Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NUMAIRONINTAS MAIRONIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. BALTARAGIS   
JO SOVIETINIO TRAKTAVIMO RAIDA
Pabaiga

V
To uždavinio ir griebtasi. Tačiau pradžioje reikėjo pagrindinių paruošiamųjų darbų: tautinio sąjūdžio interpretacijos nustatymo ir to laikotarpio kultūrinio, tad ir literatūrinio, palikimo pobūdžio aptarimo. Tų darbų išeities taškas buvo vad. "vieningos srovės" teorijos atmetimo būtinumas. Šio uždavinio iniciatyva teko R. Šarmaičiui, Partijos istorijos instituto direktoriui. Sekdamas Sovietų Sąjungos Komunistų partijos XIX-ojo suvažiavimo nurodymais kaip interpretuoti praeities tautinius sąjūdžius ir reikalavimu "demaskuoti marksizmui - leninizmui svetimų nacionalistinių pažiūrų, liekanų pasireiškimus", jis paskelbė straipsnį — "Kai kurie XIX amž. antrosios pusės lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo istorijos klausimai".67 Paliekant nuošalyje autoriaus dialektines smulkmenas, pakaks pačių bendrųjų teigimų ir išvadų.

Pagal R. Šarmaitį, marksizmas - leninizmas nurodo, "kad bet kurį nacionalinį judėjimą reikia vertinti", Stalino žodžiais tariant, "ne formaliu požiūriu, ne abstrakčiu teisių požiūriu, bet konkrečiai, revoliucinio judėjimo interesų požiūriu".ns "Kelias į nacionalinį išsivadavimą lietuvių tautai, kaip ir kitoms carinės Rusijos tautoms, ėjo per carizmo nuvertimą, dvarininkų žemvaldystės likvidavimą, šalies valdymo demokratizavimą. .. Tačiau šis uždavinys galėjo būti pasiektas tik bendroje visų Rusijos darbininkų ir valstiečių, visų pavergtųjų tautų kovoje prieš patvaldystę, vadovaujant šioje kovoje darbininkų klasei priešakyje su jos revoliucine marksistine partija". Kaip gi į visus šiuos pagrindinius epochos iškeltus uždavinius atsakė lietuvių nacionalinio judėjimo buržuaziniai ideologai?" klausia R. Šarmaitis. "Ar kėlė jie svarbiausius tuo metu carizmo nuvertimo, feodalizmo likvidavimo, pilnutinio šalies sudemokratinimo uždavinius?" Ir atsako: "Ne, nekėlė. Būdami bekylančios, besiformuojančios lietuvių buržuazijos atstovai, jie buvo priešingi bet kuriam savarankiškam darbininkų klasės judėjimui, buržuazijos interesų vardu skelbė klasių taiką, siekė idėjiškai ir organizaciniu atžvilgiu pajungti prasidedantį darbininkų judėjimą buržuazijos interesams".69 Tad "XIX amž. pabaigoje mūsų krašte. . . tikrieji liaudies atstovai, pažangių idėjų skleidėjai, tikrieji patriotai" buvo ne "lietuviškojo buržuazinio nacionalizmo ideologai liberalai J. Basanavičius, V. Kudirka ir kiti aušrininkai bei varpininkai, nekalbant jau apie reakcionierius klerikalus", bet "marksizmo mokslo skleidėjai, marksistinių ratelių organizatoriai, revoliucinių socialdemokratinių organizacijų kūrėjai".70 Pirmieji "sudarė kadrus vėliau susikūrusioms buržuazinėms nacionalistinėms partijoms, kurių atplaišos šiandien liko Amerikos - Anglijos imperialistų samdiniais, pikčiausiais mūsų tėvynės priešais", o antrųjų "įpėdiniais šiandien yra Tarybų Lietuvos komunistai, ištikimi mūsų tėvynės patriotai, kurie, vadovaujami Tarybų Sąjungos Komunistų partijos, veda lietuvių tautą broliškų tarybinių tautų šeimoje socializmo keliu į skaisčią ir šviesią komunistinę ateitį".71

Tad štai, remiantis šitokia lietuvių tautinio atgimimo interpretacija, atitinkamai turi būti svarstoma bei vertinama ir to meto kultūrinis, tad ir literatūrinis, palikimas. Iš tokio dvilypio griežto klasinio suskirstymo savaime patogiai išplaukia ir atitinkama dvilypė kultūra: "pažangioji" ir "reakcinė-buržuazinė". Jau 1949 m. Z. Grigoraitis nurodė, kad kultūros pobūdį apsprendžia Lenino teiginys, kuris sako, jog "yra dvi nacionalinės kultūros kiekvienoj nacionalinėj kultūroj", ir kad, taip pat Lenino žodžiais tariant, "mes iš kiekvienos nacionalinės kultūros imame tiktai jos demokratinius ir socialistinius elementus, imame tiktai ir besąlygiškai juos, priešingai kiekvienos nacijos buržuazinei kultūrai, buržuaziniam nacionalizmui".72 Tad, pagal Z. Grigoraitį, "tik tokiu klasiniu požiūriu vertindami kiekvieną nacionalinę kultūrą, ... galime teisingai marksistiškai įvertinti kiekvieną konkretų kultūros reiškinį ir nustatyti jo vietą bendroje kultūros istorijoje. Ne mažiau svarbus momentas, nagrinėjant praeities kultūrinį ir literatūrinį palikimą, yra iškelti ir parodyti rašytojo politinės ir meninės pasaulėžiūros santykį, jo meninės pasaulėjautos sąlygotumą ir ribotumą. . ., kaip visuomeninės socialinės sąlygos, klasiniai praeities epochų prieštaravimai, pagaliau kiek visa nuo tų sąlygų priklausanti ribota praeities rašytojo ideologija atsispindi jo kūryboje".78 Remdamasis šiais teiginiais, Z. Grigoraitis duoda tris galimus atvejus: "Kai praeities rašytojas, būdamas savo politinėm pažiūrom ir įsitikinimais ribotas ir suvaržytas savo klasės ideologijos varžtų, savo kūryboje lieka toks pat ribotas ir ištikimas savo klasės pasaulėžiūrai; kai praeities rašytojas, būdamas kad ir ribotos ideologijos, savo realistinio talento jėga realią tikrovę atvaizduoja giliau, įtikinamiau, pilniau, teisingiau, 'negu tai leidžia jo paties klasinės simpatijos ir politiniai prietarai' (Engelsas); ir kai praeities rašytojas, jausdamas savo klasinės pasaulėžiūros ribotumą, atvirai maištauja, išsiveržia iš siaurų savo klasinės ideologijos varžtų, nutraukia visus ryšius su savo klase ir pereina į kitos, pažangesnės, revoliucinės klasės pozicijas".74 Pažymėjęs, kad "labai svarbu marksistiniam literatūros moksle parodyti, kas praeities kūryboje yra tikrai pažangu, kas yra reakcinga", ir tuoj pat pabrėžęs, "kad tai dažniausiai sutampa su tos klasės, kuriai atstovauja rašytojas, pasaulėžiūros pažangumu", Z. Grigoraitis pagaliau duoda literatūrinio palikimo meninio lygio nustatymo formulę, kuri ypač įsidėmėtina. Būtent, "ten, kur rašytojas yra tikrai pažangus, kur jis tęsia geriausias, progresyvines savo literatūros tradicijas, ten jis ir meniškai stipriausias, įtikinamiausias, o ten, kur reakcingas, atseit, ten, kur jo klasiškai ribota reakcinė pasaulėžiūros pusė pasireiškia visu ryškumu, ten jis yra ir meniškai silpniausias".75

Šiame kontekste Z. Grigoraitis prabėgom, šalia kitų autorių, paliečia ir Maironį. Tačiau, be paties bandymo įsprausti Maironį į to konteksto rėmus, jis nieko naujo nepasako. Maironis tebėra "pirmoj eilėj. . . buržuazinio nacionalinio sąjūdžio kylančios lietuviškosios buržuazijos dainius ir kaipo tokį jį reikia vertinti".76 Jo kūryba, pagal tik ką minėtą meninio lygio nustatymo formulę,
"stipriausio meninio efekto. . . pasiekia ne ten, kur jis šlovina buržuazinio gyvenimo santykius, kur jis stengiasi užtušuoti praeities klasinius prieštaravimus, kur jis pagaliau neteisingai sprendžia socialinę problemą, taigi ne ten, kur jo ribota buržuazinė ideologija pasireiškia visu ryškumu, o ten, kur jis tikrai pažangus, kur jis artimas liaudžiai, kur jis išreiškia liaudies tikslus ir siekimus, pvz., eilėraščiuose, šaukiančiuose į kovą prieš carizmą, prieš vokiškuosius grobikus, piešdamas puikius Lietuvos gamtovaizdžius, skatindamas liaudį mylėti savo tėvynę. Labai stipraus efekto Maironis pasiekia ir savo eilėraščiuose, išjuokiančiuose lietuviškąją buržuaziją".77

Kadangi tautinio atgimimo literatūros interpretacija turi esminės reikšmės ne tik Maironio, bet ir kitų to meto rašytojų sovietinio vertinimo supratimui, todėl šį klausimą reikia kiek daugiau pasekti. Tuo labiau, kad Z. Grigoraičio ankstyvi svarstymai gana pripuolami ir kai kuriais atvejais neužtektinai rafinuoti.

Žymiai vėliau, 1956 m., atsakymą į šį klausimą davė B. Pranskus, autoritetingas asmuo sovietiniame lietuvių literatūros istorijos moksle, savo straipsniu "Nacionalinis judėjimas ir lietuvių literatūros klausimai".7S Išeidamas, kaip ir Z. Grigoraitis, iš Lenino teiginio apie "dvi kultūras kiekvienoje nacionalinėje kultūroje", B. Pranskus pastebėjo, kad, "kalbant apie grožinę literatūrą ir jos klasinį pasiskirstymą, reikalingas taip pat ne paviršutinis mechanistinis, o dialektinis priėjimas", todėl "negalima žiūrėti į vienas ar kitas literatūrines kryptis (romantinę ar realistinę) arba į vienus ar kitus rašytojus, kaip į ištisai demokratinius, arba kaip į ištisai buržuazinius".71' Pastarasis teigimas yra ypač patogus, nes jis leidžia sovietiniam kritikui neva objektyviai pažvelgti į kurį nors rašytoją ir, išrankiojus priimtinus ir atmestinus jo kūrybos bruožus, paaiškinti tai "prieštaringumais". Tiesa, B. Pranskus pažymi, kad pasitaiko ir tokių, ypač antraeilių, rašytojų, kurių (pvz. A. Jakšto) kūryboje beveik nėra demokratinių bruožų, tačiau vėl tuoj pat pabrėžia, kad "daugelio kitų rašytojų, ypač įžymesniųjų menininkų, toks beatodairinis priskyrimas šiuo laiku prie buržuazinės literatūros atstovų negalimas, net jei savo visa kita visuomenine veikla jie būtų stovėję buržuazinėse pozicijose"."0 Šio teigimo yra štai kokia, ypač įsidėmėtina, priežastis: "Čia reikia turėti galvoj tą marksizmo-leninizmo estetikos teiginį, kad didis menininkas negali neatspindėti kai kurių pažangių savo meto idėjinių tendencijų, šiuo atžvilgiu — lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo pažangių demokratinių tendencijų".81 Ir pagaliau išvada: "Šitokiu požiūriu nagrinėtina visų žymesniųjų XIX a. pabaigos lietuvių literatūros at:tovų kūryba: Maironio, V. Kudirkos, A. Fromo-Gužučio, G. Petkevičaitės, A. Kriš-čiukaičio-Aišbės, K. Sakalausko-Vanagėlio ir t.t. Iškeliant jų kūrybos prieštaravimus, pažymint buržuazines tendencijas, negalima nepažymėti ir net ypatingai nepabrėžti tų jų kūrybos bruožų, kuriais jie išreiškė visaliaudines demokratines nacionalinio išsivadavimo judėjimo tendencijas".82


Juozas Pautienius                              Mano žemė

Pažymėjęs, kad tuo pačiu metu, nors taip pat ne be buržuazinės ideologijos poveikio, reiškėsi literatūroje ir "demokratinė srovė" (pvz. J. Mačys-Kėkštas, P. Vaičaitis, Žemaitė), kuri vėliau "revoliucionizavosi", jos atstovai (pvz. S. Matulaitis, J. Mačys-Kėkštas, J. Biliūnas, V. Kapsukas) "ar iš dalies, ar visiškai įsiliejo į revoliucini darbininkų judėjimą", — B. Pranskus aptaria 8 ir XX a. pradžios literatūrinio palikimo interpretaciją, kuri reikalinga ir Maironio vėlesnės kūrybos sovietiniam traktavimui pažinti. Pagal B. Pranskų, "paskutinė sąlyga, integravusi lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimą, kaip visatautinį judėjimą, nustojo egzistavusi tuoj po to, kai 1904 m., buvo panaikintas spaudos draudimas ir kai lietuviškoji buržuazija gavo nevaržomo vystymosi laisvę. . . Kadangi šiuo laikotarpiu neliko jokių sąlygų ir uždavinių, kurie jungtų, integruotų visus lietuvių nacijos sluoksnius, tai nedera iš viso kalbėti apie nacionalinio išsivadavimo judėjimą. Dabar tegalima kalbėti jau apie grynai buržuazinį nacionalinį (tiksliau — nacionalistinį) judėjimą, — iš vienos pusės, ir revoliucinį darbininkų, vedančių paskui save plačiąsias darbo valstiečių mases, judėjimą, — iš kitos pusės. Šio laikotarpio lietuvių literatūros nagrinėjimo atžvilgiu taip pat reikalingos kai kurios naujos metodologinės prielaidos". Būtent, priešingai ankstyvesniam laikotarpiui, šio meto literatūroje "išryškėja buržuazinės nacionalistinės ir proletarinės socialistinės   tendencijos,   tarp   kurių vyksta aštri kova", todėl "pagrindiniai šio laikotarpio lietuvių literatūros nagrinėjimo uždaviniai reikalauja pabrėžti tolesnį demokratinės realistinės literatūros augimą ryšium su visos revoliucinės kovos kilimu". Tačiau ir čia, kaip ir anksčiau, B. Pranskus patogiai apsidraudžia: "Šitas naujas lietuvių literatūros pobūdis XX a. pradžioje ir ypač po 1905-07 m.m. revoliucijos anaiptol nereiškia, kad ir šiuo laikotarpiu daugelio rašytojų kūryba nebūtų turėjusi didelių prieštaravimų tarp pažangiųjų demokratinių ir reakcinių buržuazinių bruožų, kad ir šiuo laikotarpiu rašytojo pasidavimas buržuazinei ideologijai neturi suvaržyti atskirų pažangių vertingų bruožų ir iškėlimo to rašytojo kūryboje". Vienok, palyginus su ankstyvesnių atveju, esama skirtumo: "Seniau tie pažangieji rašytojo bruožai siejosi dažniausiai su tų pažangiųjų bendranacionalinių bruožų atspindėjimu, kurie buvo ano meto pačios buržuazijos ideologijoje (lietuvių nacionalinio sąmoningumo ugdymas, akcija prieš nacionalinę priespaudą ir t.t.), dabar gi rašytojas išreikšti pažangius demokratinius bruožus tegalėjo tik peržengdamas savo buržuazinės ideologijos ribotumus".

Tad štai pagaliau tie principai, kuriais turinti būti sovietiškai seikėjama visa Maironio kūryba. Praktiškai, nugriebus Z. Grigoraičio ir B. Pranskaus daugiažodžio išvedžiojimo putas, lieka štai kas: iškilus rašytojas, nežiūrint jo priešiškos ideologijos {tebūna ji buržuazinė, nacionalistinė, klerikalinė ir t.t.), negali neatspindėti savo kūryboje bent kai kurių "pažangių" elementų, ir tie "pažangieji" (ne "reakciniai") elementai savaime yra meniškai stipriausi bei įtikinamiausi jo kūrybos bruožai; o kai galai nesusiveda, tada pasiaiškinama "prieštaringumais", kurie išplaukia iš rašytojo ideologinio "ribotumo". Tokiu būdu patogiai susidorojama su Maironiu ir kitais iškiliais praeities rašytojais, kurie kitaip turėtų būti visiškai atmesti, ir sovietiniai traktuojamoje mūsų praeities literatūros istorijoje teliktų daugiausia tik tokie tikrai "pažangūs rašytojai", kurių kūryba yra ne tiek grožinė literatūra, kiek "pažangi" propaganda.

B. Pranskaus straipsnis nebuvo atsitiktinis ar tik šiaip sau jo nuomonė. Nors po straipsniu Pergalės redakcija pridėjo prierašą, jog "spausdindama šį straipsnį, redakcija tikisi, kad šiuo svarbiu ir mažai nagrinėtu klausimu pasisakys literatūros darbuotojai, istorikai, mokytojai ir kt.",84 daugiau niekas taip ir nepasisakė. Matyt, buvo jaučiama, kad tai yra ne tik vieno asmens, bet, kaip sovietinėje tvarkoje dažnai pasitaiko, ir kolektyvo užkulisiuose apsvarstytų klausimų beveik oficialus sprendimas. Reikia atsiminti, kad tuo metu Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas ruošė antrąjį daugiatomės lietuvių literatūros istorijos tomą, apimantį 1861-1917 m.m. laikotarpį. Tad, žūt būt, reikėjo nustatyti bendruosius to laikotarpio literatūros traktavimo principus. O B. Pranskus buvo ne eilinis instituto bendradarbis, pagrindinis to tomo autorius, parašęs, šalia kitų, ir apibendrinamuosius skyrius apie XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios literatūrą. Todėl, taip pat ne atsitiktinai, tie skyriai sutampa su minėtu jo straipsniu, kuris taip pat aidi ir to tomo K. Korsako įvade, ir kurio mintys, apskritai, driekiasi per visą knygos metodą. Žodžiu, jau susipažinus su Z. Grigoraičio ir ypač B. Pranskaus straipsniais, Lietuvių literatūros istorija šiuo atveju nieko naujo neduoda. Šiaip, aišku, čia tie principai yra žymiai detalizuoti ir, svarbiausia, praktiškai pritaikyti to laikotarpio literatūros bendrajai raidai ir paskiriems rašytojams, tad ir Maironiui. Jam paskirta atskiras, L. Gineičio parašytas, skyrius,85 kuris, tarp kitko (regis ne be reikšmės), yra vos šešiais puslapiais ilgesnis už Lazdynų Pelėdos skyrių ir tik keturiais už Janonio, o, iš kitos pusės, net dvidešimčia puslapių trumpesnis už Žemaitės skyrių. Tačiau ir čia, išskyrus vieną kitą nežymų atvejį, pakartojama, plačiau ir sistemingiau, tie patys priimtini ir atmestini Maironio kūrybos bruožai, kurie jau anksčiau buvo išrankioti. Tik čia jau Maironis pagaliau įvilktas į nustatytą tautinio atgimimo ir XX a. pradžios literatūros interpretaciją, ir viskam tartum uždėta oficialumo antspaudas. Kadangi Maironio kūrybos forma ir eilėdara yra daugiau klasikinio (ne "dekadentinio"!) pobūdžio, todėl šie elementai knygoje traktuojama neutraliai: pabrėžiama Maironio silabinės-toninės eilėdaros įtvirtinimas bei kitų poetinių priemonių išugdymas ir reikšmė mūsų poetikos raidoje, o, iš kitos pusės, pagrįstai konstatuojama poemų ir dramų kompoziciniai trūkumai, veikėjų psichologiškumo stoka, schematiškumas ir kt. Kas kita idėjiniame-tematiniame kūrybos svarstyme. Čia, kaip įprasta, "prieštaringa" Maironio kūryba dirbtinai suskaldoma į dvi dalis. Iš vienos pusės, teigiamai pabrėžiama "geriausios pažangiojo romantizmo tradicijos": tėvynės meilės, gimtojo krašto gamtos grožio ir heroiškosios Lietuvos praeities (kol tai nepereina į "perdėtą, nekritišką tos senovės idealizavimą"!) apdainavimas, kovos prieš caro priespaudą ir kovingo nusiteikimo prieš kryžiuočius ir "kaizerinius okupantus" motyvai, raginimas ugdyti gimtąją kalbą, krašto kultūrą ir švietimą, o taip pat intymūs asmeninės lyrikos bruožai, pasisakymas prieš "buržuazijos moralinį smukimą", "Lietuvos buržuazinės visuomenės" kritika, "nusivylimas Lietuvos 'nepriklausomybe' " ir nusistatymas prieš "dekadentizmą". Iš kitos pusės, sudarkant Maironio kūrybos organišką visumą, paneigiama ir atmetama "buržuaziniai-klerikali-niai" motyvai, "tautinės vienybės" skelbimas, religinių pažiūrų "deklaravimas", kritikuojama "perdėtas" heroinės Lietuvos praeities vaizdavimas, "nacionalistinis ribotumas" (t. y., kritiškas nusistatymas ypač prieš rusus) ir apgailestaujama, kad Maironis "neneigė buržuazinės santvarkos iš esmės". Ypač stengiamasi teigiamai pabrėžti, išplėšiant iš konteksto ir peržengiant bet kokias proporcijos ribas, Maironio "Lietuvos buržuazinės visuomenės" kritika ir "nusivylimas Lietuvos 'nepriklausomybe' ". Kur tai taikoma, matoma kad ir iš šio pavyzdžio. Mokykliniam vadovėlyje-skaitiniuose, šalia vieno posmo "Nebeužtvenksi upės bėgimo", teįdė-ta vos vienas vienintelis Maironio eilėraštis — satyra "Kai kam" (tarp kitko, be antrojo ir trečiojo posmų, reiškia, išcenzūruotas, kaip ir 1947 m. Pavasario balsuose). Jį perskaičius, mokiniams duodama dar štai kokie klausimai-už-daviniai: "Kurio meto 'visuomenės veikėjus' pliekia Maironis savo satyroje 'Kai kam?' Kas jie tokie, kokiu būdu jie pralobo? Išnagrinėkite, kokias poetines priemones pavartoja poetas, norėdamas išryškinti buržuazinių veikėjų niekšybes".80 Žodžiu, Maironis paverčiamas ir atitinkama "pedagogine" priemone.

Lietuvių literatūros istorijos paruošimas ir pasirodymas šiek tiek plačiau atvėrė duris ir Maironiui. Oficialiai nustačius, ką ir kaip galima apie jį sakyti ir ką reikia nutylėti, jaukiau pasijuto ir eiliniai "literatūros darbuotojai". Pagaliau buvo išleista Lietuvių literatūros vadovėlis vidurinėms mokykloms,87 kurio antrojoje dalyje (1958) šešiolika puslp. paskirta ir Maironiui. Vadovėlio autorius J. Būtėnas parašė ir atskirą brošiūrėlę — Maironis (Vilnius, 1957). Vienu ir kitu atveju J. Būtėnas, aišku, sutapo su akademine Lietuvių literatūros istorija, kurios turinys jam, kaip oficialaus literatūros vadovėlio autoriui, jau buvo žinomas iš jos rankraščio aptarimų, t. y., tam tomui dar nepasirodžius.

Naujas reiškinys buvo tuo metu kiek pagyvintas Maironio kūrybos spausdinimas. Reikia atsiminti, Aad nuo 1947 m. Pavasario balsų leidimo iki 1956 m. Lietuvoje teišėjo tik viena Maironio knygelė — mokyklai skirtas rinkinėlis Eilėraščiai (1951). O dabar, 1956-58 metų laikotarpyje, pasirodė dviejų tomų Rinktiniai raštai  (1956), Jūratė ir Kastytis  (1957),
Pavasario balsai (1958) ir mokyklinis rinkinėlis Maironis (1957), išleistas "Mokinio bibliotekos" serijoje ir pakartotas 1958, 1959 ir 1960 metais. Reikšmingiausi, aišku, yra Rinktiniai raštai — plačiausias, iki šiol okupuotoje Lietuvoje pasirodęs, Maironio kūrybos leidinys, entuziastingai sutiktas kritikos.88 Jis pradedamas gana išsamiu įvadiniu straipsniu "Maironio poezija", kuris tačiau, palyginus su Lietuvių literatūros istorijos Maironio skyriumi, nieko naujo nepasako: abiejų autorius tas pats L. Gineitis. (Paraštėje nebent paminėtina štai koks kuriozas, kartojamas ir Lietuvių literatūros istorijoje. L. Gineitis rašo, kad "buržuazijos viešpatavimo Lietuvoje metais įvairūs literatūriniai 'modernistai' niekinamai žiūrėjo į Maironį, laikė jį 'pasenusiu', skleidė šūkį 'Šalin nuo Maironio!' ", o "progresyvioji inteligentijos dalis ir buržuazijos viešpatavimo laikais gėrėjosi geriausiais Maironio poezijos kūriniais".89 Negi autorius užmiršo, kad posakis: Maironis paseno, Maironis nuseno, Maironis paseno. . . buvo nukaltas ne kieno kito, kaip A. Venclovos?90). Pirmąjį Rinktinių rastų tomą sudaro Pavasario balsai, o antrąjį — Jaunoji Lietuva ir Nelaimingos Dangutės vestuvės. Į šiuos Pavasario balsus taip pat nepateko tie patys eilėraščiai, kurie neįdėti ir į 1947 m. leidimą (pvz. "Marija, Marija", "Kad širdį tau skausmas", "Pirmyn į kovą", "Nepriklausomybę atgavus", "Tautos pabėgėliams" ir kt.), su keliomis išimtimis: pagaliau užtinkama "Bažnyčioj gieda aleliuja" (nejaugi todėl, kad tai vertimas iš rusiško "Christos voskres"?), baladės "Čičinskas" ir "Užkeiktas Skapiškio varpas" ir vienas iš šešių Rigvedos vertimų — "Čaura pančasika", kuris, pagal L. Gineitį, "ypač pasižymi . . . aukštu vertimo lygiu"91 (anksčiau, matyt, nepasižymėjo). Iš kitos pusės, čia nepateko satyros "Lietuva — didvyrių žemė" ir "Ašaros tarp juokų", kurios yra, nors ir labai išcenzūruotos, 1947 m. Pavasario balsuose. Matyt, nutarta jų geriau visai nedėti, negu taip išbraukyti, kaip anksčiau. Tačiau kiti eilėraščiai, kurie ankstyvesniuose Pavasario balsuose buvo išcenzūruoti (pvz., "Lietuva brangi", "Už Raseinių, ant Dubysos" ir kt.) Rinktiniuose raštuose jau duodami ištisai, be išbraukymų, neišskiriant ir "Kur bėga Šešupė" paskutiniojo posmo, nors jį, esą, Maironis "pridūrė" tik religiniais sumetimais, ir kuris "visiškai nesisiejo su kūrinio tematika".92 Ištisai pateikta ir Jaunoji Lietuva ir Nelaimingos Dangutės vestuvės, iki tol okupuotoj Lietuvoj, regis, išvis nespausdintos. Tad Rinktiniai raštai yra ne tik plačiausias, bet ir reliatyviai "liberaliausias" sovietinis Maironio kūri-

R. Matuzonytė - Ingelavičienė

Prie koplytėlės
V. Maželio nuotr.

nių leidinys. Pagaliau lygiai tokio pat turinio, kaip ir Rinktiniuose raštuose, yra ir 1958 m. Pavasario balsų leidimas.
Šie Maironio kūrybos leidiniai sudarė jau šiokią tokią pažangą. Atrodo, kad čia savo pėdsakus paliko, tuo metu Sovietų Sąjungoje pasireiškęs ir Lietuvą pasiekęs, vad. atlydys. Jei taip, tai didesnės įtakos jis, deja, neturėjo. Atlydys pasibaigė — baigėsi ir "liberalumai": už Rinktinius raštus pilnesnio, tikrovei artimesnio Maironio kūrinių rinkinio iki šiol taip ir neišleista. Jubiliejaus proga pasirodė Vilniuje lietuviška, o Maskvoje rusiška Maironio kūrybos rinktinė. Pastarosios dar neteko matyti. Lietuviškąją kišeninio formato, dail. V. Valiaus iliustruotą rinktinę Poezija (su trumpu A. Venclovos įvadu "Maironio poezijos gyvybė") sudaro "geriausi eilėraščiai"93 iš Pavasario balsų ir trumpos, daugiausia grynai lyriško pobūdžio arba socialinio turinio, ištraukos iš poemų Jaunoji Lietuva, Mūsų vargai ir Raseinių Magdė, libretų Kame išganymas ir Nelaimingos Dangutės vestuvės ir prologas iš dramos Kęstučio mirtis. Šio leidinio Pauasario balsai atrankos ir cenzūros prasme, bendrai tariant, sutampa su Rinktiniuose raštuose išspausdintaisiais, išskyrus 9 eilėraščius: "Nedaugei mūsų" (!), "Mūzos pavojuje", "Akys", "Apsaugok, Viešpatie", "Lietuva brangi" (!), "Suolelis miške", "Dainų šventei", "Nuolat verkšlenantiems politikams" ir "Laiškai", — jų esama Rinktiniuose raštuose (ir 1958 m. Pavasario balsuose), tačiau nėra Poezijoje. Mūsų vargai, Raseinių Magdė, Kame išganymas ir Kęstučio mirtis sovietiškai lietuviškuose Maironio leidiniuose yra nauji vardai. Tai gerai. Tačiau vis dar tik "ištraukos", o iš Pavasario balsų vis teberankiojama "geriausi" eilėraščiai.

Šio meto Maironio kūrinių cenzūravimo padėtį, nors ir ribotai, atskleidžia ir 1962 m. Maskvoje-Leningrade serijoje "Biblioteka poetą" išleista lietuvių XIX a. poezijos antologija—Litovskije poety XIX veka. Priešingai 1955 m. Vilniuje pasirodžiusiai panašiai antologijai lietuvių kalba (Lietuvių poezija: XIX amžius), kurioje Maironio išvis nėra,94 rusiškoje antologijoje jis įtrauktas, jam skiriama daugiausia vietos ir juo užbaigiama pati knyga. Joie dažniausiai sekama 1949 m. rusiškąja Maironio rinktine: kaip ir pastarojoje, antologijoje lygiai taip pat išcenzūruota "Kur bėga Šešupė", "Lietuva brangi", "Lietuva — didvyrių žemė ir ištraukos iš Jaunosios Lietuvos. Iš kitos pusės, priešingai rinktinei, ištisai įdėta "Oi neverk, ma-tušėle" ir "Jei po amžių kada". Tačiau paimkime "Čičinsko" atvejį. Ši baladė, tartum remiantis Rinktiniais raštais, duodama, galima sakyti, visa, išskyrus kelias nežymias kupiūras prieš-paskutiniuosiuose posmuose. Tačiau štai kas atsitiko su pačiomis "jautriausiomis" eilutėmis.

"Ginti žūstančios tėvynės
Nuo Kazokų ir Maskvos
Stojo sūnūs. Vien negynęs
Tik Čičinskas Lietuvos.
Liaudos išrinktas balsais,
Seime riejos su visais,
Gavęs vardą išdaviko;
Nepermaldomas kitų,
Ant sumanymų aukštų
'Veto' velniškai užriko"

išversta
"Vystupili na zaščitu
Skorbnoj rodiny sjyny,
No magnat vosstal otkryto
I ne požalel strany.
Byl Čičinskas izbran Liaudoj,
V seime on zasporil s pravdoj
I, kak djavol, kriknul: 'Veto!' "



(Pažodžiui:  '
"Stojo sūnūs ginti
liūdinčios tėvynės,
tačiau magnatas atvirai pasipriešino
ir nepagailėjo šalies.
Išrinktas Čičinskas Liaudos,
seime susiginčijo su tiesa
ir, tartum velnias, suriko: 'Veto!' ").

O sekančio posmo pradžia
"Sako, Maskvai parsidavęs!
Skleidžia Varšuva gandus,
Kad už tai nuo priešų gavęs
Aukso kupinus puodus"

pavirto į
"Po Litve molva chodila
I v Varšave byl slušok,
Budto polučil za eto
Polnyj zolota goršok".
(Pažodžiui:

"Po Lietuvą sklido gandas
ir Varšuvoj būta paskalos,
būk tai gavęs už tai pilną
puodą aukso").
 
Žodžiu, dingo kazokai, dingo Maskva. . .
Tad pagaliau po ilgų ir sunkių pastangų, kovos su "apsidraudėliškumu", "buržuazinio nacionalizmo liekanomis" ir "ideologinėmis klaidomis", sudaryta reliatyviai išbaigta sovietinė Maironio interpretacija: jo kūryba ne tik suskirstyta į priimamą ("pažangią") ir atmetamą ("buržuazinę-nacionalistinę klerikalinę"), bet ir tasai suskirstymas "pagrįstas" bendrąja, sovietų nusikalta, Maironio laikotarpio visuomeninio-politinio gyvenimo ir kultūrinio-literatūrinio palikimo traktavimo samprata.

Tačiau ir tai dar nereiškia, kad toji interpretacija yra visiškai saugi. Štai, ją jau suformulavus, vėl įsivėlė "ideologinių klaidų". Trečiajame rašytojų suvažiavime, 1959 m. pradžioje, svarstant literatūros mokslo ir kritikos problemas, ypač plačiai buvo paliesta ideologiniai klausimai. Šiuo reikalu išsamiai kalbėjęs jau profesorius ir Vilniaus universiteto literatūros katedros vedėjas B. Pranskus ypač atkreipė dėmesį į vad. revizionizmą ir pareiškė: "Akivaizdi revizionistinė tendencija lietuvių literatūros moksle pasireiškė pirmiausia tuo, kad mėginama pažeisti pagrindiniai marksistinės-lenininės metodologijos dėsniai. Pasitaiko; kad po kovos prieš vulgarųjį sociologizmą priedanga pradedama neigti sociologinis ideologinių reiškinių, o taip pat   ir   literatūros   reiškinių   pagrindimas apskritai. Neabejotinai revizionistinės yra ir tendencijos vertinti literatūros reiškinius atplėšiant juos nuo konkrečios istorinės tikrovės, kurioje jie atsirado".95 Esą, tokių klaidų būta nagrinėjant ir Maironio kūrybą.96 Tų klaidų B. Pranskus konkrečiai nenurodė, todėl sunku pasakyti, ką jis iš tikrųjų turėjo galvoje. Kas ten bebūtų, aišku, kad vad. revizionizmas buvo palietęs ir Maironio interpretaciją. Nenuostabu: jo kūryba "revizionistinėms" ir, apskritai, visokioms "ideologinėms klaidoms" yra ir pasiliks labai imli, nes toks yra jos idėjinis-tematinis pobūdis. Todėl panašių "recidyvų" gali pasitaikyti ir ateityje. Antra vertus, pagal reikalą, gali pasirodyti ir šiokių tokių "liberalumo" prošvaisčių. Pagaliau, tokiais pačiais tikslais, toji interpretacija galinti būti net dar daugiau sugriežtinta ir iškreipta. Čia viskas priklauso, plačiai žvelgiant, nuo sovietų ideologijos, nors ir nežymių, svyravimų ir taktikos lietuvių tautos atžvilgiu. Tačiau visa tai dar nereiškia, kad keisis pačios Maironio interpretacijos esmė: ji jau esanti įtvirtinta:
"Mūsų marksistinis literatūros mokslas ir kritika jau atliko pagrindinį darbą, įvertinant Maironio literatūrinį palikimą, išryškinant jo būdinguosius idėjinius-tematinius-meninius bruožus, atskleidžiant jo vidinius prieštaringumus ir kartu objektyvią istorinę reikšmę bei išliekamąją vertę"96sa

užtikrino K. Korsakas jubiliejaus proga. Tai matyti ir iš kitų ta pačia proga spaudoje pasirodžiusių straipsnių.97 Jų autoriai, nors ir rašydami skirtingais klausimais, visi, kaip susitarę, remiasi tuo pačiu Maironio kūrybos "dvilypumo", "prieštaringumo", "dviejų kultūrų susidūrimo" principu. Tiesa, pasitaiko kai kurių nevienodumų, tačiau tai yra daugiau tono, stiliaus ir akcentavimo klausimas, ne esmės. Tuo labiau, kad vis dėlto esama šiokio tokio skirtumo tarp, sakysime, K. Korsako ir J. Žiugždos: pirmasis, kaip ten bebūtų, yra literatūros istorikas, o J. Žiugžda tėra — Žiugžda. Vienok interpretacijos principas lieka tas pats. O to principo pagrindas, prasiyrus pro visas dialektikas, labai aiškus: numaironinti Maironį ir palenkti jį savo tikslams.

VI
Šalia šitokio Maironio vertinimo ir tokio jo kūrybos cenzūravimo, Lietuvoje beveik kiekviena proga pabrėžiama, kad, priešingai "buržuazijos valdymo metams", "tarybinė visuomenė didžiai vertina geriausiąją Maironio literatūrinio palikimo dalį", ją verčia "žymūs rusų vertėjai", kad jos "geriausieji pavyzdžiai įėjo į daugianacionalinės tarybinių tautų literatūros lobyną".98 Kaip įrodymas, ypač nurodoma jo kūrybos leidinių nemaži tiražai. Pavyzdžiui, pasirodžius Rinktiniams raštams, buvo pareikšta: "Dvitomis išleistas ligi šiol mūsų poezijoje negirdėtu 25,000 egz. tiražu, apie kurį senasis mūsų dainius, savo dienas pabaigęs obskurantiškosios buržuazijos valdymo metais, tur būt, net ir svajoti nesvajojo. Dar niekada geriausieji Maironio kūriniai nebuvo taip plačiai pasklidę liaudyje, dar niekada paprastas darbo žmogus taip visapusiškai nepažino savo mylimo poeto".99 Palikus nuošaly gražbylystę ir atmetus "visapusiško" pažinimo visišką netiesą, pravartu pažvelgti į tiražų klausimą kiek akyliau. Ar iš tikrųjų tie tiražai tokie įspūdingi, kaip jie iš paviršiaus atrodo?

1940-1955 m.m. laikotarpyje išleista tik dvi Maironio knygos (Pavasario balsai 1947 ir Eilėraščiai 1951) bendru 16,000 egz. tiražu, antroji iš jų — vos 32 psl. knygelė mokykloms. Pagal Lietuvos TSR spaudos statistiką 1940-1955 (Vilnius, 1957),100 palyginus su kitų praeities rašytojų tuo metu išleistomis knygomis, Maironio leidinių tiražas yra vos 3,000 egz. didesnis už B. Vargšo-Laucevičiaus tiražą, lygus "rašytojo" V. Mickevičiaus-Kapsuko tiražui, mažesnis knygų skaičiumi ir tiražu už D. Poškos (3 knygos, 21,200 egz.) ir Vaižganto (3 kn., 25,200 egz.) ir kur kas mažesnis už K. Donelaičio (6 kn., 35,000 egz.), S. Daukanto (5 kn., 41,200 egz.), A. Strazdo (4 kn., 64,000 egz.), A. Baranausko (5 kn., 68,000 egz.), J. Janonio (10 kn., 99,600 egz.), o ką jau bekalbėti apie Lazdynų Pelėdos (13 kn., 127,200 egz.), J. Biliūno (12 kn., 164,600 egz.), K. Binkio (11 kn., 318, 200 egz.) ir ypač Žemaitės (22 kn., 531,400 egz.) tiražus. Mat, visi pastarieji rašytojai yra mažiau "pavojingi" už Maironį, jų kūryba lengviau atrenkama. Ši tiražų proporcija dar daugiau nusvyra Maironio nenaudai, kai palygini jo tiražą su net ir menkiausių sovietinių lietuvių rašytojų leidinių ir vertimų iš rusų literatūros tiražais. Skaičiai aiškiai byloja tame pačiame statistikos leidinyje (p. 71-80), todėl nėra būtino reikalo juos čia cituoti. Pakaks tik vaizdingumo dėlei paminėti, kad net ir R. Mizara tuo metu susilaukė trijų knygų bendru 35,000 egz. tiražu. Tačiau gal nejaukiausias yra tas faktas, kad Maskvoje išleisto Maironio (abiejų rusiškos rinktinės leidimų) tiražas buvo didesnis (20,000 egz.), negu Lietuvoje (16,000 egz.).

Pradedant 1956 m., Maironio kūrinių leidimas kiek pagausėjo, pakilo ir jų tiražai: Rinktinių raštų dvitomis (1956) ir Jūratė ir Kastytis (1957) išleista 25,000 egz. tiražais, Pavasario balsai (1958) ir 1962 m. Poezija po 15,000 egz. Be to, taip pat 15,000 egz. tiražu išleistas rinkinėlis Maironis (1957) mokyklai, kuris pakartotas tris metus paeiliui po 6,000 egz. Tačiau ir šiuo atveju, kai pamatai, kad, pavyzdžiui, Salomėjos Nėries rinkinys Širdis mana — audrų daina (1959) išleista 20,000 egz. tiražu, J. Janonio Naujas rytas (1960), A. Bieliausko Rožės žydi raudonai (1960), H. Korsakienės Laikinoji sostinė (1961) ir M. Sluckio Geriau mums nesusitikti (1961) po 15,000 egz., to paties M. Sluckio Geri namai (1960) 12,000 egz., E. Mieželaičio Broliška poema (1960), T. Tilvyčio Usnyne (1962) ir A. Jonyno - J. Požėros Tu — mano kraujas gyvas (1961) po 10,000 egz., kad R. Mizaros romanai leidžiami po 10,000 -15,000 egz., ir t.t., — kai visa tai matai, Maironio tiražų išorinis blizgesys, patekęs į tikrovės perspektyvą, gerokai nublanksta. Be to, tikrovę akivaizdžiai atskleidžia ir tai, kad štai, apsiribojant tik kai kuriais tolimesnės praeities ir neseniai mirusiais rašytojais, išleisti arba leidžiami dažniausiai daugiatomiai Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, J. Biliūno, J. Janonio, B. Sruogos, L. Giros, Salomėjos Nėries ir P. Cvirkos, nors ir daugiau ar mažiau atrankioti, raštai, — o Maironis dar vis tebeturi tenkintis visiškai ribotais 1956 m. Rinktiniais raštais, kuriuos keliomis ištraukomis šiek tiek papildo 1962 m. rinktinė. Svarbiausias žingsnis į tikrą, nemeluojantį rašytojo įvertinimą yra pilnas ir kritiškas jo raštų leidimas. Teoretiškai kalbant, Lietuvoje tam yra visos sąlygos. Tačiau tai, aišku, tik teorija. O praktika, atvirais K. Korsako žodžiais tariant, štai kokia: "Mums būtina viską marksistiškai pervertinti ir tik tada pateikti mūsų plačiajai visuomenei. Leidžiamas knygas reikia aprūpinti gerais įvadiniais straipsniais ir komentarais. Objektyvumas prie nieko gero neprives".101 Taigi kad neprives. O be to nelemto objektyvumo pilno Maironio (ypač Maironio!) raštų rinkinio neparuoši ir neišleisi.

Ne geriau ir su Maironio kūrybos studijomis. Tai puikiai jaučiama ir tuo, — ne taip, kaip tiražais, — nebandoma girtis. Prieš pasirodant akademinei Lietuvių literatūros istorijai, t. y. nesuformulavus oficialios Maironio interpretacijos, jo jkūrybos studijos buvo beveik neįmanomos. Apžvelgdamas lietuvių literatūros tyrinėjimus sovietų metais, K. Korsakas 1958 m. atvirai nusiskundė, kad "dar nėra parašyta stambesnių monografinių veikalų apie tokius į-žymius rašytojus, kaip Žemaitė, Maironis, V. Kudirka, J. Janonis, V. Krėvė-Mickevičius, L. Gira ir kt". Esą, "bandymai parengti kai kuriems iš šių rašytojų skirtas monografijas kol kas nedavė teigiamų rezultatų".102 Vienok po trijų metų augštųjų mokyklų dėstytojai pagaliau jau rengė "monografinius darbus apie įžymųjį lietuvių raštijos pradininką M. Daukšą, apie Žemaitės, Maironio, B. Sruogos ir kitų rašytojų kūrybą".103 Konkrečių rezultatų vis dar nematyti, bet reikia manyti, kad pagaliau pasirodys koks nors darbas ir apie Maironį. Tačiau, turint galvoje Maironio kūrybos visuome-ninį-idėjinį turinį ir griežtą jo interpretaciją, sunku tikėtis iš bet kokio studijinio darbo ko nors objektyvesnio. Kaip ten bebūtų, kol kas vienintelis atskiras leidinys apie Maironį tebėra jau minėta J. Būtėno populiaraus pobūdžio 38 psl. brošiūrėlė — Maironis (1957). Tuo tarpu išleidžiama atskiros knygelės ir net monografijos ne tik apie nepalyginamai menkesnius už Maironį kai kuriuos praeities ir dabarties rašytojus, bet net ir apie tokius, kaip A. Jasu-tis, A. Regratis ir kt., kurių rašinius dažniausiai sunku atskirti nuo grafomanijos, — bet jie, mat, yra "revoliuciniai, proletariniai rašytojai".104 Kultūrinio palikimo traktavimo bendroji politika matyti ir štai kur: su ypatingu kruopštumu paruošti, leidžiami ne kieno kito kaip V. Mickevičiaus-Kapsuko daugiatomiai raštai, o jų autorius sistemingai nagrinėjamas. Šitaip reikalams susiklosčius, daug ko tikėtis Maironis negali.

Paprastai, ten, kur rašytojo kūryba yra tikrai mylima ir vertinama, ten ji tikrai gausiai ir pilnai leidžiama ir išsamiai nagrinėjama. Nėra abejonės, kad lietuvių "liaudis" Maironį ir vertina ir myli: kitaip jo kūrybos leidiniai, vos tik jiems pasirodžius, nebūtų tuoj pat išgrobs-tomi. Dar daugiau. Partizanavimo laikais, "sunkiu klasių kovos metu. . , buržuaziniai nacionalistai stengėsi panaudoti atskirus Maironio kūrybos momentus savo žemiems tikslams", o vengrų revoliucijos dienomis, Vilniaus universitete suskambėjo "Jau slavai sukilo, nuo Juod-mario krašto pavasaris eina Karpatų kalnais..." Tad tauta ne tik vertina Maironį — jis jai reikalingas. Ir kaip tik dėl to iškraipyta interpretacija ir išcenzūruotais jo kūrybos leidiniais sovietai neprileidžia Maironio nei prie "liaudies", nei prie "darbo žmogaus" tiek, kiek jis tikrai norėtų, neprileidžia Maironio tokio, koks jis iš tikrųjų yra. Tai kur čia tasai "visapusiškas savo mylimo dainiaus pažinimas"?
Nors ir numaironintas, Maironis vis dėlto yra Maironis. Šimtmečio sukakties neaplenksi. Tad jubiliejus buvo minimas. Taip žymiai patogiau. Buvo sudarytas "respublikinis jubiliejaus komitetas", kuriam pirmininkavo A. Venclova.

Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Klaipėdoje suruošta minėjimai. Pagrindinis minėjimas įvyko sukaktuvių išvakarėse (lapkričio 1 d.) Vilniuje, Akademiniame dramos teatre, kur, dalyvaujant J. Paleckiui, partijos sekretoriams A. Barauskui ir A. Barkauskui, Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojai L. Diržinskaitei, Tiesos ir Sovets-kaja Litva redaktoriams G. Zimanui ir V. Meš-čeriakovui, kalbėjo A. Venclova, K. Korsakas, V. Mykolaitis-Putinas ir Rašytojų sąjungos pirm. E. Mieželaitis, o po to buvo atlikta literatūros ir muzikos programa. Politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija ta proga išleido "studiją" — rotatorium spausdintą L. Gineičio paskaitą apie Maironio gyvenimą ir kūrybą, o Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas suruošė parodą, kurioje "išstatyti poeto rankraščiai, įvairūs jo kūrinių leidimai, retos foto nuotraukos, kritinė bei mokslinė literatūra (kokia? J. Būtėno brošiūra? — A. B.) apie jo kūrybinį palikimą".105 Tačiau tuo pačiu metu vyko pasiruošimas kitai, žymiai reikšmingesnei, šventei: po kelių dienų Vilniuje, prie Dailės muziejaus, su didelėm iškilmėm buvo atidengtas paminklas — ne Maironiui, bet V. Mlc-kevičiui-Kapsukui.

Maironis yra nuogąstavęs:
"Išnyksiu, kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!"
Deja, dabarties Lietuvoje jį ištiko gal dar didesnė nelaimė, negu užmarštis: jo vardas minimas, tačiau ne toks, kokį jis savo kūryba yra palikęs. Tiesa, dažnai rašytojas būna nesuprastas. Bijojo to ir Maironis: "Gal žmonės šiandieną manęs nesupras. . .", rašė jis. Tačiau Maironio kūryba kaip tik yra labai aiški. Taip, vienu metu ji buvo nustojusi "aktualumo", bet tai nereiškė jos nesupratimo. Todėl bergždžiai šiandien K. Korsakas mėto pėdas, tvirtindamas, kad Maironio "reikšmė ir šlovė ne visų buvo ir iš dalies tebėra suprantama vienodai".106 Negi jis užmiršo savo paties teisingą teigimą, tartą Maironiui mirus, kad "galima nesutikti su jo žodžiais ir nepritarti jo jausmam, bet negalima nesuprasti jų"? Neabejotinai šią tiesą K. Korsakas žino ir šiandien. Ją suvokia ir kiti literatūros istorikai. Tai puikiai žino ir sovietinis režimas. Tad iš tiesų nuostabu, kai jubiliejaus proga patetiškai tvirtinama, kad "tarybinė visuomenė pasirodė mokanti vertinti Maironį geriau ir teisingiau, negu jo buržuaziniai amžininkai",107 ir su patosu šaukiama, jog "veltui šiandien šie 'ponai', suradę užuovėją pas JAV imperialistus, išdavę savo liaudį, bando savintis Maironį. Tikrąją savo vietą Maironis užima mūsų literatūroje, tikrąjį pripažinimą jis surado savo liaudies širdyje".108 Vis kalbama "liaudies", "tarybinės visuomenės" vardu. Ir užmirštama, tikriau, nenorima žinoti, kad "savintis" kūrėjo išvis neįmanoma. Jis yra. Ir yra toks, kokia jo kūrybos visuma. Taip ir su Maironiu: jis yra — ne "mūsų", ne "jūsų", bet lietuvių literatūroje visa savo kūryba, kuri aiški kaip kristalas. Ir jokie "pervertinimai" čia nieko nepakeis.

67.    Straipsnių rinkinys Lietuvių literatūra, I, sudarė J. Būtėnas ir A. Sprindis (Kaunas, 1954), p. 106-122. Faktiškai R. šarmaičio straipsnis buvo paskelbtas 1953 m. pradžioje beveik visoje vad. centrinėje spaudoje, o taip pat išleistas ir atskira brošiūra.
68.    Ten pat, p. 106.
69.    Ten pat, p. 111-112.
70.    Ten pat, 118-119.
71.    Ten pat, p. 121-122.
72.    Z. Grigoraitis, ten pat, p. 152. — Pabraukimas paties Lenino.'
73.    Ten pat, p. 153.
74.    Ten pat, p. 153-154.
75.    Ten pat, p. 159.
76.    Ten pat.
77.    Ten pat, p. 163-164.
78.    Pergalė, 1956, nr. 12, p. 70-83.
79.    Ten pat, p. 80.
80.    Ten pat.
81.    Ten pat. — Tai faktiškai yra paremta Leninu, kuris, aptardamas L. Tolstojaus kūrybą, yra pasakęs: "Ir jeigu prieš mus tikrai didelis menininkas, tai bent kai kurias esmines revoliucijos puses jis turėjo atspindėti savo veikaluose". Leninas apie kultūrą ir meną (Vilnius, 1960), p. 93. Plg. taip pat K. Umbrasas, Literatūros kryptys ir metodai (Vilnius, 1962), p. 4-5.        /
82.    Ten pat.
83.    Ten pat, p. 82-83. \
84.    Ten pat.    )
85.    Lietuvių literatūros istorija, red. K. Korsakas, II (Vilnius, 1958), p. 240-278.
86.    Skaitiniai VII klasei, sudarė J. Čenienė ir V. Ei-dukaitis, 3-sis leidimas (Kaunas, 1955), p. 123.
87.    Iki tol reikėjo tenkintis K. Korsako redaguotomis konspektinėmis apybraižomis, išleistomis rankraščio teisėmis(!) vos 500 ir 1,000 egz. tiražais: Lietuvių literatūros istorijos konspektas, I: Feodalizmo epochos literatūra (Vilnius, 1952) ir Lietuvių literatūros istorija: Kapitalizmo epochos literatūra (Vilnius, 1955).
88.    J. Lankutis, "Maironio raštų dvitomis", Tiesa, 1956, nr. 292, p. 3-4; A. Jonynas, "Tėvynės meilės dainius", Pergalė, 1957, nr. 7, p. 82.
89.    L. Gineitis, "Maironio poezija": Maironio Rinktiniai raštai, t. 1, p. 48.
90.    J. Brazaitis, "Maironis ir Lietuva", Aidai, 1957, nr. 8, p. 340. — Tiesa, tai nepilnas A. Venclovos to meto pažiūrų apie Maironį vaizdas. Savo atsiminimuose A. Venclova pasakoja, kaip jam, renkant parašus K. Korsakui iš kalėjimo paleisti, tekę eiti ir pas Maironį. Tasai atvėręs duris, ir svečiui pasidarę "truputį nedrąsu". Pasiaiškina Venclova: "Prieš mane didžiausias Lietuvos poetas!" Epochos vėjas: Literatūriniai straipsniai ir atsiminimai (Vilnius, 1962), p. 87.
91.    L. Gineitis, ten pat, p. 10.
92.    Ten pat, p. 26.
93.    Naujos knygos, 1962, nr. 5, p. 14.
94.    Antologijos redaktorius B. Pranskus paaiškinimuose sako (p. 657), jog "visais atžvilgiais turėtų būti įdėtas į šį rinkinį ir Maironis, bent jo XIX a. pabaigoje sukurti eilėraščiai. Tačiau jie nededami, turint galvoje tai, kad su Maironiu prasideda lietuvių poezijoje visa eilė naujų reiškinių, būdingų jau XX a. lietuvių poezijai, kad Maironis XX a. pateikė naujas senesniųjų savo eilėraščių redakcijas. Vadinas, jis gali būti skiriamas prie XX a. poetų". Ar čia tik nebus tasai "apsidraudėliškumas" ?
95.    "Tarybų Lietuvos rašytojų III-jo suvažiavimo aprašymas", Pergalė, 1959, nr. 2. p. 164.
96.    Ten pat, p. 165.
96a. K. Korsakas, "Poeto likimas", Pergalė, 1962 nr. 12, p. 133.
97.    A. Sprindis, "Dviejų kultūrų susidūrimas Maironio kūryboje", Literatūra ir menas, 1962, nr. 43, p. 3;
L. Gineitis, "Poeto pažiūros į literatūrą", ten pat, nr. 44, p. 2; A. Venclova, "Apie Maironio poezijos
tradiciją", ten pat; J. Gaudrimas, "Maironis muzikoje", ten pat, p. 3; K. Korsakas, "...kaip karei-
vis nelygioj kovoj", Tiesa, 1962, nr. 259, p. 2; J.
Žiugžda, "Poetas ir visuomenė", ten pat; T. Tilvytis, "Pavasario lyrika ir rudens audros", Pergale, 1962, nr. 11, p. 123-127; J. Macevičius, "Ne be garbės ir ne be vardo", ten pat, p. 127-130.
98. Lietuvių literatūros istorija, II, p. 278.
99. A. Jonynas, "Tėvynės meilės dainius", Pergalė, 1957, nr. 7, p. 82.
100.    Į šią statistiką neįeina vokiečių okupacijos metu pasirodę leidiniai.
101.    "Tarybų Lietuvos rašytojų III-ojo suvažiavimo aprašymas", Pergalė, 1959, nr. 2, p. 165.
102.    K. Korsakas, "Lietuvių literatūros tyrinėjimas tarybiniais metais", Literatūra ir kalba, III (Vilnius, 1958), p. 22.
103 J. Lankutis, "Tarybinio lietuvių literatūros mokslo pasiekimai", Mokslas Tarybų Lietuvoje (Vilnius 1961), p. 112.
JONAS ZMUIDZINAS
SAPNAS
104.    Kiek plačiau žr. A. Baltaragis, "A. Jakštas dabarties Lietuvoje", Aidai, 1960, nr. 9, p. 390, 393.
105.    Tiesa, 1962, nr. 259, p. 2.
106.    K. Korsakas, "Poeto likimas", Pergalė, 1962, nr. 12, p. 132.
107.    Ten pat, p. 138.
108.    J. Macevičius, ten pat, p. 130.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai