Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAS YRA MONOLITINĖ IR PLURALISTINĖ KULTŪRA? PDF Spausdinti El. paštas
Parašė D.   

1. Kaip ji suprantama Amerikoje?

V. K. "Naujienų" literatūriniame priede (1963.3.16) atsiliepė į šių metų "Aidų" pirmojo numerio vedamąjį, kuriame buvo paliestas nekultūringas puolimas prieš dr. J. Grinių ryšium su jo pakvietimu prelegentu Kultūros Kongrese. Pavadinęs savo straipsnį "Mandagiųjų sąmokslu", V. K. stengiasi įrodyti, kad "Aidų" apžvalgininkas, smerkdamas Griniaus puolikus, tekalba mandagumo klausimu, vengdamas esminio dalyko. O tas esminis dalykas, anot V. K., yra ne kas kita, "kaip kova tarp monolitinės ir pluralistinės kultūros sampratos". V. K. teigia, kad "mandagieji šios kovos esmės apsisprendę nematyti. Jie daugiau rūpinosi diskusijų nemandagumu, negu žmogaus laisve". Ir iš tikrųjų visuose tuose ginčuose esminis dalykas yra, kaip suprantama monolitinė ir pliuralistinė kultūra, ar konkrečiau — žodžio ir spaudos laisvė. Todėl ir verta apie tai pakalbėti iš esmės.

Pliuralistinė kultūra, kaip ji suprantama Amerikoj, reiškia tokį valstybės sankcionuotą gyvenimą, kur pripažįstamas kultūrinių reiškinių (srovių, krypčių) įvairumas, o tuo pačiu ir kiekvieno žmogaus teisė bei laisvė kurti, kaip kas išmano, taigi ir naudotis žodžio bei spaudos laisve bet kuriuo klausimu. Toji teisė apima ne tik laisvę reikšti savo pažiūras, bet ir jas skleisti, varyti propagandą, agituoti už tų pažiūrų įgyvendinimą, o taip pat laisvę kritikuoti kitų pažiūras, agituoti prieš Jas ir jas smerkti, kviesti jas boikotuoti. Viena, kas nesiderina su pliuralistinės kultūros samprata, tai agi-tavimas už smurto priemonių naudojimą savo pažiūroms įgyvendinti ar kovai prieš kitų pažiūras; tokios kovos organizavimas ar jos vykdymas. Išskyrus smurto propagavimą, pliura listinėj visuomenėj galima skelbti visokias pažiūras, galima viską peikti, smerkti, net kalbėti prieš pačią laisvę. Dėl to Amerikoj leidžiama propaguoti net komunizmą. Ir tai visai suprantama, nes apribojimas laisvės vienu kuriuo atžvilgiu reikštų pačios laisvės esmės paneigimą.

2. Pasisakymai šiuo klausimu mūsų spaudoje

V. K. minėtame straipsny stato tokį klausimą: "Kodėl mūsų mandagieji (turi galvoj "Aidų" vedamąjį. D.) visada pasiryžę atsisakyti kovos prieš dvasinę priespaudą, kai to reikalauja saloninis tonas?". Taikydamas šį klausimą "Aidams", V. K. jį tuo pačiu taiko apskritai katalikiškos ideologijos žmonėms. Tad tebūnie leista V. K-ui priminti, kaip mūsų katalikai yra tuo klausimu pasisakę, jei V. K. to jau neatsimena. Kreipiame dėmesį į A. Maceinos straipsnį "Tiesa ir teisė" (Aidai 1952, Nr. 7), L. Dambriūno — "Maritainas ir mūsų laikai" (Aidai 1955, Nr. 4-5), J. Girniaus "Liberalizmas ir krikščionybė" (knygoje "Lietuviškasis liberalizmas" 1959) ir daugelio kitų pasisakymus, kuriais buvo stipriai ginama visų sąžinės bei žodžio laisvė. Tai pačiai grupei priklauso ir dr. J. Grinius ir dėl to nėra abejonės, kad ir jis laikosi tokio pat principinio nusistatymo, kaip kiti augščiau minėtieji. Mums būtų sunku nurodyti bent keletą rimtų katalikų rašytojų, kurie būtų priešingi toms teisėms bei laisvėms, kurios paskelbtos Jungtinių Tautų žmogaus Teisės Deklaracijoj. Dėl to V. K. turėtų įrodyti savo teigimą, kad "mandagieji visada pasiryžę atsisakyti kovos prieš dvasinę priespaudą". Teigti be įrodymų labai lengva, bet nelabai garbinga.

V. K. apie pliuralizmą pasisakė šitaip: "Pliuralistai tiki visų kultūrinių pakraipų lygia moraline teise egzistuoti ir būti visuomenėje atsto-vaujamom". Puiku. Bet ar V. K. pliuralistai pripažįsta visiems teisę tas "kultūrines pakraipas" kritikuoti, jei jos kam nepatinka, prieš jas kovoti bet kuriom priemonėm, išskyrus smurtines? Jei pripažįsta, tai mūsų nuomonės sutampa. Jei ne, tai iš esmės skiriasi.

3. Kaip šis principas taikomas praktikoje — mūsų spaudoje?

Vytautas Kavolis (Marguty 1963, kovo numery) pasisako šitaip: "Kon-traversijos esmė (dėl J. Griniaus. D.) buvo klausimas, ar bet kas turi teisę iš rašytojo reikalauti, kaip jis privalo pajusti gyvenimą, ir jį smerkti, jeigu jis gyvenimą ne taip, kaip reikalaujantis, pajunta. Kontraversi-joje. . . branduolinį klausimą sudarė ši moralinė problema", čia reikia pasakyti, kad bet kokio reikalavimo, kaip kas turi pajusti gyvenimą, negali būti, nes tas pajutimas nėra toks dalykas, kuris galėtų būti kieno nors kaip nors išreikalautas. Tačiau kitas klausimas, ar kas turi teisę smerkti to jutimo išreiškimą vienokia ar kitokia literatūrine forma. Mūsų nuomone, turi, nes teisė smerkti (turinį bei formą) yra lygiai tokia pat, kaip ir teisė ką nors girti. Paneigti teisę ką nors smerkti reikštų žodžio laisvės suvaržymą, apribojimą ir tokiu apribojimu jau būtų išeinama iš demokratinės pliuralistinės visuomenės ir žengiama į to-talistinę visuomenę. Dėl to Amerikoje tokio apribojimo ir nėra. Dėl to ir dr. J. Grinius galėjo čia drąsiai savo nuomonę pareikšti.

Antras dalykas, kuris V. K-ui atrodo nesuderinamas su pliuralistinės kultūros samprata, yra dr. J. Griniaus pareiškimas, kad "lietuvių visuomenė turi teisę gintis" nuo tokių, kaip Škėmos, "laikysenų". Tuo pasakymu Grinius sugestijonuoja visuomenei boikotuoti Škėmos raštus. Bet teisė siūlyti boikotuoti, kaip ir pats boikotavimas, yra visiškai suprantama teisė demokratinėj pliuralistinėj visuomenėj. Amerikos spaudoj pvz. dažnai galima rasti pasisakymų, kad geriausia kova su nemoraliais filmais yra jų nelankymas. Amerikos laikraščiuose kartais nurodoma konkrečiai, kurie filmai ar knygos yra moraliniu atžvilgiu netinkami jaunimui ar ir visiems, ir dėl to niekas nesijaudina. Marylando valstijoj kai kurios knygos įstatymu draudžiamos, nors kitose valstijose jos nedraudžiamos, pvz. Tropic of Cancer, ir dėl to niekas Marylando piliečiams nedaro priekaištų, kad jie yra pliuralistinės kultūros priešai. V. K. dr. Griniaus pasakymą, kad visuomenė turi teisę gintis, faktiškai identifikuoja su raginimu naudoti smurtines priemones. Deja, tokio identifikavimo neleidžia daryti elementari logika, ir dėl to Grinių lyginti su inkvizitoriais bei Stalino enkavedistais yra daug kartų didesnis nusikaltimas pliuralistinės kultūros atžvilgiu, nei Griniaus pasakymas "visuomenė turi teisę gintis". Toks V.K. lyginimas yra tiek pat neteisingas, kaip ir jo teigimas, jog J. Grinius skelbęs, kad visuomenė turi "prievolę priimti jo paties atstovaujamas pažiūras". Čia tiek tėra logikos, kaip ir teigime, kad jeigu kas sakosi nemėgstąs raudonos paveikslo spalvos, tai tuo pačiu jis pasisakąs už mėlynąją. Maža to, V. K. labai blogos nuomonės ir apskritai apie mūsų kultūrininkus. Jis klausia: "kiek iš Kultūros Kongrese susibūrusiųjų protestuotų, jei daktaras Jonas Grinius Nepriklausomybės Aikštėje sukrautu laužą Antano Škėmos knygoms?" Toks išdidus kaltinimas kitų, to kaltinimo nieku nepagrindžiant, rodo autoriaus nesiskaitymą su žodžiais. Jis kaltina Grinių dėl smarkių žodžių vartojimo, o pats vartoja dar smarkesnius, ir ne tik prieš vieną Grinių, bet ir prieš daugelį kitų, ir nejaučia, kad tuo pačiu keliu jis yra nuėjęs daug toliau, negu J. Grinius.

4.    Brutali dogma ar brutalus žmogus?

Pagaliau pažymėtinas ir dar vienas dalykas V. K. polemikoj. Kaip kitais atvejais, taip ir dabar jis sakosi kovojąs prieš dogmatizmą, nes "dogma visada su mumis, ir visada lygiai klaidinga žmogaus atžvilgiu, visada spontaniškai brutali". Mūsų nuomone, ne dogma brutali, o žmogus gali būti brutalus ar nebrutalus, ir brutalus gali būti ne tik su dogma, bet ir be "dogmos". Tik skirtumas tarp vieno ir kito yra tas, kad pastarasis savo ^dogmos nevadina dogma. JAV-se dauguma gyventojų laikosi pvz. vienokių ar kitokių religinių dogmų, kiti ateistinių dogmų, bet tai nerodo, kad jie yra brutalūs. Taigi ne dogmos padaro žmogų brutalų, o kas kita. Dogma yra įsitikinimas, ir kovoti prieš įsitikinimų turėjimą yra juokinga ir beprasmiška. Todėl galutinė mūsų išvada yra tokia:
a)    Mūsų nuomonė pliuralistinės kultūros klausimu yra tokia, kaip ji čia Amerikoj suprantama: ji neišskiria teisės pasisakyti prieš kieno kito nuomonę, ją kritikuoti, smerkti, vadinti nepriimtina ir t.t.
b)    V. K., nepripažindamas teisės kritikuoti ar smerkti kieno kito pažiūras, išsiskiria savo pliuralistinės kultūros samprata iš kitų amerikiečių. Tačiau jis čia nėra nuoseklus. Nepripažindamas teisės Griniui smerkti Škėmą, jis pats vis dėlto naudojasi ta teise, dar smarkiau smerkdamas Grinių.

5.    Moralės ir mandagumo klausimas

Eelieka dar vienas klausimas: ar V. K. ir kiti Škėmos draugai turėjo pagrindo įsižeisti dėl J. Griniaus kritikos? Taip. Ji buvo, turbūt, gerokai subjektyvi, o, svarbiausia, ne-laiku paskelbta (tik autoriui mirusi ir rėmėsi nekrologiniu straipsniu. Turint galvoj tarpgrupinių santykių darnumo reikalingumą, dr. J. Griniaus straipsnis tam nepasitarnavo. Dėl to Škėmos draugai turėjo pagrindo protestuoti prieš Griniaus kvietimą prelegentu Kultūros Kongrese. Ir tai yra suprantama. Tik nesuprantama, kaip kieno nors subjektyvumą ir netaktą galima vadinti totalizmu ir pan. Juk tai visai skirtingi dalykai. Ir šis sąmoningas ar nesąmoningas dalykų neskyrimas ir yra tas moralinis klausimas, apie kurį V. Kavolis kalba "Margutyje", čia ir yra 1962 metų ginčo esmė. V. K., stengdamasis susidoroti su savo oponentais ir pateisinti Griniaus puolimų nekultūringumą, prikiša oponentams tesirū-pinimą mandagumu. Kaip šis straipsnis rodo, mums rūpi abu dalykai. Pirmajam (principiniam) klausimui pagal svarbumą ir šiame straipsny skirta daug daugiau vietos. Bet ir antras nėra bereikšmis, ypač kam rūpi tarpgrupinių santykių darna.
D.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai