Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KARALIAUS LYRO PALIKUONYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. LINGAILA   

The weight of this sad time we must obey;
Speak what we feel, not what we ought
to say. — W. Shakespeare

I
Beveik visa Šekspyro dramaturgija intrigos atžvilgiu yra neoriginali. Ir karaliaus Lyro šaltiniai yra keleriopi. 1605 m. buvo atspausdintas jau prieš dešimtmetį žinotas anoniminis vaidinimas — Tikroji karaliaus Lyro ir jo trijų dukterų kronika, tik ten ji baigiasi laimingai. Kordelijos, gerosios Lyro dukters, vardas pirmą kartą yra paminėtas Spenserio Fairie Queene poemoj, ir istorija čia baigiasi tikroviškai, t. y. nelaimingai.  Lygiagreti  Gloucesterio  ir jo sūnų istorija pasiskolinta iš Sidney Akadijos. Galima būtų paminėti ir daugiau galimų šaltinių, apie kuriuos žino literatūros istorikai, o šiaipjau jie užmiršti, kai didžiojo dramaturgo kūrinys išlaikė kritišką šimtmečių žvilgsnį ir įsirikiavo nemirštamųjų galerijoj. Kaip ir kituose įžymiuose kūriniuose, Šekspyras ir Karaliuje Lyre atidengia keletą visuotinių problemų, kurios savo nuolatiniu   aktualumu   patraukia   ir   sužavi   visų šimtmečių širdis. Plėtodamas keletą temų, kaip vaikų nedėginngumas tėvams, meilės ir neapykantos susikryžiavimas, Šekspyras atiduoda duoklę ir senėjimo raidai žmoguje. Atrodo, kad karalius Lyras yra buvęs sumanus ir geras valdovas, tad pačios veikalo užuomazgos patikimumas — oficialus dukterų kvotimas, norint patirti, kaip jos savo tėvą myli — yra abejotinas. Sunku tikėtis iš išmintingo ir prityrusio karaliaus, kad darytų tai, ką Lyras daro, ir iš Kordelijos, kuri taip idealiai myli savo tėvą, kad savo atsakymu drįstų įžeisti savo brangiausią asmenį — tėvą ir karalių. Kaip atsimename, dramos meilės parade vyresniosios dukros, Gonerilė ir Regana, pabėrė meilikaujančių žodžių savo senstančiam tėvui ir gavo po pusę karalystės, kai tuo tarpu jaunylė Kordelija, atsakiusi, kad tėvą mylinti, kaip privalu, ir nei daugiau nei mažiau, tapo tremtine be dalies. Nuo to momento dramos tėkmė, kaip lava, nuosekliai veda į tragišką paties Lyro ir Kordelijos likimą, pakeliui įtraukdama į pražūtį daugelį kaltų ir nekaltų dramos dalyvių. Atomazgoje tiesa atsiveria visų akims ir pasaulio tvarka grįžta į pusiausvyrą, nors už ją tenka sumokėti augščiausia — gyvybės — kaina.

II
Yra daugybė pilko gyvenimo faktų, kuriuos kiekvienas gali atrasti, pasirausęs praeities patirty, o taip ir literatūrinėj vaizduotėj bei filmuose, kur įtikinamai parodoma, kad nuoširdus atvirumas žmonių normaliuose santykiuose dažnai yra pavojingas, grasus ir žalingas dalykas. Atsimenu vieną iškarpą, kur įsimylėjusių pora, įsipareigojusi vien tiesą sakyti į akis, ištveria tik dvidešimt keturias valandas. Bet ir jų buvo perdaug: vietoj paspartinti vedybų laiką, įsimylėjusieji galutinai susipyko ir išsiskyrė, nes nė vienas negalėjo pakelti atviros tiesos apie save, pareikštos sau artimo žmogaus. Tačiau, kaip minėjom, iš karaliaus Lyro ir jo jaunylės dukters mes to negalėjom tikėtis. Juk jie buvo ir protingi, ir geri, ir didžios patirties užgrūdinti. . .

Gal todėl Šekspyras rūpinosi psichologiškai paruošti tėvo ir dukterų susikirtimą. Kai veidmainės seserys įsileidžia į saldliežuvavimo lankas, dramaturgas duoda progos Kordelijai pasireikšti pasipiktinimo pastabomis. Natūralu tad, jog tiesiakalbė ir garbinga duktė privalėjo vadovautis vienu masteliu savo ir savo seserų atžvilgiu. Ką kitose smerki, negali sau leisti. Štai kodėl jos sprendimas visuotinai vengti komplimentų ir tuščiažodžiavimų yra vis dėlto galimas, nors nevisai gyvenimiškas ypatingose dramos aplinkybėse. Bet tada karaliaus spontaniškas sprendimas apie meilę ir įpėdinystę kitaip vargiai begali būti pateisinamas, kaip tik pasidavimu senatvės demono įgeidžių nevalion. Tad ar tik nebus Šekspyras pajėgiausiai atskleidęs senėjimo dramą kilniojo karaliaus sieloje? Ir ar tai ne ta pati besikeičiančio žmogaus amžiaus iššauka, į kurią kiekvienas turi rasti atsaką tinkamu laiku?

III
Prisimenu keistą nuotaiką, kai pirmą kartą perskaičiau J. Aisčio (tada Kuosos-Aleksan-driškio) eilėraštį apie laiko bėgimą. Atminty išliko tik dvi eilutės:
Širdis dar šaukia: tempo — finis.
O man jau dvidešimt aštuoni

Tada jos nepadarė gilaus įspūdžio, nes man dar nebuvo sukakę "dvidešimt aštuoni" metai. Priešingai, aš lyg ir pasipiktinau, kaip man atrodė, implikuota mintimi, kad tokia ankstyva amžiaus riba reikalautų iš kiekvieno žmogaus palikti neišdildomų pėdsakų. (Tada dar nekreipiau daugiau dėmesio į tą faktą, kad kai kurie poetai gali perdegti ligi to amžiaus ribos). Yra kitas dalykas, kai prie to amžiaus ribos neatšaukiamai priauginama keletas "desėtkų" metų. Tada žvilgsnis atgalios prablaivo arba sudrebina. Pasigendi daugiau žygių, ir jiems atlikti jau ne-besurandi progų, o ir atliktieji savoje atminty pali prarasti tikrovės proporcijas. Kūno cheminė apykaita ir protinis bei dvasinis budrumas gali apsilpti, tačiau pripažinimo, garbės, savisaugos ir kiti potroškiai bei įgeidžiai neatslūgsta. Štai kodėl vyresnėj i pasakoriai atkuria nuostabius žūklės ir medžioklės metus, kai jie galėdavo žuvis ir žvėris . . . užhipnotizuoti (Suprask: iūs jaunieji niekad tokių žygių neatliksite...). Blogiau, kai atminimai koncentruojasi į visuomeninę ar valstybinę veiklą ir kai dažnokai patys pasakoriai ima tikėti savo vaizduote.

Kaip žinia, kuo didesnis kalnas, tuo didesnė griūtis. Karaliai, kilmingieji ir kiti pajėgūs herojai nuo klasikos laikų garsiai ir triukšmingai krinta, sukeldami nuostabos, užuojautos ar pasibaisėjimo įspūdį prašalaičiuose. Jie tad ir yra tragedijų medžiaga, kai prasčiokų gyvenimas skirtas komedijų bei pjesių rėmams. Šekspyras gi ir pasinėrė pagrindžiai į karalių ir kunigaikščių žygdarbius, nusikaltimus ir didžiųjų žmonių nuopolį. O mūsų vadinamojoj tremty ir ankstyvojoj išeivių kartoj kritimas ryškiausiai atsispindi visuomenės bei politikos kai kurių ve-kėjų eilėje. Šia proga dirstelkime į visuotinę senatvės dramą savajame darže.

IV
Kad yra daug pavyzdžių, rodančių senųjų žmonių energiją ir sugebėjimus vesti savąsias bendruomenes ar valstybes per didžiąsias audras ar griūtis, visi žinome. Mes galime mėgti ar žavėtis Churchillio ar Adenauerio darbais arba, antra vertus, galime jų nekęsti, bet negalime jiems nepripažinti jų didžių atsiekimų tuo metu, kai didžioji jų amžininkų dalis tęsė senatvės pensininkų vegetaciją. Kodėl gi tad, dažnas paklaustų, garbingi lietuvių visuomenės auksa-amžiai veteranai negalėtų panašių žygių atlikti?

Ak, yra ir lietuviuose įžymių vyrų, kurie, nežiūrint amžiaus naštos, išsilaiko subrendusių darbų lygyje. Kiti neryškiai pasitraukia iš vadovaujamų pozicijų, kai pajunta savo galių silpnėjimą. Laimingesnieji pereina iš aktyvios visuomeninės veiklos į pusiau aktyvią, pvz., pasineria į žurnalistiką arba atsiminimų rašymą, neprieštaraudami tiems, kurie nusipelniusiems veikėjams suteikia garbės vadovų titulus. Šiuo būdu jie nesustoja abuojus ties senatvės riba, o tęsia prasmingą žmogaus gyvenimą dar ilgus, ilgus auksinio amžiaus metus. Beje, augščiau paminėti lietuvių senimo tipai neprasišoka viešumoje ir mažai tepagarsinami spaudoje. Tuo tarpu kaip tik triukšmingai pagarsėja kito kraštutinumo atstovai. Tai karaliaus Lyro palikuonys.

Išvengę dažno apatiškų pensininkų likimo, kai, neturėdami įprastų darbų ar užsiėmimų, žmonės, pasijunta niekam nereikalingi ir nerandą tolesniam gyvenime prasmės, greit sukiūžta ir be laiko nukeliauja į amžinatvę, karaliaus Lyro palikuonys geruoju niekur iš nieko nesitraukia. Standžiai ir atkakliai jie laikosi senų pozicijų, nors visuomeninio ar politinio gyven-mo poreikiai jų siekius ir metodus paliko per mylias atsilikusius užpakaly. Iš paskutinosios jie

A. GALDIKAS RUDUO (tempera)
Iš parodos Filadelfijoj. V. Gruzdžio nuotrauka

spiriasi prieš jaunesniųjų energiją, talentus bei kokybę. Praeityje jie, be abejonės, paliko pėdsakų, kuriuos lietuviai istorikai mini ir minės su pagarba, tačiau dabartinė jų veikla tampa ambivalentiška: ką dešinė kuria, tą kairė griautu, ir nežinia, ar jie žino, ką daro.

V

Yra visai natūralu bei gyvenimiška, kad jaunoji ir senoji kartos tarpusavy pasiginčija bei pasipeša. Tai buvo ir yra praktikuojama visuose žinomose civilizacijose. Mažiau komplikuotose bendruomenėse vyresniųjų vaidmuo yra suvokiamas kaip daugiau dominuojąs nei jaunesniųjų, kai tuo tarpu dabarties komplikuotesnės bendruomenės pabrėžia jaunesniųjų vaidmenį bei galią. Ypač JAV tuo yra būdingos: čia ir protinėse profesijose yra sunkiau gauti atitinkamą tarnybą vyresnio amžiaus žmonėms, kurių riba kartais prasideda su keturiasdešimčia metų! Lietuvių veteranų pretenzijos tad šiame krašte yra tuo labiau pažeidžiančios šio krašto jaunosios kartos priimtas kultūrinių pavidalų normas, besiskverbiančias į antrąją lietuvių kartą (ateivių vaikai).

Savo laiku dabartinis senimas buvo ne tik jaunas, bet gal ir visai moderniškas, liberalus, jei ne radikalus. Visa bėda, kad jis ir paliko tame pačiame liberališkume, kai gyvenimas pakito, o su tuo iškilo vadovauti kita nauja karta, geriau prisitaikiusi prie naujų sąlygų ir našesnė. Šitajai kartai senimo liberalizmas yra jau konservątyviškumo liekana, jei ne tamsioji reakcija!

Ir vis dėlto — argi negalėtų ir šiokie kartų skirtingumai egzistuoti vienas šalia kito, taip sakant, vienas kitą papildydami? Ir ar nebūtų bendrajam tikslui vaisinga, jei jo siektume visais būdais, ir nebijotume, kad varžovas pasieks daugiau ir įrodys savo pranašumą? Deja, lietuviškieji karaliai Lyrai yra lyriškesni ir už jų pirmataką. Vietoj to, kad išskirstytų Lietuvos laisvinimo karalystę savo įpėdiniams, t. y., kad su visais dirbančiaisiais pasidalintų uždavinius pagal išgales, sugebėjimus, situaciją ir kt., jie tebetroškina kiekvieną naujesnę pastangą, jei ta neišplaukia iš jų senstelėjusių minčių bei potroškių. Ir čia išdavos tos pačios abiem atvejais, ar lietuviškasis Lyras kiša baslius į kitų veiklos vežimą, ar jis stengiasi to nepastebėti ir tylėjimu mano atsikratyti atsakomybės.

Konkrečiai kalbant, privalu paminėti bent tris ryškiausius atvejus, kur lietuviškieji karaliai Lyrai neatleistinai ir nepateisinamai trukdė arba sutrukdė Lietuvos laisvinimo žygius.
Pirma, yra nedovanotina, kad Lietuvos okupacijos dvidešimtmečio proga bent keletas atitinkamų veiksnių j ieškojo ryšio bendrai deklaracijai — protestui pareikšti okupantų adresu, bet buvo sulaikyti.

Antra, yra nedovanotina, kad pastarosios lietuvių audiencijos pas JAV prezidentą proga buvo tiek daug kliuvinių statyta ir tiek daug insinuacijų, šmeižtų ir melų paskleista.

Trečia, yra nedovanotina, kad eilinių organizacijos narių pasišventimas išjudinti Lietuvos laisvinimo rezoliucijų bangą JAV kongrese susilaukė tos pat neigiamos reakcijos.

Žinia, jeigu ir šiais trim atvejais būtų idealiai pasisekę, stebuklų nebūtų įvykę, tačiau gerai atlikti šio pobūdžio uždaviniai pateisina tremties bei imigracijos misiją daug geriau, nei dažna rutininė veikla, padengta ataskaitine gražbylyste.

VI
Baigiant norėtųsi stabtelti ties pačiu artimiausiu — savuoju darželiu. Kas galima atsiekti čia pabertomis mintimis, kurios, daugelio nuomone, gali būti laikomos alyvos pylimu į ugnį? Nedrįstu šauktis graikų pagalbos, jog draugai yra geri, bet Platonas geresnis ir teisingesnis. Tik noriu pasakyti, kad galima gerbti ir minėti įžymius žmones, tačiau nepasidaryti apakintu ir nutylėti žalingas klaidas.

Tęsiant paralelę tarp šekspyriško Lyro ir lietuviškųjų, balansas svyra pirmojo naudai. Kilnumą žmonėse matuoti yra sunku. Originalusis Lyras turėjo šios dorybės apsčiai. O suklupęs klaidoje, sulaukė progos atsitiesti. Audra dykroje ir dvaro juokdario paradoksiška tiesa atvėrė senatvės išpaikintas akis, biurokratijos izoliuotą širdį ir pažadino žmogiškąją sąžinę. Sa-v3Ja gyvybe karalius Lyras išpirko savo kaltę ir nusivalė dėmę. Deja, lietuviškieji karaliai gyvena didžiosios gausos šalyje ir neturi progos vėl su ašara aplaistyti savo duoną nei vaizdžio-joj dykroj, nei realiame Sibire. Niekas jiems nesuvaidins nė moderniško juokdario vaidmens ir nesudrebins jų rutina padengtų sielų. Jie vargiai ras progos paskaityti šio pobūdžio rašinių, o jei ir paskaitytų, mintys neprasimuštų pro savisaugos kiautą, nebent tik knietėtų atskleisti, kas drįso atplėšti dar neužgijusią opą. ..

Ne, ne jiems tai rašau, o Tau, mielas skaitytojau, kad, sutikdamas su šio rašinio mintimis, nesijaustumei vienas ir vienišas plačiajame kuklių ir didžių darbų pavergtos tėvynės gelbėjimo bare.
Ne, ne jiems. Ir ne vien Tau. —
Viešpatie, jei leisi man pasiekt gilios senatvės ribos, duok jėgų laiku pasitraukti nuo darbų, kuriuos nauja jaunoji karta geriau atliktų!




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai