Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOMUNIZMO KOVA SU RELIGIJA LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. V. MAR   

Įžanga

Markso pasakymas, kad religija yra liaudies opuimas, apsprendžia visą komunizmo santykį su religija. Be to, komunizmas, stovėdamas ant materializmo pagrindų, niekad negali sutikti, kad šalia jo būtų kokia nors dvasinio gyvenimo pasaulėžiūra. Todėl kova su Dievu, su religija, su Bažnyčia yra vienas svarbiausių ir esminių komunizmo pažymių.

Komunizmui religija yra neteisinga ir atsiekusi kapitalistinės santvarkos priekaba, liekana. Ideologinėje plotmėje religija esąs kvailas aiškinimas gamtos jėgų ir paslapčių. Juo labiau pažengiąs mokslas, tuo labiau blankstanti religija; juo labiau žmogus apsišvietęs, mokytas, tuo mažiau jis religingas. Ekonominėje srityje religija, pagal komunizmo sampratą, yra troškimas tikrovės, kurios siekia išnaudojamieji, silpnieji, pavergti stipresniųjų ir išnaudotojų. Kitaip tariant, kiekvienas žmogus norįs būti laimingas ant šios žemės. Bet dėl neteisingos ekonominės Santvarkos didesnė žmonių dalis neturinti šios žemės gėrybių ir netenkanti net vilties kada nors jų įsigyti. Tada savo beviltiškoje padėtyje imogus ima svajoti apie laimę bent po mirties. šią tų nelaimingųjų nuotaiką sistemingai išnaudoja turtingieji, kurie, siekdami išlaikyti ir padauginti savo turtus vargšų sąskaita, nukreipia pastarųjų dėmesį nuo šios žemės problemų ir moką vargšus, kad jie laimę ir teisybę surasią pomirtiniame gyvenime. Dėl to komunizmas kovojąs su religija "mokslo ir socialinio teisingumo" vardu.

Bet kokia Bažnyčia, komunistų akimis žiūrint, yra ne kas kita, kaip kapitalistų, imperialistų organizacija, kuri išnaudojanti nemokytą ir silpną liaudį. Taigi religiją ir Bažnyčią komunizmas laiko didžiausiu ideologiniu ir socialiniu priešu. Priešybė tarp religijos ir komunizmo yra radikali, niekad nesuderinama. Betgi sunaikinti religiją, kada ji yra labai įsišaknijusi, nėra lengva. Tam reikia ilgesnio laiko ir gerai parinktų kovos priemonių.

Tikslas — sunaikinti, išrauti Dievo idėją (visokios religijos pagrindą) iš žmonių sąmonės lieka niekad nepasikeitęs nuo pat komunizmo pradžios. Tačiau tos kovos intensyvumas, parinktieji metodai ir priemonės, laikui bėgant, keičiasi, tačiau vis pagal tam tikrą planą, kad galutinis tikslas — "religinių prietarų" sunaikinimas — būtų greičiau pasiektas.

Kovos su religija metodai

Komunistinė propaganda religijos atžvilgiu dirba dviem kryptim: a) religija ir visa, kas su ja rišasi, yra blogis, su kuriuo reikia kovoti, kurį reikia sunaikinti; b) komunizmas stengiasi religijos atžvilgiu laikytis tolerantiškai ir korektiškai (ši tezė ypačiai skirta užsieniui). Todėl nepaisant teroro, kuris per ilgą metų eilę buvo praktikuojamas prieš religiją ir tikinčiuosius, ypačiai jų vadus (dvasiškiją), komunistai net nemirkčiodami drąsiai tvirtina:
"Marksizmas-leninizman griežtai atmeta kovoje su religiniais prietarais galimybę ir pateisinimą prievartos priemonių, kurios apribotų ar uždraustų religinių orga-nazacijų veiklą".1

"Mūsų revoliucijos istorijoje nėra nė vieno pavyzdžio, kad būtų kas nukentėjęs dėl savo religinių įsitikinimų"2

"Sovietų kraštuose nėra buvę jokių religinių persekiojimų. Jie yra iš esmės negalimi. Bažnyčios atstovai buvo patraukti į teismą ne dėl jų religinės veiklos, o tik dėl jų prieš liaudį nukreiptų veiksmų, kuriems religija tarnavo vien tik kaip priedanga. Dvasiškiją, kaip tokia, niekad Sovietų Sąjungoje nebuvo persekiojama".3

Kokiais tad metodais turi būti kovojama su religija? Kiek religijos vertinime komunistai yra vieningi, tiek praktikoje yra nenuoseklūs. Iš vienos pusės religija yra laikoma pavojingu ginklu išnaudotojų klasės rankose, ir kaip tokia, pagal komunistų revoliucijos mokslą, turi būti net ir fizine jėga likviduota, iš antros pusės Leninas 1905 m. yra pabrėžęs, kad kovoje su religija turi būti naudojamos tik dvasines priemonės:
"Mes reikalaujame visiško ir pilno bažnyčios nuo valstybės atskyrimo, kad galėtume su religiniais rūkais kovoti grynai ir vien dvasiniais ginklais — mūsų spauda, mūsų gyvu žodžiu".4

Vėliau jau ir pats Leninas kitaip mokė: jis reikalavo revoliucijos priešą — religiją visiškai sunaikinti, ir ne vien tik "dvasiniais" ginklais.

Nuo Markso ir Lenino tezių nė per plauką neatsitolino ir dabartiniai komunizmo vadai. USSR kom. partijos Centro Komiteto 1954 m. nutarime randame:
"Buržuazinėje bendruomenėje bažnyčia yra atrama ir priemonė valdančiajai klasei pavergti ir išnaudoti darbininkus" .5

O Bronč-Brujevič dar aiškiau pasisako: "Mes niekad neužmirštame ir neprivalome užmiršti, kad religija yra savo rūšies dvasinis narkozas, kuris savo religine pasaulėžiūra žmones apnuodija, hipnotizuoja, apakina, apkurtina ir pažemina".6

O juo religija yra tobulesnė, tuo komunizmui atrodo pavojingesnė. Taip galima išaiškinti, kodėl visa kovos jėga metama prieš krikščionybę, o ypačiai prieš katalikų Bažnyčią.

Keturiasdešimties metų praktika parodo, kad komunizmas kovoja su religija kombinuotais — fiziniais ir dvasiniais — ginklais. Sudėję į draugę komunizmo doktriną apie religiją ir praktikoje vartojamas priemones jai naikinti, gauname pilną vaizdą vadinamosios komunizmo religinės politikos.

Komunistų taktika kovos metodų panaudojime laiko bėgyje buvo labai nevienoda. Iš karto tikėtasi Bažnyčia lengvai sugriauti ir sunaikinti. Laukta, kad atėmus Bažnyčiai ekonominį pagrindą ir apardžius jos organizaciją, religija savaime išnyks. Kai to neįvyko, griebtasi žiauraus fizinio teroro (Vien 1922 m. Rusijoje buvo nužudyti 2 metropolitai, o 84 vyskupai ir virš 1000 dvasiškių nuteisti sunkiesiems darbams; 1923 m. deportuota 6 metropolitai ir 54 vyskupai; vėliau Solovkų salose sunkiuosius darbus dirbo 150 rusų vyskupų), bažnyčių uždarinėjimo. Kai ir tas, masių tikėjimo nepalaužė (1937 m. gyventojų suražinėjime į klausimą: ar esi tikintis, 30 nuoš. miestuose ir 60 nuoš. kaimuose atsakė teigiamai), tada įsitikinta, kad geriau yra Bažnyčią panaudoti komunizmo reikalui, negu ją beviltiškai naikinti, tikinčiuosius paimti į partijos kontrolę, negu palikti juos sunkiai sukontroliuojamus ir neorganizuotoje formoje. Komunistų vadai įsitikino, kad Bažnyčia iš persekiojamų turi daugiau dvasinės naudos ir todėl netikslu didinti jos kankinių skaičių.

Nors pagal visas Sov. Sąjungos ir jos satelitinių valstybių konstitucijas Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, tačiau komunistai, po visokių bandymų sunaikinti Bažnyčią, pasistengė ją vėl prie valstybės pririšti, įsteigiant komisariatus kulto reikalams, kurių uždavinys — kontroliuoti registruotų religinių bendruomenių veiklą ir prižiūrėti, kad valstybės įstatymai, betvarką religines bendruomenes, tikinčiųjų būtų pilnai vykdomi. Arčiau reikalo nepažįstant, gali atrodyti, kad pagaliau tarp Bažnyčios ir komunistinės valstybės yra rastas modus vivendi — tam tikra koegzistencija, kai tuo tarpu tai yra viena iš kovos su religija fazių — visiškas Bažnyčios pavergimas.

Komunistai, paėmę Bažnyčią į savo kontrolę, stengiasi ją panaudoti savo propagandos reikalams, pvz. vadinamajai taikos propagandai varyti. Šios taktikos rėmuose suprantama 1952. V.9 Maskvoje sušaukta visų Sov. S-gos tikybų augštųjų dvasiškių konferencija, kurios dalyviai pasisakė prieš karo kurstytojus ir ragino viso pasaulio geros valios žmones dirbti taikai išlaikyti. Taip reikia suprasti ir Lietuvos vyskupijų valdytojų pasisakymai dėl Gizengos, Lumum-bos, Kubos ir kitų komunistų propagandos klausimų, bei spaudai duoti pareiškimai apie religijos laisvę ir panašiai. Kartais tokius pareiškimus jie patys tik iš spaudos patiria, padarytus jų vardu, be jų žinios.

Ten, kur Bažnyčia jau yra komunistų kontroliuojama, ji turi patarnauti partijos programos vykdymui, pvz. kolektyvizacijai, darbo našumo kėlimui, penkmečių ir septynmečių programos ir planų įgyvendinimui, kom. partijos nutarimų propagavimui ir kit. Iš kitos pusės, partija, kontroliuodama Bažnyčią, lengviau gali

Pranciškonu koplyčios Brooklyne didysis altorius
(Vitražai — V. K. Jonyno; altorius, grotelės ir žvakidės — V. Kašubos)

 
jos įtaką masėms suredukuoti iki minimumo, lygiai kaip ir dvasiškijos veiklą.
Bet ir tais atvejais, kai Bažnyčia padaroma komunizmo bendradarbe, ateistinė propaganda nėra sustabdoma, priešingai, ji dar labiau išvystoma. Tai propagandai partija skiria labai daug dėmesio ir lėšų. Visas partijos aparatas įkinkomas į antireliginę propagandą. O Bažnyčiai, pagal Sov. Sąjungos konstituciją, belieka tik apeigų laisvė, nors kas ja naudojasi, yra įvairiai persekiojamas.

Lietuvos Bažnyčia jau yra išgyvenusi visas persekiojimo fazes. Nekalbėsime čia apie pirmąjį bolševikmetį, kurį visi gerai pažįstame ir kurio metu išryškėjo okupanto politika religijos ir tikinčiųjų atžvilgiu — noras visiškai sunaikinti katalikų Bažnyčią. Pradėtą darbą nutraukė 1941. VI.22 prasidėjęs vokiečių-rusų karas. Viena okupacija pasikeitė kita. Nors ir vokiečių okupacija (1941-44) katalikų Bažnyčiai Lietuvoje nebuvo lengva, neatgauta to, ką rusai buvo atėmę ir sunaikinę, vistik Bažnyčia galėjo šiaip taip tvarkytis, nors ir su sunkenybėmis bei visokiais karo meto suvaržymais ir draudimais. O kai vokiečiai karą pralaimėjo ir Lietuvon grįžo rusiškoji okupacija, iš anksto buvo galima numatyti, kad religijos persekiojimas bus tęsiamas dar didesniu intensyvumu ir žiaurumu.

Antrosios rusų okupacijos laikotarpis (nuo 1944 m. iki šiandien), religijos persekiojimo atžvilgiu, galima padalinti į tris periodus.

1. Karo ir pokarinis metas (1944-54)

Šio laikotarpio komunistų vedamos kovos prieš religiją būdinga žymė — moralinis ir fizinis tikinčiųjų teroras. Jei pirmaisiais pokariniais metais (maždaug iki 1946) rusai okupantai, dėl stipraus partizanų veikimo visoje Lietuvos teritorijoje, jautėsi nesaugiai ir todėl masinio teroro prieš gyventojus išvystyti nepajėgė, tai jau 1945 m. gale ir 1946 pradžioje, drauge su intensyvia kova prieš partizanus, prasidėjo masiniai gyventojų trėmimai, kurie tam tikromis bangomis tęsėsi iki 1949 m. Tuo metu buvo išvystytas teroras ir prieš dvasiškius. Jie buvo kaltinami palaiką ryšius su partizanais (komunistų terminu — "nacionaliniais banditais") ar bent jiems simpatizuoją. Tai buvo vien priekabė naikinti dvasiškiją. Suimant ir tremiant kunigus, buvo uždarinėjamos bažnyčios, tikintieji visaip pašiepiami, persekiojami. Kokioje dvasioje buvo vedama kova prieš religiją Lietuvoje 1948-49 m., pasakoja viena vokietė, grįžusi iš Lie tu vos į Vokietiją:
"Kai aš patekau į Lietuvą, radau prieglobstį pas P. kleboną. Jis priglaudė mane, nors rusai ir buvo lietuviams uždraudę priimti pas save vokiečius ar jiems kaip kitaip padėti (Tada daugelis Karaliaučiaus srities vokiečių, gindamiesi nuo bado, vykdavo į Lietuvą. V. M.). Klebonas buvo tikrai puikus žmogus. Jis pagelbėdavo visur, kur tik galėdavo, jis mylėjo visus ir visi jį mylėjo. Matyti, tas labai nepatiko bolševikams. Nepraeidavo nė dienos, kad jie pas jį, visokiais pretekstais, neatsilankytų ir neužsipultų: kodėl vakarais degančios bažnyčioje žvakės, kodėl jis klausąs išpažinčių ir vis' kodėl, kodėl. . . Jie teigdavo, jog jis tyčia deginąs žvakes bažnyčioje, kad duotų sutartus ženklus partizanams, kad jis naudojas išpažintį tam, kad darytų sąmokslus su partizanais ir 1.1. Tačiau didžiausią komunistų neapykantą jis užsitraukė tada, kai atsisakė palaidoti šventintuose kapuose keturis partizanų likviduotus komunistus ir MVD agentus.

1949 m. vasario mėn. 6 dieną klebonas pats, kaip kiekvieną vakarą, patikrino, ar klebonijos durys gerai užrakintos, ir nuėjo gulti. Maždaug 12 vai. nakties metu pažadino sunkvežimių triukšmas. Po kelių minučių išgirdau šautuvų buožių dūžius į duris. Aš greit supratau, kad įvyks kokia nelaimė, greit apsirengiau ir nubėgau apačion. Ten jau buvo susirinkę visi namo gyventojai, buvo ir klebonas, apsuptas dvylikos automatiniais šautuvais ginkluotų emvedistų. Jie keikė jį įvairiais žodžiais, kurių aš nesupratau, ir grasino jam kumščiais. Vienas iš jų nuplėšė klebonui nuo kaklo kryželį. Tuomet jie pradėjo kratą. Jie sunešė bažnytines ir kitokias knygas, paveikslus, bažnytines vėliavas į krūvą, plėšė ir spardė visa tai kojomis, šaukdami: "Partizanai, banditai. . .". Klebonas žiūrėjo ir nieko nesakė. Jis buvo kiek išblyškęs, tačiau jo veide nebuvo žymu jokios baimės.

Padarę kratą, emvedistai pareikalavo duoti jiems valgyti ir gerti. Kai stalas buvo paruoštas, jie šaipyda-miesi kvietė ir kleboną dalyvauti "paskutinėje vakarienėje". Klebonas nieko nelietė. Emvedistai gi kimšo abiem rankom valgį į burną, gėrė degtinę "į klebono sveikatą" ir šaipėsi.

Kai ši naktinė orgija baigėsi, jau aušo rytas. Klebonui buvo leista pasiimti tik truputį aprangos, ir emvedistai jį išsivarė. Vėliau jis buvo ištremtas į Sibirą, iš kur kartą rašė, skųsdamasis nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis".
Tai charakteringas epizodas iš ano meto dvasiškijos terorizavimo. 1946-49 m. laikotarpyje iš Lietuvos ištremta į Sibiro sunkiuosius kalinių darbus apie 180 kunigų.

Komunistai bandė panaudoti vyskupus, kaip politinius įrankius savo tikslams. Kai 1946 m. NKVD nepajėgė kovoti su gausiais partizanų būriais, vidaus reikalų komisaras pareikalavo, kad vyskupai pasmerktų rezistenciją ir ragintų partizanus pasiduoti. Kai vyskupai atsisakė tai padaryti.. NKVD ėmė grasinti, o paskui veikti. Pirmoji auka buvo Telšių vysk. V. Borisevičius, suimtas 1946 m. pradžioje ir 1947.1.3 Vilniuje uždaram teisme nuteistas mirti. Jo pagelbinin-kas vysk. Pr. Ramanauskas 1946 m. gale buvo suimtas, nuteistas ir išvežtas į Sibirą. Maždaug tuo rat metu buvo išvežti sunkiesiems darbams i Sibirą Kaišiadorių vysk. T. Matulionis ir Vilniaus arkiv. M. Reinys, kuris 1953.XI.8 mirė VIa dimiro kalėjime. Taip Lietuvoje 1947 m. liko tik vienintelis Panevėžio vysk. K. Paltarokas.

Naikinant dvasiškiją, jos skaičiui žymiai sumažėjus, imta uždarinėti bažnyčios, kurios paskelbtos valdžios nuosavybe. 1940 m. Lietuvoje buvo 721 parapinė bažnyčia ir 265 koplyčios.

Šianndien liko tik 580 bažnyčių, koplyčios visos uždarytos. Ypačiai uždarinėtos bažnyčios didesniuose miestuose: Vilniuje iš 37 bažnyčių liko lik 8; Kaune iš buvusių 29 bažnyčių ir koplyčių, palikta tik 8 bažnyčios. Kitos paverstos muziejais, sandėliais ir kit.

Vokiečiams 1941 m. okupavus Lietuvą, vyskUpai buvo atidarę rusų panaikintas kunigų seminarijas Telšiuose, Vilkaviškyje ir kiek vėliau Vilniuje. Rusai, 1944 m. vėl okupavę Lietuvą, jas pakartotinai uždarė, palikę vienintelę visai Lietuvai Kaune, kurioje klierikų skaičius iš karto buvo apribotas iki 150, vėliau sumažintas iki 75-60, o paskutiniu laiku tik iki 45. Bet ir leistoji veikti seminarija nepalikta ramybėje. Jos vadovybės nariai ir profesoriai vienas po kito buvo suimami ir tremiami į Sibirą, kišamasi į vidaus tvarką, daromos visokiausios kliūtys, nuolatinės klierikų kratos ir panašiai. Įstoti į kunigų seminariją reikalingas valdžios leidimas, kuris labai sunkiai duodamas, ir daugybė kandidatų negali patekti. O ir tarp gavusių leidimą valdžia stengiasi įfiltruoti nevertų, savo agentu bei šnipų, kurie varytų seminarijos griaunamąjį darbą iš vidaus.

Antrosios okupacijos metu, maždaug 1947 m , buvo galutinai panaikinti visi vyrų ir moterų vienuolynai, vienuoliai išvaikyti, didelė jų dalis išgabenta į Sibirą. Vienuoliai turėjo pasirašyti pareiškimus daugiau nebepriklausą vienuolinėms bendruomenėms. Kas to nepadarė, ėjo į kalėjimus, keliavo į Sibirą. Vienuolijos buvo paskelbtos draudžiamomis organizacijomis ir joms priklausyti yra nusikalstamas darbas, vertas atitinkamos bausmės.

2. Atoslūgio periodas (1954-56 m.)

Su Stalino mirtimi  (1953. III. 5)   kovoje Iries religiją įvyko tam tikras naujas posūkis. Fizinis teroras pamažu liovėsi. Buvo tikra sen-icija, kai Chruščiovas paskelbė Sov. Sąjungos kom. partijos Centro Komiteto 1954 m. lapkričio m 10 sprendimą, kurio įžangoje  sakoma,  kad įvairiose Sov. Sąjungos vietose buvę prieita prie antireliginių išpuolių, kunigai buvę koliojami ir įžeidinėjami, spauda ir propagandistai neleistinai pažeisdavę tikinčiųjų jausmus. Neišmanėliai kalbėję antireliginėmis temomis  ir  t.t.  Centro Komitetas pareiškia, kad visa tai turi būti pakeista. Ateityje kova prieš religiją, prieš bažnyčią turėsianti būti vedama sustiprintomis ideologinėmis priemonėmis. Ją turėsią vesti žmonės tpecialiai tam paruošti.7

Lietuvos kom. partijos organas "Tiesa" šią naują kryptį taip analizavo:
"Respublikoje yra kolūkiečių, darbininkų, kurie aktyviai dalyvaudami kolūkinėje gamyboje, įmonės darbe ir sąžiningai vykdydami savo pilietinę pareigą tėvynei, dar yra religinių įsitikinimų įtakoje. Partija mus moko su šiais tikinčiaisiais elgtis jautriai ir įdėmiai. Būtų kvaila ir žalinga laikyti tuos ar kitus tarybinius piliečius abejotinais politiniu atžvilgiu dėl jų religinių įsitikinimų. Religiniai prietarai žmogaus sąmonėje yra tik praeities liekana. Todėl į kovą prieš religinius prietarus šiuo metu reikia žiūrėti, kaip į ideologinę mokslinės materialistinės pasaulėžiūros kovą prieš antimokslinę, religinę pasaulėžiūrą".8

Chruščiovas, stengdamasis sustiprinti savo valdžią, panaudojo demagoginius šūkius, kurių tarpe ir reikalą kovoti su religija tik ideologiniais ginklais. Dėl to ir Lietuvos komunistai kurį laiką nesusigaudė, kokios linijos jiems laikytis. 1956 m. komunistinėje spaudoje pasirodė net diskusijos religiniais klausimais, kuriose tikintieji, kad ir nedrąsiai bei atsargiai, galėjo viešai pareikšti savo pažiūras. Atsirado aiškių pareiškimų, ginančių religiją ir tikinčiuosius. Pvz. A. Vengrys, LTSR Mokslų Akademijos aspirantas, rašė:
"Tikėjimas dar nedaro blogų kolūkiečių, blogų darbininkų, aplamai blogų mūsų socialistinės tėvynės piliečių. Juk kiekvienas iš mūsų tikriausiai pažįstame tikinčių žmonių, kurie yra darbštūs, sąžiningi, puikiai savo pareigas einantieji žmonės. Šie žmonės be abejo pasiektų dar geresnių rezultatų, didesnių laimėjimų, jei nenuodytų savo sąmonės religiniais prietarais".9

Bene drąsiausias visų tų pasisakymų oficialioje komunistinėje Lietuvos spaudoje buvo Vilniaus universiteto aspiranto L. Drotvino straipsnis, ginąs religiją ir kritikuojąs ateistinę akciją. Jis įdomus tuo, kad rašytas žmogaus, kuris išėjęs mokslus jau sovietinėje santvarkoje. Jį, kaip vaizduojanti lietuvio inteligento pažiūras į religiją, čia ištisai paduodame:
"Iškeltas 'Tiesoje' religijos klausimas daug kam gali būti įdomus. Mano nuomone, jis turi būti sprendžiamas sąryšyje su kitais visuomeninio ir ekonominio gyvenimo klausimais istorinėje perspektyvoje, būtent: religijos vieta ir reikšmė buržuazinėje ir socialistinėje santvarkose; religija ir žmonijos pažanga (technika, mokslas), dorovė; religija ir kūrybinė žmogaus iniciatyva; ar gali būti žmogus kūrybingas į nieką netikėdamas ir panašiai.

Man rodosi, kad šiandien religija laikosi žmonių sąmonėje, kaip ir kitos seno gyvenimo blogybės — girtavimas, pasileidimas, sukčiavimas ir t.t., ne dėl tos pat priežasties, nes šios blogybės dažnai būdingos nereligingiems žmonėms. Antra vertus, didelė dalis religingų kaimo žmonių gyvena dorai . . .
Nereikia pamiršti, kad istorijos raidoje religija vaidina dvilypį vaidmenį: jai daug skolingas menas — tapyba, muzika, architektūra; religija padėjo žmogų išnaudoti, kaustė jo iniciatyvą kovoje už laisvę, tačiau ir šioje pusėje reikia prisiminti, kad visais laikais atsirasdavo dvasininkų, net vadovaujančių masėms jų išsivaduojamoje kovoje. Ir štai, šiandien mūsų šalyje teigiamoji religijos reikšmė yra ta, kad dalis sąžiningų vyresnės kartos žmonių buvo išauklėti sutinkant su religijos įsakymais: nevok, nemeluok ir t.t. Iš kitos pusės, mano manymu, kai kurie piliečiai, nors ir nereligingi, tačiau amoralūs.

Religija apsišvietusiam žmogui nėra kliūtis: šiandieninė religija tiek sumodernėjus, tiek daro įvairių nuolaidų, kad negalima sakyti, jog ji galėtų būti stabdis vystant mokslą, techniką, meną. Juk žmonijos techninė, mokslinė pažanga neabejotinai pastebima ir ten, kur religija turi valstybines teises, kur mokslininkai religingi ir atvirkščiai — XX amžiaus menas visur žymiai nusmukęs, palyginus su praeitais amžiais, ypač tapyba, nors XX amžius žymiai bedieviškesnis. Religija nekausto nei darbininkų nei kolūkiečių iniciatyvos, nes ji neragina blogai dirbti, arba visai nedirbti. Iš kitos pusės religija dar netapo pakeista kultūrinio gyvenimo pramogomis; pamaldos, blizgesys, muzika, giesmės, ceremonijos ir šventės žmonių, ypač senos kartos, iš įpročio mėgiami, o kinas bei kitos kultūrinės pramogos jų nepakeitė ir negali pakeisti, nes jų per maža ir nevisada jos kultūringos. Ateistai Lietuvoje senais laikais buvo asmeninio gyvenimo pavyzdys, jų buvo nedaug ir jiems teko kovoti su klerikalizmu, kurį gynė valstybė; šių dienų ateistų tarpe yra nemaža iškrypėlių, todėl negalima pasakyti, kas geresnis: ar tas, kuris eina į bažnyčią, ar tas, kuris eina į užkandinę-restoraną. Aplamai šis klausimas yra per platus, per gilus, kad jį galima būtų lengvai išspręsti . .. Reikia imti išsilavinusį žmogų, kuris vaikšto į bažnyčią. Tiek davatka, tiek antireliginis fanatikas abu juokingai kvaili: vienas tiki prietarais, o kitas juos puola; neaišku, kodėl ir ką vienas tiki; taip pat neaišku, ko puola ir jaudinasi antras, jei Dievo ir t.t. nėra".

Bet tai buvo paskutinis laisvesnis pasisakymas religijos klausimu. Tuojau susigriebta, kad perdaug duota laisvės išsitarti ir, Maskvai davus naujas instrukcijas, spaudoje vėl beliko tik religijos, tikinčiųjų ir dvasiškijos puolimas, išjuokimas, niekinimas.

Atoslūgio metu, jau po Stalino mirties, 1953 ir 1955.IX.17. buvo paskelbta amnestija, po kurios, išskyrus tam tikras nusikaltimų kategorijas, buvo paleista iš įkalinimo vietų ir leista grįžti į savo kraštą tam tikrai daliai tremtinių. Į Lietuvą grįžo apie 35,000 asmenų (iš 275,000 ištremtųjų). Kiti, atleisti iš priverčiamųjų darbų scovyklų, neturėjo teisės grįžti namo, bet turėjo apsigyventi nurodytose Rusijos (daugiausia Azijos pusėje) vietose. Tuo metu į Lietuvą grįžo apie 130 kunigų. Nedidelė jų dalis savanoriškai grįžo į trėmimų vietas aptarnauti dvasinių savo tautiečių reikalų. Grąžinti ir vyskupai: Matulionis ir Ramanauskas, tačiau jiems neleista eiti savo pareigų ir valdyti savo vyskupijas: jie turėjo apsigyventi nurodytose vietose, be galimybės susisiekti su savo dvasšikija ir tikinčiaisiais.

Reikia pabrėžti, kad grįžusieji nebuvo reabilituoti, o tik amnestuoti. Jie ir toliau lieka "nusikaltėliais", o jų kaltė nuolat keliama spaudoj.
Atoslūgio laikais 1955.IX.11 buvo konsekruoti du nauji vyskupai: Julijonas Steponavičius ir Petras Maželis, kuriems Šv. Sostas pavedė valdyti Vilniaus, Panevėžio ir Telšių vyskupijas.
Liberališkesnės linijos vėjams papūtus, buvo leista remontuoti kai kurias bažnyčias, o Klaipėdoje ir Švenčionėliuose net statyti naujas.
3. Griežtos kovos periodas (nuo 1957 m. iki šiol)
Tačiau neilgai džiaugtasi atoslūgio reiškiniais. Komunizmo vadai nusigando stipriai vitališkų religijos apraiškų. Todėl užsimota su iki šiol negirdėtu smarkumu suduoti religijai ir Bažnyčiai Lietuvoje galutinį smūgį.

Prasidėjus didžiajai akcijai prieš Bažnyčią, religiją, tikinčiuosius, komunistų partija įkinkė visas jėgas, ir toji akcija yra tokia, kokios okupuotos Lietuvos istorijoje dar nebuvo. Jei ir nevartojama nasinio, fizinio teroro priemonių, tai daroma TIK tikslingumo sumetimais. Užtat moralinis teroras yra besaikis. Komunistai jau įsitikino, k"d visiškai uždraudus religiją, Bažnyčiai galima p „daryti tik paslauga. Persekiojimas ir teroras taurina ir grūdina tikinčiuosius. Tad komunistai siekia dabar Bažnyčią suardyti iš vidaus. Persekiojimai paprastai brandina didžias asmenybes, o tokių asmenybių komunistai bijo.

Tačiau ne vien tik pasaulėžiūriniai skirtumai išvedė komunistų partiją į tokią aštrią kovą prieš Bažnyčią Lietuvoje. Likvidavus aktyvią ginkluotą rezistenciją prieš okupantus, įvedus kolchozų sistemą ir sunaikinus vad. buožes, Bažnyčia liko vieninteliu dvasinės ir tautinės rezistencijos centru. Todėl prieš bažnyčią dabar ir nukreiptas visas kovos svoris.

Dabartiniame periode visas kompartijos dėmesys sutelktas į "mokslinę" ateistinę propagandą. Dar 1956 m. Vilniaus "Tiesa" rašė:
Kova su religiniais prietarais yra svarbi, neatskiriama dalis partinio darbo ir viso darbo auklėjant tarybinius žmones komunistine dvasia. Respublikos partinės, profsąjunginės ir komjaunimo organizacijos, o taip pat kultūros — švietimo įstaigos privalo imtis energingų priemonių padėčiai ištaisyti.

Plečiant mokslinę-ateistinę propagandą svarbu panaudoti visas idėjinio-politinio darbo priemones — paskaitas, pranešimus, pasikalbėjimus, spaudą, radiją, kiną, teatrą. Į šį ypatingai svarbų darbą reikia įjungti geriausius partinius ir komjaunimo propagandistus, mokslines jėgas, tarybinę inteligentiją, žemės ūkio specialistus. Būtina, kad paskaitos būtų skaitomos kiekvienoje įmonėje, kiekviename kolūkyje, MTS, tarybiniame ūkyje, brigadose, fermose, kad nemirtingos marksizmo-leninizmo idėjos, mokslo šviesa pasiektų darbo žmones".11

Na, ir prasidėjo pagal augščiau išdėstytą programą "mokslinis" švietimas, naikinant "religijos prietarus".
Ateistinei propagandai varyti buvo sudarytos specialios agitatorių-propagandistų grupės iš profesorių, gydytojų, mokslininkų, rašytojų, menininkų, artistų. Tokių grupių 1960 m. jau buvo 779.

Antirelignei propagandai vadovauja politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija, kuriai talkininkauja, komunistų pasigyrimu, daugiau kaip 15,000 įvairių mokslo šakų lektorių ir visuomenininkų. Jie 1960 m. visoje Lietuvoje skaitė apie 80,000 paskaitų.

Ateizmo skleidėjais ypatingai turi būti komjaunuoliai. Jie Maskvos nurodymais turi vesti puolamąją" kovą su "religiniais   prietarais". Komjaunuolių uždavinys — išaiškinti darbininkams gamtos reiškinius, populiarinti žinias iš astronomijos, biologijos, chemijos, fizikos, medinos ir k. Jie turį sukurti "sovietines tradicijas", organizuoti iškilmingas komjaunuolių vestuves ir pan.

Ateizmo skleidimo darbui koordinuoti miestuose yra įsteigti "ateistų namai". Jie apjungia visus to miesto ateistus, kurie, pasidalinę į sekcijas, skaito paskaitas, platina ateistinę literatūrą, rašo straipsnius į laikraščius, rengia vakarus su paklausimais-atsakymais, mokyklose organizuoja ateizmo ratelius, ruošia naujus propagandistus, mezga ryšius su Sovietų  Sąjungos miestų panašiais "ateistų namais", naudojasi jų pamokymais ir sugestijomis,   rengia   pas   save ateistinius teismus ir t.t.

Kovoje su religija ypatingas dėmesys buvo atkreiptas į jaunimą. Dar 1958.XII.3-4 įvykęs kom. partijos Centro Komiteto septintasis plenumas savo darbų tvarkoje turėjo tik vieną klausimą — politinio - idėjinio darbo stiprinimus moksleivijos tarpe. Buvo nustatytos antireliginės  propagandos  naujos  gairės  mokyklose, privalomos visiems pedagogams. Jų vykdymas pavestas prižiūrėti partijai ir komjaunimui. Netrukus   po   to plenumo   mokytojams   skirtas laikraštis "Tarybinis Mokytojas" rašė:
"Moksleivių   materialistinis   pasaulėžiūros   formavimas, mokslinis ateistinis auklėjimas — tai visų mokyklos pedagogų svarbus ideologinio darbo baras. Ypatingai čia daug gali pasidarbuoti biologijos, fizikos, chemijos, istorijos ir literatūros mokytojai. Giliai, iš materialistinių pozicijų atskleisdami gamtos ir visuomenės reiškinių dėsningumą   ir   priežastingumą,   mokytojai   kartu   turi stengtis įtikinamais faktais ir pavyzdžiais parodyti, kaip religijoss tarnai absurdiškai mėgindavo iškraipyti mokslo tiesas, ir pajungti jas liaudies tamsinimo tikslams. Kiekvienu atveju reikia parodyti mokiniams mokslo ir religijos   nesutaikomumą,   religijos   reakcinį   vaidmenį mokslo ir pažangos vystyme. Tokios medžiagos galima daug rasti  mokykliniame  istorijos  kurse,   kurį  dėstant negalima apeiti religijos. Juk per visą istoriją katalikų bažnyčia suvaidino patį reakcingiausią vaidmenį, čia negalima pamiršti ir šių dienų Vatikano politikos. Mokslinės ateistinės medžiagos labai daug gali rasti ir lietuvių literatūros mokytojas, čia, žinoma, nepakanka, remiantis tik vienu ar kitu literatūriniu kūriniu, nagrinėti kunigų ar kitų bažnyčios tarnų reakcinę veiklą. Reikia tokią medžiagą susieti su šių dienų gyvenimu, reikia demaskuoti religijos šaknis, parodyti kaip religijos tarnai visą laiką mulkino darbo žmones, laikydami juos tamsoje ir skiepindami nusižeminimą išnaudotojams. Vykdyti ateistinį mokinių auklėjimą gali daug padėti ir muzikos bei piešimo mokytojai, kalbėdami apie žymiųjų menininkų gyvenimą. Nuo šio klausimo neturi likti nuošalyje ir fizinio lavinimo mokytojai".12

Gavus tokias direktyvas, pasipylė spaudoje paskirų mokytojų pasisakymai, kaip jie, vaduo-damiesi duotomis direktyvomis, praveda pamokas. Dėstant Romos istoriją, aiškinama krikščionybės atsiradimas, Jėzaus "legendos" kilmė. Vidurinių amžių istorijos pamokose aiškinama, kokiu būdu krikščionybė įsigalėjo pasaulyje ir kokį neigiamą vaidmenį suvaidino tolimesniame žmonijos vystymesi. Kalbant mokiniams apie atskirų valdovų politiką, nurodoma jų kėslai — Bažnyčios pagalba įgyvendinti grobuoniškus tikslus. Fizinę geografiją dėstant, aiškinama šaltinių kilmė ir paminimi mineraliniai šaltiniai, kuriuos kunigai skelbę šventais ir stebuklingais dėl jų gydomosios galios. Kalbant apie jūros ir vandenynų susidarymą, paneigiama dieviškas pasaulio sukūrimas: žemė ir vandenynai patys formavęsi be jokio "sutvėrimo", ir panašiai.

Šitokie mokytojų pasisakymai, aiškinimai, kaip jie vykdo kovą su "religiniais prietarais", turi du tikslu: pačiam mokytojui yra ateisto bilietas, o skaitytojams paskatinimas panašiai elgtis.
Bet atsiranda mokytojų, kurie viešai spaudoje nusiskundžia, kad ateistinis auklėjimas nėra lengvas. Mokiniai dažnai, išklausę mokytojo aiškinimų, klausia: kodėl pas mus persekiojama religija? Mokytojui tenka viską vėl aiškinti nuo pradžios. Ypačiai esą sunku mokiniams išaiškinti visų amžių ir religijų tikėjimą į sielą, jos nemirtingumą ir t.t.
(Bus daugiau)

1.    A. Kolosov, Religija i Cerkvov v SSSR (Bolšaja Eo-vietskaja Enciklopedija, Moskva 2. A. 1947), kol. i"2
2.    V. D. Bronč-Brujevič, Voprosi Istorii Reügii i Atsiima (Akad. Nauk SSSR, Institut Istorii II, Moskva 1954) pag. 16.
3.    Ten pat, 18.
4.    V. I. Lenin, Sozialismus und Religion Ausgewaehlte Werke, Wien-Berlin 1932, t. II, p. 397).
5.    KP Centro Komiteto nutarimas (Pravda, 1954.XI.il)
6.    V. D. Bronč-Brujevič, op. cit. p. ęū.
7.    Pravda, 1954.VIII.10.
8.    Tiesa, 1955.VIII.10.
9.    Tiesa, 1956.X.21.
10.    Tiesa, 1956.XII.il.
11.    Tiesa, 1956.VIII.19.
12.    Tarybinis Mokytojas, 1958.XII.21.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai