Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAIL. A. GALDIKO PARODA FILADELFIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Andriekus   


Dail. Adomo Galdiko 70 metų amžiaus sukakčiai paminėti žymesniuose lietuvių centruose ruošiamos jo tapybos darbų parodos. Pati didžiausia paroda bus šį rudenį Čiurlionio Galerijoje Čikagoje, o pati pirmoji jau buvo Filadelfijoje. Girdėti, jog ir kituose miestuose lietuviai laukia progos arčiau susipažinti su šio dailininko kūryba bei įsigyti jo darbų.

Filadelfijoje A. Galdiko parodą ruošė vietos Lietuvių Bendruomenė. Atidaryta ji buvo gegužės 4 d. Liberty Federal banko patalpose, žinoma, pirmoj vietoj lietuviams, nors nemažai atsilankė ir kitataučių. Įžanginį žodį tarė LB pirm. Jonas Stikliorius, o su A. Galdiko kūryba žiūrovus supažindino dail. Romas Viesulas. Jis palietė ir kai kuriuos jubiliato asmeninius bruožus, ypatingai pagalbią širdį jauniesiems, žymią amžiaus dalį dėstydamas meno mokyklose, A. Galdikas nulėmė kelius visai eilei iškilių dailininkų, labiausiai grafikų. R. Viesulas gyvais pavyzdžiais priminė tą pedagoginį triūsą, ypačiai Freiburgo meno mokykloje. Pabaigoje pats Galdikas išreiškė padėką savo gerbėjams, gana gausiai suėjusiems į šią parodą. Pažymėtina jo pastaba apie savo kūrybą, būtent: jos santykis su muzika — spalvų bei garsų giminystė.

šioje parodoje iškabinta 36 paveiks-veikslai, nutapyti daugiausia temperos dažais. Kai kurie monumentališ-kai dideli. Patalpos buvo geros. Paroda vyko dviejose salėse. Parduota 12 paveikslų.

žmogus, aplankęs šią parodą, galėjo susidaryti pakankamą vaizdą apie A. Galdiko kūrybą. Darbai buvo iš įvairių laikotarpių, nulėmusių dailininko nuotaikas bei išraiškas, čia galėjai matyti freiburginio užsidegimo spalvines ugnis (nuo 1946 m.), Long Islando parkų spalvinius gaisrus (nuo 1952 m.) ir taip pat spalvomis suliepsnojusio kosmo bevardžius bangavimus abstraktuose. Tos "ugnys" bei tie "gaisrai" — tai Galdiko jausminiai išsiveržimai, kuriais jis suekstazina buitį. Tai gyvas jausmas, kūrybinio išbudimo valandoj spalvom išlietas popieriuje ar drobėje. Jis nieko bendro neturi su sentimentalumais, taip sunkiai išvengiamais lyriniuose vaizduose. Tas intensyvus jausmas savitoj spalvinėj sąrangoj apjungia visą A. Galdiko kūrybą, išgelbėdamas ją nuo išsiskaidymų pagal laikotarpius. Freiburgo metų intymūs bei lyriški peizažai vėliau išsiskleidžia į platesnės skalės Long Islando gamtines vizijas, paskui sunkių jieškojimų keliais atbanguoja į abstraktines platybes, kur jausmas jau nebereikalingas įprastinių formų atramos. Jis yra tiek savistovus, jog gali išsilieti į naujas estetines formas. Dėl tos priežasties, žvelgdamas į skirtingų laikotarpių kūrinius, jauti nesudrumstą stilistinę harmoniją, nežiūrint net siužetinių skirtumų. Iki šiol dailininko kelias ėjo vis augštyn, jieškant visuotinumo ir vis įvairesnių spalvinių atradimų. Kaip toli jis dar nueis, lieka paslaptis, kurios nė pats nežino.

Bet stovėti vietoj šis dailininkas niekad negalėjo. Savo amžiaus dešimtmečiais jis lėkė sūkuriais per gimtosios žemės lygumas, per Freiburgo bei Schwarzwaldo miškingus klonius, per Prancūzijos saulėtus pajūrius ir galiausiai per Long Islando, Kanados, Meksikos, ir Šiaurinės Amerikos beribes platumas. Jo vienintelis tikslas buvo pagauti naujas paslaptis ir, jas meniškai atskleidus, išsaugoti temperos ir aliejaus pagalba. Giliu įžvalgumu dailininkas matė stebuklus ten, kur kiti visiškai nieko nemato. Maino ir šiaurinės Kanados pajūrio uolose jam skambėjo Bacho muzikos rimtis, Freiburgo apylinkės pavasariuose jam atsišaukė Bethoveno simfonijų džiaugsmas, o su šitais garsais nuolat liejosi Lietuva, lyg kokia nuostabi giesmė — savo, girių ūžesiu, laukų tyla, upių nerimu ... Savos žemės gaida dažnai pranoko svetimųjų pasaulių skambėjimus, ir šiandien mes Galdiko kūrybą laikome sava, lietuviška, kartais patys nežinodami  dėl ko.

šis žmogus niekad nebuvo ramus. Mokėdamas savo pareiginę duoklę visuomenei, jis, kiek tik galėdamas, nėrėsi iš kasdieninių varžtų į gamtinę laisvę. Ten jis labiausiai jautėsi namie, draugaudamas su medžiais, akmenimis, gėlėm ir debesim. Ilgai dailininko žvilgsnis buvo nukreiptas į motiną žemę, bet vėliausiuose abstraktiniuose kūriniuose jis pradėjo mokėti duoklę dangui, šio pobūdžio daugelis jo darbų primena debesų formas bei slanką. Tie debesingi abstraktai spalvų žaisme skamba naujom melodijom.

Sulaukęs 70 metų amžiaus, Adomas Galdikas tebėra toks pat nenuorama. Nors gyvena New Yorko didmiesty, tačiau tebeklajoja gamtoje, vis jieškodamas naujų paslapčių. Kaip parodos atidaryme pastebėjo Romas Viesulas, mūsų jubiliatas, norėdamas apginti savo artistinę neliečiamybę nuo kasdieniškumų, kartais griebiasi net piktažodžių, lyg kokių emuletų. Ir taip taupydamas savo dienas Adomas Galdikas sutelkė didelį kūrybinį lobį. Į jį pirmiausia įeina jau išbaigti paveikslai. Bet dar ne viskas — jis turi tūkstančius spalvotų piešinių, paimtų tiesiog iš gamtos, kuriuos įkvėpimo valandoj išskleidžia ir išbaigia. Beje, tiems piešiniams perkurti neužtektų kitų 70 metų.
L. Andriekus

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai