Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ TAUTINIAI ŠOKIAI IR ANTROJI TAUTINIŲ ŠOKIŲ ŠVENTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė St. Daunys   

Visos tautos ir visais amžiais šoko, šoka ir šoks. šokis amžinai gyvas, jaunas ir nemarus visuose kontinentuose. Visos tautos ypačiai didžiuojasi savaisiais tautiniais šokiais, rodančiais liaudies sukrautus ir išsaugotus tautinės kultūros lobius. Savo spalvingaisiais tautiniais šokiais pelnytai didžiuojamės ir mes.

Kokius šokius ir kodėl vadiname tautiniais šokiais? Tautinių šokių tyrinėtojai ir puoselėtojai norėtų didelę tautinių šokių dalį vadinti liaudies šokiais: jie sukurti mūsų krašte, mūsų sodžiuose, išsivystė iš atskiros žmonių grupės pergyvenimo, surišto su kasdieniu gyvenimu, papročiais,  darbu,  apeigomis  ir   daugiau ar mažiau nusistojusia forma plito po visą kraštą, iš dalies ir kito, bet išliko nesužaloti svetimybėmis. Kiti šokiai iš kitų kraštų per dvarą į mūsų žemę atkeliavo. Iš dvaro juos pasisavino sodžius, pritaikė savitą charakterį ir sulietuvino. Tokius šokius dera vadinti tautiniais šokiais, nes jie nėra surišti su kuria apylinke ar žmonių grupe — jie yra bendri visai tautai, šokami visur ir visų. Jie irgi yra mūsų tautinės kultūros dalis. Kai šiandien anapus geležinės uždangos liaudies sąvoka sužalota ir iškreipta, abi šokių grupes vadiname bendru tautinių šokių vardu.
O kaip seni mūsų tautiniai šokiai?

Apie mūsų krašte sukurtus ir šoktus senuosius šokius rašytinio palikimo beveik nėra. Tolimoje praeityje pagarba atiduota kardui, bet ne kultūrinėm vertybėm.  Vėliau kultūrinėm vertybėm taipgi mažai domėtasi, neįvertinta folkloro svarba, pamirštas šokis. L. Jucevičius gal pirmasis 1846 m. Litwoje mini   Blezdingėlės šokį, o A. Juška dar prieš 1880 m. surašytame žodyne trumpai net nurodo, kaip Blezdingėlės šokis šokamas:   Blezdingėlę    šoka   vienos merginos su skepetaitėmis rankose. Blezdingėlę mini ir A. Kašarauskas dar prieš  1863 metus.  Blezdingėlės neaplenkė ir vyskupas Motiejus Valančius.   Palangos   Juzėje,   ašmame vakare     nuvedęs      dievobaimingąjį kriaučiuką Juzę Pandėlin, mini jaunimą šokus   Blezdingėlę,   bet  neužrašyta  Blezdingėlės   tada   dainuota daina ir neaprašytas šokis. Jei anuomet M. Valančius būtų žinojęs, kad po šimto metų rengsime tautinių šokių šventes ir senuose raštuose jieš-kosime praeities palikimo, jis kriau-čiuko   Juzės   lūpomis   būtų   plačiau prašnekęs   ne   tik   apie   Elezdingėlę, bet ir kitus anuomet šoktus šokius. Šiandien Blezdingėlės šokis laikomas seniausiu lietuvišku šokiu. Gal yra senesnių, bet mes jų nežinome, o Blezdingėlė turi rašytinį palikimą, nors tas palikimas nedidelis. Ir dabar Blezdingėlę šoka vienos merginos su nosinaitėmis rankose. Blezdingėlės elementų nėra kitų kraštų tautiniuose šokiuose. Ji ligi mūsų dienų išliko neapsikrėtusi svetimybėmis, ir. jos lėtoji dalis, išskirtinai būdinga mūsų gyvenimo būdui, gali vesti į labai tolimus laikus. Augš-taitijoj, Kupiškio apylinkėj, Blezdingėlės šokis pavadintas giesmininkų paukštelių karalienės lakštingalos vardu.

Iš svetur į mūsų kraštą atkeliavusių šokių istorija aiškesnė. Aštuonioliktojo šimtmečio pradžioje Paryžiuje sukurtas kadrilis per Skandinavų kraštus Lietuvą pasiekė to paties šimtmečio viduryje. Kadrilinių šokių gausu mūsų tautiniuose šokiuose. Nepilnam šimtmečiui praėjus vienoje iš Dunojaus sielininkų dainų gimęs valsas greit pasiekė Lietuvą, prigijo dvaruose ir sodžiuose, bet mūsų tautiniuose šokiuose valso elementų nėra. Dar valso žydėjimo metu Čekijoj sukurta polka irgi greit pasiekė mūsų kraštą. Polkos takto įvedimas į mūsų tautinius šokius labai ryškus.

Mūsų tautiniai šokiai įvairūs. Apeiginių pėdsakų randame Sukčiaus, Mikitos, Kubilo šokiuose, darbo šokių grupei priklauso Lineliai, Rugučiai, Dobilėlis, Kalvelis, o iš pramoginių šokių ryškiausi šustas, Jonkelis, žėkelis.
Senieji šokiai pradėjo nykti devynioliktame šimtmetyje. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje senuosius šokius retai kas bešoko. Mūsų sodžiuose jau buvo įsigalėję saloniniai šokiai.

Senųjų šokių rinkimas ir propagavimas prasidėjo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Nuo 1924 m. į gimnazijas įvestos kūno kultūros pamokos, kurios palaipsniui prigijo ir pradžios mokyklose. Nuo 1926 m. Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija kas pavasarį ruošdavo kūno kultūros šventes su tautiniais šokiais. Nuo 1930 m. veikė Lietuvių Tautosakos Komisija, kurios darbą vėliau perėmė Lietuvių Tautosakos archyvas prie Lietuvos Mokslų Akademijos, Vilniuje. 1935 m. pradėtos rengti gimnazijų sporto varžybos, kurių paįvairinimui būdavo šokami ir tautiniai šokiai. Kiek vėliau gimnazijose įvestos ir tautinių šokių varžybos. 1936 m. tarptautinėje šokių šventėje Londone lietuvių tautinių šokių grupe jau stebino iš įvairių kraštų suplaukusius tautinių šokių specialistus. Prie senųjų liaudies šokių rinkimo ir populiarinimo prisidėjo Kūno Kultūros Rūmai. Su tautiniais šokiais rengtos Senovės dienos. Bendros ir visuotinės tautinių šokių šventės nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo.

Amerikos lietuvių tautinių šokių užuomazga sietina su seselės Anna Maria vardu. Ji 1925-26 m. su paruoštu tautinių šokių būreliu dalyvavo Birutės dvasios operetės pastatymuose. Mūsų tautinius šokius pradėjo populiarinti Vyt. Beliajus, Bostone atsirado O. Ivaškienės tautinių šokių grupė, o Čikagoje Ateities šokėjus suorganizavo Bruno G. Shotas. 1939 m. iš Lietuvos į JAV atsiųsta M. Baronaitė, L. Stilsonai-tės padedama, New Yorke paruošė 300 šokėjų grupę, kuri su mūsų tautiniais šokiais gražiai pasireiškė pasaulinėje parodoje New Yorke. Kelios dešimtys tautinių šokių grupių susitvėrė naujiesiems ateiviams atvykus į šį kraštą 1949-1951 metais.

Pirmosios dainų šventės pasisekimas 1956 m. paskatino rengti pirmąją tautinių šokių šventę. Bruno G. Shoto vadovaujama pirmoji tautinių šokių šventė 1957 m. vasarą Čikagoje praėjo gražiausiu pasisekimu. Dainų ir šokių šventės virto tradicija.

JAV  ir  Kanados   Lietuvių   Bendruomenių   centro    valdybos    sutarė antrąją Amerikos ir Kanados lietuvių tautinių šokių šventę rengti Čikagoje 1963 metais, šventės rengimo darbas pavestas LB Čikagos apygardos valdybai, kuri jau 1961 m. sudarė  repertuaro  komisiją  iš  Bruno G. Shoto  (pirm.), L. Braždienės, I. šilingienės ir R. Zotovienės. 1962 m. vasarą į komisiją pakviesta iš Havajų grįžusi B. Jameikienė. Daugiau kaip po metų intensyvaus darbo repertuaro komisija antrosios tautinių šokių šventės repertuarą paruošė ir išspausdino "Mūsų šokiai"  pavadintu leidiniu. Veikalas išleistas pirmosios tautinių šokių šventės lėšomis, o jo platinimas ir už jį gautos pajamos atiduotos LB Kultūros Fondui. Šokių muzikai, istorijai, choreografijai   aprašyti,   reikalingiems   figūrų brėžiniams bei iliustracijoms padaryti repertuaro komisija sudarė autoritetingą  darbo kolektyvą,   į   jį   į-traukdama   reikalingų   sričių   ekspertus. Leidinys gražus ir išliekantis. Kadangi toks šokių paruošimas yra tikrai didelis darbas, šokių aprašymus komisija ruošė taip, kad jie tiktų ne tiktai tam vienam pasirodymui šventės metu, bet pasitarnautų ir tolimesniam mūsų tautinių šokių puoselėjimui. Leidinys liks didele dovana Australijos lietuviams, kurie 1964 m. ryžtasi rengti pirmąją Australijos lietuvių tautinių šokių šventę. Repertuaro komisija atskiru leidinėliu išleido ir mokyklinio amžiaus jaunimo tautinių šokių šventės repertuarą.

Daugiau kaip vienerių metų darbą lydėjo darna, sutarimas, bendradarbiavimas. 1963 m. pradžioje tarp repertuaro komisijos ir šventės rengėjų iškilo nuomonių skirtumas, dėl kurio 1963 metų kovo mėn. pradžioje repertuaro komisija atsistatydino, šokių šventei pravesti programos vadovu pakviestas L. Sagys, kuris į darbą įsijungė gegužės pabaigoje. Vėliau sudaryta programos komisija. Per trumpą laiką nespėta visų grupių aplankyti šokių suderinimui. Tai buvo nemenkas nuostolis.
Antroji Amerikos ir Kanados lietuvių tautinių šokių šventė įvyko Čikagoje 1963 m. liepos 7 d. Ji sutraukė 7000 žiūrovų, tautinius šokius šoko arti 700 vyresniųjų šokėjų ir 4 lengvesnius šokius pašoko 320 mokyklinio jaunimo būrys. Tai vaizdus ženklas, jog eavo tautinių šokių šventes branginame ir vertiname, turime šokėjų ir žiūrovų. Tai įrodymas, jog tautinių šokių šventes ne tik pajėgiame dabar rengti, bet jas pajėgsime ir ateityje rengti.

šventės diena pradėta iškilmingomis pamaldomis šv. Kryžiaus bažnyčioje. Pamaldų metu giedojo Dainavos ansamblis ir solistas J. Vaznelis, pamaldas laikė parapijos klebonas kun. Edv. Abromaitis, pamokslą pasakė T. Jonas Borevičius, S. J. Evangelikai pamaldas turėjo Tėviškės parapijoj, kur pamaldas atlaikė kun. A. Trakis. Prie žuvusiems dėl Lietuvos laisvės paminklo padėtas vainikas. Apeigom vadovavo šaulys Šeštakauskas.

šokių šventė prasidėjo 2 vai. 30 min. Pavėlavimas buvo toks nedidelis, kad liko net nepastebėtas, šventės rengėjai pagirtini už punktualumą. Vaizdas didingas žiūrovų ir šokėjų pylimais, bet liūdnas ir nupigintas salės papuošimu. Gal dėl lėšų stokos? Tokiu atveju geriau salės vitai nepuošti, negu parodyti nu-piginimą, ypačiai kai šokių šventę stebėjo ir kitataučiai — buvo pakviesti Čikagoje akredituoti kitų kraštų konsulai ir vykusios tarptautinės pramonės parodos pavilijonų direktoriai. Tautinės vėliavos visaip sulankstytos ir sugarankštuotos. Tai jau nusilenkimas svetimybės pagundai, bet ne lietuviškos tradicijos parodymas. Dera atminti, jog tautinę vėliavą   nedera   paversti   medžiagos gabalu, reikalingu salės papuošimui. Kaip salę reikia puošti, jei jau norima puošti, galėjo priminti ir antrosios dainų šventės prisiminimas.

Šokėjų įvedimui į salę prof. VI. Jakubėnas parašė specialų maršą, šokėjų eisena pavadintą. Maršas gražus, lietuviškas, kiek skirtingas nuo tradicinio maršo. Jis pritaikytas ne kareivių žygiavimui, bet eisenai. Maršas 5-7 minučių grojimo ir pritaikytas vieningam ir nesuskaldytam J mažus būrelius šokėjų įžengimui. Programos vykdytojai pasirinko kitą kelią — kiekviena šokėjų grupė į salę ėjo savo pasirinktu būdu: vieni įėjo beveik šokdami, kiti bandė rimtu žingsniu žengti, treti visai žingsnio nesilaikė, dar kiti sudarė į-vairias figūras. Eisena nusitęsė gerą pusvalandį ir maršas buvo kartojamas eilę kartų, net nebeskiriant, kur čia jo pradžia ir kur pabaiga. Tokia eisena gal tinka gatvėse, parkuose, bet svetima salėse. Sekė Amerikos, Kanados, Lietuvos himnai ir kelios trumpos kalbos.

Po antrosios dainų šventės spaudos puslapiuose dejavom, jog kalbo3 ir himnai atėmė visą valandą laiko. Šį kartą iš kalbų ligos pagijom, bet eisenos liga susirgom. Kai šokiams prasidedant pažiūrėjom į laikrodžius, pamatėm, kad ir šį kartą oficialioji dalis nusinešė visą valandėlę.

Šventės pranešėja pakviesta filmų aktorė lietuvaitė Rūta Lee-Kilmonytė. Jos graži laikysena ir graži tartis visus sužavėjo. Ir ji liko sužavėta mūsų tautiniais šokiais, didele lietuvių minia ir šiltu priėmimu. Ji savo nuotaikas išreiškė pasakymu — pas jus atvyksiu visada, kai būsiu kviečiama, šventei rengti vykdomojo komiteto pirmininkas jai padėkojo pabučiavimu "visų vardu". Lietuviškai tradicijai gal būtų buvęs artimesni* gėlių įteikimas?

Šokių šventei grojo simfoninis orkestras, muz. Jono Zdaniaus diriguojamas. Gal tai pirmas kartas mūsg tautinių šokių švenčių istorijoj, bet pasirinkimas vykęs. Orkestras skambėjo gražiai ir jautėsi dirigento ranka. Jei 28 instrumentų orkestras būtų buvęs dar kiek padidintas, vaizdas būtų buvęs dar gražesnis.

Šokių šventės programa susidėjo iš trijų dalių. Pirmoje ir paskutinėje dalyje vyresnieji šokėjai pašoko 16 šokių, o vidurinėje dalyje mokyklinis jaunimas pašoko 4 lengvesniu* šokius. Jaunimas šoko gražiai. Tai ženklas, kiek daug darbo įdėjo šokių mokytojai ir šokėjai, besiruošdami tautinių šokių šventei. Kai kurie šokiai šioje šventėje atlikti geriau, bet visų pamiltoji Sadutė, lietuviškoji Blezdingėlė, kadrilinis šustas ir greitasis Malūnas kiek nukentėjo. Gražų įspūdį paliko mokyklinio jaunimo pasirodymas. Tai lituanistinių mokyklų auklėtiniai, ne tik iš Čikagos, bet į šventę atvykę ir iš tolesnių vietų.

šokių šventė baigta "Lietuviais esame mes gimę" ir šokėjų eisenos maršu šokėjus iš salės išlydint. Orkestras skambėjo didingai, eisenos pradžia pasigėrėtina, bet, pirmam būreliui priartėjus prie durų, kiti eisenos dalyviai išbėgiojo. Eisena liko nebaigta.

Bendrai, šokių šventę rengiant į-dėta daug darbo, nesigailėta poilsio valandų, šokių šventė pasisekė, ji liks neužmirštama žiūrovų ir šokėjų atmintyje. Kelios kritiškos pastabos nėra šventės nužeminimas. Visi daro klaidas, darome ir mes. Geriau verta jas matyti, negu tik saldžiomis panegirikomis džiaugtis.

Baigiant verta sustoti prie šventėje dalyvavusio mokyklinio jaunimo klausimo. Vyresnieji šokėjai savo pozicijas atlaikė — abiejose šventėse dalyvavo vienodas šokėjų skaičius. Mokyklinio jaunimo tarpe didelis nubyrėjimas. Pirmojoj šventėj matėme apie 800, o šioje tik 320. Pasigedom parapijinių mokyklų jaunimo. Ar jis jau nutrupėjo, o gal nebuvo kviestas ? šventę rengė Lietuvių Bendruomenė, o jos paskirtis plėstis, bet ne siaurėti. Iš tankesnio beržynėlio didesnis beržynas užauga. Mūsų visų tikslas suinteresuoti pačius jaunuosius tautiniais šokiais ir įžiebti jiems norą įsijungti į šokėjų būrelius, kurie jaunimui yra ne tik pramoga tinkamai laiką praleisti, bet ir tautinio auklėjimo židinys. Pirmosios šokių šventės patyrimas parodė, kad anas mokyklų pasirodymas buvo ne tik sėkmingas pačioje šventėje, bet to pasirodymo rezultatus matome ir šiandien — jaunųjų ansamblių atžalyne. Tai pirmosios tautinių šokių šventės vaisius. Ar neapretinom lietuviškojo jaunojo beržynėlio savo pačių rankomis?

Ir kas toliau? šventės pasisekimas rodo, jog trečią šventę rengsim. Ir jau reikia pradėti ruoštis. Vokietijoj gyvendami lyg ir tikėjom, jog su Lenciūgėliu niekada nesiskirsim, o šiandien ar tikim, kad amžinai šoksim Sadutę, Kubilą, Malūną ? Į būsimosios šventės repertuarą reikia įtraukti naujų šokių, reikia juos surasti ir paruošti. Tam pasiruošusių žmonių dar turim, nors tas jų būrelis nėra gausus. Ir tam reikia ne vienerių ir ne dvejų metų darbo. Atsisakykime mumyse pradedančios įsivyrauti klaidingos minties, kad šokių šventės rengimas pradedamas salės užsakymu.
St. Daunys





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai