Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AUKOS TAURĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Aistis   

Je  viens a  vous, Seigneur... Je dis que le tombeau qui sur
les morts se ferme Ouvre le firmament...
Victor   Hugo,   A   Villequier.
(Stasys   Santvaras:   Aukos  taurė,

penktoji lyrikos knyga. Bostonas, Lietuvių enciklopedijos leidykla (Juozas Kapočius), 1962 Maironio metai. 152 psl., atspausdinta 600 egz., kaina nepažymėta.)
Penkios lyrikos knygos, apimačios keturiasdešimt su viršum poeto gyvenimo metų, rodo Santvarą esant santūraus produktingumo poetą. O Aukos taurė yra daugiau kaip penkiolikos metų kūrybos vaisius, šios knygos gera dalis, apie ketvirtadalis eilių 1959 paskelbta rintinėje lyrikos knygoje Atidari langai, bet to, po porą eilių yra buvusių šiose antologijose: Lietuvių poezijos antologija 1951, Gabija, 1954 ir Sauja derliaus, 1957. Tuo būdu Stasio Santvaro poezijos mėgėjai jau bus šiek tiek su šios knygos dvasia susipažinę.

Stasys Santvaras yra poetas lygus, jo kūryboje nematome staigių posūkių, bet ši knyga, sakyčiau, išsiskiria iš kitų jojo knygų. Joje Stasio Santvaro poezija visiškai nusigry-nina ir suorėja: jo poezija tampa malda ir himnu. Jei Stasys Santvaras visą laiką buvo švelniai melancholiškas, tai šiame rinkinyje jis yra skaudžiai graudus, o vietomis jaučiamas net kažkoks fiziškas skausmas.
Be to, Stasys Santvaras visą laiką poezijoje  buvo  linkęs  j  misticizmą ir jo poezija pačoje esmėje buvo giliai religiška savo dvasia, nuotaika ir tonu, bet šioje knygoje poezija virsta gyva malda.

Žmogų pas Dievą atveda dažnai didesni sukrėtimai ir nelaimės. O pas Jį eina visi keliais ir kalba pagarba ir maldavimu. Tyčia Santvaro knygos recenzijai paėmiau motui Victor Hugo eilių ištrauką, kurias jis parašė, Senoje nuskendus jo dukrai. Hugo dideliu religingumu nepasižymėjo, o šiose eilėse jis, sakyčiau, parodė nuoširdaus ir netarpiško religingumo jausmų: 'Ateinu aš pas Tave Viešpatie... Ir sakau aš, kad kapas, kuris uždengia miriuosius, atveria skliautą". .. čia noriu pastebėti, kad malda nėra žmogiško orumo pažemimas. Priešingai, malda yra praregėjimas ir laimėjimas, malda yra žmogaus sielos nusivalymas.

Ta dvasia alsuoja visa naujoji Stasio Santvaro poezijos knyga. Autorius yra nuoširdus. Jis yra paliestas dviejų didelių smūgių. Motinos mirties. Motina visiems yra unikumas, nepakartojama. Tuo labiau vienturčio ir našlaičio motina. Antroji nelaimė gal dar skaudesnė: vienturčio sūnaus ilga ir lėta mirtis ...

Man teko pažinti poeto motiną: saugojusią sūnaus savanorio milinę ir ūkelį ant Baltijos jūros kranto, kurios keletą surinktų gintaro gabalėlių saugoju iki šios dienos. . . Atsimenu ir sūnų. . . Ypač įstrigo jis man vieną kartą bežaidžiąs sniege tame Burrill akligatvyje, kažkodėl aikšte   pavadintu:   išbėgęs,   pablyškęs, mėlynom spindinčiom akim švelnus ir kuklus, kaip mergaitė Ir tada, kai dar apie jojo ligą niekas nežinojo, man toptelėjo mintis kad jis šioje žemėje tik svečias.. Tų dviejų skaisčių figūrų šešėlyje ar šviesoje ir kilo ši skaudžiai švie3i poezija. .. Tada kiekvienas žodis; kiekviena eilutė tampa, sakyčiau, ne poetine figūra, bet gyvu širdies žodžiu ir turi intymią ir netarpišką prasmę:
Tavin, o mano  Dieve, aš einu,
Tavin dvasia, it alkanas balandis, pasikėlė...

Koplytėlė, 11 psl.
Tasai poetinis knygos pobūdis Aukos taurę išskiria, manding, iš kitų Stasio Santvaro poezijos rinkinių. Yra posmų, kurie savo netarpiškumu ir raiškumu jaudina specialistą:

Ne  saulė  temsta,  tik   žmogaus
širdy
Naktis nešvinta.
Ir tu per naktį į nežinią brendi, Ir   vėtros   užpučia   viršukalnių žibintą.
... Ne meilė miršta, tik žmogaus
širdis
Tokia apsunkus.
Tu medis nuo audrų prie vieškelio sverdįs,
Kaip nusidėjėliai, praeina metai sunkūs...
žmogus,

63-64 psl.

Bet tuo pačiu laiku Aukos taurė yra tradiciniškai santvariška. švelnumas, taurumas, pakili nuotaika. Jau nekalbant apie tai, kad meistriškai vartoja kalbą ir poetines priemones. Tai išryškėja itin šioje knygoje, kur nuotaika ir patsai motyvas eina puslapių puslapiais.
Gal galima būtų viena kitą kri-tiškesnę pastabą paskirti vienam knygos skyriui, pavadintam: Eilėraščiai apie meisterį. Tai didokas eilėraščių ciklas, kurie pavadinti luomų ir profesijų vardais. Reikia pasakyti, kad didelės dalies eilėraščių motyvai organiškai suaugę su vardais, o kai kurie galėtų būti be skriaudos ir kitaip pavadinti, bet kai kuriuose jaučiama, kad viena kita eilutė yra dirbtinai prilipdyta prie ei-lėračio tik tam, kad patį eilėraštį susietų su vardu. Ir iš viso, ar ne per gausu tų luomų ir profesijų...

Paskutinis skyrius skamba velioni es sūnaus atmintimi:
Tu   mano  tiltas  j   nežinomą   ir tolimą rytojų,
Tu mano vardas, einantis pakalnėm ir kalnais,
Tavy aš  palieku,  tavy sustoju,
Džiaugiuos būties stebuklais amžinais.


Saga (t. y. Agas — sutrumpinta šeimyniška forma Algimantas) 126 psl.
Apskritai paėmus, knyga daili, didžiai poetiška ir jinai skaitytojo neapvils. Viršelis dailininko Telesforo Valiaus   gana   dailus   ir   originalus.
J. Aistis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai