Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOREFERATAS PRIE J. KARDELIO PASKAITOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS ČIUBERKIS   
Nežinau, ar J. Kardelis taip suprato, ar jis praleido pro pirštus vieną iš svarbiausių mūsų išeivijos spaudos faktorių — būtent spaudą, kurią atvykę radome, apie kurią žinojome dar Lietuvoje būdami ir kuri per netrumpą gyvavimo laikotarpį atliko uždavinius mūsų išeivijoje, kurių ne tik neįvertinti, bet net nepaminėti būtų klaida ir nusikaltimas.
Atiduodamas visą priklausomą pagarbą — aš čia su dėkingumu prisimenu Vasaitį, Peniką, Vitėną, Lenk-laitį ir visą eilę kitų, daug iniciatyvos ir drąsos parodžiusių pokario

tremties spaudos išugdymo darbe Vokietijoje. Bet prisimenant juos, bent šia užuomina tegul bus pagerbti tie mūsų senosios išeivijos veikėjai, kurie, neatsižvelgdami nei į inteligentijos stoką, nei kitas sunkias spaudai leisti aplinkybes, suprato jos reikšmę tautiniame auklėjime, savitarpio santykių palaikyme, švietime ir tobulėjime.

Kalbėdami apie bet kurio laikotarpio spaudą, mes neprivalėtume pamiršti, kad nors ir kaip tobulais save laikytume, kaip augštai save vertintume — o vistik negalime nuneigti fakto, kad radome čia ir dienraščių, žurnalų, ir knygų. Tad man ir atrodo, kad — ar kalbėsime apie spaudą praeityje ar ateityje — čia jungiasi į darnią istorijos tėkmę visa lietuvių patriotų leidžiamoji spauda. Tad nereikėtų sudaryti įspūdžio, kad kalbame tik apie vieną spaudos rūšį,  kuri atsirado prieš 15  metų.

J. Kardelio pastabą dėl spaudos ignoravimo pirmo Kult. Kongreso metu norėčiau ypatingai iškelti, kaip būdingą reiškinį mūsų kultūriniame gyvenime.
Tai ne pirmas kartas, kada mes painiojamės ir raizgomės nevienodai suprastose sąvokose. Mes dažnai pabrėžiame mūsų kultūrinių pastangų pirmenybę kovoje už lietuvių kultūros išlaikymą išeivijoje, mūsų kultūrinių laimėjimų iškėlimą ir jų skiepijimą priaugančiai kartai. Savo kultūriniais laimėjimais norime ne kartą džiaugtis ir dalintis su svetimaisiais. Bet kartais, ne vien to pirmo kongreso pavyzdį sekant, susidaro įspūdis, kad mūsų periodinė spauda yra priskiriama daugiau mūsų politiniam veiklos sektoriui, nei kultūriniam. O kas gi būtų mūsų kultūra be spausdinto žodžio? Kaip mes apie ją kalbėtume, kaip mes ją perduotume ateinančioms kartoms be spaudoje keliamų kultūriniais klausimais temų?

Tai, žinoma, atskira tema. Diskutuotina ir mūsų spaudos, o taip pat ir visų kultūrininkų tąja prasme santykis ir pažiūros j spaudą. Bet aš būčiau linkęs siūlyti šio kongreso aureolėje nesimėtyti į praeitį, nežiūrėti ir nenarplioti praeities klaidų. Aš būčiau linkęs pabrėžti mūsų spaudos ateities uždavinius, kurie, visapusiškai apsvarstyti, gal duotų progos daug kam pagalvoti, ar tuos uždavinius pajėgiame bent pakenčiamai vienodai suprasti, juos vertinti ir pagal tai rikiuoti ateities planus.

Grįždami prie J. Kardelio žodžių, kuriuose pripažįstami mūsų spaudai laimėjimai ir padaryta pažanga (ką darysi nepripažinęs, juk ir autorius yra laikraščio redaktorius), mes ir vėl atsiduriame prie tos vietos, kur baigiasi mūsų idealų kelias ir prasideda medžiaginės gerovės kelias, vedąs į nutautėjimą.

Nenorėčiau sutikti su J. Kardeliu, kad spauda nepakankamai kėlė ar kelia nutautėjimo pavojų. Spauda ne ką teatsieks, nurodydama tuos pavojus ar bardama nutaustančius. Ne nuo vienos spaudos priklauso tėvų tautinis sąmoningumas, mūsų lietuviškojo auklėjimo ir švietimo reikalai. Viena spauda čia nieko nepadarys, jei ji bus paliekama pati sau spręsti visus su nutautimu susijusius klausimus.

J. Kardelis pastebi, kad mes, spaudos darbininkai, stovime prieš didelę problemą. Bet šioje vietoje norėtųsi paklausti, ar mes vieni turime neišsprendžiamas problemas? O koks yra ryšys spaudos ir mūsų organizacijų? Koks ryšys spaudos su mūsų švietimo ir auklėjimo organizacijomis? Ar pakankamai spauda naudojama ir vertinama tų institucijų, kurios jau mokyklinio amžiaus jaunimą privalėtų pratinti prie lietuviškos spaudos skaitymo, supažindinimo su lietuvių spaudoje keliamomis problemomis. Man bent atrodo, kad spauda pasigenda šiltesnių ryšių su mūsų bendrinėmis organizacijomis, ir ne vien tik pirmo Kult. Kongreso metu. Spauda, ypatingai mūsų — nekomercinė, o idėjinė spauda, iki šiol nebuvo vertinama kaip priemonė kovoje už lietuvybės išlaikymą tolimesnei ateičiai.

Dėl vadinamojo "antro fronto", okupanto pastangų skverbtis ir ardyti mūsų gretas, galėčiau tik tiek pasakyti, kad sąmoningajai mūsų spaudai tie pavojai savo esme ir savo jėga tik tiek pavojingi, kiek mes juos panaudojam patys savo gretoms ardyti, šitame fronte mes gal patys pasirodėme menki strategai ir neleidome viens kitam pirštu nurodyti į musę, pradėję aklai šaudyti iš patrankų nežinia į kuriuos taikinius. Priešas ne triukšmo bijo, bet bijo taiklaus ir aiškaus šūvio tiesiai į akis. Šiame fronte nereikalingi pamokslai, deklaracijos ir moralai. Visa tai paskęsta bendrybėse. Imkim vieną iš ryškesnių pavyzdžių, tai "Darbininke" paskelbtieji laiškai. Kainavo tik pašto ženkliuką. Nereikėjo nė delegacijos į Vašingtoną. Ir niekas nesupyko.
J. Kardelio siūlymas atsisakyti srovinių nuotaikų ir tendencijų savaime neišvengiamas. Kiekgi mes tų srovių turime ir kiek jų yra atstovaujamos savąja spauda ? Manau, kad patys skaitytojai tuo reikalu yra tarę savo žodį, o partiniai ginčai jau yra nuėję į rotatorinės spaudos puslapius. Labai retai, ir tik grynos ambicijos sumetimais dar pasirodo retkarčiais vienas kitas leidinys pateisinti srovės egzistencijai. Gal čia tiktų priminti tik mūsų ideologinių srovių spaudos pasiskirstymą, kuris vargu ar išvengiamas. Jos santykiai, jos svoris mūsų visuomenėje, žinoma, priklausys nuo to, kiek sąmoningai ir kiek kultūringai ta spauda stengsis, nors ir skirtingais metodais, nors ir skirtingomis priemonėmis, siekti to paties tikslo — prisidėti prie mūsų visuomenės kovos už lietuviškos kultūros ir lietuviškos dvasios išlaikymą.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai