Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BENDRUOMENINĖ DVASIA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė St. Barzdukas   

Optimistiniai vaizdai

Šiemet Darbo dienos savaitgaliu teko dalyvauti Kanados Lietuvių Bendruomenės devintojoj dienoj Windsore. Yra kuo pasidžiaugti: ši diena čia jau prigydyta ir paversta tradicine, jos turiny daug ryškių kultūrinių momentų — dailės meno paroda, Dainavos ansamblio koncertas, Hamiltono Gyvataro ir Dainavos ansamblio tautiniai šokiai, sporto šventė, ji traukia ne vien lietuvius, bet savo atsilankymu ją taip pat pagerbia ir kanadiškiai svečiai — valstybės, savivaldybės, bažnyčios oficialieji atstovai, žodžiu, tai didelis bendruomeninės dvasios laimėjimas.

Ta pačia proga teko iš arčiau taip pat stebėti ir studentų ateitininkų stovyklą Dainavoj. Ir čia yra kuo pasidžiaugti: klausimai referuojami bei diskutuojami gyva lietuvių kalba, nesvetimi likiminiai tautiniai rūpesčiai, pietų ar kitų susibūrimų progomis ištisai skambėjo lietuviškos dainos. Ir kas nuostabu — tai kad dainuoja beveik visi. Pridėkim dar tokią lietuvišką pamažu kylančios ir nuolat gražėjančios Dainavos stovyklos aplinkumą — ir džiaugsmas dar didesnis. Pasijunti stovįs lyg pačios Lietuvos žemėj.

Mūsų spaudoj teko skaityti apie skautų ir kito mūsų jaunimo stovyklas — ir ten daug gražios lietuviškos nuotaikos bei dvasios, žodžiu, esam gyvi. Tai lietuviška mūsų ateitis, guodžianti dvasią ir žadinanti viltis.

Tarp draugijos ir bendruomenės

Džiugus faktas, kad akademinis mūsų jaunimas atsiliepė į lietuvių dienos rengėjų kvietimą ir dalyvavo susipažinimo vakare — baliuj. Atsiliepė abi stovyklos — ir ateitininkų ir skautų. Tai taip pat bendruomeninės dvasios laimėjimas. Apskritai, jaunimas gausiai susirinko, susipažinimo vakare jis vyravo. Vyravo ne tik skaičium, bet ir nuotaika— gražiai šoko, gražiai lietuviškai dainavo.

Kai kurie kiti reiškiniai kėlė rūpesčių. Antai, lietuvių dienos iškilmingojo posėdžio ir koncerto metu vienos mūsų profesionalų (inžinierių) grupės suvažiavimas visai kaimynystėj, Detroite, pasidarė savo balių — šokius. Tai buvo prieš bendruomeninę dvasią. Arba: jaunimas gausiai susirinko pasilinksminti, tačiau bendras susirinkimas ir paskaita neįvyko, nes čia jis nesirinko. Profesionalai išsijungė iš visų lietuvių masės į uždarą savo pasilinksminimą, studentai neparodė organizuotumo bendrai susitarti.
Žodžiu, mums ir tebėra aktualus tarpusavio bendravimo ir bendradarbiavimo klausimas. Ten, kur reikėtų mūsų visų, mes dažnai pasukam savo keleliu. Metam kelią dėl takelio.

Tai nėra pasisakymas prieš pačias draugijas iš esmės. Jos yra natūralus ir būtinas visuomeninio bei kultūrinio mūsų gyvenimo reiškinys. Draugijų reikalą ir reikšmę taip pat pripažįsta ir lietuviškasis Dekalogas — Lietuvių Charta: "Draugija yra tautinės kultūros veiksminga talkininkė. Lietuvis kuria ir palaiko religines, kultūrines, jaunimo, savišalpos, profesines ir kitas lietuvių draugijas". Iš kitos pusės negalime nematyti taip pat draugijų uždarumo ir gausumo tam tikros žalos. Negerai, kai draugija teveikia dėl paties veikimo ir ima nematyti bendrųjų tautinių tikslų bei uždavinių, taip pat negerai, kai draugijų perteklius šipuliais skaldo tautinę mūsų bendruomenę ir neleidžia jai pasiekti nieko visuotinai reikšmingesnio. Kai A. Šapoka savo Lietuvos istorijoj kalba apie du tūksatnčiu Amerikos lietuvių išeivijos draugijų, yra ko susirūpinti dėl šios draugijinės mūsų infliacijos. Persilaužimas turėtų eiti bendruomeninio organizavimosi linkme, uždarumą aukojant visuotinumo labui.

Mums atrodo, kad bendruomenės ir draugijų santykius reikėtų grįsti Evangelijos dvasia. Kristus vakarienės palyginimu aiškiai nepritarė tiems, kurie kviečiami ėmė išsikalbinėti — pirkaus ūkį ir turiu eiti jo apžiūrėti, pirkaus penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti, vedžiau pačią ir todėl negaliu ateiti, tad laikyk mus išteisintais. Kristus nepasisakė nei prieš ūkį, nei prieš jaučius, nei prieš pačią, bet vakarienę jis laikė svarbesniu dalyku, tad norėjo, kad valdovo namai būtų pilni. Taip pat pilni turėtų būti ir mūsų Bendruomenės namai, nes ji tiesia tiltus per visas mūsų skirtybes ir vykdo uždavinius, kurie mums visiems bendri ir kurie tegali būti įstengiami tik visų bendromis pastangomis.

Bendras arklys liesas

Deja, mūsų Bendruomenė verčiama tuo arkliu, kurį visi norėtų varyti ir iš jo viską gauti, bet kurio nenori pašerti. Kai jis neveža, tūlas net pyksta ir barasi: to nepadarai mūsų švietimui ir ano mūsų kultūrai, tu nešelpi veterano ir neparemi lietuviškos įstaigos darbo, tu neleidi knygos ir nematai žurnalo . ..

Bet nueikite kad ir į Bendruomenės kurios nors apylinkės metinį susirinkimą — ir ką jame rasite? Rasite dalį valdybos narių, daugiausia tik labai didelėmis pastangomis išrinktų. Rasite būrelį nuprofesintų buv. inteligentinių darbininkų, dabar prie profesionalų jau nepritampančių. Rasite būrelį ir mūsų liaudies žmonių, kuriems, kaip ir anų laikų knygnešiams, daraktoriams, savanoriams, rūpi Lietuva. O kur kiti — mūsų kunigai, gydytojai, inžinieriai, profesoriai ? Užeina tik retas, tik vienas kitas, kažkaip nedrąsiai, lyg netyčia. Teisingai J. Aistis ryšium su prof. M. Biržiškos mirtim pabrėžia: "Ar nepastebite, kad šiandien kunigas jau tiktai dvasiškis, daktaras tiktai gydytojas, profesorius tiktai dėstytojas, žinoma, taip lengviau, taip geriau, bet užtat vis mažiau ir mažiau idealizmo, mažiau ir mažiau pasišventimo, be kurių bendruomenė nusigyvena ir nyksta" (Draugo 1962 rugsėjo 8 antroji dalis).

Tėvų pavyzdžiu seka jų vaikai, savo veikloj žymią vietą užleisdami vad. sočiai life. Prieš keletą metų teko dalyvauti mūsų studentų sąjungos viename suvažiavime, kur pramogai buvo aukojami posėdžiai, pranešimai,, paskaitos, nes po šokių ir kitokių linksmybių visų pirma reikėdavo išsimiegoti. Tad ir apie studentus didele dalimi taip pat galėtume su Aisčiu pasakyti: "Ar nepastebite, kad šiandien studentas tesi-rengia būti jau tiktai profesionalu?"

štai kodėl nyksta mūsų Bendruomenė. Nykstant Bendruomenei, taip pat nyksta ir lietuvybė. Prel. J. Bal-kūnas turėjo pagrindo 1950 m. sakyti: "Juk profesionalų atsitolinimas nuo lietuviškosios liaudies ir yra viena lictuvybSs silpimo priežasčių" (Lietuvybės silpnėjimo priežastys 8 psl.). Štai kodėl turime padėtį, kad nė vienas pagrindinių Bendruomenės tikslų nėra pasiektas. Kaip pasieksi, kada patys esam pirmoj, o Bendruomenė tik paskutinėj vietoj! ?

Rąstas brolio akyje

Išeivijoj taip pat turime keliolika politinių partijų, sąjungų, sąjūdžių.
Nesam prieš partijas, nes žinom, kad be jų nebūtų galimas demokratinis valstybės tvarkymas. Bet taip pat negalim nesutikti su M. Krupavičium, kada jis sako: "Svetimose žemėse politinė partija normaliai neturi buvimo ir veikimo pagrindo" (Draugo 1959 rugp. 24 Nr 198). Tad mūsų partijos tegyvena daugiausia praeitim ir vis tebeprisimena buvusius priešininkus, žaidžia pozicija ir opozicija,

Dailės parodos atidarymas Kultūros Kongreso išvakarėse

nevengia savo papratimu ir būdu pasitaikiusiam jų kelyje įkąsti.

Srovinė dvasia turi skirtingą savo logiką ir tiesą. St. Šalkauskis teisingai pastebėjo, kad partinis veikėjas daugiausia užsiskleidžia partiniame ekskliuzivizme, o partinis oportunizmas stengiasi pateisinti visas priemones, kurios tik atrodo naudingos savos partijos tikslams.
Toli nejieškodami, šitai norime pailiustruoti dviem šių dienų pavyzdžiais.

Antai dr. J. Girnius parašė knygą "Tauta ir tautinė ištikimybė". Kas būsime ją skaitę, sutiksime, kad ji nors ir ne be trūkumų, gera, išeivijai naudinga ir gabiai parašyta knyga. Bet dr. Girnius yra taip pat ir vienos mūsų srovės žmogus. To pakanka, kad kai kurie mūsų par-tininkai joje ne tik nieko gero neranda, bet dar dideliu piktumu ją puola.

štai kad ir Atgimimo sąjūdžio organas Laisvoji Lietuva, radusi knygoje posakį "patriotizmo karikatūra — tai nacionalizmas", prisitaikė jį sau ir pasidarė išvadą, kad tai esąs smogimas "lietuviškam nacionalizmui kaip kuolu per galvą" (1962 birželio 28 Nr. 13). Niekai knyga, tad niekai taip pat ir frontininkai, iš kurių rankų ji išėjo. Dėl to ji tik "frontininkų naconalistinės gadzinkos".

Toliau — dar gražiau. Rugpjūčio 23 Nr. 17 laikraštis dėl šios knygos jau puola ir dr. J. Grinių, prie šios knygos pasirodymo nė pirštu nepri-sidėjusį, ir plūsta jį politiniu demagogu, siauru fanatiku ir pn.

Tai politinio srovinio mūsų siaurumo ir aklumo būdinga apraiška. Pro ją praeitume negirdomis, jei dr. Girniaus knyga nebūtų įtikinąs ir įspūdingas pasisakymas už lietuvių tautą ir Lietuvių Eendruomenę. Knygoj taip pat visai konkrečiai nurodytu, ką dr. Girnius supranta nacionalizmo žodžiu: "Antrojo pašaulinio karo įvykiai tragiškai paliudijo, kiek daug tiesos turėjo Šalkauskis perspėdamas, jog nuo dorinių principų atpalaiduotas nacionalizmas neša pražūtį savo pačių tautoms" (118 psl.). Tad ką gi Laisvoji Lietuva iš tikrųjų gina? Negi Hitlerį su Mussoliniu ir jų sukeltą karą su koncentracijos sttvyklomis? Negi prekybą tautomis? Lietuvių Bendruomenei dr. Girnius nenusidėjo, dėl to negaliu iš jo knygos atsiimti nė savo žodžių, kuriuos ten įrašiau kaip JAV LB centro valdybos buv. pirmininkas: "Štai kodėl mes tikime, kad dr. Girniaus knygos yra reikalingas kiekvienas lietuvis, ypačiai gi Lietuvių Bendruomenės darbininkas ir talkininkas".

Arba kitas atvejis. 1962 birželio 2-3 dienomis Clevelande įvyko LB Tarybos sesija. Visuomeninio auklėjimosi ir krikščioniškos-demokratiš-kos politikos jaunimo laikraštis Jaunimo žygiai, deja, joje matė ne tai, kas iš tikrųjų buvo, bet ką tenorėjo matyti. Dėl to savo apžvalgoj ir kalba apie Bendruomenės pastangas paveržti iš Alto jo "pozicijas" ar apie frontininkų "užkulisines pastangas" Bendruomenės institucijas naudoti partiniams savo tikslams. LB Taryba, nutardama Bendruomenės vardu siekti JAV prezidento audiencijos, jokio nutarimo nedarė dėl Alto "pozicijų", apie tai net neužsiminė. Arba kaip frontininkai galėtų naudoti LB institucijas partiniams savo tikslams, jei tų institucijų savo rankose jie neturi? Fantazija, daugiau nieko, bet ji reikalinga Jaunimo žygių tikslams, tad skaitytojai ir mulkinami.

Jaunimo Žygiai taip pat prikiša "tam tikriems sluogsniams" dr. B. Matulionio "išbraukimą" iš LB audiencijos komisijos. Nei čia yra "tų sluogsnių", nei "išbraukimo". LB Tarybos sesijos protokolą rašė sekr. inž. Vyt. Kamantas, jaunosios kartos žmogus, nė supratimo neturįs apie kokias nors partines machinacijas. Parašytą protokolą jis davė patikrinti pirm. St. Barzdukui. Žmogiška buvo Kamantui dr. Matulionio pavardę protokolo juodrašty nepasižymėti ir perrašant praleisti, taip pat žmogiška buvo Barzdukui šio praleidimo skaitant nepastebėti. Bet protokolas buvo rotatorium padaugintas ir visiems LB Tarybos nariams išsiųstas. Jie buvo paprašyti atsiliepti dėl galimų netikslumų. Dr. Matulionis, būdamas iš principo prieš Bendruomenės audiencijos organizavimą, šiuo klausimu aktyviau lyg ir negalėjo domėtis.
Kaip matom, srovinei tiesai labai nesunku pamatyti "rąstą savo brolio akyje".

Tautinis solidarumas

Bet šitai taip pat neprisideda prie mūsų Bendruomenės ugdymo ir stiprinimo. Jei draugija dažnai teuždaro lietuvį savo tikslų kiaute, tai partinės tendencijos, į gyvenimą nešamos neretai insinuacijų ir demagogijos priemonėmis, atlieka jau ir skaldomąjį vaidmenį, šitai ryškiai parodo St. Raštikis savo atsiminimų antrojoj knygoj: Tik po karo 1945-46 metais, lietuviai tremtiniai savo stovklose buvę dar vieningi. Vėliau pradėję skaldytis į politines partijas ir grupes. Pagrindą ir pavyzdį tam davę centriniai mūsų organai, pats Vlikas. Bet kartu su susiskaldymu į gyvenimą taip pat atėję tarpusavio ginčai ir kovos, neatsakingas erzelis ir net šmeižtai. "Visi šie politiniai susigrupavimai kovojo vieni prieš kitus, stengėsi išrinkti savo atstovus į stovyklos komitetą, o jei nepavykdavo to pasiekti, kovodavo prieš patį komitetą, ne kūrybine kritika, bet labai dažnai tik šmeižtais" (498 ir kt. psl.).

Šitai taip pat turim, kaip matom, savo gyvenime ir dabar, štai kodėl Bendruomenė vietoj skaldomosios srovinės dvasios skelbia vienijančią bendruomeninę dvasią, paremtą tautiniu solidarumu. Jis yra, Lietuvių Chartos žodžiais, "augščiausioji tautinė dorybė". Srovėms lietuviai tėra krikščionys demokratai, liaudininkai, socialdemokratai, tautininkai, frontininkai ir pn., Bendruomenei jie visi yra lietuviai, lygūs tos pačios tautos vaikai, tarp savęs broliai!

Galime tik džiaugtis, turėdami tokią mus visus išeivijoj jungiančią idėją. Malonu taip pat pastebėti, kad šios idėjos vaidmenį bei reikšmę mato ir srovinė mūsų spauda: "Iš nacionalistinio (t.y. tautinio — mūsų pastaba) taško žiūrint į Bendruomenę ir jos bendrąjį lietuvišką darbą, nublunka visi partiniai ginčai, neapykantos, nuoskaudos, ir kartėliai. Atseit, bendriniam lietuviškam darbe mus skiriančios negerovės silp-nėja-nyksta. Joms nykstant, atsiveria platūs bendruomeninio lietuviško darbo dirvonai, kur pageidaujami visi geros valios tautiečiai, neskiriant jų pasaulėžvalgų-srovių" (dr. V. Mi-siulis, Laisvosios Lietuvos 1962 birž. 28 Nr. 13).
Ar pajėgsime eiti šiuo plačiuoju bendruomeninės dvasios keliu?

Tai priklauso nuo mūsų pačių. Natūralu skirtis savo mintimis bei pažiūromis, bet būtų nepateisinama, jei mūsų skirtybės nustelbtų bendruosius tautinius mūsų reikalus bei rūpesčius. St. Barzdukas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai