Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MAIRONIS APIE LIETUVIUS RAŠYTOJUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Pauliukonis   
IŠTRAUKOS IŠ MAIRONIO "TRUMPOS LIETUVIŲ RAŠLIAVOS APŽVALGOS"

"Aidų" Redakcijos prašomas, parinkau keletą būdingesnių ištraukų iš Maironio "Trumpos lietuvių rašliavos apžvalgos", pridėtos prie 1906 m. išleistos trečiosios laidos Lietuvos istorijos. Tos ištraukos rodo, kiek Maironis anuo metu, kai dar nebuvo jokios rimtesnės lietuvių literatūros studijos, jau buvo susipažinęs su lietuviška raštija.
Lietuvių literatūrą Maironis skirsto į du laikotarpius: pirmasis nuo XVI a. iki paskutinio devynioliktojo amžiaus ketvirčio, o antrasis iki paskutinių laikų. Pirmojo laikotarpio lietuvių literatūroje Maironis pastebi tris ypatybes, nuo kurių ir pradedamos ištraukos.

Teksto kalba paliekama maironiška, tik rašyba truputį pataisyta. Pav. Maironis nevartojo "ū", tariamoje nuosakoje "ų" ir kt..

Pr. Pauliukonis
*

Lietuvių literatūros trys bruožai pirmajame laikotarpyje.

a) "Kas link vietos, užgimė mūsų rašliava XVI amž. tarp Prūsų lietuvių bet tikrasis jos tėvas — tai Daukša; nuo XVII amž. trijose ypatingai vietose apsireiškia jos gyvavimas: apie Karaliaučių, Vilnių ir Kėdainius. XIX amž. jos svarbumas ir gyvesnis krutėjimas persikelia į Žemaičius; Karaliaučių vietą, laikui bėgant, užima Tilžė. Senovės Sūdau j ai arba šios dienos Suvalkų redybos lietuviai per visą tą laiką giliausiai miega, išskyrus XIX amž. vidury Akie-laitį, kun. Totorę ir Aleknavičią; pradžioje naujo perijodo suvalkiečiai lietuviai užima gana žymią rašliavoje vietą, b) Pagal kalbos grynumo mūsų rašliavos pradžia tarp Prūsų lietuvių apsireiškia gana išmarginta svetimais žodžiais ir sakiniais. Kun. Daukša, Sirvydą, ir Kleinas rūpinas apie jos švarumą, bet nuo XVII amž. prasideda tikras makaronizmas ir traukias iki XIX amž. Poška, Daukantas, Valančiauskas stengias pagrąžinti jai kalbos grynumą, bet patys jai suteikia žemaitiškos tarmės pakraipą; daugumas gi menkesnių jų rašytojų vis dar eina, pagauti ma-karonizmo banga, c) Pagal įtalpos, pradžia mūsų rašliavos buvo religiška ir didesnėje daly tokia pasiliko bemaž par tris amžius. Pirmasis gražiosios literatūros rašytojas — tai Duonelaitis. Mūsų svietiškoji rašliava ypatingai nuo XVIII amž. dvejopoje apsireiškė veiksmo pakraipoje: kalbamokslio ir žodyno sustatymais ir liaudies dainų rinkimais. Dainų rinkikais buvo: Ruigis, Milkė, Stanevičia, Daukantas, Neselma-nas, Fortunatovas; visus paraugo Ant. Juškevy-čia. Žodynus rengė Sirvydas, Ruigis, Poška, Sta-nevyčia, Ivinskis, kun. Sutkevyčia, Ugianskis, Neselmanas, Kuršaitis, Miežinis, Lialis; visu-plačiausis — Juškevyčios žodynas. Kalbamokslius taisė Kleinas, Jezavitas 1737 m., Ruigis, Nehring, Kuršaitis, Šleikeris, Akielaitis, Bara-nauckas, Miežinis, Jaunius, Jablonskis ir nemaž kitų. Paskutiniuose laikuose liet. kalbos tyrinėjimai pas mus, lyg kokia manija, užėmė geriausias tautos spėkas, su aiškia kitų mokslo šakų skriauda: juk net pradinių rankvedžių gerų iki-šiolei neturime. Nuo XIX amž. pusės atsirado pirmieji mūsų istorikai: Lietuvos — Dau-tas, Žemaičių vyskupystės — Valančauskas (247 p.).

"Paskutinį XIX amžiaus keturdalį galima skaityti kaipo pradžią naujo mūsų rašliavos perijodo: kaskartą platinas ir subrenda grynas, be svetimos varsos, tautiškas visuomenės susipratimas; lietuviškų raštų, nežiūrint į didžiausias kliūtis, spausdinasi žymiai vis daugiaus; jų turinio svarbumas auga; išsidirba moksliškai vienas abelnas liežuvis, ant tiek jau galutinai išsilavinęs, kad užtenka ir grynai moksliškiems dalykams; XX amž. užstojus ir pasirodžius pir-miemsiems Rusijos pusėje liet. laikraščiams, susitvarko maždaug visų vienoda rašyba, nors nekurie mūsų kalbos" tyrėjai vis dar nenori atsisakyti nuo savo ypatiškų nuomonių ir simpatijų, antgalo žymiai auga ir brenda gražioji literatūra, kurioje, tiesą, milžinišką dalį užima dar vertimai, bet jau atsiliepia ir saviškiai pavasario balsai. Svarbiausia priežastis to žymesnio tautiško tarp mūsų judėjimo buvo valsčionių nuo baudžiavos ir vergijos paliuosavimas, kada apšvietimas nustojo buvęs privilegija vienos bajorijos ir kada į darbą ant tautiškos dirvos sustojo ne vienas-antras, kaip pirmiaus, bet ištisa eilė naujų artojų-darbininkų, išėjusių iš to ikišiolei pažeminto luomo, kursai po šiaudiniu stogu užlaikė gyvą Gedimino ir Vytauto Didž. liežuvį. (248 p.)

Kristijonas Duonelaitis

"Vienok ir XVIII amžius ne visai buvo bergždžias: jame gimė, pargyveno ir rašė mūsų didžiausis poetą, kurio vardu ir darbais Lietuviai ir šiandieną gali teisingai ir drąsiai didžiuotis prieš visas apšviestas Europos tautas. Buvo tai Kristijonas Duonelaitis . . (221-222 p.)
"Galima teisingai stebėtis daugeriopam Duonelaičio gabumui: optiškų stiklų tekinime jisai taip išsilavino, kad jo barometrai ir termometrai ilgą laiką buvo garsūs; jisai taip pat padaręs antrąjį Prūsuose kvartapijoną ir taisęs kitus muzikališkus įrankius. Bet svarbiau-sis Duonelaičio palikimas, tai jo poezija, kuria užsipelnė nevystančią garbę ir amžiną vardą (223 p.).

. . ."Šešios Duonelaičio pasakos nėra perdi-džios verčios: kaipo pasakos, jos gana ilgos; eg-zametro eilios joms persunkios; mažai jose originališkumo ir gyvybės; bet vis gi nereikia užmiršti, kad tai pirmieji mėginimai mūsų tikrosios literatūros, kuri iki šiam laikui buvo bemaž vien religiškai didaktiška. Užtai poema "Keturi metai", savo epišku aprašymu gamtos ir žmonių gyvenimo, stovi labai augštai, ir nedaug atsiras pasaulyje tautų, kurios galėtų pasigirti tokiu poetišku subrendusiu ir originališku veikalu; tiesa, poemoje veltui jieškotumime paprastos užmazgos ir intrigos, bet čia kaipo kokiame veidrodyje matos visas XVIII amž. Lietuvių gyvenimas; poetą užsiima daugiausia valsčionimis, aprašydamas jų gyvenimą, vargus, darbus, papročius, nuomonę, ir tiktai retkarčiais užgauna augštesnio skyriaus žmones.
"Ypatų būdas (karakteristika) trumpais žodžiais nupieštas taip gyvai, kad reikia tikrai stebėtis: Pričkus išmintingas šaltišius, Bleberio žentas; Krizas, kursai našlaičiu palikęs ir iš mažo kiaules pas Bleberį varinėjęs, savo darbštumu paliko gaspadoriumi (ūkės savininku) ir dabar tik šeimynai, tarnams įtikti negali; Lauras, kurs ant kumpos lazdos pasirėmęs, daug išmintingų dalykų pasakoja; šykštuolis Diksas, kurs nuogas pas kupiną skrynę klūpodams ir vis vaitodamas, garbina skarbus; nenaudėlis Dočys, girtuoklis ir slinkius; pagirtinas ir dievobaimingas Selmas, kurio namai lygiai kaip bažnyčia kokia, o stalas, kaip švents altorius parėdytas, ant kurio knygelės šventos guli padėtos. Selmas, kursai taip gi ir Lietuvą myli ir pagedauja tų lietuviškų gadynėlių, kad dar

Maironis apaštališko protonotaro drabužiuose 1931. VI. 19. savo bute Kaune.

Prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo; — vis tai ypa-tos iš gyvo gyvenimo paimtos ir gyvai nupieštos. Duonelaitis nemenkesnių artistą pasirodo ir tada, kad aprašo gamtą; pažiūrėkime, kaip piešia žiemos prisiartinimą:
Ant, žiemos nasrai jau vėl rūstaudami
grįžta . ..
"Keturi metai" tai gryniausias senovės graikų objektyviskas epos, kuriame patsai poetą visai nesigirdi ir nesimato; už jį veikia, mąsto ir šneka poemoje perstatytos ypatos . . (224-225p.)

"Keturi metai" kaipo poema stovi labai augštai; vienok turi ji taip pat ir savo ydas: pirma, poetą perdaug išmargino savo kalbą vokiškais, lenkiškais ir rusiškais žodžiais, tokiu būdu nepasikeldamas augščiau už savo amžiaus prozaikus; antra, norėdamas būti populia-rišku ir stengdamasis prisitaikinti prie kaimiečių nuomonės ir būdo, tankiai apsilenkia su ais-tetiška pajauta ir perdaug žemai nusileidžia, vartodamas net trivijališkus sakinius. Žinoma, poetą gali maždaug nuteisinti noras nupiešti gyvą anos gadynės lietuvį, baudžiavoje vargstantį, jo gyvenimą, būdą, nuomones ir net pačią kalbą; bet vis gi poeia turi atminti, jog ne nuo kaimiečių-burų jam pridera mokintis aistetiš-kos uoslės. Todėl norint Duonelaičio poemą paduoti platesnei visuomenei į rankas skaityti, reikia nekurias vietas spausdinant apleisti, paženklinus jas žvaigždelėmis, ar pakeitus švelnesniais sakiniais . . .(226 p.)

Simanas Daukantas

"Daukantas tai pirmas mūsų istorikas; tiesa, nėra pas jį tikro istoriško pragmatizmo, nėra taipjau gilesnės šaltinių kritikos, jo ypatingai veikale "Būdas senovės Lietuvių" sunku kartais atskirti tikrai istoriškas tiesas, ant dokumentų paremtas, nuo paties autoriaus protavimų ir išbujojusios vaidentuvės; bet iš antros pusės reikia tikrai stebėtis, kiek pas jį surinktos istoriškos medžiagos ir kaip autorius plačiai apsiskaitęs stojo į savo darbą. Visi Daukanto raštai perimti viena nuolatine tėvynės meile; kur tik paranki aplinkybė ar patogesnis atsitikimas, jisai nepraleidžia nepažadinęs karštais žodžiais mylėti ir gerbti mūsų bočių kalbą, papročius būdą, užpuola ant bajorijos, kuri brangiausio turto išsižada; jisai nuoširdžiai rūpinas apie mūsų valsčionių gerovę ir apšvietimą ir Lietuvos būseną ir tautišką atgimimą mato jų rankose. Jo raštų kalba nėra lengva skaityti: rašė jisai savo telšiške tarme, rašyba visai savotiška, daugybė žodžių iš senovės raštų paimta, nemaž provincijalizmų ir naujai nukaltų žodžių; todėl ir Daukanto raštai nebuvo populiariški. . . 236-237 p.)

Motiejus Kaz. Valančauskas

. . ."Valančauskas drūta ranka per 5 metus ją (kunigų seminariją) perdirbo iš pamato, suteikęs jai prigulinčią augštį su pagalba naujai pakviestų gabių mokytojų, duodamas patsai darbštumo paveikslą; rašydamas čia savo "Že-majtiu Wiskupiste", žadino jaunuomenę prie mokslo ir prie pamylėjimo tėvyniškų dalykų. Palikęs 1850 m. Žemaičių vyskupu su tuo pačiu uolumu darbavos iš peties pakėlimui gerovės, apšvietimo ir doros savo vyskupystėje; rašė ir spausdino žmonėms naudingas knygutes, leido vyskupiškus raštus, ragindamas prie blai-vystės, žadino iš miego prie darbo kunigiją, lankė, kiek jam spėkos leido, savo plačią vyskupystę. Negalima nesistebėti jo milžiniškam darbštumui: net kalbėdamas su kitais, turėdavo plunksną, pažymėdamas jam užplaukusią mintį. Dėl pavargėlių ir elgetų, be tikybos skirtumo, buvo tikru tėvu; par bado metus po kelis šimtus žmonių maitino . . . Svarbiausiu Valančaus-ko veikalu buvo jo "Žemajtiu Wiskupiste", kurią rašydamas, autorius peržiūrėjo visus vietinius arkyvus, rinkdamas sąžiniškai grūdelis į grūdelį reikalingas žinias; yra tai tikrai kapitališkas darbas ir, daugeliui originalų sužuvus, nekartą vienintelis šaltinis mūsų bažnytinės praeigos. Palyginus tą veikalą su Daukanto "Būdu", Žemaitiu Wiskupistė" stovi kur tai augš-čiaus . . .(238-239 p.)

"Valančauskas daugiausia rašė proza; jo kalba gryna, aiški, lengva, palyginimais papuošta; bet norėdamas būti visai žmonėms prieinamas ir jiems patikti, vartoja išvaizdas ir sakinius nekartą net trivijališkus . . . Nors Valan-čausko raštuose aiškiai atsiženklina žemaitiška tarmė, bet rašytojas vis gi rūpinos, kiek galėdamas, prie abelnos lietuviškos kalbos prisitaikinti. Tarp vyskupo nuopelnų reikia ir tai paminėti antgalo, jog apvažinėdamas vyskupystę, daugely vietų paliepė kunigams sakyti lietuviškus pamokslus, kur pirmiaus buvo sakomi lenkiškai; taip pat po lenkmečiu įvedė seminarijoje lietuviško liežuvio išguldymą, vietoje buvusio lenkiško. (240 p.)

Kun. Ant. Juškevyčia (Juška)

"Kun. Antanas sustatė tikrai milžinišką lietuviškai lenkišką žodyną, į kurį pateko 70,000 su viršumi liet. žodžių, paaiškintų nekartą įdomiais sakiniais, priežodžiais, mįslėmis ... Jei kada sulauksime galo to milžiniško žodyno, reta tauta galės tokiu ,turtu pasigirti. Nemenkesnės verčios irgi yra kun. Antano surinktos dainos; gaila tiktai, kad ypatingai pirmieji trys tomai sutaisyti be jokios sistemos, o nekurios dainos yra stačiai pačių giesmininkių ant greitosios sudėtos; mat, kun. Antanas mokėjo po berlinką už suteiktą dainą, todėl ir atsirado tokių, kurie iš savo galvos vieną antrą dainą sumelavo. Nežiūrint vienok ant to, visgi kun. Antano surinktos dainos — tai neišsemiamas mūsų tautiškos poezijos turtas, kuriam teisingai negali nesistebėti prašalaičiai, pravadinę mus "dainų tauta". Laukiame dabar nepaprasto vyro, kurs tą milžinišką medžiagą suvartotų, aprymotų, apdirbtų ir studiją parašytų apie mūsų dainas, tas dainas, kurios mūsų busiantiems poetoms bus geriausia mokykla; kiek jie čia atras gyviausių palyginimų, gražiausių epitetų, įvairiausių ritmų, simboliškumo, sąmojaus, lakios vaidentuvės, iperbolų, antitezių ir t.t. Saulė-motušė, mėnuo-tetušis, seselės-žvaigždės, sietynas-brolelis; aušra-mergužėlė; liemuo ne tėvas, šakos ne rankelės, lapeliai ne žodeliai; tėvas-ąžuolas, motinaberžas, brolelis -klevelis-dobilėlis; lygūs laukai, juodbėris žirgelis, šilko kamanėlės, tymo balnelis, sidabro kilpos, aukso pentinai, margas dvaras, diemanto langai, žalia skrynelė, plona duonelė (nors ant ašakos atsistojęs, Kauno miestą pamatysi), sunkūs darbeliai, baltos rankelės, motinėlė-sengalvelė iš pusantro miežių grūdo penkias bačkas pila; auga rūta žalioji šakom's dangų ramstydama; aš auksą ir sidabrą po kojų pamysiu, o žodį meilingesnį širdelėj laikysiu; slėpki, mergele, savo akeles, kad neuždegtų mano širdelės; ataugs rūtos, ataugs mėtos, ataugs lelijėlės, — neataugs tik jaunos dienos, kaip darže žolelės; ko liūdi, brolužėli, ko liūdi? Ko liūdi dobilėli, ko liūdi? Tu užaugai pas tėvelių, Šėrei žirgą pas brolelių! Ko liūdi; lojo, lojo rud's šunelis per kiaurą naktelę; už jūrių, už marelių, už tamsių girelių; akmuo be kraujo, vanduo be sparnų, ugnis be vardo, papartis be žiedų, o aš bernelis be jaunos mergelės; išėjo-iškuprino, parvežė-pargirgždino, įnešė-įstyrino, pastatė-parėplino, nupešė-nudulkino, iškėpė-iščirškino, suėdė-sutraškino. Iš tų trumpų pavyzdžių galima matyti, kokį tai turtą nuo prapulties apsaugojo mums kun. Juškevyčia, surašęs nors vis gi dar nevisas mūsų tautos dainas! Ir kaip gi gaila, kad tarp mūsų neatsirado anksčiaus panašus Juškevyčia, kursai būtų apsaugojęs nuo pražūties mūsų senovės eposą (kaip rusų bylinos, ar suomių Kalevala), kurį kitą kartą vaidalotai giedojo! (242-243 p.)

Vysk. Ant. Barnauckas (Baronas)

. . ."Vysk. Baranauskas buvo vyras augšto teoretiško proto ir geležinės valios. Savo laike, ypatingai tarp kunigų, turėjo neapribotą ištikimybę (autoritetą), galima sakyti, apdovanotas buvo septyniais talentais; mokslu, iš knygų pasemtu, peraugo virš paminėtus savo pirmtakū-nus (turbūt, čia reikia pirmtakūnais suprasti rašytojus. — Pr. P.), bet raštišką turtą mums paliko neperdidį. Pradėjo nuo poezijos; jo "Anykščių Šilelis" parodo, jog tai buvo poetą tikrai iš Dievo malonės; paskui užsiėmė muzika, žaidė ant -įvairių įrankių ir sustatė balsus gana gerus savo sudėtoms giesmėms; būdamas Kauno seminarijoje mokytoju, išguldinėjo lietuvišką liežuvį, kurį taip giliai ištyrė, kaip niekas iki jo laikui, bet nubodžiu išguldinėjimu nemokėjo jaunumenei įkvėpti meilės savo liežuvio, ir savo sutaisyto kalbamokslio neatspausdino už už-rubežiaus, nors buvo nekartą prašomas; ir jo rašyba nepriėmė; taip pat neatspausdino už už-rubežiaus ir kitų dvasiškos įtalpo raštų, kurie tebepalieka rankrašty . . . Apskritai imant Ba-ranaucko proza, kiek galima spręsti iš jo "Kalbamokslio" ir jo "Šventosios Iškalbos mokslo", atsižymi dailesne, grynesne ir daugiaus gramatiškai išdirbta kalba, nekaip Daukanto irVa-lančausko raštai; jo kalba jau ne tarminė, bet abelnai lietuviška. Vienok sakiniai kaikada gana sunkūs, nevisados naturališki, perdaug, taip sakant, teoretiškai gramatiški. .. Baranaucko giesmės arba dainos, kaip patrijotiškos, pasklido tarp jaunuomenės gana plačiai, bet jų amžius neišrodo perilgas: nėra tai nei liaudies dainos, kaip giesmės Drazdausko ir nekurios Vie-nažinskio, nėra taipjau tai giesmės tikro artisto poetos, kaip, duokime, giesmės prancūzų Be-ranger'o, lenkų Kundratavičiaus, ar rusinu Sov-čenkos. Taippat Baranaucko "Pasikalbėjimas giesminiko su Lietuva", kuriuo autorius labai gėrėjos, nors vietomis žiba gražiais ir poetiškais išsireiškimais, nors netrūksta jame gilesnio jausmo, bet apskritai paimtas neišturi kritikos: perdaug siauras, net najiviškas savo protavimuose, nevisai aiškus ar kartais sau prieštaraująs, vietomis saldžiai aitrus savo nenuoseklia prozopopėja. Bet jeigu vysk. Baranauckas ir nieko daugiau nebūtų parašęs, kaip tiktai "A-nykščių Šilelį", tai vis gi jis būtų ir taip užėmęs ant visados mūsų rašliavoje augštą ir žymią vietą, "Anykščių Šilelis" — tai tikras perlas mūsų poezijos, ir negalima nesigailėti, kad poetą taip anksti, dar klieriku būdamas (1859), tą veikalą parašęs ir parodęs stambų poetišką talentą, paskui jį užkasė, nesirūpindamas apie gilesnį jo išlavinimą, mėtydamasis nuo vieno dalyko į kitą ir tik retkarčiais, kaip laiko pragai-šinimui, šį tą eilėmis ant greitosios sumegzda-mas. Anykščių Šilelio turinys — nekoksai: yra tai poetiškas aprašymas, kaip išrodė šilelis kitą kartą savo grybais, medžiais, žvėrimis, paukščiais, kuo jis buvo tada lietuviams ir kaip antgalo
Paliko šitie kalnai pliki ir kelmuoti Aplaistyti ašaroms, giesme apdainuoti. . .

"Bet koks čia kalbos turtingumas, kiek tikrai širdingo jausmo, kiek gyvos poezijos! Skaitydamas tą trumpą veikalėlį, žmogus užmiršti nesąs miške: rodos, savo akimis matai jo lieknus medžius, girdi jų šlamėjimą, klausiais žvėrių ir paukščių, net jauti girios kvapą.
"Tiesa, Anykščių Šilelis turi ir savo silpnas puses: kaip Baranaucko prozoje, taip irgi čia sutinkame barbarizmus: čėsas, zgada, pavietris, viežlyvas, viera, rona, navatnas ir 1.1.; rimai kaikada pasitaiko netikę, antgalo poėta vartoja mūsų poezijai mažai atsakantį siliabišką eiliavimo būdą, nuo kurio vienok ir šiandieną mūsų poetos vis dar negali nusikratyti. Nežiūrint vienok į tas nuodėmes, visgi Anykščių Šilelis niekados nenustos savo augštos verčios ir ilgai prigulės prie gražiausių ir klasiškų mūsų poezijos veikalų. Mūsų rašliavoje vysk. Baranauc-kas tuo savo veikalu jau priguli prie naujosios epokos, nors savo pažvalgomis į tautišką lietuvių judėjimą primina mums Kuršaitį, tik su lenkiška varsa. (243-246 p.)

Dr. Vincas Pieteris

"Buvo tai geriausias iš mūsų beletristų; jo apysakos ir vaizdeliai gryna lietuviška kalba parašyti, užima skaitytoją ir žadina jame prakilnesnius jausmus, tėvynės meile sušildytus . . (253 p.)

Inž. Petras Vileišis

"Jam jau 1876-1877 pasisekė Petrapily atspausdinti tris brošiūrėles. Niekas iš mūsų tiek neprisidėjo prie medžiagiško Lietuvos ūkininkų pakėlimo, kiek tas gabus ir nenuilstąs mūsų tėvynės darbininkas. Kam šiandieną nežinomas Petro Nėrio vardas ir jo raštai . . .(253 p.)

Dr. Vincas Kudirka

"Kudirka, nors silpnos sveikatos, buvo darbščiausis iš mūsų naujo peri jodo darbininkų —-rašytojų; užsiėmė daugiausia literatūra, nors "Varpe" darbuodamasis, rašinėjo apie įvairius Lietuvos gyvenimo klausimus. Žinomas kaip poetą. Tiesa, originališkuose savo veikaluose, eilėmis rašytuose, rimtesnio talento neparodė (Laisvos Valandos), bet nemenką sau vardą užsipelnė vertimais iš svetimų poetų . . . Vienok ir jo vertimuose galima pasergėti darbo greitumą ir neužtektiną apdirbimą. Daugiausia Kudirkos talentas pasirodė paveiksluose proza rašytuose, kaip: "Viršininkai, Vilkai, ir kituose, kame Kusakovas, Vonsiackis tipiškai nupiešti. Kudirka taisė ir muzikališkas kompozicijas." (254 p.)






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai