Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PERNAI METŲ VEIKLOJE PASIDAIRIUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A.R.-D.   

1. Kultūrinėje srityje
Į pernai metus lietuviai įžengė su Maironiu vėliava. Maironis buvo minimas ir tokiuose kontinentuose, kur vargiai jisai kada besvajojo, kad ten jo vardas skambės. Minėjimų proga netrūko paskaitų, atsiminimų, koncertų, programų. — Australijoje, Pietų Amerikoje, Kanadoje, Jungtinėse Valstybėse, įvairiuose Europos miestuose. Pasirodė nemaža straipsnių ir straipsnelių. Gera dalis iš jų tebuvo proginiai, o trūko svaresnių studijų, taip pat ir Maironio raštų išleidimo. Būtų buvę natūralu paskelbti studija apie Maironį "Commentationes Balticae", tačiau pastaruoju laiku lietuviai tenai mažiau rodėsi, užleisdami vietą latviams ir estams. Kuklų indėlį buvo suplanavę "Aidai", tačiau išėjo taip, kad šio žurnalo specialus numeris pavirto stambiausiu įnašu į maironinius metus, kai kiti neištesėjo. Numerį kai kas pasitiko nepalankiai: esą, jame nieko naujo. Kiti jo visai nepastebėjo, darydami maironinių metų sąmatą (žr. "Draugas", antroji dalis, 1962 m. gruodžio 29 d.). Objektyviau pažvelgė "Margutis", gruodžio nr. taip išsireikšdamas: "Iš viso, kas buvo padaryta Maironio šimtmečiui paminėti, ar ne pats prasmingiausias įnašas ir bus 'Aidų' numeris . . ., nors ir tai, kas ten paskelbta, tėra tik medžiaga išsamiom Maironio studijom". Nuo savęs galėtume pridurti, kad tame numeryje buvo pora vertingų studijų. Kitas naudingas bruožas bus įvairių kartų poetų liudijimai apie Maironį. Pro juos literatūros istorikas ateityje negalės tylomis praeiti. Pagaliau nereikia pro pirštus žiūrėti ir į kai kuriuos autentiškus atsiminimus, vietomis Maironį gražiau atskleidžiančius negu teoretiniai samprotavimai.

Antroje vietoje, be abejo, eina Kultūros Kongresas, įvykęs lapkričio pabaigoje Čikagoje. Kongrese buvo rimtų paskaitų ir pranešimų, meno paroda, koncertas. Pasigesta dramos ir atskiro literatūros vakaro. Savaime aišku, nutarimai ir rezoliucijos reikšmės turės tik tada, kai bent dalis jų bus įgyvendinta. Pašnekėti lietuviai moka, tik mažiau padaro konkrečiai. Tokių konkrečių darbų įgyvendinimo turėtų žiūrėti gal naujai įsisteigusi Kultūros Taryba, arba reikėtų šaukti metines kultūros konferencijas, kurios neleistų susnūsti. Bet apie kongresą išvadą tenka daryti pozityvią. Ypač įvertintinas rengėjų ryžtas, kai pagalvoji, kokias atakas buvo išvystę tie, kurie mėgsta vadintis jaunaisiais liberalais. Bet apie tai žodį kitą tarsime kiek vėliau.

Liūdna žinia lietuvius pasiekė, kai rugpjūčio 24 d. Los Angeles mieste mirė Mykolas Biržiška, Vasario Šešioliktos akto signataras, nepaprasto darbštumo vyras, ligi pat paskutinių savo gyvenimo valandų plušėjęs, ruošdamas spaudai naują savo brolio Vaclovo Biržiškos Aleksandryno tomą. Pernai išėjo ir jo paties nauja knyga — "Dėl mūsų sostinės" antras tomas. M. Biržiškos nuopelnus išsamiai yra aprašęs dr. V. Maciūnas 1952 m. "Aiduose". Tarp kitų jo nuopelnų yra tasai, kad jis į vėžes įstatė senesniąja lietuvių literatūros istoriją, tad nesuklystume, jį pavadinę lietuvių literatūros istorijos tėvu. Spraga pasiliko mūsų istorijos tyrinėjime, kai New Yorke birželio mėn. 29 d. staiga pasimirė Jonas Matušas, iš senųjų kronikų ir raštų itin akylai sklaistęs mūsų tolimos praeities buitį.

Raštų pasaulyje pernai gyvumo įnešė premijos. Rašytojų draugijos premijos už dvejus metus paskirtos Pulgiui Andriušiui ir Leonardui Andriekui, "Dirvos" premiją už romaną laimėjo Alė Rūta, o "Draugo" — J. Kralikauskas. Šiemet "Draugo" premiją gavo V. Kavaliūnas. Buvo ir kitų premijų, kaip savaitraščio "Laivo" Broniui Zumeriui iš mokslo srities. "Aidų" premija dėl balsų pasidalinimo nepaskirta. Reikia pasidžiaugti nauja "Draugo" premija už poeziją. Paskirta K. Grigaitytei šiemet. Mecenatas — dr. K. Alminas. Šiai premijai atsiųsta šešiolika rankraščių. Bendruomenė pranešė apie savo dviejų tūkstančių dolerių premiją iš lituanistikos ir įvairių meno sričių. Kaip atrodo iš paskelbtų taisyklių, visam šiam reikalui sugalvota komplikuota procedūra: iš kurios srities premiją skirti, turės nuspręsti bendrame posėdyje įvairios komisijos, o tai pareikalautų bent dvidešimties žmonių sutelkimo . . . Kadangi premijų iš literatūros ir taip netrūksta, Bendruomenei gal būtų buvę tiksliau apsiriboti ar lituanistikos mokslu, ar šiaip kuria kita meno sritimi.

Pernai teatro gyvenimas atrodė gana varganas. Iš svarbesnių beliktų suminėti B. Pūke-levičiūtės "Aukso Žąsies" pastatymą Čikagoje. Australijoj suvaidinta J. Griniaus "Gulbės giesmė". Buvo ir kitų pastatymų. Teatralų šeima sumažėjo, mirus G. Veličkai ir J. Akstinui. New Yorke ir Čikagoj tačiau parodyta naujų pastangų išjudinti mūsų teatro gyvenimą.
Iš gretimų įvykių tektų dėmesį atkreipti į brolių Mekų darbą filmų pasaulyje. Savo eksperimentinėmis pastangomis jie susilaukė ir platesnio dėmesio, pvz., Italijoje apie juos rašė net Moravia, o Amerikoje tokie žurnalai kaip "New Yorker" ir "Esquire", — vienas laikraštis neigiamai, antras — supratingai. Filmuose naujų lietuvių neprasimušė, nors yra gavusių dėkingas roles, kaip Nausėdaitė.

Raštų pasaulyje pirmoj vietoj ir vėl yra Lietuvių Enciklopedija, metus baigusi žodžiu Skapiškis. Jau ne taip toli likus ligi galo, atsirado ir naujų idėjų. Viena iš jų — išleisti sutrumpintą lituanistinę enciklopediją anglų kalba. Mūsų galva, lietuviškai praverstų mažoji enciklopedija, kokias turi ir kitų kraštų didžiosios enciklopedijos.
Profesorių A. Senno ir A. Salio "Lietuvių rašomosios kalbos žodynas" taip pat artėja prie pabaigos, jau prisivaręs ligi T raidės galo. Ir toliau ėjo tokie naudingi leidiniai kaip "Gimtoji kalba", "Tautos praeitis", "Lituanus", "Knygų Lentyna" ir k. A. Ružancovas, Lietuvių bibliografinės tarnybos vadovas, mums parūpino pernai metų pasirodžiusių knygų sąrašą, kurį čia ir įspraudžiame:
SVARBESNĖS KNYGOS, IŠLEISTOS LAISVAJAME PASAULYJE 1962 METAIS

Lietuvių kalba
O BENDRYBES
1-3. Lietuvių Enciklopedija XX-XXVIII t., Raudondvaris Skapiškis
4. Metraštis (Australija)
087.5 Vaikų skaityba
5. Giedraitis, Antanas (spv. A. Giedrius) Murklys. Apysaka
6. Orintaitė-Janutienė, Petronėlė (spv. Balė Voveraitė): Nardžio pulkas (Italija)
7. Vambutas, Alfonsas: Trys skalai
2 TIKĖJIMAS
282 Katalikų
8. Jonas XXIII Popiežius: Motina ir mokytoja. Vertė kunigas Pijus Dambrauskas
9. Krupavičius, Mykolas: Kunigas Dievo ir žmogaus tarnyboje

10. Kunigo paveikslas. Popiežių raštai apie kunigystę. Vertė prel. dr. Feliksas Bartkus
11. Prunskis, Juozas dr: Vyrai klystkeliuose
12. Narbutas, Titas kun. dr: Marijos šventovės Amerikoje
Maldaknygės
13. Gutauskas, Jonas kun. dr: Dievo vaikas. Maldaknygė vaikams (Kanada)
14. Juras, Pranciškus M: Didysis ramybės šaltinis. Trečia laida
284 Evangelikų Bažnyčios
15. Mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Nauja-
sis Testamentas (ir psalmai). (D. Britanija)
3 VISUOMENĖS MOKSLAI
16. Blezdingėlės prie Torrenso. Lietuvių įsikūrimas P. Australijoje. Redagavo Pulgis Andriušis ir Vladas Radzevičius (Australija)
17. DX Kanados lietuvių dienos Windsore metraštis (Kanada)
18. Džilo, Milovan: Naujoji klasė (neteko matyti, aprašymas "miglotas")
19. Kvietkelis, N: Išsilaisvinusios Lietuvos ūkio atstatymas (Australija)
20. Raila, Bronys: Iš paskendusio pasaulio
21. Lietuvių veteranų sąjungos Ramovės pirmas dešimtmetis (1950-1960)
37 švietimas, auklėjimas
22. Šešplaukis, Alfonsas dr. (spv. A. Tyruolis): Ten, kur Nemunas banguoja. Lituan. m-los VI skyriui
23. Tėvynės pašvaistė. (Čikagos augštesn. lituan. m-los) moksleivių metraštis
24. (Skardžius, Pr. dr. ir Velička, D): Bendrinės lietuvių kalbos kursas (Pedag. lituan. institutas)
7 MENAS
25. Lėk, sakalėli, Liet. dainorėlis. Redagavo Juozas Krei-
vėnas

Pastaba: leidimo kraštai pažymėti prie knygų, kurios atspausdintos ne JAV-se.
8 LITERATŪRA
Liter. istorija
26. Velička, Domas: Lietuvių literatūra. I d. Tautosaka 8-1 Poezija
27. Laisvės kovų dainos. Red. Jonas Aistis
28. Parojus, Juozas: Sulaužytos dienos (D. Britanija)
29. Sagatas, Petras: Plauk, mano laiveli. Eilėraščiai
30. Santvaras, Stasys: Aukos taurė
31. Sutema, Liūne: Nebėra, nieko svetimo
32. Šešplaukis, Alfonsas (spv. A. Tyruolis): Sacra Via Romos sonetai
8-2 Dramos
33. Grinius, Jonas: Gulbės giesmė. 6 veiksmų istoriška drama
34. Vykintas, Stepas: Pušelės sužiedotuvės (Pagal J. Daumanto (Lukšos) "Partizanus"
8-3 Beletristika
35. Balčiūnas, Juozas (spv. J. Švaistas): Žiobriai plaukia. Romanas
36. Gliaudą, Jurgis: Ikaro sonata. Romanas (D. Britanija)
37. Grigaitytė - Graudienė, Kotryna: Veidu prie žemės. Novelės
38. Janavičius, Vytautas: Pakeliui j Atėnus. Iliustravo Eva Kubbos (Australija)
39. Kralikauskas, Juozas: Titnago ugnis. Premijuotas romanas
40. Nakaitė-Arbienė, Elena (spv. Alė Rūta): Priesaika. Romanas
41. Naudžiūnaitė-Joerg, Irena: Laimės ieškotojai. Novelės (D. Britanija)
42. Orintaitė-Janutienė, Petronėlė: Daubiškės inteligentai. Romanas. I-II tomai. (D. Britanija)
43. Pranckūnas, Sigitas: Riedmenys rieda pergalei (Kanada)
8-7 Satyra, Humoras
44. Alšėnas, Pranys: 1000 šypsnių. Juokų rinkinys
45. Andriušis, Pulgis: Daina iš kito galo
91 GEOGRAFIJA, kelionės
46. Margeris, Algirdas dr: 150 dienų Tarybų Lietuvoje
92 BIOGRAFIJA, atsiminimai
47. Biržiška, Mykolas: Dėl mūsų sostinės (Iš Vilniaus darbo atsiminimų). II. Nuo 1919. VII. 1 ligi 1920. X. 9 (D. Britanija)
48. Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga. Redagavo dr. B. Matulionis
49. Grinius, Kazys dr: Atsiminimai ir mintys. II tomas
50. Lukša, Juozas (spv. * J. Daumantas): Partizanai. II papildytas leidimas
51. Mingėla, Vladas: Kun. Antanas Milukas. Jo gyvenimas ir darbai
52. Steponaitis, Antanas kan: Tėvynėje ir pasaulyje. Prisiminimai ir apybraižos
53. Tautvaišienė, H: Tautų kapinynas Sibiro tundroje
54. Vaišnora, Juozas, MIC: Mačiau Dievo tarną. Mano pažintis su Dievo tarnu ark. Jurgiu Matulaičiu
93/99 ISTORIJA
55. Daugirdaitė-Sruogienė, Vanda dr: Lietuvos kultūros istorijos bruožai
56. Raulinaitis, Z: Aisčiai karinės istorijos šviesoje

Kitomis kalbomis
1 FILOSOFIJA, psichologija
1. Cirtautas, Kazys Klaudijus: The American College
Girl
2 TIKĖJIMAS
Maldaknygės
2. Sibiro lietuvaičių maldaknygės vertimai: Marija, ayudanos! (Argentina)
3. Maria, salvaci! (Italija)
6 TAIKOMIEJI MOKSLAI
Disertacijos
4. Keblys, Kęstutis: Hydroboration of Functional Derivatives
5. Kontrimas, Ričardas: Distribution of Metals between Liquid Zinc and Liquid Lead
6. Kliorė, Arvydas: Evaluation of the Weighting Function of Linear System
7. Lukoševičius, Petras: Effects of Mineral Nutrition and certain other Environmental Factors on Loose Smut Development in Barley
8. šomkaitė, Rozalija: Photodecomposition of 1-epine-phrine
Mokslo veikalai
9. Wolkowich, William 1. (Valkavičius, Vincentas) kun:
Norms for Pharmacists
10. Zunde, Pranas: Die Landwirtschaft Sowjetlitauens
(Feder. Vokietijos Respub.)
8 LITERATŪRA
Liter, istorija
11. šešplaukis, Alfonsas dr.: Herder und die Dainos
(Feder. Vokiet. Respublika)
8-1 Poezija
12. The Green Oak
8-3 Beletristika
13. Lithuanian Quartet
8-7 Satyra, Humoras
14. Kudirka, Vincas: Memoirs of Lithuanian Bridge
93/99 ISTORIJA
15. Šapoka, Adolfas dr: Vilnius in the Life of Lithuania
16. Tauras, K. V: Guerilla Warfare on the Amber Coa.it
17. Valiukas, Leonardas: Lithuania Land of Heroes

Prie to galima dar šį tą pridurti. Sudarius šį sąrašą, atėjo dar keletas veikalų: Vlado Šlaito nauja lyrikos knyga "Be gimto medžio", D. Kuraičio įspūdžiai iš Lietuvos, sulaukę gyvo susidomėjimo jau "Naujienų" skiltyse, ir dr. P. Rėklaičio itin vertinga studija "Einfuehrung in die Kunstgeschichtsforschung des Grossfuersten-tums Litauen", išleista Herderio Instituto Mar-burge. Su P. Zundės ir V. Vaitiekūno darbais tai ir sudarys reikšmingą įnašą į studijinę ir mokslinę pernai metų literatūrą, kai tuo tarpu lietuvių kalba svarbesnių studijų pernai neregė
ti. Tai sudaro spragą, ypač lituanistinėje srityje. Didesni darbai buvo pora biografijų. Antra vertus, gražus reiškinys buvo lietuvių poezijos antologijos anglų kalba "Green Oak" pasirodymas. Prie čia pridėtinas ir "Lithuanian Quar-tet". Lietuvių novelės antologija anglų kalba, parūpinta St. Zobarsko, pareikalavo net trečios laidos. Gaila, kad tokio pasisekimo susilaukusios lietuvių novelės nerado vietos ką tik pasirodžiusioje antologijoje "Modern Stories from Many Lands", išaugusioje iš tų pačių sluogsnių. Matyt, redaktoriai nutarė antologiją pasukti sau artimesne linkme . . . Dar reikėtų paminėti ir nuostabią Sibiro lietuvaičių maldaknygės kelionę po laisvąjį pasaulį: pernai pasirodė italų ir ispanų kalba. Italų vertimui įžangą parašė vienas iš įtakingųjų kardinolų — Carlo Confalo-nieri. Kalbant apie leidinius svetimomis kalbomis, dar lieka pridurti, kad pernai apie Lietuvą pasirodė straipsnių įvairiose kitų tautų enciklopedijose (Bertelsmano enciklo.), kaip prieš tai, pavyzdžiui, lietuviai pateko į "Histoire Générale de Littérature" (Bompiani leid.). Geros medžiagos apie Lietuvą buvo "Baltic Review" nr. 25. Pagaliau jau korektūroje prirašiau dr. P. Mačiulio knygą lietuvių kalba apie Ultimatumus.

Iš bibliografinio sąrašo atkreiptinas dėmesys į "Laisvės kovų dainas", sukurtas Lietuvoje. Jos akivaizdžiai paliudija, kad krašte yra ir kita kūryba, o ne vien tik ta, kuriai režimas leidžia pasirodyti ir kuri tenai tukinama.

Kitas dalykas, vertas dėmesio, yra gerokas mūsų rašytojų, esančių laisvajame pasaulyje, nukrypimas pernai į istorines temas, — beletristikos knygose, Jono Griniaus dramoje. Šiaip pernai metai grožinėje literatūroje buvo gana lygūs, be kokių netikėtumų, nors kai kurie autoriai, kaip Liūne Sutema, pasirodė sustiprėję. Naujas autorius yra V. Janavičius iš Australijos.

Prieaugliaus problema lietuviams rašytojams yra ypač aktuali, kai dalis tų, kurie priklauso Lietuvių Rašytojų Draugijai, jau gerokas laiko tarpas yra neaktyvūs ta prasme, kad jų nematyti nei periodinėje spaudoje nei su naujomis knygomis. Jei paimti paskutinius penkerius metus, tai apie trečdalis iš to sąrašo beveik nepasireiškė, ir vargiai būtų galima tikėtis, kad jie savo stalčius būtų prigrūdę rankraščiais. Tai ypač apgailėtina, kad šis reiškinys gerokai palietė jaunesnę kartą, kuri turėtų labiausiai bruzdėti. Antra vertus, kai kurie vyresnieji pasiliko pasigėrėtinai darbštūs, sakysime, Juozas Švaistas, M. Vaitkus, Faustas Kirša, Juozas Mikuckis. Mūsų įsitikinimu, Lietuvių Rašytojų Draugijos sąrašą reikėtų papildyti tais naujais autoriais, kurie yra kūrybingesni, kad atsvertų jau apsamanojusius.

Pernai metai buvo gana gyvi dailės srityje. Savo individualiose ar kolektyvinėse parodose dalyvavo A. Galdikas, J. Bagdonas, V. Kasiulis, A. Elskus, E. Urbaitytė, A. Dargis, V. Ignas, A. Tamošaitis, K. Zapkus, A. Vaikšnoras, R. Viesulas, B. Murinas, A. Blatas, J. Dagys, J. Pautienius, T. Valius, V. Petravičius, K. Žoroms-kis, A. Vitkauskaitė-Merker, H. Šalkauskis, jaunųjų dailininkų grupė Čikagoje ir k. Kai kurie jų susilaukė pripažinimo gyvenamojo krašto mastu, ne vien lietuvių tarpe, pvz., A. Galdikas Amerikoje ar H. Šalkauskis Australijoje. R. Viesulas su savo grafika pateko į rinktinę amerikiečių grafikų parodą, kuri buvo kilnojama po įvairius Jungtinių Valstybių miestus. K. Zapkus buvo rimtai įvertintas amerikiečių meno žurnalų, o V. Kasiulis — prancūzų. New Yorko architektų pripažinimo susilaukė ir Mas-petho lietuvių bažnyčia, kurios meninė pusė priklauso J. Mulokui ir V. Jonynui ir kurios pastatymu rūpinosi prel. J. Balkūnas. Gruodžio mėn. Freiburge surengta lietuvių grafikos paroda. Druskininkuose gimęs dailininkas Lipši-cas pernai išrinktas į Amerikos Meno ir Literatūros Akademiją, kuri yra augščiausias šios šalies meninis organas. Vasario mėn. mirė diplomatas dailininkas A. Staneika. Čikagoje surengta pomirtinė P. Augiaus paroda.

Mūsų muzikos gyvenimas daugiau ribojosi vietine veikla. Didesni užsimojimai buvo Aidos pastatymas Čikagoje, koncertas Kultūros Kongreso metu, kai kurie individualūs koncertai, kaip A. Kuprevičiaus ir A. Kepalaitės New Yor-ke platesnei publikai, ne tik saviesiems. Sėkmingai reiškėsi savo srityje, kaip ir anksčiau, V. Marijošius, J. Kačinskas, VI. Jakubėnas ir kiti. K. V. Banaitis savo jėgas skyrė "Jūratei ir Kastyčiui, o J. Žilevičius itin kruopščiai triūsė prie muzikos archyvo. B. Budriūno ansamblis pasirodė su savo plokštele. Naujų laimėjimų pasiekė D. Lapinskas Vokietijoje. Ėjo muzikos žurnalas. Pasistiebė keletas naujų balsų dainos mene. Pagaliau buvo vertingų ir vietinių dainos bei muzikos programų, kurių dalis — ir tolesniuose kraštuose, kaip Australijoje. Į metų galą kelias naujas plokšteles išleido J. Stukas. Buvo dar keletas ir kitų.

Tiek tai darbų ir įvykių mūsų kultūros pasaulyje. Vieną kitą gal būsime ir praleidę, tad papildymai būtų itin lauktini. O jeigu tektų daryti bendrą išvadą, tai ji būtų tokia: sustiprinti mūsų teatro gyvenimą; suorganizuoti sėk-mingesnį knygų platinimą; įgyvendinti vieną kitą svarbesnį Kultūros Kongreso nutarimą.


2. Žodis apie kai kurias nuotaikas
Verta dar truputį sustoti ties Kultūros Kongresu, kuris, kaip ir kitas toks svarbesnis įvykis — lietuvių delegacijos priėmimas pas JAV prezidentą, pernai sukėlė gana daug ginčų bei erzelio mūsų visuomenėje. Abu šie įvykiai išryškino mūsų kultūrinių bei politinių veikėjų, bent kai kurių jų, charakterį. Jie parodė, kad daugelio bent pasąmonėje slypi savo grupės interesų laikymas svarbesniu dalyku, nei lietuvių kultūra ar Lietuvos laisvė, nors oficialiuose pareiškimuose ir kitaip kalbama. Ta tarpgrupinė trintis gal ir nebūtų didelė blogybė, jei ji būtų kultūringesnė. Deja, mūsų grupių tarpusavio varžybos, jų kova bei jų polemika spaudoje, atvirai kalbant, yra primityvi ir visai nekultūringa. Tai mūsų "problema" ar tiesiog liga, kurią turėtume gydyti.

Daugelis mūsų veikėjų serga pirmiausia išdidumo liga, kuri, įsigalėjusi, pavirsta arogantišku kitų žeminimu. Kai akcija susilaukia reakcijos, išsivysto lietuviška kova, kuri paprastai pasižymi nesiskaitymu nei su tiesa, nei su paprastu mandagumu. Kultūros Kongreso reng. komisijos pirmininkas kartą išdidžiai pareiškė, kad pirmasis Kultūros Kongresas buvęs niekai, kad jis "nieko konkretaus neatliko". Bet ir jų paties ruošiamas Kongresas susilaukė nemažiau išdidžių priekaištų. Įvairūs ekspertai nurodinėjo svarbiausius, jų nuomone, uždavinius, kuriuos Kongresas turįs atlikti. Ypač ilgą tokių uždavinių litaniją surašė H. Nagys (Nepriklausoma Lietuva, 1962.10.24). Jis siūlė, kad Kongresas pertvarkytų mūsų švietimo programas, mokyklinių vadovėlių leidimo koordinavimą, mokytojų suvažiavimus, lietuviškų mokyklų dėstymo metodiką, jaunų intelektualų įtraukimą į bendrines organizacijas, lietuviškos spaudos bei knygų leidimo reorganizaciją ir dar eilę kitų dalykų. Ypač įdomu, kad jis ten pat aiškino ir, ką turi veikti PLB Kultūros Taryba, matyt, galvodamas, kad be Kongreso nurodymo toji taryba nežinos ką veikti.

Nemažiau išdidžios kritikos paskelbta ir po Kongreso. Net vienas jo ruošimo komisijos narys, J.Kreivėnas, pasipiktino Kongreso rezoliucijomis pareikšdamas: "Nežinia iš ko Kultūros Kongresas juokiasi šią litaniją vadindamas konkrečiais uždaviniais iš savęs ar iš nutarimus skaitančiųjų" (Sakinio skyryba paties J. K.) Toliau J. K. surašė savo litaniją klausimų, kuriuos, jo nuomone, Kongresas turėjo svarstyti, bet nesvarstė. Mat, šis Kongresas "nesusigaudė lietuvybės problemose". Dėl to J. K. kritiką baigė tokiu klausimu: "Kada gi bus Pirmasis Kultūros Kongresas" (Naujienos, 1962.12.13). Kaip matome, J. Kreivėnui Kongresas ne kongresas, o rezoliucijų komisija rezoliucijų vietoj juokų prirašiusi. Kritikas tuo pačiu implikuoja, kad jeigu jis būtų viskam vadovavęs, tai būtų geriau "susigaudęs lietuvybės problemose".

Iš savo pusės norėtume pažymėti, kad nesame kritikos priešai. Bet kam tas toks kritikų išdidumas bei kitų niekinimas? Argi tie Kongreso ruošėjai, pats Kongresas bei jo rezoliucijų rašytojai yra jau tokie neišmanėliai, o jų kritikai tokie jau išminčiai? Ak, ne be reikalo senovėje sakyta: asinus plus potest negare quam philosophus probare. Drįstame iš savo pusės pažymėti, kad vargu Kongresas šiuo metu ir galėjo ką daugiau padaryti, negu jis padarė. Tai yra pastebėjęs ir kongresinis kritikas dr. J. Girnius. Bet mes manome, kad ir tokiam "specialiam" posėdžiui, kokį siūlė J. Girnius (rašytojų, dailininkų, profesorių, gydytojų, inžinierių ir kt. organizacijų atstovų), visoms problemoms išsvarstyti irgi neužtektų laiko. Į tokį kongresą problemos turi būti atvežtos jau kieno nors apsvarstytos ir išdiskutuotos, o kongresas gali jas tik nebent pakoreguoti ir priimti ar atmesti. Kongresas, kaip niekeno nerinktų ir niekam neatstovaujančių kultūrininkų suvažiavimas, faktiškai neturi jokios priverčiamosios galios. Jis negali padaryti kam nors privalomų nutarimų. Todėl, ir tas jo pateiktiems pasiūlymams pritarimas ar jų atmetimas teturi vien moralinės reikšmės. Jis tėra tik kaip moralinio autoriteto parama geriems sumanymams bei projektams. Todėl ir tokio kongreso sėkmingumas visada priklausys nuo to, ar bus kas paruošęs gerų projektų, numatęs jų vykdymo būdus ir 1.1. Šį kartą Kongrese buvo PLB Kultūros Tarybos, JAV Švietimo Tarybos bei kitų, berods, institucijų paruošti siūlymai.

Bet siūlymų aprobavimas vienas dalykas, o jų vykdymas — kitas. Ar tie projektai bei planai bus įvykdyti, vargu dėl to bus kaltas Kongresas, nes ne jo pareiga juos vykdyti. Viską, kaip žinoma, vykdo Bendruomenė per savo specialias institucijas bei padalinius, o pačioje Bendruomenėje augščiausias sprendžiamasis organas yra jos Taryba, kuriai Kultūros Kongreso nutarimas nėra nė privalomas. Tad Kultū-tos Kongresas faktiškai tėra patariamasis organas, ir daugiau nieko. Jis tėra išraiška to, ką turime ir ko norime. Todėl trumpiausiam Kongreso tikslų nusakymui — parodyti laimėjimus ir nustatyti gaires ateities veiklai — vargu ką galima prikišti. Ir kai kritikai priekaištauja, kad Kongresas ko nors neįvykdė ar ko nors neįvykdys, tai jie tik parodo, kad nesiorientuoja, kuriuo adresu savo priekaištus nukreipti.

Turint galvoj paskutinį Kongresą, verta dar kiek prisiminti ir polemiką, kilusią dėl Kongreso prelegentų. Ji ryškiai parodė bent kai kurių mūsų kultūrininkų "kultūringumą", parodė, kuo skiriamės nuo kitų, sakysim, amerikiečių kultūrininkų.

Ryšium su dr. J. Griniaus pakvietimu Kongreso paskaitininku, pasipylė tokia kruša puolimų, tik ne tiek prieš kvietėjus, kiek prieš pakviestąjį. Jis buvo išplūstas tokiais žodžiais, kokių tik plūdėj ai pajėgė sugalvoti. Ir ne tik tas vienas Grinius, bet ir kiti Grinių gynę ar šiaip puolikams nepatinką. Štai tie kritikos perlai: "literatūros cenzoriai . . . aršūs prokurorai . . . surambėję ir pusakliai mūsų tariami kritikai . . . liūdna fariziejizmo toga apsisiautę tariami prokurorai bei teisėjai . . .". O čia štai specialiai Griniui taikomi komplimentai: "Augščiau minėtų teisėjų ir prokurorų atstovas ... jo literatūrinė kritika buvo liūdnas ir diletantiškas nesusipratimas, kurio gėdintųsi net vidurinės mokyklos mokinys", o jo metodai dar blogesni, negu naudojami "vienintelės tiesos" krašte (aliuzija į komunistinius kraštus) (Henrikas Nagys, Dirva 1962.8.10). Dar geriau dėstė kitas kritikas: Kongreso rengėjai suteikę sankciją "laikysenai, kuri jungia vienuoliškus viduramžių inkvizitorius, raudonus knygų degintojus ir Stalino teroristus į vieną Vaiduoklišką broliją . . . goebelsinė ar ždanovinė laikysena . . . kūju ir piautuvu ginkluotas intelektualas. . ." ir t.t. (Vytautas Kavolis, Naujienos 1962.9.1).

Galima būtų sutikti, kad J. Griniaus išsireiškimai "patologiškai dvokianti atmosfera . . . nihilizmo nuodai" ir pan. yra neteisingi, nevisai kultūringi ir nelaiku pasakyti (tai kaip tik ir pastebėjo to paties "Draugo" kritikas Algis Saulynas 1962.10.6), bet tai buvo Griniaus nuomonė. Minėti kritikai plūsta visais mirusiais enkavedistais, kad kas nors turi pažiūras, kurios jiems nepatinka; jie piktinasi, kad Grinius smerkia nepatinkamą rašytoją, bet jie leidžia sau dar smarkiau smerkti nepatinkamą asmenį. Kai G. ką smerkia, negražu, bet kai mes, kritikai, smerkiam, netgi labai gražu. Manome, kad mūsų bent dalies inteligentų polemikos primityvumas kaip tik ir pasireiškia tuo, kad, jų nuomone, kritikos griežtumas būtinai reikalauja oponentą įrikiuoti į komunistų bei kitokių totalistų gretas. Po visų tokių kritikų bei polemikų nebelieka nieko kito, kaip parafrazuoti žinomą atsišaukimą: pasipriešinkim kultūrininkų nuosmukiui!

3. Visuomeninėje srityje
Bendruomenė, kuri organizavo Kultūros Kongresą, formaliai įteisino Lietuvių Fondą ir kitus panašius darbus dirbo, praėjusiais metais pasinešė ir į politinę sritį. Bet čia ji susidūrė su konkurentais — Altu, ir tas susidūrimas buvo nemalonus. Bendruomenės ir Alto santykiai iki šiol buvę tik pakenčiami, smarkiai paaštrėjo, pasiekdami tiesiog neapykantos ribas, bent iš kai kurių Alto veikėjų pusės. Ta neapykanta reiškėsi besiruošiant vizitui pas prezidentą ir po to, o matomu vaizdu ji buvo užfiksuota nuotraukoje, padarytoje prezidentūroje. Čia al-tininkai šalia prezidento užtvėrė tokią mūro sieną, kad visi bendruomenininkai liktų už sienos. Iš ten jų vieno buvo matyti galva, o kito tik akiniai ant nosies. Todėl iki tol vykęs šioks toks bendradarbiavimas bus greičiausia baigtas, nes Bendruomenė savo surinktų aukų minėjimuose žada Altui nebesiųsti.

Ryšium su tuo kyla klausimas, ar reikalinga Bendruomenei imtis, šalia kultūrinio, dar ir politinio darbo, kuriam specialių organų ir taip jau netrūksta. Tiesa, kad kovai dėl Lietuvos laisvės moralinį mandatą iš pačios tautos turi ne tik Vlikas, bet ir kiekviena organizacija bei pavieniai asmenys, kurie siekia Lietuvai laisvės. Juo labiau tokią teisę turi Bendruomenė. Bet iš teisės neseka būtina pareiga. Toji pareiga būtų, jeigu kiti veiksniai neapimtų visų politinio darbo sričių, jeigu būtų garantijų, kad Bendruomenės sudarytas politinis organas geriau tą darbą atliks negu kiti, jei pačioje Bendruomenėje nebūtų plėstinų dirvonų. Dabar reikia pasakyti, kad pirmasis Bendruomenės žygis politinėje srityje (priėmimas pas prezidentą) nebuvo sėkmingas, nors ir ne dėl jos kaltės. Vargu ar kiti, bent šiuo metu, bus sėkmingesni. Bene naudingiau būtų palaukti geresnės konjunktūros. Norėtume Bendruomenei pasiūlyti daugiau susirūpinti lietuvybės išlaikymu, kuris yra jos tiesioginis uždavinys. Turime galvoje jau vykstantį nulietuvėjimą ir naujų ateivių šeimose. Ką Bendruomenė mano daryti šiam nulietuvėjimui sulaikyti? Kokių bendruomeninių, pedagoginių ar kitokių priemonių mano ji imtis prieš tuos tėvus, kurie jau savo namuose nevartoja lietuvių kalbos? Dabar spaudoje nemažai apie tai rašoma, nurodant anoniminius pavyzdžius. Bet to verkšlenimo užtenka. Dėl to niekas nesijaudina. Kai paplinta kokia epidemija, sveikatos organai tuoj visus susirgusius pirmiausia suregistruoja ir imasi gydymo priemonių. Ar Bendruomenė veda tokią tautiškai susirgusių registraciją? Jeigu ne, tai tegul paskubina, tegu rūpinasi susirgusio organizmo gydymu. Tai pirmas ir svarbiausias uždavinys. Kiti uždaviniai antraeiliai.

Pats Altas, spaudoje iškilus eilei priekaištų jam, buvo priverstas persitvarkyti, nors kai kam atrodo, kad tai tik kėdžių perstatinėjimas, ir daugiau nieko. Šiaip jis ir toliau dirbo savo įprastinį darbą — budėjo, kad Valstybės Departamentas nepakeistų savo nuomonės Lietuvos okupacijos nepripažinimo klausimu. Kai kurie Alto žymūnai kovojo su kitais tautiečiais, kurie Lietuvos labui dirbo "partizaniškai", ne Alto centro vadovaujami, kaip pvz. Kalifornijos altininkai, nors čia tų žymūnų veikla ir kirtosi su mūsų visuomenės bei kitų veiksnių nusistatymu, pvz. Vliko, kuris užgyrė Kalifornijos veikėjų veiklą, siekiančią naudingų rezoliucijų priėmimo Kongrese.

Pats Vlikas praėjusiais metais nieko pažymėtino nenuveikė. Net neaišku, kaip jis vykdė savo paties 1961 m. priimtas rezoliucijas: "paruošti platesnį memorandumą apie Sovietų Sąjungos agentų padarytus tarptautinius nusikaltimus prieš Lietuvą . . .; dėti pastangų, kad Lietuvos suvereninių teisių atstatymo klausimas būtų iškeltas Jungtinėse Tautose. . ." ir kt. Bet kiekgi iš tikrųjų tų pastangų buvo dėta, taip ir lieka niekam neaišku. Kas seka kasmetines Vliko rezoliucijas, tas mato, kad ir praėjusių (1962) metų rezoliucijos kartoja tą patį, ką ir seniau, pvz. "atskleisti laisvajam pasauliui Masks vos daromus Lietuvoje religinio, tautinio ir kultūrinio genocido nusikaltimus; reikalauti Jungtinėse Tautose, kad Sovietų okupacija Lietuvoje būtų panaikinta" ir pan. Kartota ir ta pati amžina, išgverusi plokštelė apie "politinę konsolidaciją". Dar ir iki šiol mūsų veikėjai nepajėgia suprasti, kad konsolidacija ne rezoliucijomis pasiekiama.

Žiema V. Maželio nuotrauka

Nauju dalyku rezoliucijose galima laikyti nebent "santykių su pavergtąja tauta klausimą". Matyt, tai laikyta labai svarbiu klausimu, kad rezoliucijose jam skirta visa pusė teksto. Ir čia Vlikas iš karto išėjo į defen-zyvą, gynimąsi. Nuo ko? Ogi nuo. . . Šalčiuko. Mat, tas vyrukas buvo nuvykęs Lietuvon ir grįžęs pasiūlė kai kam iš mūsų menininkų ten vykti. Tai ir išgąsdino veiksnius, partijas, Bendruomenės veikėjus . . . Net Kultūros Kongresas ir tas priėmė rezoliuciją prieš "kultūrinį bendradarbiavimą ir tokio bendradarbiavimo propagandą". Lyg toj pasakoj, devyni vilkai vieną bitę pjauna. (Kokia garbė Šalčiui!). Bet, matyt, mūsų veiksniai galvoja, kad jie bitės, o Šalčius tai tas baisusis vilkas ar gal meškinas, kuris užsimanė tų bitelių medų kopinėti. Todėl ir Vlikas pačiu pirmuoju rezoliucijų punktu nutarė: "kreipti ypatingą dėmesį į komunistų ofenzyvą mūsų atsparumui palaužti, jėgoms suskaldyti ir išeivijai suklaidinti." Galima įsivaizduoti, koks baisus siaubas buvo apėmęs Vliką, kai jis rašė šį pirmą rezoliucijų punktą. Bet iš tikrųjų—dar baisesnis dalykas yra mūsų veiksnių nuomonė apie išeiviją. Ir iš tikrųjų: per keliolika metų jie tą išeiviją švietė, indoktrinavo, grūdino, o dabar štai pasimaišė vienas Šalčius ir ims tą išeiviją ir palauš, suskaldys, suklaidins. . . O kas bus, kai atsiras ne vienas, o bent keli Šalčiai? Baisu ir pagalvoti. Bet rimkit. Tegu jūsų širdis drąsums neatstoja: ta išeivija nėra tai kokie avingalviai, kuriuos būtų taip lengva suskaldyti ir suklaidinti. Ak, ji galėtų ir veiksniams priminti: ar ne perdaug jūs patys suskilę ir ar neklaidžiojat kartais jūs patys šunkeliais? Toks klausimas išeivijai savaime kyla, paskaičius Vliko rezoliucijose patarimą "kreipti dėmesį" į Valstybės Departamento nepritarimą kultūrininkams vykti į Lietuvą. Tas Departamento pareiškimas ypatingai pabrauktas juodu šriftu, vadinas, laikomas svarbiausiu rezoliucijų tekste. Jeigu taip, tai gal tuo norima sugestijonuoti, kad nuo šiol išeivija Lietuvos laisvinimo reikalu daugiau pasikliautų Departamentu negu veiksniais?

Kartais atrodo, kad veiksniai nežino ką veikti, ko griebtis. Mato, kad žmonės leidžia knygas, tai ir jie imasi to paties. Altas išleido brošiūrėlę apie vieno apsilankiusio Lietuvoje įspūdžius. Vlikas, kaip rašė spauda, verčia jugoslavo Milovan Djilas knygą "Naujoji klasė". Koks kuriozas! Jeigu veiksniai turi pinigų tokiems dalykams, tai jau daug geriau padarytų, tais pinigais paremdami kad ir "Lituanus" žurnalą.

Normaliai praėjusių metų bene svarbiausias įvykis būtų buvęs lietuvių delegacijos priėmimas pas JAV prezidentą ir rezoliucijų jam įteikimas. Bet kas iš to išėjo? Iš aprašymų spaudoje tai atrodė panašu į komediją. Bet iš tikrųjų tai buvo tragedija, ir tragedija tikra to žodžio prasme. Joje žlugo iki tol bent pakenčiamas buvęs mūsų vieningumas, o svarbiausia žlugo lietuvių politinės vadovybės rimtumas, orumas Amerikos vyriausybės akyse. Prezidentas priimt tai priėmė, bet ir pamatė, kad kiekvienas ten lenda su savo kromeliu — grupiniu, asmeniniu. Lietuva tarp kitko. Tai rodo, kad dar priėmimo išvakarėse mūsų veikėjai teturėjo rezoliucijos . . . juodraštį, o pačią rezoliuciją galutinai paruošė amerikietis. Ar tai dar neatrodo tragiška? Rezoliuciją prezidentui ruošia kitatautis valdininkas. Santykių su pavergtais lietuviais klausimą formuluoja irgi valdininkas, o mūsų veiksniai tik nuolankiai priima. Iš tikrųjų difficile est satyram non scribere.

Kai kas gal sakys, kad mūsų veikėjai seni ir jau pavargę, tai ko čia daug iš jų norėti. Taip, čia ir yra desperatiška, kad seni ir pavargę, bet jaunų nelabai pageidauja ir pas prezidentą vyksta su juodraščiu. O iš tikrųjų ar nereikėjo rezoliuciją pradėti ruošti tą pačią dieną, kai priėmimas buvo pažadėtas? Ar neturėjo jos ruošti visa išeivija laisvajam pasauly?

Visos geriausios galvos ir visi jautrios širdies žmonės, geriausi teisininkai, geriausi rašytojai ir poetai, o ne vien oficialūs pareigūnai politikai? Jaunas galingos Amerikos prezidentas turėjo pamatyti gyvos, jaunos, bet pavergtos Lietuvos veidą, turėjo išgirsti jos desperatišką skundą, išsakytą gyvais, ne iš rašto skaitomais, žodžiais, žodžiais, kurie ne tik tą vieną minutę nuskambėtų priėmimo salėj, bet dar ilgai aidėtų prezidento ausyse ir po priėmimo. Sakysit — tai svajonės. Taip, bet mes tikime svajonių galia. Amerikoj tai vadinama imagination ir visi amerikiečiai žino, kad be to nieko reikšmingesnio padaryti negalima. Todėl mes ir drįstame pasvajoti: kas paruoš mums rezoliuciją, kuri parodytų, kaip tankais griaunama nauja, pačių žmonių aukomis pastatyta bažnyčia Klaipėdoje — visų lietuvių tikėjimo simbolis, kaip šimtai tūkstančių lietuvių teberusinama Sibiro tundrose bei taigose jau dvidešimt metų; rezoliuciją, kuri nemažiau jaudintų žmonių širdis, negu Peterio Fechterio mirtis prie Berlyno sienos, negu rusų kolchozininkų iš Sibiro desperatiškas žygis į Amerikos ambasadą Maskvoje, apie kurį rašė viso pasaulio spauda?

O kas nuneš tą rezoliuciją Jungtinių Valstybių prezidentui, Kanados ministeriui pirmininkui, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui ir kitoms įžymybėms, rezoliuciją, kurią pasirašytų garbingi pasaulio sąžinės bei viešosios opinijos atstovai?
Keli vyrai iš Kalifornijos, kaip kokie apaštalai, perėjo Ameriką skersai ir išilgai, kalbėjo visų veiksnių aeropaguose ir savo žygį baigė Kongrese prie jo pirmininko McCormacko stalo, prašydami paramos Lietuvos reikalui.

Ar atsiras jaunų žmonių — vyrų ir moterų, kurie su tokia pat energija ryžtųsi pereiti pasaulį skersai ir išilgai, rinkdami parašus už rezoliuciją, už laisvo apsisprendimo teisę mažoms, bet senoms Europos tautoms, kenčiančioms negirdėtą 20-me amžiuje dvasinį bei fizinį genocidą? Ar atsiras drąsių jaunų širdžių, pasiryžusių žygiui, kuriam nesiryžta jokie veiksniai, kurį jie laiko nerealiu ir neįmanomu, bet kuris yra garbingas ir gražus, ir todėl vertas didelio idealizmo ir aukos? Vaižganto Sauliukas visą laiką j ieškojo Lietuvos žodžio. Ar išugdys mūsų bendruomenė naujų Sauliuku, kurie, lyg tie pasakų karalaičiai, visą laiką nešiotųsi Lietuvos skundą savo širdy, ligi ji išsivaduos iš slibino nagų ir vėl taps laisva ir laiminga, kad turėjo už ją tikrai besiaukojančių sūnų? Štai svajonė, kurią verta pasvajoti, bent Vasario 16 išvakarėse. A.R.-D.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai