troškimų jūroje,
Kantriai jieškodamas prisikėlimo lyg ylos
maiše,
Nugrimzdavau, į gatvės akmenį pavirtęs,
Gilioje priemiesčių pelkėje.

Už nugaros naktis ironiškai prikaišiojo
Vaikams, kurie sapnavo tėvo keistą veidą.
Ant jų gulėjo baltas ateities baltumas,
Ir auksas, dulkėmis pavirtęs, ūžė lyg tornadas.

Kuomet vienatvė lyg skarota moteris
Ant slenksio atsisėdus ėmė man niūniuoti
Melodijas, kurių nekenčia miesto purvas,
Jutau, kad veža jiem ane bulvaro pakraščiais;
Policininkui tildant raudančius ratus;
Ir aprasojusiam stikle dar kartą pamačiau
Akis sugriauto viešbučio, įsmigusias
Į liūdną, atsisveikinimui nupieštą plakatą.


NELAIMINGIEJI

Audžiate gyvenimo juostą
Vaiduoklio plaukais,
Ir liūdinčio beržo tošiai
Nebeskamba stiklai,
Į kuriuos saulė pila tvaskantį vyną,
Į kuriuos, o, nelaimingieji! —
Tik sirpstančių jaunystės uogų
Kraujas laša ligi pat briaunos:
Žalias, raudonas ir žydras.

Vėl girdžiu neviltingą šauksmą,
Klausydamas laukų srovės refreno,
Patiltėj stovėdamas ir .. . Aure!
Ten dar kitas tūno meškerę nuleidęs,
Lyg paminklas susikaupęs stebi
Tikslą vandenyje. Gal tai jis?
Gal žmogus, kurio jūs jieškot?

Porinkite jam eržkėttakį savo,
Atitraukite jo mintį nuo tėkmės;
Tegul plūsta jo akyse drumzlino lietaus
Lašai — vaiduoklių ašaros.

Ak, nelaimingieji pakeleiviai!
Ar nežinote, kad jau seniai
Esate į tolį nuplukdytų sielių
Miręs mirgesys.

ELEGIJA

Dėliodamas daiktus, kurie priklausė
Pavasario pilnatvei, mylimoji,
Jaučiu, kaip pirštuos kraujas klausos;
Jaučiu, kaip laikas tarpdury sustoja.

Štai, aukso žiedas, o dugne krepšelio
Padėtas siūlų kamuolėlis baltas;
Sagos nulūžęs perlamutras žalias
Ir stiklas veidrodžio įskeltas.

Tai praeities daiktai. Jie naktį liūdi
Ir raižo skundą palytėjimais ant delno.
Pavasario pilnatvė juos užkliudė
Prabėgusi tartum eiklusis elnias.

Vanda Kanytė -  Balukienė - Mergaitė prie laikrodžio
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai