Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MUMIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. TININIS   
Apie keturiasdešimt penktuosius savo amžiaus metus Aloyzas Vintartas pradėjo skaityti vien tik tas knygas, kuriose buvo nagrinėjamas senovės Egipto menas.
Sekmadieniais jis lankė Egipto iškasenų skyrių miesto muziejuje ir stebėjosi tūkstančių metų senumo skulptūromis, vaizduojančiomis faraonus, dievus, raštininkus ir dvasiškius. Didžiausią nuostabą jam čia kėlė mumijos, gulinčios hieroglifais išrašytuose sarkofaguose. Tikriausiai jis būtų atidavęs išbalzamuoti ir savo žmoną, mirusią prieš pusmetį, jeigu šiandien dar tebebūtų taip kultūringai laidojami žmonės.

Aloyzas Vintartas, sutikęs draugą ar kokį pažįstamą, nesusilaikydavo nepapasakojęs apie sfinksą, Cheopso piramides, saulės dievą Osirį ir jo nuostabiąją žmoną Isidę, kurią skulptoriai visuomet vaizdavo su mėnuliu tarp karvės ragų ant galvos. Toks Vintarto elgesys užtarnavo jam egiptomano vardą.

Kartą Aloyzas Vintartas sužinojo iš skelbimo laikrašty, kad parduodama gerai išsilaikiusi mumija. Tai jį labai sudomino. Nedelsdamas jis nuvyko nurodytu adresu. Senyva moteris atidarė duris. Jis šyptelėjo ir pasisakė reikalą. Moteris nuvedė į kambarį, kur stiklinėje dėžėje buvo paguldyta mumija. Gerai apžiūrėjęs, Aloyzas pasiteiravo:
—    Iš kur ją gavote, maloningoji ponia? Šiais laikais negirdėtas dalykas, kad privatus asmuo parduotų mumiją.
—    Tai Egipto vyriausybės dovana mano vyrui už jo nuopelnus archeologijos srity: savo knygose jis aprašė augštą faraoninių laikų kultūrą.
—    Štai kaip! Aš taip pat šį tą išmanau apie senovės Egiptą. Norėčiau susipažinti su jūsų vyru.

—    Jis prieš savaitę pasimirė.
—    Apsaugok, Viešpatie! Tai nuo ko?

—    Paslaptinga liga. Gydytojai negalėjo nustatyti diagnozės.
—    Reiškiu jums užuojautą. Labai gaila tokio garsaus žmogaus. Pasauly dar daug dalykų neišaiškinta. Didžiausia paslaptis — mirtis.
—    Panašiai ir mano vyras kalbėjo. Tačiau dabar jam mirties mįslė jau išspręsta.

Aloyzas Vintartas, kiek pasiderėjęs, mumiją nupirko. Parsigabeno į savo butą ir patalpino ją atskirame kambary. Norėdamas pasigirti pirkiniu, pasikvietė draugą ir parodė jam mumiją, kuri gulėjo stiklinėje dėžėje ant stalo, tarsi kokia šventoji.
—    Kokios ji lyties? — pasiteiravo draugas.
—    Argi nematai iš jos išvaizdos? Aišku, moteriškos.
—    Aš tavimi dėtas verčiau būčiau įsigijęs žmoną, o ne mumiją. Tikrai.
—    Mumija geriau negu žmona: ji nekalba ir nesib~ra. Tegu mano mirusioji Adelė atleidžia už tokį mano išsireiškimą.
Aloyzas atidarė dėžės viršų ir tarė:
—    Ar nori ją paliesti ranka?
—    Ne. Užtenka to, kad mano akys ją regi, o nosis užuodžia kelių tūkstančių metų senumo kvapą.
—    Klysti, mielas drauge, ji neturi jokio kvapo: tai tik tavo uoslės iliuzija.
—    Tikrai, Aloyzai, aš jaučiu iš dėžės sklin-d~ntį kažkokį senienų kvapą.
—    Na, jei taip, tai palikime ją neuždarytą: tegu ji prasivėdina, — nusileido Aloyzas ir nusivedė draugą į saloną.
Jis čia išėmė iš spintos du stikliuku ir pripylė juos benediktino. Vieną padavė draugui, o kitą pakėlė pats.
—    Už mumiją! Aš nežinau, ar ji buvo graži ir verta mūsų tosto mergaitė, bet vistiek pakelkime už ją taures, — prabilo Aloyzo draugas.
—    Aš nepaprastai džiaugiuos, ją įsigijęs. Nuo žmonos mirties buvau pradėjęs kažkaip jaustis vienišas.
—    Aloyzai, tu kalbi apie ją kaip apie gyvą žmogų. Aš tai bijočiau gyventi su ja po vienu stogu. Ji gali atsikelti vidurnaktį iš savo dėžės ir tau pasivaidenti.
—    Tu tikras bailys! Aš džiaugčiausi, jeigu egiptietė, mirusi prieš tūkstančius metų, atsikeltų ir galėtų vaikščioti po mano kambarius, — atsakė Aloyzas gerdamas jau bene aštuntą stikliuką.
Abu draugai šnekėjosi, kol benediktino bon-ka pasidarė tuščia. Tada svečias paliko Aloyzą ir svyruodamas išėjo namo. Jau buvo arti vakaras. Vintartas išplovė stikliukus ir padėjo atgal į spintą. Paskui jis nužingsniavo į kambarį su dėže ir, žiūrėdamas į mumiją, galvojo:
—    Aš dabar esu Egipto žinovas ne tik iš teorijos, bet ir iš praktikos. Kuo gi aš dabar blogesnis už aną archeologą, iš kurio žmonos nusipirkau tave, egiptiete?
Pradėjo temti. Aloyzas Vintartas paliko mumiją ir nuėjo į virtuvę. Valgyti nesinorėjo. Gal jis perdaug išgėrė benediktino? Šį vakarą jam užteko tik vieno puodelio kavos. Paskui jis nugunglino į saloną, užsidegė šviesą ir ėmė skaityti knygą apie Egipto mitologiją. Tačiau skaityti nesisekė: svaigo galva ir norėjosi dainuoti. Jis nuėjo į miegamąjį ir nusirengęs atsigulė.
Ant staliuko degė šviesa. Jis gulėjo augš-tielninkas ir nesiryžo jos užgesinti. Mintyse stovėjo mumija. Kas ji galėtų būti? Faraono duktė? Ne: perprastai atrodo jos aprengimas. Gal kokio žymesnio valdininko žmona? Sunku atspėti daugelio amžių mįslę.
Taip jam besvarstant, kambary su mumija lyg ir kas sukalbėjo. Vintartas staiga pasijuto kiek nesmagiai. Dingtelėjo mintis šokti iš lovos ir užrakinti duris, už kurių atviroje dėžėje gulėjo mumija, bet kažkokia vidinė jėga jį sulaikė.
Ant staliuko tikseno laikrodis, skaičiuodamas lėtai slenkančias minutes. Aloyzas vis žiūrėjo į duris, tarsi laukdamas, kada jos prasivers. Visuose kambariuose buvo mirtina tyla.
—    Aloyzai Vintartai, ateik pas mane: aš jaučiuosi labai vieniša, — staiga pasigirdo balsas už durų.
Vintartas užsimerkė, jausdamasis nei gyvas, nei miręs. Jis nebesusivokė, ar sapnavo, ar tikrai girdėjo balsą.
—    Iš kur tu žinai, kaip aš vadinuosi? — sukaupęs jėgas atsiliepė Aloyzas.
—    Aš viską žinau, net tavo mintis, — vėl sušnabždėjo balsas, švelnus, moteriškas.
—    Jei tu taip viską žinai, tai pasakyk, kur dabar mano žmona: danguje ar pragare.
—    Nedrįsk minėti savo žmonos vardo, kai su manimi kalbi. Aš už ją šimtą kartų vertesnė. Tik atsimerk ir pažvelk į mane.
Aloyzas neatsimerkė. Jis klausėsi įtempęs ausis ir girdėjo, kaip žingsniai artėjo nuo durų link jo lovos.
—    Jei tu neateisi pas mane, tai aš pas tave ateisiu, — vėl pasigirdo moteriškas balsas nakties tyloje.
—Kodėl tu nori pas mane ateiti? Ar turi ką svarbaus pasakyti? — išdrįso pasiteirauti Aloyzas.
—    Taip. Aš noriu su tavimi susipažinti. Mano vardas Nefra. Aš esu dvasiškio duktė, nuskendusi Nilo vandenyse faraono Amenemheto laikais.
—    Ar tai tik nebus dvyliktosios dinastijos laikai? — stengėsi Aloyzas palaikyti su ja kalbą, kad tuo būdu ilgiau sutrukdytų jos atėjimą.
—    Jūsų kvaili istorikai taip aną laikotarpį vadina. Tačiau nenukreipkite mano minties nuo to, apie ką buvau pradėjus pasakoti. Aš nuskendau nepažinusi meilės. Tėvas palaidojo mane skaisčiajame Egipto smėly, išbalzamavęs ir susukęs į dailaus audimo drobę, ir mano kapą užkeikė. Tūkstančius metų niekas man netrukdė ramybės miego. Pagaliau atėjo dvidešimtasis amžius, ir trys šventvagiai iškasė iš smėlio mano sarkofagą. Nuo to laiko pradėjo veikti mano tėvo užkeikimas: šventvagiai netrukus išmirė. Tas užkeikimas palies ir tave, Aloyzai Vintartai.
—    Tai neteisinga. Aš juk neprisidėjau prie šventvagiško darbo, kurį anie trys šventvagiai atliko.
—    Aišku, tu mažiau kaltas, užtat ir bausmė tau bus mažesnė. Prakeikimas sutrumpins tik tavo gyvenimą. Tu prarasi tiek savo likusio gyvenimo metų, kiek dienų laikysi mumiją pas save kambary.
Ištarusi šiuos žodžius, Nefra nutilo. Aloyzas Vintartas apsipylė šaltu prakaitu. Staiga jis atmerkė akis. Ties savo lova išvydo stovinčią žmoną, apsirengusią permatomo šilko suknele. Ji atrodė tokia jauna, kokia ji buvo vestuvių dieną. Vintartas negalėjo ištarti žodžio jos akivaizdoje.
—    Man šalta. Dievo Amono vardu prašau priimti mane į lovą, — tarė ji.
—    Anele, kaip tu čia atsiradai? Juk tu mirusi! Be to, kodėl tu kalbi mumijos balsu?
—    Tavo akys apraibusios, jeigu manęs ne-atskiri nuo žmonos. Aš esu Nefra.
—    Jeigu tu ne mano žmona, tai kodėl nešioji jos išvaizdą? Atsakyk!
—    Kokio dievo vardu reikalauji atsakyti? Osirio ar Amono?
—    Tikrojo Dievo vardu.
—    Aš tokio dievo nežinau, — atsakė mergaitė, sėsdama ant lovos krašto.
Aloyzui Vintartui išsyk išnyko baimė. Jis ištraukė rankas iš po antklodės ir išskėtė, norėdamas apkabinti gležną mergaitę. Tačiau kai mergaitė sviro į jo glėbį, jis pajuto iš jos sklindantį šaltį. Atsitraukdamas jis viena ranka užgavo elektrinę lempą ant naktinio staliuko; ji su triukšmu nukrito ant grindų ir sudužo. Vin-

 V. Petravičius    Audra virš okeano

tartas iššoko iš lovos ir uždegė miegamajame šviesą. Mergaitė buvo dingusi. Jis griebė telefono ragelį ir surinko aparate kelis numerius, nerviškai, grubiai. Negreit ragely pasigirdo alio. Tada Aloyzas Vintartas skubiai išdrožė:
—    Mielas klebone, mano bute dedasi keisti dalykai. Prašau kuo greičiausiai atvykti su švęstu vandeniu.
—    Pirmiausia noriu žinoti, su kuo turiu garbės kalbėti? — tėškė klebonas piktą klausimą.
—    Aloyzas Vintartas.
—    Tai kas gi atsitiko?Ar jau miršti, kad vidurnaktį šaukies klebono?
—    Nemirštu, bet mano mumija pradėjo kalbėti: pasakoja baisius dalykus.
—    Kokia mumija? Ar sapnuoji?
—    Nefra. Jos vardas Nefra. Ji vaidina mano žmoną.
—    Aš tokio vardo niekur nesu girdėjęs.
—    Nesvarbu, klebone. Tik tuojau atvykite. Be švęsto vandens ji gali mane pasmaugti. Ji veržias į mano lovą.
—    Pone Vintartai, atrodo, kad esate neblaiviame stovy: gulkite ir gerai išsimiegokite. Atvyksiu rytoj — dienos metu patikrinti, kas su jumis darosi, — užbaigė klebonas ir padėjo ragelį.
—    Štai tau ir klebonas! Nenori padėti artimui, patekusiam į bėdą, — murmėjo Aloyzas, dar tebelaikydamas  rankoje  telefono  ragelį.
Nefra nebepasirodė miegamajame. Taip pat ir joks šnabždesys nepasigirdo už durų, prie kurių Aloyzas dabar bijojo net prisiartinti. Per visą naktį jis negesino šviesos ir taip be miego sulaukė ryto.
Apie vidurdienį apsilankė klebonas. Vintartas parodė jam savo mumiją ir papasakojo, ką ji praėjusią naktį kalbėjo. Klebonas pašlakstė švęstu vandeniu mumiją ir visus kambarius, o paskui tarė:
—    Nebijok, Aloyzai; mumija tau nieko nepadarys. Visa, ką praėjusią naktį girdėjai, buvo tik sapnas. Aš kitaip šio dalyko išaiškinti negaliu: nebent sirgtum girdėjimo ir regėjimo haliucinacijomis.
—    Toks jūsų aiškinimas, klebone, neturi nė mažiausio pagrindo: aš nesapnavau ir neturėjau nė jokių haliucinacijų. Prašau išaiškinti, kaip prieš tūkstančius metų mirusios egiptietės siela galėjo pasirodyti mano jaunos žmonos pavidalu?
—    Tik labai retais atvejais Dievas leidžia mirusiųjų sieloms pasirodyti žemėje gyvų žmonių pavidalais. Aš netikiu, kad ir dabar mumijos siela būtų apsilankiusi tavo pastogėje, — pasakė klebonas išeidamas.
Aloyzas nuėjo į kambarį su mumija ir ilgai į ją žiūrėjo. Nebuvo jokio ženklo, kuris rodytų, kad ji buvo atsikėlusi iš dėžės. Jis uždarė stiklinį jos dangtį ir išėjo į saloną.
Klebono šiek tiek apramintas, Aloyzas vakare greit užmigo. Nė mažiausias šnabždesys naktį nesutrukdė jam miego. Jis galvojo, kad mumija pabijojo švęsto vandens.
Kitą naktį jis taip pat netrukdomas praleido miege. Taip praėjo savaitė. Mumija tylėjo. Tik kai jis pažvelgė į veidrodį, apstulbo. Veidas atrodė bent keleriais metais pasenęs. Nejaugi galėtų veikti prakeikimas, apie kurį mumija kalbėjo aną šiurpią naktį? Ne, negali būti. Jis nusprendė, kad jį pasendino išgąstis, kurį jis išgyveno, kalbėdamasis su Nefra.
Tačiau kai po savaitės vėl žvilgterėjo į veidrodi, jį paėmė baimė: veidas buvo mažiausia septyneriais metais pasenęs. Ir plaukai ant galvos atrodė dvigubai žilesni negu prieš savaitę.
Visą naktį jis krimtosi dėl tokio nelaukto senėjimo. Artėjant vakarui, pradėjo tikėti, kad tai buvo prakeikimo vaisiai, apie kuriuos kalbėjo mumija. Tą naktį jis vėl išgirdo šnabždesį, kuris iš pradžių buvo silpnas, sunkiai girdimas. Tik vėliau jis išsiliejo aiškia ištarme, kuri Aloyzą nusmelkė per širdį:
—    Kiek dienų mane savo bute laikysi, tiek metų susensi, — kalbėjo balsas už durų.
—    Nutilk, Nefra, nutilk! Aš nenoriu tavęs daugiau girdėti, — ėmė jis šaukti, didžiai sujaudinęs.
—    Tave ištiks archeologo likimas. Aš jo bute išbuvau dvidešimt dienų ir tuo būdu jo gyvenimą sutrumpinau dvidešimčia metų.
—    Nutilk, Nefra! Aš tai įsakau Isidės vardu, — šaukė Aloyzas, ir pranašingas balsas už durų nutilo.
Anksti rytą Vintartas paskambino archeologo žmonai:
—    Kaip ilgai mumija išbuvo jūsų namuose? — pasiteiravo Aloyzas.
—    Apie dvidešimt dienų, — atsakė moteriškė.
—    Ar jūsų vyras mirė labai susenęs?
—    Taip. Aš manau, kad ta paslaptinga liga jį taip baisiai susendino.
—    Ar jis niekad nekalbėjo apie faraonų kapų užkeikimus?
—    O taip. Visi tie vyrai, kurie surado ir atidarė Tutanchamono kapą, išmirė netrukus po to keistomis aplinkybėmis.
—    Ar jūs tikite, kad tarp jūsų vyro mirties ir tos mumijos, kurią man pardavėte, yra koks nors ryšys?
—    Netikiu. Taip pat nemanau, kad Nefra yra užkeikta.
—    Iš kur jūs žinote mumijos vardą?
—    Ji pasisakė savo vardą mano vyrui per sapną. Ir jis visuomet ją taip vadino.
—    Ačiū. Užteks. Aš tiek ir tenorėjau sužinoti.
Tą pačią dieną Aloyzas Vintartas dovanojo mumiją miesto muziejui, kur ją padėjo į Egipto iškasenų skyrių. Paskui jis suskaičiavo, kad mumiją pas save buvo išlaikęs lygiai penkiolika dienų. Tai reiškė, kad jo gyvenimas sutrumpėjo penkiolika metų. Bet argi begalėtų veikti prakeikimas, pašalinus mumiją iš namų?
Jis nesigailėjo, veltui atidavęs mumiją muziejui. Džiaugėsi, kad dabar vėl turės namuose ramybę. Tačiau naktį pasigirdo balsas kambary, iš kurio buvo pašalinta mumija.
—    Nors tu mane ir perkėlei į muziejų, bet prakeikimas tebegalioja. Aš tau kainavau penkiolika tavo gyvenimo metų.
—    Kaip tai? Juk man tik keturiasdešimt penkeri.
—    Keturiasdešimt penkeri plius penkiolika: iš viso šešiasdešimt.
—    Tai kiek metų man dar liko gyventi?
—    Nedaug: tik trys dienos. Bet geriau, kad to nežinotum.
—    Nefra, aš maldauju tave visų Egipto dievų vardu: panaikint man bausmę!
—    Negaliu. Užkeikta yra užkeikta. Iki greito pasimatymo aname pasauly, Aloyzai. Aš tau kalbėjau šią naktį paskutinį kartą, — užbaigė Nefra ir nutilo.
Likusią nakties dalį jis nebegalėjo užmigti. Tačiau dieną praleido geroje savijautoje. Panašiai praėjo ir kita diena. Vidury trečios dienos

V. Petravičius    Lotosas

pasijuto nekaip: kūną alsino sustingimas, o galvą svaigulys. Nedelsdamas išsišaukė taksi ir nuvyko pas gydytoją, o šis savo ruožtu nusiuntė jį ligoninėn, kad ten nuodugniai ištirtų.
—    Kiek jums metų? — pasiteiravo gailestingoji sesuo, įrašydama lapelin žinias apie pacientą.
—    Keturiasdešimt penkeri plius penkiolika, — atsakė Aloyzas Vintartas.
—    Kas čia per matematika? Iš kur tie penkiolika?
—    Aš juos gavau iš mumijos kaip bausmę.
—    Iš kokios mumijos?
—    Iš Nefros. Bet kam čia mane kamantinėj ate paskutinę mano gyvenimo dieną?! Geriau nueikite į muziejų ir pamatysite ją savo akimis.
Sesuo liovėsi klausinėjusi. Ji laikė Aloyzą Vintartą visai sukvaišusiu. Nuvedė į palatą ir paguldė. Gydytojas apžiūrėjo, bet diagnozės nenustatė. Jam įleido vaistų, ir jis užmigo.
Vidurnaktį pasigirdo palatoje išgąstingas riksmas:
—    Gelbėkit! Gelbėkit! Mane jau smaugia!
—    Nerėkit taip baisiai! Išgąsdinsit ligoninę. Nusiraminkit. Jūsų niekas nesmaugia, — subarė atbėgusi į riksmą budinčioji sesuo.
—    Mane bandė pasmaugti Nefra.
Kitą dieną Aloyzas Vintartas buvo perkeltas į psichiatrinę ligoninę. Nuo dabar kiekvieną gailestingą seserį ar slaugę jis laikė Nefra.

V. Petravičius  Alpėse  (paveikslas atrinktas Čiurlionio galerijai)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai