Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽEMAIČIŲ IR LIETUVOS APŽVALGA 1890—1896 m. PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PR. PAULIUKONIS   

Prabėgo jau septynios dešimtys su viršum metų, kai Tilžėje pradėjo eiti tautiškas lietuvių katalikų laikraštis "žemaičių ir Lietuvos Apžvalga", sutrumpintai "Apžvalga" vadinamas. Manau būsią ne pro šalį prisiminti vieną iš pirmųjų draudžiamojo lietuviškos spaudos laikotarpio ir lietuvių tautinio atgimimo laikraščių. Tuo labiau, kad pastaruoju metu vyresnės kartos veikėjai savo atsiminimuose ar savo politinės partijos veiklos apžvalgose ne visai objektyvai nušviečia "Apžvalgos" vaidmenį lietuvių tautiniam susipratimui, kovoje su Rusijos caro valdžia, šiandien kai Lietuva vėl Maskvos okupantų rusinama ir naikinama taip pat naudinga pažinti anų laikų kovos būdai su rusifikatoriais.

Apie "Apžvalgą" kiek plačiau yra rašęs vienas uoliausių jos bendradarbių docentas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas: "Apžvalga" ir apžvalgininkai", Kaunas, 1925 m. Tai išspausdintos jo paskaitos, skaitytos Lietuvos Universitete, Humanitarinių Mokslų fakultete. Šiek tiek tuo reikalu yra rašęs ir buvęs jos redaktorius Dėdė Atanazas (kun. Kaz. Pakalniškis) "Viltyje" 1910 m. 7 nr. Lietuvių literatūros istorijos vadovėliuose trumpai užsimenama apie "Apžvalgą", tik ne visur teisingai ji vertinama. Visas "Apžvalgos" turinys paduotas Vacl. Biržiškos redaguotoje "Lietuvių bibliografijoje" III dalyje, 1929 m. (796, 853, 889, 960, 925 ir 1000 p.) ir t0 paties autoriaus "Bibliografijos Žiniose" 1932 m. 5 nr. rašyta apie "Apžvalgą". Apie jos redaktorių kun. K. Pakalniškį yra A. Merkelio "Židinyje" XVIII t. ir mano str. "Tėvynės Sarge" 1959 m. 2-3 nr. .

1. Ar "Varpas" pagimdė "Apžvalgą"?

Lietuvių tautinio atgimimo istorijografijoje seniau ir dabartiniais laikais kartojama mintis, kad pasauliečiai inteligentai savo antireligine veikla privertę Lietuvos kunigiją veikti, o "Varpas" davęs impulsą pasirodyti "Apžvalgai", neatitinka tikrus ano meto įvykius. Tai yra gana platus klausimas, į kurį pilnai atsakyti šio straipsnio apimties ribose neįmanoma. Teks pasitenkinti tik kai kuriais būdingesniais vaizdais, nušviečiančiais ano meto viso lietuviškojo veikimo dirvą, kurioje išdygo "Apžvalga".

Dar 1859 metais vysk. Motiejus Valančius rūpinosi lietuviško laikraščio išleidimu. Nors laikraščio mintis buvo M. Akelaičio iškelta, tačiau ją įgyvendinti stengėsi pats vyskupas. Jis sudarė laikraščio programą ir padavė Rusijos vidaus reikalų ministeriui prašymą leisti savaitinį laikraštį "Pakelewingas". To paties turinio raštu kreipėsi ir į Vilniaus generalgubernatorių Nazimovą, prašydamas jo paremti lietuviško laikraščio išleidimo sumanymą. Kaip matyti iš pridėtos prie prašymo programos, laikraštis turėjo būti tautiškai katalikiškas, juo buvo siekiama trijų tikslų: 1. lietuvius religinti bei dorinti, 2. kelti materialinį tautos būvį ir 3. stiprinti jos tautinę sąmonę. Pastarajam tikslui siekti buvo numatyta į laikraštį dėti iš Lietuvos istorijos ir geografijos ir liaudies kūrybos, kaip dainų, pasakų, patarlių, mįslių.1

Rusų valdžia nesutiko duoti leidimo Uetuvlikam laikraščiui. 1863 metų sukilimas dar labiau pablogino lietuvių religinę, tautinę bei kultūrinę padėtį. Lietuviai ne tik nebegalėjo tikėtis kokių nors naujų laimėjimų iš rusų valdžios, bet jie neteko ir to, ką turėjo: Lietuvą užliejo galinga rusinimo banga. Lietuvių tautai grėsė pavojus paskęsti rusinimo bei pravoslavinimo jūroje. Kritiškoje tautai valandoje ėmėsi atitinkamų žygių vysk. M. Valančius, buvęs "vienintelis lietuvis rašytojas ir veikėjas, kuris tuo laiku vienas galėjęs"2 sukelti lietuvių tautoje pasipriešinimą rusinimui. Katalikų reikalai jam buvo drauge ir lietuvių reikalai, gynė bažnyčią, drauge gelbėjo ir lietuvybę. Įsitikinęs, kad teisėtu keliu mažai ką laimėsiąs, griebėsi nelegalių kovos priemonių prieš rusų užmačias Lietuvoje. 1868-69 metais Tilžėje dekano kun. Jono Zabermano vardu išleido devynias savo tikintiesiems brošiūras,3 išdėstęs "aktingą lietuvių programą, kuri viešpatavo iki pat "Aušros" laikų"4. "Tos brošiūros ilgą laiką buvo vieninteliu dvasišku lietuvių žmonių penu ir nėra ko stebėtis, jog iš jų jie sėmė visą savo priešvaldišką nusistatymą".5

Brošiūrose nurodytos kovos su rusinimu programos pagrindinės mintys: 1. Iškėlė rusų valdininkų žemą moralę (kyšininkai, vagys, mušeikos, žmogžudžiai, girtuokliai, paleistuviai),1'' jų šlykščius darbus7 ir nusistatymą prievarta lietuvius surusinti bei su-pravoslavinti;8 2. nurodė rusiškų valdžios ir cerkvinių mokyklų, įsteigtų vietoj uždarytų parapinių, kenksmingumą lietuvių katalikų vaikams11, ragino, žmones, kaip galima, savo vaikų neleisti į tas mokyklas, ypatingai kur kunigai nedėsto tikybos, valsčių susirinkimuose nutarti iškelti mokyklas iš tų vietų, kur nėra katalikų kunigo, tėvai ir kunigai privalo į-sąmoninti vaikus, kad netikėtų katalikų priešais rusų mokytojais,10 vaikus namuose mokyti katekizmo ir skaitymo iš lietuviškų knygų, gaunamų Prūsuose;11 3. nepirkti rusų leidžiamos graždankos, nupirktas sudeginti ir mokyklose rusų mokytojų įbruktas tokias knygas vaikams taip pat sunaikinti,12 maldaknyges ir kitas knygas pirkti tik Prūsuose spausdintas, jos katalikų nepapiktins;13 4. branginti savo lietuvių kalbą, nesiskubinti išmokti rusiškai, ateiviams kalbinant rusiškai atsakyti: nesuprantu;14 5. vengti rusų, ypač šventikų (popų), su jais nedraugauti ir nieko jiems nepasakoti apie valdžios darbus, kad netektų nukentėti;15 6. įspėjami žmonės netikėti rusų valdininkų viliojimams ir neemigruoti į Samaros ir Astrachanės gubernijas, kur patys rusai nenori gyventi, geriau vietoj iškentėti bado metus ;15» 7. tvirtai laikytis katalikų tikėjimo, kentėti visokius rusų persekiojimus, kad ir reiktų mirti kankinio mirtimi, ginti savo bažnyčias nuo rusų pasikėsinimo jas atimti;18 8. ragino laikytis blaivybės, gyventi dorai, nes tik blaivūs ir dori gali ištverti priešų persekiojimą.

Tai buvo agitacinės brošiūros, daugiau veikiančios žmonių jausmus, kad labiau paskatintų juos priešintis rusų valdžiai, naikinančiai katalikybę ir lietuvybę. Čia buvo paskelbta pirma lietuvių kovos programa už savo tikėjimą ir tautiškumą. Ji dar nebuvo smulkmeniškai ir sistemingai išdėstyta, vėliau buvo gilinama ir plečiama,17 bet esminių kovos su rusinimu valančinės programos dėsnių lietuviškoji visuomenė laikėsi visą spaudos draudimo laikotarpį, jais rėmėsi ne tik kunigų leidžiami laikraščiai "Apžvalga" ir "Tėvynės Sargas", bet ir "Varpas" su "ūkininku".

Be to, vysk. M. Valančius parašė keletą kitų knygų, kuriose kėlė tautos moralę, sąmonino religiškai ir tautiškai. Tiesa, jis specialiai apie patriotizmą nekalbėjo, bet jį skiepijo žmonių širdyse šviesiais Lietuvos praeities vaizdais, kurie rodė, kad praeityje lietuviai buvo galingi, narsiai gynė savo tėvų žemę ir tautos laisvę, gerbė savo kalbą, papročius.

šalia vysk. M. Valančiaus kun. A. Baranauskas savo dainose skaisčiausiomis spalvomis garsino Lietuvos praeitį, o tamsiomis dėmėmis piešė rusų subjaurotą dabartį. Jo dainos per keliolika metų skambėjo beveik visoje Rytų Lietuvoje,18 o "kad tu gude nesulauktum" tapo lietuviška marseljete. Dar nenutilus Baranausko dainoms, 1881 m. Vilniaus krašto švietėjas kun. Silvestras Gimžauskas, vėliau Vilniaus general-gubernatoriaus už lietuvišką veiklą pažemintas iš Merkinės dekano į Giedraičių vikarą, išleido patriotinių eilėraščių knygelę "Lietuvos Bicziuolis", kurią žmonės per vienerius metus išgraibstė. Toje knygelėje autorius aprašė garbingą Lietuvos praeitį, iškėlė tėvynės ir tėvų kalbos meilę.

Prie Valančiaus raštų, Baranausko dainų ir Gimžausko eilėraščių prijungus Simano Daukanto Lietuvos istorijos studijas, žavinčias Lietuvos praeitimi ir tėvynės meile, gausime "Aušro" programos metmenis, kuriuos reikėjo tik atitinkama medžiaga atausti.

Dar prieš vysk. Valančių žemaičius švietė kunigai Tadas Juzumas, didelis mokyklų ir lietuviškų maldaknygių platintojas, parašęs elementorių sodžiaus mokyklų reikalui, ir Rietavo dekanas K. Skrodskis, savo Kulių parapijoje įvedęs net privalomą visuotinį vaikų mokymą. Kai žmonės buvo išmokyti skaityti, tai ir L. Ivinskio leidžiami kalendoriai turėjo pasisekimą. Sūduvos švietimui pagrindą padėjo kun. A. Tatarė Lukšiuose laikęs mokyklą ir 1851 m. išleidęs "Pamokslus išminties ir teisybės", vėliau dar tris kartus perspausdintus, ši knyga sūduviečių per penkiasdešimt metu su dideliu atsidėjimu buvo skaitoma. 1859 m. Suvalkuose išspausdintas kun. M. Brun-dzos "Lamentorius lietuviškas diel mažų vaikų" spaudos draudimo metu sulaukė dvidešimties laidų. Buvo leidžiami ir kitų autorių elementoriai, bet kun. M. Brundzos buvo plačiausiai vartojami skaitymo pradžiamoksliui.

čia tenka paminėti ir didį lietuvių kalbotyrininką bei pirmą folkloristą kun. A. Jušką ir lietuviško-lat-viško-rusiško-lenkiško žodyno autorių kun. M. Miežinį, kuriuodu dar gerokai prieš "Aušrą" yra rašę.
Patriotiškai nusiteikę kunigai palankiai sutiko "Aušrą" ir ją rėmė. Beveik trečdalis bendradarbių buvo kunigai. Bet "Aušra", redaguojama liberalistiš-kai nusiteikusių pasauliečių inteligentų, ypač jau spėjusio pasireikšti savo bedieviška veikla Jono Šliūpo, nepajėgė išlaikyti neutralios linijos, nors ir buvo pasižadėjusi neliesti tikėjimo dalykų. "Aušra" dėl jos užkabinėjimo katalikų tikėjimą kunigų buvo apkaltinta. Kun. S. Gimžauskas, kuris su džiaugsmu buvo sutikęs pirmą tautinį laikraštį, L.B. Vargomaczio slapyvardžiu laiškas buvo išspausdintas "Aušroje" (1883 m., ,8-10 nr.), jis lenkų katalikų laikraštyje "Przegląd Katolicki" polemizavo su "Aušra" ir 1885m. Krokuvoje išleido "Prieszauszrį".19 "Aušra", neišlaikiusi pasižadėjimo neliesti tikėjimo klausimų, neteko kunigų paramos ir turėjo sustoti.

Lygiagreičiai su Maskvos, Petrapilio ir Varšuvos lietuvių studentų organizavimusi tautinei veiklai Kau no ir Seinų kunigų seminarijų ir Petrapilio dvasinės akademijos auklėtiniai visai nepriklausomai nuo pirmųjų ir slapta rikiavosi savo tėvynės darbui. Dar prieš lenkmetį (1858 m.) baigė Seinų seminariją kun. M. Sideravičius, kuris, vysk. M. Valančiaus paakintas rašyti lietuviškas knygas ir jas skleisti, tapo žymiausiu Lietuvos knygnešių. Po lenkmečio vysk. Konstantino Lubenskio, 1869 metais rusų valdžios ištremto ir pakelyje nunuodyto, seminarijos reformos ir geresnių lietuvių profesorių sutelkimas į Seinų seminariją bei literatūros prof. Stanislovo Jamialkovskio reiškiamas palankumas lietuviams ir jų kultūrai sudarė palankias sąlygas tautiniam lietuvių klierikų brendimui. Apie 1870 m. įsišventino kunigais Adomas Grinevičius, kuris vikaraudamas Kalvarijoje, "buvo lyg ašis, apie kurią sukosi lietuviškas ratas", ir Simanas Nor-kus-Narkevičius, artimai bičiuliavęs su studentu J. Basanavičiumi ir viens kitą kaitinęs tėvynės meile ir skatinęs prie tautos darbo. Kun. A. Grinevičius tvirtina, kad juodviejų pokalbiuose gimusi ir "Aušros mintis.20 S. Norkus, dar prieš "Aušrą" rašęs eilėraščius ir spausdinęs Prūsų laikraščiuose, parvykusiam iš Varšuvos universiteto studentui V. Kudirkai gyrėsi apie sumanymą išleisti lietuvišką laikraštį ir jam parodęs savo parašytus lietuviškus eilėraščius.

A. Grinevičiui ir S. Norkui dar esant seminarijoje, prof. St. Jamialkovskio paskatinti klierikai vasaros atostogų metu surinko 500 liaudies dainų, kurias klierikas Lapinskis, dailiai perrašęs, bandė išspausdinti Varšuvoje, bet cenzūra neleidusi, nes lietuvių spauda buvusi uždrausta. Maždaug tuo pat laiku klierikai buvo susitarę parašyti lietuvišką žodyną ir pasiskirstę darbu, bet įsišventinę kunigais ir išvažinėje po parapijas savo pasiimtų pareigų netesėję, tik vienas kun. Simanas Skinkis savo darbą tęsė ir rinko žodžius. Surinktą medžiagą perdavė Petrui Kriaučiūnui.21. Buvo ir daugiau iš to meto kunigų, bandžiusių lietuviškai rašyti.

Nuo 1870 iki 1875 metų lietuvių tautinė mintis Seinų seminarijoje toliau buvo palaikoma stiprių asmenybių kaip Petras Kriaučiūnas ir Antanas Radusis. Jiedu per visą seminarijoje buvimo laiką gyvai domėjosi lituanistiniais klausimais ir darė teigiamos įtakos savo draugams. P. Kriaučiūnas, baigęs seminariją, išvyko į Petrapilio dvasinę akademiją, kur susitiko su kitais dviem patriotais — K. Jaunium ir S. Gimžausku. Kunigų akademijoje toji trijulė buvo kaip "trys degančios pliauškės, kurios suglaustos ima liepsnoti, o kai įsiliepsnoja, tai ir skyrium nebegęsta". Sugrįžę į Lietuvą, kiekvienas dirbo savo tėvynės gerovei. P. Kriaučiūnas (1881-1885 m.) su kitais lietuviais mokytojais — P. Arminu, J. Jasiulaičiu ir Sta-niškiu — Marijampolės gimnazijoje sukūrė tautinį židinį, mokinių širdyse diegė lietuviškąjį susipratimą. Iš Marijampolės gimnazijos išėjo daug susipratusių lietuvių abiturientų į įvairius universitetus ir kandidatų į Seinų seminariją. Antanas Staniūkynas, kuris seminarijoje buvo 1884-89 metais, davė pradžią organizuotam slaptam lietuviškam klierikų sąjūdžiui, palaikiusiam glaudžius ryšius su Varšuvos ir Maskvos studentais, buvusiais mokslo draugais Marijampolės gimnazijoje.22

Iki 1900 m. Seinų seminarijoje lietuviai klierikai sudarė daugumą, vėliau lietuvių skaičius pradėjo mažėti, nes nutiesus Gardino-Suvalkų geležinkelį ir pa-lengvėjus lenkiškai Lomžos sričiai susisiekti su Seinais, vice-rektorius R. Jalbrzykovskis pradėjo traukti daugiau lenkų kandidatų nuo Lomžos. O pati svarbiausia priežastis buvo, kad lietuvių kandidatų šaltinis — Marijampolės gimnazija — visai mažai be-sluntė savo mokinių į kunigų seminariją: antireligiškai nusistatę Maskvos studentai atkalbinėjo mokinius norinčius stoti į seminariją. Jauni lenkai kunigai Jalbrzykovskio buvo siunčiami į pakraštines aplenkėjusias lietuvių parapijas, ir tos akcijos dėka dar gana lietuviškos parapijos kaip Vižainis, Smalėnai, Punskas, Seinai, Beržininkai ir dalis Liubavo buvo priskirtos prie Lenkijos.22a

"Aušros" pasirodymo metu žemaičių Kunigų seminarijoje Kaune klierikų tarpe lietuvių kalbos profesorių A. Baranausko ir K. Jauniaus įtakos dėka jau reiškėsi tautinis judėjimas. 1884 metais lietuviai klierikai sudarė tam tikrą redakciją leisti rankraštiniam laikraštėliui, pavadintam "Lietuva". Laikraštėlio redaktoriumi buvo Aleksandras Dambrauskas, vėliau pasižymėjęs kaip didelis lietuvių visuomenės veikėjas ir kultūrininkas. Prie redakcijos priklausė Juozapas Žebrys, vėliau kaip kunigas reiškęsis savo veikla Amerikos lietuvių tarpe, Marcijonas Jurgaitis, kuris, būdamas Palangos progimnazijos kapelionu, buvo vienas iš energingiausių draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimo organizatorių, ir keletas kitų klierikų, šio laikraštėlio tikslas buvo lavintis ir mėginti savo literatūrines jėgas, kad tapę kunigais galėtų ne tik žodžių, bet ir su plunksna stoti į savo tautiečių religinio ir tautinio švietimo darbą.23

1888-89 mokslo metais Kauno seminarijoje įsikūrė dvi klierikų slaptos draugijos: Lietuvos Mylėtojų ir šv. Kazimiero. Prie jų priklausė gausus klierikų būrys. Tų draugijų tikslas buvo panašus kaip ir "Lietuvos" redakcijos kolektyvo: draugijų nariai vertė į lietuvių kalbą religinę literatūrą, susirinkimuose skaitė referatus, diskutavo lietuviškos pastoracijos klausimus, grynino nuo barbarizmų pamokslų bei maldaknygių lietuvių kalbą.24
"Aušrai" sustojus, jos pradėtą darbą tęsė 1887 m. pasirodžiusi kunigų leidžiama "šviesa", kuri nuo savo pirmtakūnės skyrėsi pirmiausia religine kryptimi, o toliau-praktiškumu, susijusiu su žemės ūkio, prekybos, ir amatų klausimais. "Šviesa" savo įžangoje rašė:
Buvo jau pas mus garsingas laikraštis "Auszra", vienok ans neturėjo krikščioniškos dvasios, priešingas katalikiškam tikėjimui ir erzinantis svietišką vyresnybę, ne tik nedarosi nenaudingu reikalams apšvietimo, bet dar sėdamas tarp gyventojų nesutikimus, didina tamsumą" . . .
"Tame laikraštyje talpinsis laimei žmonių žinios ir dalykai, kaip tai apie mokinimąsi skaityti, rašyti; apie mokinimąsi visokių remeslų, amatų; apie pirkimą ir pardavimą žemės arba ką kitą; apie įvairius atsitikimus mūsų tėvynėje ir užmariniose šalyse. Žodžiu sakant, talpinsime visą tą, kas tik gali būti naudinga laimei kūno ir išganymui dušės".

Prof. A. Rimka tvirtina, kad "Šviesa" savo žodį išpildė". Jau pirmame numeryje joje praktiškų naudingų raštų Lietuvos valstiečiams buvo daugiau, negu "Aušroje" per visus pirmuosius ėjimo metus.25

"šviesa" literatūriniu atžvilgiu buvo silpna, bet jos įtaka Lietuvos liaudyje, kaip pripažįsta prof. Vac. Biržiška, buvusi didesnė, negu "Aušros", nes ji buvusi suprantamesnė ir, be to, katalikiška.26 šitas kunigų laikraštis per trumpą laiką sugebėjo suburti apie save daugumą ano meto inteligentų kunigų ir pasauliečių. Tautiškai susipratę kunigai, iš pradžios bendradarbiaudami "Aušroje" ir leisdami "šviesą" jieš-kojo bendro fronto su pasauliečiais, nors ir liberalais, su jais drauge dirbo, kol nebuvo užgaunami religijos reikalai. Pirmame "šviesos" numeryje Maironis pabrėžė lietuvių vienybės reikalą ir kovojančių lietuvių prieš kunigus kenksmingumą tautai: "bet dar piktesnis yra darbas tų, rašė jis, kurie nori sukelti prieš save kunigiją, nes reikia mums, broliai, vienybės, reikia sutarties, nes kitoniškai prapuldysime savo negeru pasielgimu tėvynę ir būsime įrankiu savo nedraugų". Bet kunigų pageidaujama vienybė nebuvo išlaikyta. Jau "Aušroje" pasireiškęs lietuvių šviesuomenės dvisroviškumas didėjo, "šviesa", užimdama aiškią katalikišką kryptį, dar aiškiau išryškino ideologinius lietuvių kunigų ir pasauliečių skirtumus ir parengė kelią jau su visai aiškia ideologija dviem tautiniams laikraščiams: pozityvistiniam "Varpui" ir katalikiškai "Apžvalgai".

Prie "Varpo" išleidimo ir pradžioje prie jo palaikymo daug prisidėjo ir Seinų seminarijos slaptoji klierikų organizacija. Jie, pasitikėdami nuoširdumu, bendradarbiavo su pasauliečiais Maskvos ir Varšuvos universitetų studentais, buvusiais Marijampolės gimnazijos bendraklasiais, drauge leido "Varpą" ir "ūkininką". Tuodu laikraščiu rėmė raštais ir prenumerata. Kartą Seinų klierikai išgelbėjo "Varpą" nuo pražūties. Dr. V. Kudirka pranešęs, kad "Varpas" beturįs tik 125 prenumeratorius ir nebeturįs daugiau lėšų laikraščiui leisti. Klierikai sudėjo po 5 rublius ir pasiuntė į šakius daktarui. "Varpas" buvo išgelbėtas.27

Ir kauniškiai klierikai rėmė "Varpą": iš 150 klierikų prenumeravo 84 egz.2**
Kai išryškėjo pasauliečių inteligentų pastangos, nežiūrint jų pažadų neliesti tikėjimo dalykų, vienokiu ar kitokiu keliu skleisti ateistines idėjas Lietuvoje ir žeminti kunigiją ir tuo silpninti bendrą lietuvių kovos frontą prieš rusintojus, kurie ir be lietuvių ateistų pagalbos jau užtektinai persekiojo Lietuvoje katalikų tikėjimą, katalikai inteligentai, kuriuos tuo metu beveik vieni kunigai sudarė, ryžosi skirtis nuo pasauliečių ir eiti savo pasirinktu lietuviškai katalikišku keliu. Lietuvos kunigija ir be pasaulečių pagalbos parodė daug iniciatyvos kovoje su rusinimu ir lietuvių tautinio švietimo dirvoje. Todėl prof. A. Rimka, atsakydamas į klausimą, ar kunigai, kilę iš tų pačių kaimiečių, kaip ir pasauliečiai inteligentai, būtų kada nors patys ėmęsi iniciatyvos leisti tautinį laikraštį, sako, kad galima būtų tuokiau simu tik tada abejoti, "jei Valančius būtų ne prieš "Aušrą" gyvenęs ir, jei "Aušrai" 1886 metais eiti sustojus, pirmiau, 1887 metais, būtų pradėjusi eiti ne kunigų redaguojama "šviesa", o pasaulinių inteligentų "Varpas". Dabar mes matome, kad prie tam tikrų aplinkybių ir kunigai iniciatyvos parodė. Valančius buvo ne paprastas kunigas, o vyskupas ir, rodos, negali būti jokio ginčo, kad jo visas veikimas ir raštai nemažiau atitiko to laiko valstiečių ir ūkininkų interesus, kaip ir jo bičiulio Daukanto, kurio "istorija" ir "Būdas" dar šiandien mažiau pažįstami, kaip Valančiaus pamokslai ir valstiečių psichologijai ir reikalui pritaikintos knygelės.2*

2. "Apžvalgos" kilmė ir praeitis

1889 m. pradžioje pasirodžius "Varpui", nežiūrint, kad jame bendradarbiavo susipratę kunigai lietuviai bei seiniškiai klierikai, atskiro katalikų laikraščio, kuris skelbtų ir gintų tikėjimo dalykus, klausimas buvo pribrendęs. Nors "Varpas" pozityvistiniu požiūriu religiją vertino kaip reikšmingą veiksnį tautos gyvenime ir savo skiltyse gynė caro valdžios persekiojamą Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, tačiau jis buvo ne "laikraščiu tikėjimišku, bet tik svietišku; jo darbininkai buvo sąnariais svietiško mokslo",30 tikėjimas jam buvo pašalinis dalykas, Jau tas pats faktas, kad "Varpas" nesivaržė su žodžiais, užgauliodamas kunigus, tuo metu visai nesiderino su tikra katalikų taktika. Tikintiesiems žmonėms buvo spraga, kurią užtaisyti tebuvo kompetentingi religijos atstovai.

"Apžvalga" gimė Kauno kunigų seminarijos slaptame klierikų būrelyje. Kun. J. Tumo pasakojimu.31 1889 m. vėlyvą rudenį, kai naujai įšventinti kunigai jau rengėsi vykti į savo gimtąsias parapijas primicijų laikyti, rytmetyje į kun. Kaz. Pakalniškio celę (kambarį) atvyko su knygomis Juozas Angrabaitis, buvęs kun. M. Sideravičiaus tarnas, knygnešys, pagaliau jo leidinių Tilžėje korektorius, o pastaruoju metu Tilžėje pas spaustuvininką Otto von Mauderode gyvenęs ir koregavęs jo leidžiamus lietuviškus leidinius. Klierikai jį gerai pažinojo, kaip lietuviškų knygų pristatytoją. Tarp kitų naujienų, jis pranešęs, kad reikalinga katalikams šalia "Varpo" leisti savo laikraštį, o toks laikraštis Tilžėje jau numatomas spausdinti. Jis būsiąs tokios pat krypties, kaip Varšuvoje išeinąs "Przeglad Katolicki", o vardas jam parinktas "žemaičių ir Lietuvos Katalikiška Apžvalga". Nors kun. J. Tumas nenurodo, kas tokį iš lenkų kalbos vertimą naujam laikraščiui sugalvojęs, bet iš visų aplinkybių galima spėti, kad greičiausia būsiąs "kūrinys" kun. M. Sideravičiaus ar kurio iš jo bendradarbių, turėjusių reikalų su pačiu J. Angra-baičiu .

Tą patį vakarą buvo padarytas slaptas klierikų platesnis susirinkimas, kuriame dalyvavę apie dvidešimt asmenų. Angrabaitis ir vėl pakartojo būtiną reikalą leisti katalikų laikraštį. Visi susirinkusieji Angrabaičiui pritarė ir iš savo pusės vieni pasižadėjo remt straipsniais, o kiti bent platinimu. Kun. Kaz. Pakalniškis apsiėmė parašyti įžanginį, lyg programinį straipsnį, kurį, visą naktį prakaituodamas, parašė ir rytojaus dieną draugams perskaitė. Draugai pripažino tinkamu. Jo kambario draugai kun. Adomas žeimavičius turėjo jau parašęs ilgą straipsnį "Rokitų bažnyčia žemaičiuose", kun. Petras Viengalis "Tikra tėvynės meilė" ir greituoju surašė apie popiežiaus Leono XIII paskelbtus atlaidus. Kiti pridėjo iš Misijų ir juokų. Ko trūko, užpildė iš senųjų M. Do-voinos-Silvestravičiaus ir kun. Tatarės raštų. Taip sudarytas pirmas "Apžvalgos" numeris, išėjęs 1889m. gruodžio 10 d., 1890 m. sausio mėn. data. Antras nr. išėjo tik vasario 10 d., o toliau ėjo reguliariai du kartu per mėnesį. Paskutiniais 1896 metais buvo tik mėnesinis. Iš viso išėjo 154 nr. po. keturis didelio formato, tokio pat kaip "Varpas", lakštus (4°).

Kan. Kazimieras Pakalniškis - Dėdė Atanazas (1866 -1933)

Pirmasis laikraščio numeris išėjo gana ilga antrašte: "Zemaiczių ir Lietuvos Apžvalga. Katalikisz-kas laikrasztis. Iszleidžiamas Draugijos mylėtojų savo brolius Artojus dėl naudos visiems zemaiczių ir Lietuvos Katalikams". Nuo šešto numerio sutrumpinta antraštė: "zemaiczių ir Lietuvos Apžvalga. Kata-likiszkas Laikrasztis". Viršeliui pagamintas ir paveikslėlis, pilnas religinių emblemų.

Prūsuose lietuvių leidžiamo laikraščio atsakomuoju redaktoriumi galėjo būti tik vietos gyventojai, tad "Apžvalgos" atsakomuoju redaktoriumi pradžioje buvo Mauderodes spaustuvės raidžių rinkėjas E. Jagomastas (1-18 nr.), jį paėmus į kariuomenę, tuos metus baigė (19-22 nr.) ir 1892-1895 m. buvo M. Kiošis, 1891 ir 1896 metais kun. H. Vychmanas.:i2 Vietoje laikraštį tvarkė, arba tikruoju redaktoriumi buvo Mauderodes spaustuvės korektorius minėtas J. Angrabaitis. Jis buvo religingas, gerų norų žmogus, bet mažamokslis, todėl "Apžvalgai" buvo didelis nuostolis. Laikraščio rašyba ir sutvarkymas daug nukentėdavo, kad apžvalgininkai neturėjo tinkamo asmens Prūsuose. Ir J. Angrabaitis pačių lietuvių buvęs įskųstas vokiečių policijai ir turėjęs išvykti iš Vokietijos. Į Lietuvą grįžti negalėjęs, tad persikėlęs į Krokuvą (tada Austrijoj) ir ten įsteigęs knygų krautuvę. Tikruoju redaktoriumi pirmuosius dvejus metus buvo kun. Pranas Marija Urbanavičius, kuris, baigęs kunigų seminariją, dėl jaunų metų negalėjęs gauti šventimų, gyveno savo tėviškėje Grimališkiuose, Gargždų parapijoje, prie pat Vokietijos sienos. Vieta buvo labai patogi gabenti slaptą spaudą, tad jis ir sunaudojęs tą laiką lietuviškos spaudos gabenimui bei "Apžvalgos" redagavimui. Jį pakeitė kun. Kazimieras Pakalniškis — Dėdė Atanazas, su kurio asmeninu glaudžiai ir yra susijęs karingas laikraščio stilius bei jo populiarumas liaudyje.

Laikraštį leido spaustuvininkas Otto von Mauderode. Jis į laikraštį dėjo savo leidžiamų lietuviškų knygų, maldaknygių skelbimus ir rinko laikraščio prenumeratas. Su juo buvo susitarta, kad jei metų gale būtų deficito, tai jis būsiąs išlygintas, bet leidėjui dedami skelbimai ir gana didelis tais laikais prenumetatorių skaičius, viršijęs net tūkstantį, apmokėjo visas laikraščio leidimo lėšas. Tad niekad nereikėjo Mauderodei primokėti už laikraščio leidimą. Buvo spausdinama 2000 egzempliorių.

"Apžvalgai" buvo pavykę suburti gana gausų bendradarbių skaičių iš įvairių Lietuvos ir kitų kraštų lietuvių. Nežiūrint, kad laikraštis kai kurių vadinamas "kuniginiu", beveik pusė bendradarbių buvo iš pasauliečių inteligentų tarpo. Iš žinomų bendradarbių buvo: Long. Augštikalnis, A. Baranauskas, Aug. Baranauskas, P. Andriekus, A. Burba, J. Basanavičius, A. Dambrauskas, Andrius Dambrauskas, M. Davainis— Silvestraitis, S. Didžiulis, P. Būčys, S. Durskis, A. Fromas-Gužutis, M. Gadliauskas, S. Gimžauskas, A. Grinevičius, M. Jurgaitis, J. Eidimtas, A. Ivaškevičius, J. Kaulakis, J. Koncevičius, J. Karbauskas, J. Kriaučiūnas. P. Kriaučiūnas, A. Kaupas, Kumetis, J. Ložinskis, J. Lideikis, P. Lialis, J. Mačiulis-Maironis, J. Miliauskis-Miglovara, A. Milukas, P. Mikolainis, S. Norkus, K. Pronckietis, P. Petrulis, A. Povilonis, V. Pietaris, J. Paškevičius, K. Ramanauskis, P. Radzvic-kis, J. Rimša, Ks. Saklauskas, A. Sabaliauskas, M. Simonaitis, B. šlamąs, V. Šlekys, J. Tumas, J. Trum-pulis, J. Ulickis, Pr. Urbanavičius, P. Viengalis, J. Vitkus, J. Zauka, A. žeimavičius, J. žebrys, J. Zub-rickis, S. žiupsnys. Spaudos draudimo metu nieks savo tikros pavardės nerašė nei po straipsniais nei pc korespondencijomis, todėl daugelio bendradarbių, ypatingai iš įvairių Lietuvos vietovių korespondentų, pavardės neišaiškintos. "Apžvalga" turėjo trečdaliu bendradarbių mažiau, negu per tą laiką "Varpas" buvo sutelkęs.33 Daug bendradarbių, tik "Apžvalgoje" pradėję rašyti, vėliau tapo uoliais spaudos darbininkais. Nemaža dalis buvo iš aušrininkų ir šviesininkų. Uo liausiąs darbininkas, kuris visą laikraščio naštą ant savo pečių nešė, buvo kun. Kazimieras Pakalniškis. Paskutiniais metais beveik vienas savo straipsniais užpildydavęs laikraščio skiltis, tik kronikos žinias kiti duodavo. Jam daugiausia talkininkavo kun. Pranas Marija Ubranavičius, kun. A. Dambrauskas, kun. J. Tumas ir kiti.

"Apžvalga" buvo leidžiama ir daugiausia remiama kauniškių kunigų, tad Žemaičių vyskupijoje ji daugiausia buvo ir platinama. Seiniškiai "Apžvalgos" nemėgo dėl jos netvarkingos rašybos, kuri jiems atrodė lyg supelėjusi. Jie laikėsi susitarimo su Maskvos studentais ir savo raštais bei prenumerata rėmė "Varpą" su "ūkininku". Bet ta vienybės sutartis vardan tėvynės meilės "neužkabinėti tikėjimo dalykų" iš pasauliečių pusės nebuvo išlaikyta.34 Rusiškose gimnazijose bei universitetuose įgyta neapykanta Katalikų Bažnyčiai ir kunigams po laisvos minties skraiste pradėjo veržtis aikštėn jų spaudoje.

1894 metais Leonas XIII išleido encikliką Lenkijos vyskupams, esantiems po Austrijos, Prūsijos ir Rusijos valdžia. Lenkų endekai buvo labai nepatenkinti ta enciklika. Ir dr. V. Kudirka, uolus endekų organo "Glos" skaitytojas, iškreipdamas enciklikos mintį, "Varpe" per smarkiai užsipuolė. Seiniškių klierikų įgaliotas Pr. Būčys parašė "Varpui" atsakymą V. Kudirkai. Redakcija ilgai delsė, pagaliau įdėjo. Pr. Bučio atsakymui V. Kudirka parašė dar aštresnę repliką, kuri buvo skaudus smūgis visiems Lietuvos kunigams. Paaiškėjo, kad "Varpe" slepiasi laisvamanybės dvasia. Tais pačiais metais Mintaujoje susirinkę varpininkai nutarė pakreipti "Varpą" daugiau į socialistinę pusę. Taip tarp varpininkų ir seiniškių klierikų sutarta vienybė iširo. Kunigai ir klierikai toliau negalėjo skaityti bei remti "Varpą", kuris ne tik užgauliojo kunigus, bet ir tikėjimo tiesas. Seiniškių klierikų įgalioti Pr. Būčys su A. Dubinsku atvyko į Kauną pas J. Tumą ir J. Vizbarą tartis dėl "Apžvalgos" pagerinimo. J. Tumas buvo įgaliotas tuo reikalu išsiaiškinti su kun. K. Pakalniškiu, bet jo misija nepavyko.33. 1896 m. pradžioje pasirodė "Tėvynės Sargas". Metus ėjusi šalia "Tėvynės Sargo", "Apžvalga" sustojo, nes beveik visi jos bendradarbiai perėjo į naują laikraštį. Tačiau jie atsimetė nuo "Apžvalgos" ne dėl to, kad ji "už katalikybės ribų nematė lietuvybės, bet dėl aštraus revoliucinio tono ne tik su caro valdžia ir kartais su savo oponentu "Varpu", bet ir su visais, neišskiriant nė kunigų.

3. "Apžvalgos" keltieji klausimai

"Apžvalgos" metu Lietuvoje politinių partijų su aiškia programa dar nebuvo, tik lietuviai inteligentai, kilę iš kaimo, buvo jau suskilę į du frontu: į katalikų kunigus, vadovavusius pagrindiniam ir drauge gausiausiam tautos kamienui — liaudžiai, ir į pasauliečius, daugiau ar mažiau liberališkai, pozityvis-tiškai ar net marksistiškai nusiteikusius, turėjusius įtakos negausiam ano meto inteligentų būreliui. Abi pasaulėžiūriškai suskilusios lietuvių inteligentų grupės turėjo vieną bendrą tikslą — kovoti su caro valdžios priespauda. Bet kovos kelias buvo skirtingas: dvasiškiai kovojo už lietuvybę ir katalikybę, nes tikybą laikė tautinio atsparumo pagrindu ir lietuvių su-pravoslavinime matė didelį pavojų jų nutautėjimui, o pasauliečiai rūpinosi tik tautiniais reikalais, religiją išskirdami, ją paneigdami ar net prieš jąją kovodami.

"Apžvalgos" šūkis buvo ginti katalikų tikėjimą ir lietuvių tautos reikalus nuo Lietuvos priešų: rusų, lenkų ir kitų. "Apžvalgos" pasirodymo metu caro valdžia žiauriai persekiojo Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, rusinimo ir pravoslavinimo akcija buvo apėmusi visą kraštą: Maskvos "pusmisijonieriai", kaip šventikai, mokytojai, policija, apskrities viršininkai ir gubernatoriai, išsijuosę dirbo, kad greičiau suvarytų lietuvius į nutautinimo tinklą. "Apžvalga" daugiausia ir kovojo, gindama tikėjimą. Jos tonas nuo pirmos dienos tapo "griežtai opozicinis", nukreiptas ne į vietos rusų administraciją "Varpo" ir "ūkininko" pavyzdžiu, bet į centrinę caro valdžią Petrapilyje, iš kur buvo išleidžiami pagrindiniai Lietuvos rusinimo nuostatai. "Tokiu tonu, kokiu kalbėjo "Apžvalga", sako Vacl. Biržiška, nebuvo iki tol kalbėjęs su rusų valdžia nė vienas lietuvių laikraštis, ne tik "Aušra" ar "Šviesa", bet ir "Varpas" ar "Ūkininkas". Panašiu tonu tik paskiau pradeda kalbėti socialdemokratų laikraščiai."36 Negalime sutikti su Vacl. Biržiškos tvirtinimu, kad "Apžvalgai" katalikybės ir lietuvybės sąvokos buvo sinonimai, kad už katalikybės ribų ji nematė lietuvybės ir kad tuo būdu eilė gyvų to laiko lietuvių gyvenimo klausimų, pirmoj galvoj lietuvių spaudos uždraudimas ... "Apžvalgai" visai nerūpėjo ir nebuvo nagrinėjami."37

Jei atidžiau panagrinėsime "Apžvalgos" straipsnius, nukreiptus prieš Lietuvos rusintojus ir lenkintojus, straipsnius, skirtus lietuvių religiniam ir tautiniam sąmoninimui, tai aiškiai pastebėsime, kad ji skyrė katalikybę nuo lietuvybės, tik kaip visi katalikai anuo metu ir dabartiniais laikais tikėjimą lai-lė ir tebelaiko tautinio gyvenimo pagrindu, todėl ji nuo priešų bendrai gynė tikėjimo ir tautos reikalus. Iš žemiau paduodamų ištraukų galima bus matyti, kad "Apžvalga" visada pabrėžė, jog rusai nori sunaikinti katalikų tikėjimą ir lietuvių kalbą, o jų vietoje įbrukti pravoslavų ą ir rusų kalbą, nori lietuvius paversti rusais. Ragina branginti savo tikėjimą, kalbą bei papročius, reikalauja lietuviškų mokyklų, grąžinti lietuvių spaudą ir t.t. Dar ryškiau tas religinių ir tautinių reikalų skirtumas pastebimas, nagrinėjant lietuvių santykius su Lietuvos lenkintojais. Geriau pažinti "Apžvalgos" revoliuciniam tonui ir jos nagrinėtiems klausimams, tenka prabėgomis peržvelgti jos turinį. Skaitytojai atleis man, kad aiškesniam pavaizdavimui pateiksiu kiek daugiau ištraukų.38

a. Lietuvos rusintojai.

"Apžvalga" nurodo rusų valdininkų Lietuvoje žemą moralę, rusų valdžios tikslus surusinti ir su-pravoslavinti lietuvius, kiekvieną naują rusų sumanymą tuoj iššifruoja ir persergsti žmonės. Be to, ragina kovoti ir nurodo kovos būdus su įžūliais žandarais, policininkais, mokytojais, šventikais (popais) ir kitais rusintojais.

Pirmų metų antro numerio įžanginiame straipsnyje "Apie Lietuvą ir žemaičius" išdėsto Rusijos valdžios daromas lietuviams skriaudas.
". . .Bet, rasi, kas paklaus, kokias "geradėjystes" tie išmintingieji mūsų galvočiai mums suteikė? O tai visu pirma uždraudė mums spaudą arba druką, išvijo lietuvišką arba žemaitišką kalbą iš mokyklų, į jos vietą įvedė savo rusų kalbą, atėmė vienuolynus, juos pavertė kareivių kareivinėmis, daugybę mūsų bažnyčių pavertė cerkvėmis ir pagaliau suvaržė mūsų kunigus taip, kad jie be policijos žinios nė iš vietos negali pajudėti. . . jie nori išnaikinti mūsų katalikišką tikėjmą ir mūsų lietuvišką ar žemaičių kalbą, o į jų vietą nori, neprašant mums, įbrukti savo pravoslavišką tikėjimą ir rusiškąją kalbą, žodžiu sakant, mus nori perdirbti į tikrus rusus ... O tatai spirkimės tiems nelabojo tarnams savo valia, eikime į vienybę. . . jieškokime mokslo ir šviesos, kad kilus devynioliktojo amžiaus Nerono persekiojimui (kurio ženklai jau rodos) galėtume kuomi atsiremti (1890, 2 nr.)

" . . .Matyk, rusų kokiems tai paputžandžiams mintis į galvą įlindo mus į rusus paversti, t.y. mūsų tikėjimą ir kalbą išnaikinti, žinoma, tokie papurtgalviai į teisybę ir žiūrėt nebežiūri, kuri Rusijoje ir taip jau nuskarusi ir nutrukusi kad ir sulopyti nebegali... Ar mes galime taip šaltai žiūrėti, kad mūsų brangenybę tie rusų pakumbarzdžiai nori išveržti. Ar ne sunkiai nusi-dėsime prieš Viešpatį Dievą, jei mes savo tikėjimo išsižadėsime ir priimsime kokį tenai pravoslavišką? Ne, mes to negalime padaryti, tai yra išsižadėt savo tikėjimo ir priimti pravoslaviją. Užgimime katalikais ir mirsime katalikais, nors čia maskolius mums ir visiems galvas nusukinėtų . .. Antra, vėl, išsižadėdami savo kalbos, savo papročių ir priimdami rusišką kalbą ir rusiškus papročius, ar nenusidėsim, jei taip galime pasakyti, prieš patį prigimimą? Kas rusą liepia mylėti savo kalbą ir papročius, ar ne tas pats prigimimas, kuris lygiai lietuvį žemaitį liepia mylėti savo kalbą ir papročius ? ... Ir mulkis supras, kad čia rusai paties prigimimo įstatymus laužo.. . Gėdysis kada nors rusai iš savo darbų

Atsilieps jiems kada nors tas viskas ... Ar mus turi mokyti neprotingi sutvėrimai? Jei kartais žmogus ar katinas prie kregždžių lizdo prieina, tie neprotingi sutvėrimai gatavi savo priešui akis išdraskyti. O mes, protu ir išmintimi apdovanoti, ar galime taip smurgsot, kaip katinai užpelenėje, kad prie mūsų visų brangiausių dovanų: tikėjimo ir kalbos tie rusų galvočiai nagus ištiesę, griebia. Juk kiekvienas pasakys, kad ne. .. Turime ir mes, kaip galėdami, spirties prieš tuos Liuciperio tarnus, kaip tos kregždės prieš katiną. —Bet jei norime savo priešą nugalėti, ką mes turime daryti? Reikia visu pirma pažinti jų jėgas, jų mintis ir užmanymus, reikia gerai pažinti tą pavojų, kuris iš priešo pusės mums gresia" (1890 m. 3 nr.).

Pabaigoje straipsnio autorius ragina lietuvius skaityti laikraščius, knygas, kurios nurodo, kaip reikia kovoti su priešu, žmonės užuot karčiamoje pragė-rę pinigus, juos turėtų skirti spaudai. Siuvėjus ir batsiuvius, keliaujančius po kaimus, skatina skaityti "Apžvalgą" ir savo tautiečius supažindinti su nauju laikraščiu.

Rašydamas apie bažnytinę uniją Lietuvoje, taip apibudina rusų valdininkus:
"Tie, kurie kitados atrado sau vietą Lietuvoje, neturėdami jos savo tėvynėje, plėšia ir drasko dabar ją, norėdami ją praryti ir jos vardą išnaikinti. Tie, kuriuos Lietuva, būdama galinga, gynė nuo totorių; ne tiktai jos rankas ir kojas surišo, bet taip gi liežuvį ir širdį, kad ji saviškai nesišnekėtų, nei saviškai mintytų ir jaustų ... štai artimiausi mūsų kaimynai maskoliai, kurie ne tiktai Lietuvą bet ir didelę daugybę kitų tautų rankas ir kojas surišo virvėmis ir arba jau išnaikino arba jau baigia naikinti. . . Maskoliai yra slavų "išvi-sas" (išsigimėliai P.P.), kurie neverti žmonių vardo", kaip sako didis dainius Kraševskis," o žmonių kalba yra per graži, kad turėtų tokį žodį, kuris tiktų maskoliams; bet iš visų žmogaus kalbos žodžių visų tinkamiausias maskoliams yra "galvijai" ... Jų galvijiškumą parodysiu iš jų neteisybės ir smarkumo. Atsiunčia iš Masko-lijos į mūsų kraštą misijonierius-uriadnikus, žmones baisiausio pasielgimo, kurie Maskolijoje neberado sau vietos, o atvažiavę į Lietuvą elgiasi savotiškai, plėšia nuo neturtingų žmonių pinigus, bet tuo dar nesitenkindami, persekioja juos visokiais būdais, taip jog matyti, kad jie niekam kitam yra atsiųsti, kaip tiktai katalikų ir lietuvių vardą išnaikinti iš Lietuvos... atsiuntė į Vilnių... generolą Muravjovą, kuris daugiau išpiovė, iššaudė ir iškarstė žmonių, kaip gyvulių, negu skerdikas
išpiauna gyvulių per visą savo amžių Verta dar paminėti Lietuvos kankintojo Muravjovo draugus taip vadinamą "privilegijuotą plėšiką" Kaufmaną, kuris tiek išgėrė lietuvių kraujo, jog keli tūkstančiai žmonių drauge galėtų jame paskęsti, generolą Ganeckoj, kareivių viršininką Vilniuje, ir jo draugą Boreišą . . . Kiek pikto jie Lietuvai padarė parodys tik teisingiausias teisėjas pasaulio pabaigoje, o dabar mums užteks žodžių . . . "Lietuvos budeliai ir kraugeriai".

Baigdamas straipsnį, sumini kunigų ir spaudos persekiojimą, pasmerkia kai kurių lietuvių išdavikišką darbą, tarnaujant rusams, ir išreiškia viltį, kad Dievo pagelba Lietuva būsianti laisva: "Jei Dievui patiks ir maskoliam nulaužti ragus ir juos susilpninti, tuokart gal vėl stosis ir atgys Lietuva"
(1890 m. 8 nr.).

Rusų apgavystes atvaizduoja aprašydama, kokiu būdu stačiatikių šventikas, norėdamas statyti Lietuvos miestelyje cerkvę, susitaria su valsčiaus raštininku ir apgaulingu keliu išgauna iš valsčiaus susirinkimo nutarimą paskirti tam tikrą sumą pinigų iš valsčiaus kasos "nukentėjusiems" Rusijoje gyventojams, o iš tikrųjų tie pinigai tenka naujos cerkvės statybai. Toliau pabrėžia rusų kolonistų žemą moralę. Jie esą didžiausi kriminalistai:
"Atrado kame negyvą žmogų, rašo laikraštis, — kas jį užmušė Burliokas. Kilo kame gaisras, kad padegė ? Burliokas. Pavogė arklį, kas pavogė? Burliokas. Girtuoklyste, vagyste, žmogžudyste, tai jų amatas ir užsiėmimas . .. Ponai rusai ne tik mus ėda dvasiškai ir medžiagiškai, bet ir doriškai; patys būdami galvijai nori, mat, ir mus paversti į galvijus.

"Kaipo pavyzdį vagies ir apgaudinėtojo nurodžiau poną valsčiaus raštininką ir tuos taip garsius mūsų kolonistus, o kame dar uriadnikas, kame asesorius, pas-rednikas ir kiti savo vagystes ir apgaudinėjimo šakomis? Iš tiesų, norint jų visas paiktybes surašyti, sunku būtų sutalpinti ant dvylikos jaučių odų". (1890 m. 18 nr.).

"Apžvalga" kiekvieną progą išnaudojo padrąsinti žmones ir paskatinti juos priešintis, jei ne aktyviai, tai bent pasyviai "pragaro tarnams". Daug tokių paskatinimų yra korespondencijose iš įvairių Lietuvos vietovių.

Ilgoje korespondencijoje iš Gargždų papasakojęs, kaip atvykęs šventikas su iškilmėmis pakabinęs mokykloje ir valsčiaus valdyboje stačiatikių religinius paveikslus — ikonas, bara gargždiečius:
"Garždiečiai! ar tai gražu duoti tokį biaurų pavyzdį visai Lietuvai! Pasakykite man, ar gi jūs suprantate ir išmanote, ką jūs padarėte. Iš tiesų ne. . . Maskoliai gerai supranta, ką tas reiškia. Jie šiandien įvedė į valsčių ir mokyklą, rytoj lieps jį turėti kiekvienam viršaičiui, seniūnams, šimtininkams ir dešimtininkams, paskui gi į-rašys į pravoslavijos knygas. Juk taip jau atsitiko...

"Nebėra, matyti, jumyse tikėjimo meilės, jūs beveik pasirengę esate už stikliuką degtinės arba keletą rublių priimti svetimą tikėjimą ir išsižadėti savo tėvynės . . . jūs patys galite būti priversti atiduoti tam smakui, t.y. pravoslavjai savo sūnus ir dukteris .. .
"Garbingi dabar yra Garždai pas maskolius, nes nė viena parapija to nepadarė, ką Garždai. Bet kas garbingas pas maskolius, tas amžiną gėdą užsipelnė pas lietuvius. Todėl, kad atitaisytų Garždai savo klaidą ir ištrintų tą gėdą, būtinai turi išmesti iš vietos išrinktuo-sus, kurie už degtinės bonkutę priėmė tą moskolių "dievaitį" ir taipgi išdanginti iš valsčiaus ir mokyklos "ikonas". Jei to nepadarys garždiečiai, tai yra prapuolę. Maskoliai nebepaleis iš savo nagų.

"Ar gi nematote maskolių atskalybės? Būkite atsargūs. Ką padarė garždiečiai, tą galite būti priversti padaryti visi lietuviai ir žemaičiai. Bet geriaus popui barzdą sudraskykite negu turėtume sekti garždiečių pavyzdį. Rinkite į valsčiaus valdybą tokius žmones, kuriuos žinote gerus esant, kurie neparduotų savo tikėjimo ...

"Atsiunčia į Garždus tokius policijantus, kurie kaip pasiutę šunes yra nenumaldomi, kaip šuo gavęs svetimų lašinių, suėdęs tuojau vėl puola ir piauna svetimą, ir taip daro ir jie" (1890 m. 5 nr.)

Šiluvoje per rugsėjo 8 d. atlaidus žandaras iš dviejų vyrų per pamaldas ištraukė maldaknyges ir juodu nuvarė į policiją kvosti. Korespondentas pasipiktinęs tų vyrų lepšiškumu, taip toliau rašo:
"Galima sakyti, kad tuo du vyru neverti vadintis vyrais, bet bobomis, kad juodu nieko nedarė tokiam žandarui. .. Reikėjo tuojau kibti už apykaklės ir šaukti kitus žmones. . . kad ateitų į pagalbą suimti tą žandarą ir pristatyti jį į policiją už maištininką, už tai, kad jis laike maldos daro maištą, o dar labiau, galėjo tą žandarą paimti už vagį, nes tas pats žandaras tuo pačiu laiku nekuriems iškrėtė kišenes, jieškodamas naujų lietuviškų knygų. Pranešame lietuviams ir žemaičiams, kad ciesorystės įstatymuose iš viso nėra... kad nuo žmonių atiminėtų knygas, ypatingai pamaldų metu... Todėl mieli broliai turėkite atmintyje, jei kada prikibtų kur toks žandaras, tad nesnauskite, bet pristatykite tokį už maištininką ir vagį, pristatydami liudytojus, kurie bus aplinkui, o jeigu čia arti žmonių nebūtų tad reikia įsikibus šaukti, kol susibėgs žmonės į pa-gelbą, o po to nuveskite pas viršaitį ir surašykite skundą vidaus reikalų ministeriui, kad toksai žandaras kiršina žmones ir pamaldų metų atiminėja iš žmonių rankų maldų knygas" (1890 m. 1 nr.).

Gana karingas Vilkijos gyventojų pasielgimas su rusų asesoriumi aprašytas korespondencijoje iš Vilkijos, čia per šv. Onos atlaidus asesorius raitas įjojo į bažnyčios šventorių, arklį pririšo prie kryžiaus ir su šunimi nuėjo į bažnyčią j ieškoti lietuviškų maldaknygių. Bet vyrai apipuolę asesorių gerokai apkūlė, jis vos ištrūko iš jų nagų. Po to įvykio susirinkę į valsčiaus valdybą vilki j iečiai padavė skundą vidaus reikalų ministeriui. Po kiek laiko jis buvo pašauktas į Kauną pas gubernatorių ir, matyt, gerokai išbartas, kad grįžęs į namus tą pačią naktį nusinuodijęs. Baigdamas ilgą įvykio aprašymą, korespondentas ragina: "Dėl to, broliai, darykite pagal vilkiečių pavyzdį, paduodami visi prašymus "protokolus" augštesnei valdžiai už nežmoniškus tų asesorių arba urednikų pasielgimus su jumis, o visada gerai laimėsite" (1890 m. 20 nr.).

"Apžvalgos" redakcija sužinojusi iš rusiško laikraščio "Russkaja Mysl", kad Kauno pradžios mokyklų direkcija yra nusistačiusi įvesti privalomą vaikams mokslą, rašė:
"Ar tai matote, ką maskoliai arba "obrusiteliai be-išmisliojo? Teisybė, pradžios mokyklos Kauno valdyboje eina jau visai ant bankroto, nes žmonės pažinę tų mokyklų kenksmingumą iš kalendorių ir iš "Apžvalgos" visai paliovė leidę savo vaikus į anas apipaikinimo landynes. Obrusiteliai regėdami, kad jų visas darbas eina ant šuns uodegos, griebias dabar visokių priemonių. Vyrai, tik nepasiduokite įvesti tokį maskoliško antikristo misijonorių užmanymą į Lietuvą. Jeigu jums kada valsčiaus valdyboje lieptų pasirašyti, kad ant to sutinkate, tad visi vienu balsu atsakykite, kad nesutinkame. Tegul mums duoda lietuviškas mokyklas, pasakykite, tegul ten moko mūsų prigimtos kalbos, tikėjimo ir t.t. žodžiu sakant, tegul tos mokyklos būna lietuviškos, o ne maskoliškos, tad ant to sutiksime. Taip tai vyručiai laikykitės, o neapsileiskite maskoliškais šunmisionie-riais, kurie nori mums ant sprando užlipti" (1893 m. 13 nr.)

Patyrusi apie caro valdžios ketinimą uždaryti Kražių bažnyčią ir panaikinti vienuolyną, "Apžvalga" ragino lietuvius ginti savo bažnyčią Kražiuose:
"Maskolai nusprendė išnaikinti Kražių mergaičių vienuolyną, o bažnyčią paversti į pravoslavišką cerkvę . . Nepraeis poros mėnesių, kai pragaro misijonieriai atvažiuos tą nusprendimą įvykdyti. Apskelbiu jums, lietuviai ir žemaičiai, kad iš laiko žinodami, galėtumėte pasisaugoti. Susirinkite į tą vietą iš visų Letuvos kampų ir užkampių, ir laukite tai valandai ateinant, o atbrazdėjus maskoliams, stovėkite tvirtai ir savo kūnu padarykite sieną, per kurią bedieviai negalėtų įsilaužti, o jei reiktų galvą padėti, tai padėsite už tikėjimą, bažnyčią ir tėvynę; ar begali būti geresnė mirtis už tą?... Tegul pažįsta ir Europa... kai eina apie tikėjimą ir bažnyčią, kad mes mokame elgtis, kaip laisvi Lietuvos sūnus, kaip senovės Lietuvos galiūnai" (1892 m. 2 nr.).

Vėliau plačiai aprašydama "Maskolių šunybes Kražiuose", žvėrišką žmonių plakimą ir žudymą, "Apžvalga" nesigailėjo karčių žodžių carui ir jo valdininkams.
"TaTgi caro nusamdyti visokie policmonai katalikams kankinti, jei tik yra budriausi vagys ir žmogžudžiai, tai caras tokius iš policeiskų iš karto padaro gubernatoriais. Iš tikro, gėda visai Maskolijos viešpatystei ir carui padaryti gubernatoriais žmonijos išmatas (sąšlavas), kurie visiškai yra be žmoniškų jausmų, be širdies, be "honoro". Tokį tai žmogžudį (gudiškos policijos berną) caras padarė Klingenbergį iš Vilniaus policmeisterio Kauno gubernatoriumi". Klingenbergeris, kaip buvęs Vilniaus policmeisteris, pavadintas "žmogžudys ir vagių vyresnysis, pakeltas į gubernatorius, neturi jokių ribų savo žvėriškumui. Ištariau "vagių vyresnysis", nes skaitytojai gerai žino, kad didžiausi katalikų persekiotojai, gudų policmonai, tai pirmiausi vagių prieteliai. O tikriau stebint gudų pasielgimą su katalikais, nėra visame pasauly didesnių vagių kaip "galingiausioji" gudų valdžia, o žinoma, su valdžios užtvirtinimu, nors didžiausia vagystė turi būti vadinama 'šventa". Ar gali dar didesnę vagystę ir žmogžudystę gudai papildyti, kaip visuotinai papildė, išplėšdami Kražių katalikų bažnyčią . .. Tokių vagysčių ir išplėšimo katalikiškų turtų tiktai pirmųjų amžių Neronas su visa savo pagoniška valdžia atiminėjo katalikų turtus, namus ir visą, ką turėjo.. . šiame apšvietimo laike, XIX amžiaus pabaigoje, dar gali atsitikti žmonių žudymai už jų šventą teisybę! Iš tikro gudai šiandien perviršija savo žvėriškumu ne tik girinius žmones, bet ir pačius girių žvėris! O tai vis "šventoje europiškoje Rusijoje" ir su pavelijimu ano gudų dievaičio arba kaip jie sako: dievobaimingojo caro atlieka gudai savo žvėriškiausius darbus" (1894 m. 3 nr.).
"Apžvalga" nevengė pašiepti ir patį carą. Pvz. kun. A. Dambrauskas str. "Kas tai yra gudų pravoslavų a" (1894 m. 1-2 nr.) stačiatikių tikėjimą pavadino "Caroslavija", arba lietuviškai sakant, caro garbinimu." Nes iš tiesų — visų svarbiausia gudų pravoslavijos ypatybė, yra tai ne kas kitas, tik nuolatinis stabmeldiškas savo batiuškos garbavojimas". Stačiatikių visos liturginės knygos prasideda stambiomis raidėmis: prisakymu (poveleniem) dievobaimin-giausio ciesoriaus tokio tai, prie jo moters dievobaimingiausios tokios tai, prie įpėdinio sosto tokio tai, prie didžiųjų kunigaikščių tokių tai ir t.t... neišskiriant net tų, kuriems dar momkos pasturgalį šluosto. Po tai visai litanijai eina ant galo žodžiai: su palaiminimu švenčiausiojo Sinodo tapo atspausta knyga tokia tai.

NAUDOTA LITERATŪRA
"Apžvalgos" 1890, 1893 ir 1894 metų komplektą, Vlc. Biržiška, Lietuvių Bibliografija, III t. 1929 m.
1 Dr. Juozas Stakauskas, "Valančiaus laikų lietuviškas darbas", Tiesos Kelias 1938 m. 7-8 nr. 504 p.
2 Vacl. Biržiška, "Lietuvių politinės brošiūros 1860-jų metų gale" Švietimo Darbas 1922 m. 3-6 nr. 407 p.
3 "Gromata apskrita", Szwento Tewo musu Popiežiaus Piusa IX pas sawo aweles", "Apie sielwartus Bažnyczios szwentos", "Isz Tamsybes wed tiktay Kielis
Teysybes", "Perspieimas", "Szniakesis Kataliką su neka-taliku", "Prajautimas", "Wargai Bažniczes Kataliku Le-tuvoj ir žemaicziusi", "Litanie apej wisus szwetus Muc-zelnikus" ir "Ape Atpuskus Jubileiszkus arba Beleusza". Viso tos brošiūros buvo kun. J. Tumo surinktos, suredaguotos ir išleistos atskira knyga: Motiejus Valančius žemaičių Vyskupas "Maskoliams katalikus persekiojant" Kaunas, 1929 m. Visi nurodomi puslapiai yra minėtos knygos.
4 Vacl. Biržiška, op. c. 407 p.
5 Vacl. Biržiška op. c. 408-9 p.
8 Maskoliams katalikus persekiojant 67 ir 75 p. T Ten pat 74 p. 8 Ten pat 67 p. s Ten pat 25,27 ir 28 p. m Ten pat 29 p.
11 Ten pat 79 p.
12 Ten pat 78-79 p.
13 Ten pat 79 p.
14 Ten pat 82-83 p. iR Ten pat 80 p. 15a Ten pat 52 p. 16 Ten pat 83 p.
IT Vacl. Biržiška po. c. 415 p.
18 Doc. J. Tumas "Lietuvių literatūros paskaitos draudžiamaisiais laikais — Antanas Baranauskas" Kaunas, 1924 m. 40-41 p.
1» Liet. Enc. VII t. 251 p.
20 Kun. A. Milukas "Spaudos laisvės ir Amerikos
lietuvių organizuotės sukaktuvės" Philadelphia, Pa., 1925
m. 215 p.
21 Dr. Jonas Totoraitis "Lietuvos atgijimas" 89-92p.
22 Dr. J. Stakauskas "Lietuviškoji sąmonė Seinų
seminarijoje" Tiesos Kelias 1939 m. 9 nr. 646 p. ir toliau.
22a Dr. J. Totoraitis Sūduvos Suvalkijos istorija I t. Kaunas 1938 m. 527 p.
23 Dr. Juozas Stakauskas "Lietuviškos minties pa-
sireiškimas žemaičių Seminarijoje" Tiesos Kelias 1938
m. 11 nr. 753-754 p.
24 Doc. J. Tumas "Apžvalga ir apžvalgininkai" Kau-
nas, 1925 m. 9-27 p.
25 A. Rimka "Lietuvių tautos atgimimo socialiniai
pagrindai ir "Auszros"-"Varpo" gadynės socialekonomi-
niai raštai" Kaunas 1932 m. 39 p.
26 Vacl. Biržiška "Iš mūsų laikraščių praeities",
Bibliografijos žinios 1932 m.
27 Dr. J. Totoraitis, "Sūduvos-Suvalkijos istorija"
I d. 1938 m. 527 p.
28 Plg. Julius Butėnas "Dr. V. Kudirka" 1937 m.
ir Doc. J. Tumas "Apžvalga ir apžvalgininkai" 30 p.
2» A. Rimka op. c. 8-29 p.
so "Varpas" 1889 m. 9 nr. 135 p. Šerno atsakymas į kun. Pr. Urbanavičiaus (Vytauto) laišką redakcijai dėl "Varpe" įdėtos žinutės apie vieną Argentinos kunigą kriminalistą.
31 Doc. J. Tumas op. c. 28-30 p.
32 Vacl. Biržiška "Lietuvių Bibliografijoje" ir "Bib-
liografijos Žiniose" nurodo, kad M. Kiošis ats. redak-
toriumi buvo nuo 1890 m. 22 nr., tuo tarpu čia po ranka
esančiame "A" komplekte nuo 19 nr. M. Kiošis pasirašęs
ats. redaktoriumi.
33 Vacl. Biržišką, "Bibl. Žinios" 193 m. 190 p.
34 Vysk. Petro-Prano Bučio atsiminimai "Prieš senajam Tėvynės Sargui užgemant" Tėvynės Sargas 1947 m. 1 nr. 3 p.
35 Vysk. Bučio op.c. ir kun. J. Tumo laiškas Sofijai Čiurlionienei, paskelbtas "Vaire" 1936 m. 32-36 p.
36 Vacl. Biržiška op. c. 189 p.
37 Ten pat
Bus daugiau


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai