Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PLUOŠTAS DOKUMENTU APIE ANTANĄ STRAZDĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS MACIŪNAS   
Kiekvienoje tautoje iškyla žmonių, kurie savo asmenybės ryškumu bei originalumu taip sugeba patraukti amžininkų dėmesį, jog giliai įsirėžia tautiečių atmintin. Mielai kartojami apie juos įvairūs spalvingi pasakojimai, dosniai jiems priskiriami visokie sąmoningi anekdotai, net ištisos legendos sukuriamos. Ilgainiui sunku darosi atskirti, kur čia tikrovė, o kur tik gražus prasimanymas.

Mūsuose panašiai yra išgarsėjęs kun. Antanas Strazdas, žmonėse išlikęs maloniniu Strazdelio vardu. Jo dainos plačiai pasklido Lietuvoje ir pateko į tautosakos rinkinius, o nemažą pluoštą pasakojimų apie Strazdą, jo gyventose apylinkėse M. Romerio, L. Didžiulienės ir kitų surašytų, J. Basanavičius paskelbė "Lietuvių Tautoje" (I 1910, p. 530-549). Iš jų gyvai vaizduojamės tą baudžiauninkų dainių, vilkintį nu-čiurusia sutana ar net paprasta kaimiška rudine ir dirbantį valstiečio darbus lauke, dainuojantį jam linksmas ir liūdnas daineles, tikrą prastų žmonių bičiulį, nekenčiantį jų skriaudėjų ponų ir nepagailintį jiems aštrių žodžių, savo elgesiu (pasakota, kad jis atvirai nesilaikęs celibato) ir grubiomis nekartą išdaigomis šokiruojantį bajoriją ir ponišką kunigiją, tad jos nemėgstamą bei persekiojamą.
Jau ir anksčiau keletą panašių Strazdo būdo bruožų buvo pateikę kun. L. Jucevičius (1841) ir kun. J. Katelė (1877), o ypač paryškino Strazdo charakteristiką jo 1819 pasiaiškinimas ("eksplikaci-ja") dvasinei vyresnybei, paskelbtas taip pat Basanavičiaus "Lietuvių Tautoje" (I p. 260-263). Tačiau tikrų biografinių duomenų nedaug teturint, Strazdas ilgainiui pasidarė kuone legendiniu asmeniu. J. Aistis (tada dar J. Kossu-Alek-sandravičius) netgi tvirtino: "Mes niekuomet negalėsime parašyti Strazdelio biografijos, kaip prancūzai negali parašyti Pranciškaus Vijono, nes ir mūsiškio ir prancūzo gyvenimai yra tarp realybės ir legendos. Galime susilaukt iš Strazdelio gyvenimo tik romano, kaip susilaukė Vi-jonas. Abiejų jų gyvenimas nustojęs realybės" (Naujoji Romuva, 1933 nr. 120). Imta nebepa-sitikėti ir išlikusiais pasakojimais apie Strazdą. J. Povilonis rašė: "Tik peržiūrėkime geriau Strazdeliui priskiriamus anekdotus, ir tuojau pamatysime, kad daugumas jų kilę klebonijose ir dvaruose. Ten galėjo rinktis tik diduomenė, tai netenka abejoti, kad ciniškieji  ar  necenzūriškieji anekdotai iš ten buvo išnešami ne lietuviškos liaudies, tik pačių dvarininkų ir jiems tarnavusių kunigų; ir ne pagarbai bei meilei sukelti, bet paversti jį vulgariu juokdariu žmonių akyse ir šviesesnėn draugijon netinkančiu žmogum. . . Žinant tų laikų lietuvių prisirišimą ir pagarbą prie jų reikalais besirūpinančio kunigo, aišku, kad bet koks Ant. Strazdelio nepadorus gyvenimas būtų atstūmęs visus ir sugriovęs juo pasitikėjimą" (J. Povilonis: Sužalotas poeto veidas — Varpai, 1943 p. 218).

Suprantama, kad toks intriguojantis asmuo turėjo traukti ir literatūros istorikų dėmesį. Deja, naujos medžiagos apie Strazdą vis stigo. J. Petruliui, 1938 drauge su K. Korsaku parengusiam platų Strazdo poezijos leidimą, vos vieną kitą naują Strazdo biografijos smulkmeną tepavyko rasti. Daugiau galimybių susidarė, atgavus Lietuvai Vilnių su jo turtingais rankraštynais. Ir štai per keletą metų Vilniaus bibliotekose ir Valstybiniame archyve besiknaisiojant, šio straipsnio autoriui pavyko rasti geroką pluoštą dokumentinės medžiagos apie Strazdą, kuri, J. Aisčio žodžius parafrazuojant, grąžina Strazdą iš legendos realybėn.

Tos medžiagos antrieji nuorašai ir bent kai kurie Vilniaus valstybiniam archyvui grąžinti nebespėti originalai buvo, 1944 išvykstant iš Lietuvos, palikti Vilniaus universiteto bibliotekoje, jcs direktoriaus rašomojo stalo stalčiuose, ir, reikia manyti, buvo ten vėliau rasti. Tačiau K. Korsakas straipsnyje "Nauji duomenys apie Strazdą" (Tiesa, 1953 IV 23, nr. 96) rašė: "Buržuaziniai istorikai, norėdami nuslėpti nuolatinius Strazdo persekiojimus, kuriuos jis patyrė iš bažnytinės vyriausybės, netyrinėjo archyvų ir nejieškojo ten žinių apie Strazdą. Tiktai tarybiniai literatūros istorikai ėmėsi tirti archyvus, jieškodami žinių apie Strazdą, ir jau atskleidė nemaža naujų duomenų." Betgi ta naujoji medžiaga, kurią Korsakas trumpai apibūdino savo straipsnyje (byla dėl eilėraščio "Pagrabas Palšio", 1828 dekano raportas apie Strazdą ir kt.), yra ta pati, kuri jau 1940-1944 buvo Vilniuje rasta ir nurašyta. Taip pat jau tada buvo rasta ir Strazdo byla su M. Harasimavičium, kuri buvo išstatyta Vilniaus universiteto bibliotekos 1953 surengtoje sukaktuvinėje Strazdo parodoje ir kuri buvusi neseniai surasta Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne (L. Vladimirovas:
Paroda A. Strazdui atminti — Tiesa, 1953 IV 23, nr. 96). Įdomu, kad ta byla pirmiau buvo ne Vilniaus universiteto bibliotekoje, bet Vilniaus valstybiniame archyve, kur ji ir buvo dar prieš 1944 surasta. Galimas dalykas, kad 1944 ne tik tos bylos nuorašas, bet ir pats originalas, nebe-spėtas archyvui grąžinti, buvo drauge .su visais Strazdo dokumentų antraisiais nuorašais paliktas Vilniaus universiteto bibliotekoje ir ten vėliau rastas.

Ne visa prieš 1944 rastoji medžiaga apie Strazdą buvo jau tada spėta nurašyti, pvz. Strazdo muštynių byla (iš pirmojo 19-tojo amžiaus dešimtmečio) su vienu bajoru, kai dar buvo Karsakiškyje. Antra vertus, po 1944 buvo rasta ir visai naujos, anksčiau nežinotos Strazdo biografinės medžiagos, kaip tai matyti iš V. Vanago ir kitų straipsnių sovietinėje lietuvių spaudoje.
1940-1944 rastosios medžiagos didžioji dalis yra suregistruota V. Biržiškos "Aleksandry-ne" (II 1963, p. 258-264), sutrauktai pateikiant paskirų dokumentų turinį. Čia juos plačiau atpasakosime.

Visų pirma, buv. Lenkų Mokslo Bičiulių draugijos bibliotekos rankraštyne buvo aptikta Vilniaus cenzūros komiteto byla ryšium su 1824 ketintu išleisti Strazdo poezijos rinkiniu. Tos bylos suradimas išaiškino mįslę, kurią literatūros istorikams buvo sudaręs Kajetonas Nezabitauskis, savo 1824 elementoriun įdėtame bibliografiniame sąraše nurodydamas, kad "Daynas arba Daynuszkas sudėtas par k. Drazdawska yr k. Ra pola 01echnawiczia bus yszduotas par kunigą W. M. Vilmika P. W. K. W. Wilniuje Drukar. K. K. Bazylionu". Rastoji byla buvo trumpai atpasakota spaudoje (V. Maciūnas: Strazdo dainos Vilniaus cenzūroje — Naujoji Lietuva, 1943 nr. 273), o patys dokumentai buvo jau parengti spaudai ir skirti 1944 numatytam, bet dėl karo sąlygų nebeišleistam V. Biržiškos 60-mečio sukaktuviniam leidiniui "Bibliotheca Lituana" (V. Maciūno straipsnio "Kunigų Strazdo ir Valmiko kova su Vilniaus cenzūra" mašinraštis dabar, kiek teko patirti, yra Kauno Centrinėje valstybinėje bibliotekoje, tad prieinamas Lietuvoje gyvenantiems istorikams). Tie dokumentai V. Biržiškos "Aleksandryne" sužymėti kaip kun. V. Valmiko dokumentai nr. 2, 10-19 (II p. 360 -361) ir kai kurie buvo pakartoti kaip A. Strazdo dokumentai nr. 37-40 (II p. 261). Tų dokumentų nuorašų šio straipsnio autorius pas save, deja, neturi.

Po karo rasta ir daugiau medžiagos iš Strazdo bylos su cenzūra, pvz. Strazdo 1824 VI 19 skundas Vilniaus   universiteto   vadovybei   ant
Vilniaus cenzūros komiteto. To skundo lietuviškas vertimas buvo paskelbtas "Literatūroje ir Mene" (1951 III 4, nr. 10), o paskui perspausdintas Strazdo raštų 1952 leidime ir kitur. Vėliau Vilniaus, Petrapilio ir Minsko archyvuose buvo rasta dar ir daugiau tos bylos dokumentų (žr. V. Vanagas: Nauja archyvinė medžiaga apie A. Strazdą — Literatūra ir Kalba, V 1961); tų dokumentų dalis buvo tie patys, kurių kiti nuorašai buvo dar karo metu rasti buv. Vilniaus Lenkų Mokslo Bičiulių draugijos bibliotekoje.

Trumpai sutraukiant, Strazdo byla su cenzūra buvo tokia. 1824 Strazdas įteikė Vilniaus cenzūros komitetui savo rankraščius: lenkišką Giesmę Rygos miestui pagerbti (Kant na poch-walę miasta Rygi), vysk. J. Giedraičiui dedikuotus lenkiškus eilėraščius (Arye pasterskie) ir lietuviškos poezijos rinkinį (Giesmes svietiškas ir šventas; ta pačia antrašte Strazdo poezijos rinkinėlis buvo išspausdintas jau 1814). Cenzūrai neleidžiant spausdinti (išspausdinta buvo tik lenkiškoji Giesmė Rygos miestui pagerbti, gavusi cenzoriaus prof. L. Borovskio 1824 VI 29 leidimą, plg. Lietuvių Tauta, I 1910. p. 363) ir atmetus pakartotinai įteiktą rankraštį, Strazdas 1827 VIII 28 pasiuntė skundą Petrapilin. Po ilgesnio biurokratinio tarpįstaiginio susirašinėjimo Vyriausias cenzūros komitetas 1828 nerado pagrindo uždrausti Strazdo rankraštį spausdinti. Vis dėlto, jis nebebuvo išspausdintas ir dingo.


Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje buvo rasta evangelikų iškelta byla ryšium su Strazdo vienu eilėraščiu. Įdomu, kad ta byla taip ilgai nebuvo mūsų istorikų aptikta, nors ji buvo įtraukta dar 19-j o amžiaus pabaigoje spausdintan Vilniaus Viešosios bibliotekos, kurią paskui perėmė vėliau įkurtasis Vilniaus universitetas, rankraščių katalogan (Opisanije rukopisnago otdielenija Vilenskoj Publičnoj Bib-lioteki, II 1897) ir atžymėta senovišku bibliotekos numeriu: B salė, 54 spinta, nr. 96. Betgi mūsų istorikai, nors jiems tas katalogas ir buvo gerai žinomas, neatkreipė į aną bylą dėmesio. Mat, nerūpestingas kataloguotojas, nepasistengęs artimiau susipažinti su byla ir pamatęs, kad tai kažkoks evangelikų skundas katalikų bažnyčios vyresnybei, trumpai drūtai parašė, kad tai byla dėl reformato perėjimo katalikų tikybon (Bumagi po dielu ob obraščeniji reformata v. r. katoličeskoe ispoviedanije, 1819 g.), o tokių bylų tada neretai pasitaikydavo.
Toje byloje yra 28 raštai; daugiausia (net 10) Upytės dekano. Paties Strazdo yra du raštai   (vienas  trumputis).  Vilniaus   konsistorijos
(t. y. diecezinės įstaigos, kuriai priklausė bažnytiniai teisminiai reikalai) raštų byloje nėra, bet jų datos ir turiniai pateikiami dekanų raportuose. Visi tie raštai, išskyrus trumpą Strazdo 1819 VI 9 raštelį ir dvi ištraukas iš evangelikų sinodo aktų (faktiškai tai tebuvo priedai prie kitų raštų), V. Biržiškos "Aleksandryne" sužymėti kaip Strazdo dokumentai nr. 3, 5-28. Dokumentas nr. 4 ten netiksliai įtrauktas, nes paties to rašto byloje nėra, o jis tik paminėtas Ceraskio 1819 II 23 rašte. Be to, įsibrovusios ten yra ir datų klaidos: nr. 12 turi būti ne 1819 VI 1, bet VII 1, ir nr. 18 — 1819 X 18, bet X 3. Taip pat klaidingai nurodyta, kad nr. 14 (Strazdo 1819 VII 10 pasiaiškinimas) J. Basanavičiaus išspausdintas "Lietuvių Tautoje": ten buvo paskelbtas visai kitas Strazdo pasiaiškinimas, kurio šioje byloje nėra.
Byla buvo tokia. Evangelikų reformatų vi-cesenjoras Mykolas Ceraskis,   sinodo   pavestas, 1818    IX 17 iš Biržų pasiuntė skundą Vilniaus vyskupijos oficiolui prel. J. Civinskiui, kad 1814 be cenzūros leidimo pas kun. misionierius išspausdintoje Strazdo (Ceraskis, žinoma, rašo: kun. Antano Drozdovskio) knygelėje esąs užgaulus (hanbiący y szkodliwy) paskvilis antrašte Palšio mirtis (šmierč Palszia), kurį Ceraskis pridedąs prie savo laiško. Lietuviškąjį originalą Ceraskis pasilaikęs: Civinskis galėtų, jei jam dėl nuorašo tikrumo kiltų abejonių, Strazdo knygelę visur rasti, nes ji paskleista tarp žmonių, kurie pritaikę gaidą gana dažnai dainuoja (...wszędzie znalešč možesz, bo rozrzucone między ludem po wszystkich nayduie się Domach, ktorą dobrawszy do niey Notę dosč często spiewaią), arba galėtų ir minėtoje spaustuvėje gauti. Ceraskis tikįs, kad nuskaustieji evangelikai gausią pilną satisfakciją ir apsaugojimą nuo katalikų kunigų tokių išsišokimų, laužančių krašto įstatymus ir paneigiančių toleranciją. Gavęs Civinskio 1818 X 2 raštą, kad tuo reikalu kreiptųsi į Vilniaus konsistoriją, Ceraskis 1819    II 23 parašė konsistorijai, drauge pasiųsdamas Strazdo knygelę (mam szczęšcie dopiero przeslač sam Autentyk tey uszczypliwey xiąžeczki w ięzyku litewskim drukowaney 1814), eilėraščio apie Palšio mirtį lenkišką vertimą ir ištrauką iš Izabelinoje (Valkavisko aps.) 1818 VII 5 tt. posėdžiavusio sinodo aktų, kurioje Ceraskiui nurodoma parašyti skundą Vilniaus diecezijos administratoriui, kad katalikų kunigai kenkia evangelikų parapijoms, traukdami žmones į savo tikybą ir skleisdami evangelikus šmeižiančius raštus.

Kad būtų aiškiau, kodėl evangelikai pasijuto įžeisti, žemiau pateikiamas anas Strazdo eilėraštis, pataisius rašybą ir fonetines tarmybes.

PAGRABAS PALŠIO

Numirė Palšis, nujojo  *
Kurs po bažnyčias lekiojo,
Duok, Dieve, pakajų,
Šiokį tokį rojų
Tam Palšiui.

Žino tai langai ir kertys,
Kurioms lekiojo jo čvertys,
Kaip sidabrą nešė
Ir šventuosius pešė
Tas Palšis.

Numirė Palšis, negyvas.
Bet kaip jis mirė, tai dyvas.
Kas buvo, tai buvo,—
Bambizas pražuvo
Ant amžių.

Jau dabar Palšis po sūdu.
Kad jo nekorė, tai cūdu.
Ne taip didis cūdas,
Kaip ledokas būdas —
Vagystės.

Bėkit, bambizai, ant grabą,
Apverkit Palšį nelabą,
Šaukdami verkite,
Rankomis plokite:
O, vei mir! O, vei mir!

------
* Vėlesniuose Strazdo poezijos leidimuose (J. Gabrio 1914, J. Petrulio 1938, A. Rimkūno 1952): nugojo. Tik L. Gineičio leidime (1957): nujojo. 1814 originale (ir A. Miluko perspausdinime 1902) yra tarminė lytis: nujaja.

Kaz. Moigis, 1845X20 siųsdamas S. Daukantui šį Strazdo eilėraštį, davė jam antraštę: "Palšis — bažnyčių vagis — bambizas" (Mede-ga S. Daukanto biografijai, 1898 p. 35). J. Basanavičiaus yra paskelbtas (Lietuvių Tauta, I 1910 p. 543) toks L. Didžiulienės užrašytas pasakojimas: "Strazdelis gerai gyvenęs su kalvinų kunigu Palšiu. Kartą jiedviem bešnekant, Palšis sakąs Strazdeliui: 'Žmonės kalba, kad tu puikias kalbas laikąs už numirusius; labai norėčiau girdėti'. 'Labai lengva, — taręs Strazdelis,
—    eik bažnyčion, grabe atsigulk, o aš, pavadinęs žmonių, tau kalbą pasakysiu'. Taip ir padaręs. Žmonėms atėjus, grabą augštai pastačius, žvakes uždegus, kunigas S. užgiedojęs 'Requiem'. Palšis akis atmerkęs; pamatęs, kas aplink dedas, taip baisiai nusigandęs, kad tuojau miręs
—    negalėjęs nei kalbos beužgirsti". To anekdoto variante, taip pat L. Didžiulienės užrašytame, nurodoma, kad Palšis gyvenęs Papilyje. Taigi pats Palšis, turbūt, nebus Strazdo pramanytas;

gal tik Palšio pavardė pagal vad. liaudies etimologijos paprotį bus žmonių kiek iškreipta.

Ceraskio pradėtoji byla riedėjo toliau, ir dėl jos buvo sugadinta nemaža popieriaus. 1819 III 15 konsistorija parašė Upytės dekanui kun. Kazimierui Pikturnai, kad Strazdas per dvi savaites pasiaiškintų dėl išspausdinto eilėraščio apie Palšio mirtį. Dekanas tą reikalavimą III 31 persiuntė Strazdui. Tuo tarpu Ceraskis IV 17 vėl parašė Vilniun, prašydamas atsakymo į savo skundą, nes turįs pranešti sinodui. Tada konsistorija V 21 liepė Upytės dekanui pranešti Ceraskiui, kad Strazdui paskirtas kitas terminas įteikti pasiaiškinimui, kurio ligi šiol neatsiuntęs. Tas konsistorijos raštas prasilenkė su Upytės dekano V 20 raportu (Vilniuje gautu V 28), kuriame jis pranešė gavęs Strazdo pasiaiškinimą ir jį pasiuntęs drauge su savo šiuo raštu. Matyti, dekano atsiųstasis Strazdo pasiaiškinimas kiek užsigulėjo kanceliarijoje, nes VI4 konsistorija vėl parašė dekanui Pikturnai, kad pareikalautų iš Strazdo pasiaiškinimo, kurio neįteikęs jau 6 savaites, ir paimtų iš jo reversą (t. y. patvirtinimo bei pasižadėjimo raštelį). Bet jau po kelių dienų, VI 9, konsistorija persiuntė atgal dekanui Strazdo pasiaiškinimą, įsakydama jį grąžinti Strazdui, išjieškoti iš jo du rublius ir dvi kapeikas variu už nepanaudojimą žyminio popieriaus tam pasiaiškinimui (za nieherbowy paper užyty po tey Explikacyi), pabaudą nusiųsti Upytės iždinei ir apie visa tai pranešti Ceraskiui. Beje, žyminio popieriaus, nustatyta didesne kaina iš valdžios perkamo, naudojimas susirašinėjime su valdžios įstaigomis buvo tam tikra valstybinių mokesčių rūšis. Žyminio popieriaus vartojimas, paplitęs 17-tame amžiuje visoje Vakarų Europoje, Rusijoje buvo įvestas 1699 caro Petro I įsakymu, ir tik jau žymiai vėliau, 1874 įstatymu, įvesti žyminiai ženklai. Taigi reikalavimas, kad Strazdas savo "eksplikaciją" rašytų ant žyminio popieriaus, nebuvo koks konsistorijos užsispyrimas, o valdžios nuostatas, ir konsistorija privalėjo jo laikytis.

Atsakydamas konsistorijai, dek. Pikturna VI 17 pranešė painformavęs, kaip buvo įsakyta, Ce-raskį, o taip pat pasiuntęs įsakymą Strazdui. Betgi tas kunigas esąs be pareigų, neturįs nuolatinės gyvenamosios vietos ir daugiausia gyvenąs Ukmergės apskrityje, todėl dekanas nesiti-kįs, kad būtų greitai surastas. (Do X. Drozdow-skiego zalecenie rowniež poslane zostalo, lecz gdy ten Kaplan obovviązkiem nigdzie niezajęty, nawet staley lokacyi žadney niema, dotego w Powiecie Wilkomirskim nayczęšciey przebywa, dlatego niespodziewam się žeby mogl bydz rych-lo znaleziony, dla powrocenia Explikacyi i uzys-kania wskazanych poszlinow).


1819 VII 1 dek. Pikturna pranešė konsistorijai, kad "eksplikaciją" buvusi grąžinta Strazdui, sutikus jį, pravažiuojantį netoli Kupiškio; iš Strazdo dekanas paėmęs reversą, kurį pridėjo prie savo raporto. Tame nerūpestingai ant popieriaus gabalo pabrėžtame ir nevisai išskaitomame VI 9 raštelyje Strazdas nurodė važiuojąs į Subatą (Kurše) gydytis, kur užtruksiąs; su tikrai strazdiška pašaipa pridėjo, kad evangelikai tegul būna kantrūs, nes marškiniai artimesni už švarką (palaidinį), mielesnė sveikata kaip. . . (neišskaitoma). (R-ku 1819 Junij 9. Na wyiez-dzie do Subocza-Niemieckiego do Dunina na Ku-racio — doszla Rekwizycia — iak dlugo mam zabawic Doktor  [. . .]  mnie išc zabrania. An: Drozdowski. B niech bedą przeto Ewangelisci Cierpliwi bo bližsza koszula aniželi Kaftan — milsze zdrowie iak [. . .].

Tame pačiame VII 1 raporte (konsistorijos gautame VII 8) dekanas nurodė, kad Strazdas reikalauto mokesčio nenusiuntęs, ir dėl jo nesą vilties, nes be pareigų ir pastovios vietos esantį sunku ir rasti, o juo labiau priversti; nebent per Ukmergės teismą, nes toje apskrityje dažniausiai laikąsis; nors Strazdas ir nepriklausąs Upytės dekanatui, bet dekanas laikąs savo pareiga pranešti Šviesiausiajam teismui (t. y. konsistorijai), kad Strazdas, kaip girdėti, gyvenąs ne pagal savo pašaukimą; dekanas girdėjęs, kad jis įšventintas Žemaičių diecezijoje, bet nežinąs, ar Strazdas turįs dimisiją ir admisiją (t. y. oficialų išleidimą iš vienos diecezijos ir priėmimą kiton), net ar kasmet gaunąs aprobatą (leidimą). Dekanas manąs, kad konsistorija turėtų Strazdą pasišaukti, ištardyti, pasiųsti į tinkamus namus, kad išklausytų priminimo apie pašaukimo pareigas ir dvasinių pamokymų, ir tuo būdu tą besivalkiojantį kunigą grąžinti į pareigos kelią. (Lecz sądzonych poszlinow X. Drozdowski nieodeslal, i niema nadziei uzyskania dlatego, že bez žadnego obowiązku i lokacyi zostaiącego, iak trudno wynalešč, tem bardiey zmusič; chyba przez Sąd Nizszy Wilkomirski, w ktorym powie-cie nayczęšciey przebywa, przynaglony bydz mo-že. Lubo pomieniony nieraz Drozdowski nie w moim Dekanacie liczy się, z powodu iednak to-czącego się interesu, noczytu ie sobie za obowiązek doniešč Sądowi przešwietnemu, že netylko iest bez mieysca i lokacyi ale nawet iak slyszę i nie-odpowiednie powolaniu swoiemu žycie provvadzi; slyszalem že iest w Dyecezyi Žmudzkiey wy-šwięcony, ale niewiem czy ma dimissę i admissę, nawet czy uzyskuie approbatę corocznie; dla za-chowania dobrego porządku wypadaloby ižby ra-czyl Sąd przešwietny, mocą praw osobišcie przed sobą przywolač, wyexaminowač, dla przypom-nienia obowiązkow stanu i wysluchania Uwag Duchownych do domu przyzvvoitego odeslač, a tem sposobem tego kaplana walęsającego się na drogę powinnošci povvrocič").

Pagaliau Strazdas 1819 VII 10 Subačiuje parašė pasiaiškinimą dėl eilėraščio apie Palšį. Jį, be jokio paaiškinamojo laiško iš Krinčino drauge su kitais raštais gautą (bez žadnego pisma do Mnie z Kryniczyna przy innych expedycyach nadeslane), dek. Pikturna VI 13 pasiuntė konsistorijai. Iš tikrųjų tai nebuvo koks Strazdo pasiaiškinimas, o tik sąmojingas ir ironizuojantis pasišaipymas iš jį skundžiančių ir tardančių. Rašydamas dainelę "Pagrabas Palšio", Strazdas nė nemanęs liesti evangelikų reformatų tikybos, o tik duoti nekaltą pramogą lietuvių liaudžiai, kuri iš pagoniškųjų laikų padavimo minėdama kažkokį nedorą, bažnyčios papuošalus vaginėjusį dievaitės Palados bonzą-kunigą, pagal savo papratimą iškreipti žodžius bonza pavadinusi bam-bizu ir davusi jam Palšio vardą, imdama jį iš pačios dievaitės. Nekartą šį pasakojimą girdėdamas, Strazdas sugalvojęs parašyti dainelę, niekinančią aną šventvagį; tad turėjęs taikytis prie prastuomenės kalbėjimo būdo ir vartoti jai žinomus išsireiškimus. Kiekvieną dainelės žodį apsvarstydamas, Strazdas neradęs nė vieno, užgaunančio evangelikus. Jei Strazdas aiškinęsis dėl žodžių bambizai ir Palšis, tai tik manydamas, kad nebent jie, kaip visoje dainelėje ypatingesni, galį įžeisti evangelikus. Senovės istorija patvirtinanti, kad pavadinimas bonza esąs paimtas iš evangelijoje aprašyto Belzebubo, o jei taip yra, tai toks protėvis nedidelę garbę teikiąs evangelikams, nes Belzebubo religija nesanti tautų teisės toleruojama.

Do Konsystorza Rzymsko-Katolickiego Wileiiskiego od Xiedza Antoniego Drozdowskiego T16maczenie się.
Piosenką pod tytulem "Pagrabas Palszia" pisząc nig-dy niemialem w mysli dotknięcia Religii Ewangelikow Reformatow: jedyny tylko w tem byl m6y zamiar, przy-shižyč się ku niewinney rozrywce prostocie Litewskiey, ktčra Tradycyą od Poganstwa pochodzącą przypominając jakiegoš niegodziwego ze sklonnošcią okradywania Ozdob Košcielnych Bonzy Kaplana Bogini Pallady, o przez zwy-czayną sobie przyware przeistoczenia sl6w, Bonzy nazy-wa Bombizem; Imie zaš biorąc od samey Bogini, daje mu Palszis. — Nieraz przeto przysluchany tey prosta-kow litewskich Historyi, postanowilem dla nich napi-sač piosenkę z pogardą rzeczonego Swietokradzcy Wier-szem; co dopelniając, musialem stosowac się do sposobu mcwienia prostotu, y umiescič wyrazy jey znajome — w Rzeczy samey každa slowo w zmienioney piosenki zosob-na rozwazajac, žadnego nieznayduję krzywdzacego, ani nawet zdaleka tykającego się Religii Ewangelik6w. — I Gdy z tych dwoch "Bombyzy, y Palszia" daje Zwierz-chnošci tlomaczenie się, to tylko samym domyslem, bo chyba one jako w caley piosence szczegulnieysze, a samey prostocie znajome, Ewangelikow obražač mogą.
Datt Roku 1819 M-ca Julii 10 Dnia z Subocza —
X. Antoni Drozdowski
N. B. Dzieje starožytne poswiadczaja, že te Nazwis-ko Bonza wziete jest od Beelzebuba w Ewangelii opi-sanego — a Ježeli tak jest, więc nie wielki przynosi honor dla Ewangelistow odzywac się do takowego Pro-toplasty; He že Religia Beelzebuba nie jest tolerowana Prawem Narodow.

Strazdo bėdos nesibaigė. VII 8 (taigi tą pačią dieną, kai gavo dek. Pikturnos VII 1 raportą su nepalankiu Strazdo apibūdinimu, konsistorija liepė dekanui (kaip matyti iš jo VII 22 raporto konsistorijai), pranešti Strazdui, kad tuoj pat pasirinktų vietą prie kurios nors bažnyčios ir imtųsi dvasinio luomo pareigų (ižby natych-miast obral mieysce przy iakimkolwiek Košciele i zająl się poslugą w kaseiwą duchownemu sta-nowi).

Netrukus, VII 25, konsistorija išsiuntinėjo Upytės, Obelių, Ukmergės ir Kupiškio dekanams raštus, kad įsakytų klebonams Strazdą, kai jis kur nors tuose dekanatuose pasirodysiąs, pristatyti savo dekanui, kad jis jį ištardytų. Kaip matyti iš Ukmergės dekano kun. Antano Žei-mevičiaus VIII 11 raporto iš Siesikų, patvirtinančio konsistorijos įsakymo gavimą, Strazdo iš-tardymui buvo nurodyti penki punktai, būtent: 1) iš kur kilęs, kur mokėsi, ar buvo dvasinėje seminarTjoje, kurioje diecezijoje ir kieno įšventintas į kunigus; 2) pareikalauti, kad visa tai įrodytų raštais, ypač, kad pateiktų dimisrą ir admisiją; 3) surinkti tiksliausias žinias apie jo elgesį; 4) iš j ieškoti iš jo du rublius ir dvi kapeikas variu ir nusiųsti Upytės dekanui, kad į-teiktų Upytės apskrities iždinei; 5) įsakyti Strazdui, kad parašytų pasiaiškinimą ant žyminio popieriaus dėl jo išspausdinto eilėraščio apie Palšio mirtį. Tai yra tie patys klausimai (kiek patrumpinti), surašyti ir žinomojoje Strazdo "eks-plikacijoje", kurią jau seniau "Lietuvių Tautoje" yra išspausdinęs J. Basanavičius (lietuviškas jos vertimas pateiktas Lietuvos Mokslų akademijos 1957 išleistoje Lietuvių literatūros istorijos chrestomatijoje, p. 306-308; iš ten čia ir imamos tos "eksplikacijos" citatos). Taigi šią bylą radus, paaiškėjo aplinkybės, pirmiau nežinotos, kodėl Strazdas turėjo aną "eksplikaciją" rašyti. Taip pat paaiškėjo pirma keistokai atrodęs reikalavimas, kad Strazdą gaudytų (jo paties eksplikacijos žodžiais betariant) kelių dekanatų klebonai. Priežastis paprasta: nežinota, kur jis gyvena, tik žinota, kad jis nuolat keliavęs tų dekanatų ribose.

Patvirtindamas konsistorijos įsakymo gavimą, dek. Pikturna VIII 15 raporte nurodė nežinąs, kur Strazdas šiuo tarpu esąs, todėl negalįs į pateiktuosius konsistorijos klausimus atsakyti; tik dėl dviejų pastarųjų klausimų paaiškino, kad reikalaujamą mokestį Strazdas jau yra įmokėjęs, o taip pat parašęs ir pakartotinį pasiaiškinimą dėl eilėraščio apie Palšį, kurį dekanas VII 13 persiuntęs Vilniun (tai pirma cituotasis Strazdo 1819 VII 10 pasiaiškinimas). Todėl aišku, kad savo "eksplikacijoje" Strazdas į du pastaruosius klausimus šiaip atsakė: "4. Kadangi turime Kristaus įsakymą: 'atiduok ciesoriaus, kas yra ciesoriaus', todėl, gavęs žinią, kad Upytės iždinėn reikia įmokėti 2 rb. ir tiek pat kapeikų, nė kiek nedelsdamas liepos mėn. 8 d. juos įteikiau Upytės dekanui kun. Pikturnai į rankas. Ar tuos pinigus jis įmokėjo, ar ne, man nežinoma. 5. Kun. Antanas Drozdovskis raštu aiškinosi konsistorijai, kuriuo tikslu jis išspausdino eiles apie Palšio mirtį, todėl kito aiškinimo nesugebės pateikti".

Kad konsistorija pakartotinai reikalavo Strazdo pasiaiškinimo dėl eilių apie Palšio mirtį, galima vėl paaiškinti dek. Pikturnos ir konsistorijos raštų prasilenkimu. Dek. Pikturnos VII 13 raštas su pridėtuoju Strazdo pasiaiškinimu buvo (kaip rodo kanceliarijos pažymėjimas ant dekano rašto) Vilniuje gautas VII 23, bet svarstytas VII 26, taigi jau vienai dienai praėjus po to, kai buvo parašytas konsistorijos įsakymas dekanams ištardyti Strazdą. (Beje, "Lietuvių Tautoje" spausdintame Strazdo "eksplikacijos" tekste konsistorijos įsakymas netiksliai datuotas: VII 23; turi būti VII 25).

Ukmergės dekanas, gavęs konsistorijos įsakymą, atsiklausė savo klebonų, bet iš jų patyrė, kad jų parapijose Strazdo niekada nėra buvę ir nesą. Apie tai dekanas ir pranešė konsistorijai savo IX 9 raportu.

Su Strazdu susitiko tik Obelių dekanas Kamajų klebonas kun. Jonas Valentinavičius, apie tai X 3 pranešęs konsistorijai. Kai Strazdas atvykęs į atlaidus Kamajų bažnyčion, kur dažnai atlikdavęs dvasinius patarnavimus, dekanas tuojau jam parodęs konsistorijos įsakymą. Perskaitęs jį, Strazdas apsipylęs ašaromis, sakydamas, kad esąs evangelikų vicesenjoro nekaltai persekiojamas (po przeczytaniu ktorego zalal się Izami, mowiąc: iž niewinie jest przesladowanym przez Vice-Seniora Košciol6w Ewangelicznych). Jis tuomet paprašęs įsakymo nuorašo ir žadėjęs vėliau duoti pasiaiškinimą. Dekanas gi nurodęs, kad parašytą pasiaiškinimą Strazdas nusiųstų Kupiškio dekanui ir pats asmeniškai pas jį nuvyktų, kaip gyvenąs tame dekanate. Bet tai nebuvę galima, nes Kupiškio dekanas kun. Smols-kis, kuris drauge esąs ir Vilniaus katedros kanauninkas, nereziduojąs savo dekanate, todėl Strazdas negalėjęs su juo pasimatyti nei savo "eksplikacijos" jam įteikti. Tuomet IX 6 Strazdas pakartotinai atvykęs pas dek. Valentinavičių ir paaiškinęs, kad reikalaujamą 2 rublių 2 kapeikų mokestį VII 8 įteikęs Upytės dekanui; be to, sakęs, kad būdamas įšventintas Žemaičių diecezijoje, iš ten gavęs dimisiją, kurios nuorašą įteikęs persiųsti diecezijos vyresnybei. Admi-sijos rašto neturėjęs, tik buvę įtraukta į diecezijos aktus ir duodamos aprobatos išpažinčių klausyti šion diecezijon persikeliantiems kunigams. Pagaliau įteikdamas užantspauduotą "eksplikaciją", pareiškęs, kad ten surašyta viskas, ko teiravosi konsistorija. (Iž będąc wyšwięco-nym na Kaplanstwo w Dyecezyi Žmudzkiey, u-zyskal z tamtąd Dymissę, ktorey Kopia zložyl dla przeslania do Zwierzchnošci Dyecezalney. Autentyk dal tylko mi do przeczytania co się tycze Admissy tey nie mial na Pismie, lecz tylko zaciągano w Actą Dyecezalne, i dawano Appro-

Antano Strazdo poezijos teksto faksimilė iš 1814 m. leidinio. (Antanas Strazdas — Raštai, Vilnius, 1952 m.)

baty, do sluchcnia Spowiedzi Kaplanom przeno-szącym się do Dyecezyi tuteyszey. Nakoniec skl d~iąc Explikacya opieczetowara, oswiadczyl iž wszystko w niey jest umieszczono o co tylko Przeswietny Konsystorz zanytuie w swoim Uka-zie). Strazdo "eksplikaciją" drauge su dimisijos nuorašu dekanas su šiuo X 3 raportu persiuntė konsistorijai.

Strazdo dimisija yra dokumentinis įrodymas, kad Strazdas yra tikrai persikėlęs iš Žemaičių diecezijos. Ji išduota Varšuvoje gyvenusio Žemaičių vyskupo Stepono Jono Giedraičio 1890 IX 15. Žemiau pateikiame jos tekstą iš dek. Valentinavičiaus patvirtinto nuorašo:
Stephanus Joannes Dux Giedroyč Dei et Apostolicae Sedis Gratia Episcopus Samogitiensis Ordinum Aquilae Albae et S-cti Stanislai Eques.
Universis et singulis quorum interest et interesse poterit, significamus et ad notitiam indubitatam deduci-mus, quod annuendo petitioni Adm. Rdni Dni Antonii Drozdowski Presbyteri Diocesis nostrae Samogitiensis ad nos factae, quatenus se ad aliam Diocesim transferre possit, facultatem Nostram Ordinar. concessimus, Eumq. ex Diocesi Nostra Samogitien. dimissimus, prosit per Praesentis hujusmodi facultatem darnus, ac Eum dimit-timus — Atestantes Ipsum Actu esse Praesbyterum riti Ordinatum nullisq. Eeclesiasticis Censuris, quantum seimus inodatum. In quorum Fidem Datt Varsaviae Die 15 Mensis 7br. Anno 1790.

Stephanus Dux Eppus.
Ludovicus Korzeniewski Can.
Livon: Notarius Curiae suae Celostudinis.
Iž kopia takowey Dimissy zgadza się z autentykiem swiadcze Dziekan Abelski Kanonik Smolen. X. J. Walen-tynowicz.
Čia aprašomojoje byloje Strazdo "eksplika-cijos" nėra, betgi jos tekstas mums žinomas, nes buvo Basanavičiaus išspausdintas iš kun. J. Katelės turėto nuorašo. Iš dek. Valentinavičiaus raporto galima gana tiksliai nustatyti jos datą, kuri ligi tol nebuvo žinoma, nes pačioje "eksplikacijoje" nepažymėta. Ją Strazdas įteikė dek. Valentinavičiui 1819 IX 6, taigi ji rašyta kiek anksčiau. Be to, dekano raporte įdomus yra nurodymas, kad Strazdas "eksplikaciją" jam įteikęs užantspauduotą. Jei dekanas būtų ją skaitęs, kažin ar būtų siuntęs ją Vilniun ir gal būtų pareikalavęs, kad Strazdas ją naujai parašytų. Mat, sąmojingoje ir ironizuojančioje Strazdo "eksplikacijoje" yra aštrių bakstelėjimų pačiai konsistorijai. Ten pvz. Strazdas rašė: "Pildžiau pareigas, kaip dera pašaukimui, bet nežinau, ar tie mano darbai yra įrašyti gyvenimo knygose. Sunkius klausimus. Šviesiausia Konsistorija, duodi išspręsti, — ką būtent kun. Drozdovskis bloga ar gera padarė. 'Durus hie est sermo' [Kieta yra ši kalba], — linkėčiau Jai, kad tai paliktų Augščiausiajam Teisėjui, kuris svarstys tiek prelatų, tiek ir eilinių dvasininkų darbus."

Toji "eksplikaciją" nepatenkino konsistorijos, nes vėl buvo parašyta ant paprasto popieriaus. Todėl IX 10 konsistorija pavedė Kupiškio dekanui kun. Smolskiui išreikalauti iš Strazdo pasiaiškinimą ant žyminio popieriaus, drauge grąžindama aną jai netinkamą "eksplikaciją". Štai todėl tos "eksplikacijos" ir nėra byloje. Savo 1819 XII 29 raporte iš Svėdasų dek. Smolskis rašė, kad konsistorija jam tos "eksplikacijos", vis dėlto, negrąžinusi. Toliau dekanas pranešė užtrukęs su raportu, negalėdamas greitomis sužinoti, kur Strazdas turįs savo pastovią gyvenamąją vietą, nes nuolat iš vienos vietos kilojąsis kiton. Dabar dekanas sužinojęs, kad Strazdas esąs dvaro kapelionu Pelyšiuose, Subačiaus parapijoje pas poną Durasevičių, Ukmergės apskrities ribų (ežių) teisėją. Dekanas pasikvietęs Strazdą pas save ir liepęs parašyti "eksplikaciją" pagal konsistorijos nurodymus. Ją ir siunčiąs su šiuo raportu, o taip pat dar Strazdo dimisiją iš Žemaičių diecezijos ir pasiaiškinimą dėl Palšio, parašytą ant žyminio popieriaus. (Nie mając zatem takowey Explikacyi z Konsystorza Sobie nadeslaney — A nadewszyst-ko nie mogąc naprędce wywiedzieč się gdzieby Xiądz Drozdowski pewną i lokalną mial Rezy-dencyą: bo prawie ustawicznie z mieysca na Mieysce przenasza się szukając sobie lokalney Rezydencyi: Musialem až dotąd przeciągnąc się z przystawieniem Mojego Rapportu. Teraz pewnie dowiedziawszy się, že X-dz Drozdowski zająl się Kapellanią Nadworną w Peliszach w Parafij Subockiej u WJPana Durasewicza Sę-dziego Granicz. Wilkomier-o — Sprowadzilem Jego do Siebie na danie Explikacyi wedlug Za-lecenia Konsystor-o Ktorą tu do tegož Rapportu Authentycznie przylączam razem z Dymissą Jegož z Dyecezyi Zmudzkiey — Takže i Expli-kacyą w Interessie Palszia na Papierze herbo-wym napisaną Konsystorzowi Dostawuje). Byloje tos antrą kartą rašytos Strazdo "eksplikacijos" nėra ir jos tekstas nežinomas.

Ir taip Ceraskio skundu pradėtoji byla ilgainiui išaugo ir net nuėjo kita kryptimi, konsistorijai iš viso susidomėjus Strazdo gyvenimu. Betgi Ceraskis nekantravo, nes jau daugiau kaip metai praėjo nuo jo pirmojo rašto eilėraščio apie Palšį bylos reikalu. Tad 1819 X 14 jis vėl rašė konsistorijai. Kun. Pikturnos VI 14 raštas nedavęs jokios satisfakcijos, nes tik pranešęs apie pabaudą Strazdui už nepanaudojimą prašymui žyminio popieriaus. Biržų sinodas buvęs nustebintas tokiu pranešimu ir pavedęs Ceras-kiui iš naujo pateikti skundą tiek ant Strazdo už visame Upytės apskrityje paskleistą paskvilį prieš evangelikų tikybą, tiek ir už jo išspausdinimą kun. misionierių spaustuvėje be cenzūros ir vyresnybės leidimo. Drauge Ceraskis ir pagrasino: jei nebūsią tinkamos satisfakcijos, turėsiąs kreiptis tuo reikalu į dvasinių reikalų ministrą. Prie savo rašto Ceraskis pridėjo atitinkamą ištrauką (datuotą 1819 VII 26) iš Biržuose posėdžiavusio evangelikų - reformatų sinodo aktų.

1820 III 13 konsistorija išsiuntinėjo raštus Kupiškio, Obelių, Ukmergės ir Upytės dekanams, kad konsistorijos sprendimu Strazdas nubaustas trimis dienomis rekolekcijų, kurias turįs atlikti savo dekano būstinėje ir jo priežiūroje. Štai Ukmergės dekano kun. A. Žeimevi-čiaus 1820 III 20 raporto, konsistorijos įsakymo gavimą patvirtinančio, ištrauka:
Ukaz Jego Imperatorskiej Mošci z Wilenskiego Rzymsko Katolickiego Duchownego Konsystorza za N 416. roku 1820. Marca 13 dnia datowany z wypisaniem postanowien:a Sądovvego Tegož Konsystorza w Lprawie za doniesieniem X-a Michala Ceraskiego vice Seniora Ewanielickich Kosciolow Reformowanych o postąpienie pravvne z X-m Antonim Drozdowskim za wydanie i roz-rzucenie w druku vvierszami Ksiąžeczki krzywdzącey Religią Ev/anielicką — Aby tenže Xiądz Drozdowski, majac wyrokiem Sądu Konaystorza wskazane sobie trzy dni Rekcllekcyi, vvraz po ogloszeniu jemu tego v/yroku rozpoczj: i odprawil vv rezydencyi Dziekana Sv/ego, i pod dozorem iego takowa Rekollekcye. Otrzymalcm dnia 15 Msca Marca roku teraz idącego . ..

Upytės dekanas Pikturna apie tokį konsistorijos sprendimą pranešė Ceraskiui, kuris tai patvirtino savo 1820 III 29 raštu. Rekolekcijas Strazdas atliko Kamajų klebonijoje, atvykęs ten 1820 IV 26, ir gavo dek. Valentinavičiaus atitinkamą pažymėjimą. (Dziekan Abelski Kanonik Smolenski Inff. Pleban Komayski daię niniey-sze moje urzędowe Swiadectwo WJX-u Antonie-mu Drozdowskiemu. Iž w skutek Dekretu Konsystorza Wilenskiego Rzymsko-Katolickiego pod datą 13 Marca R-ku 1820 za N 417 danego, przy-bywrzy do Plebanii Komayskiey w Miesiącu Aprylu dnia 26 roku idącego przykladnie odbyl trzydniową Rekolekcyą — Datt 1820 roku Ap-ryla 29 dnia — Dziekan Abelski X. Jan Walen-tynowicz). Konsistorijai, kad Strazdas atliko į-sakytąsias rekolekcijas, pranešė Kupiškio dekanas Raguvos klebonas Jurgis Zubavičius 1820 VI 14 raportu.

Ar tuo sprendimu evangelikai pasitenkino, nežinia. Gal taip; bent toje byloje susirašinėjimo daugiau nebėra.
Beje, dar 1819 VIII 8 konsistorija pareikalavo iš kun. misionierių spaustuvės Strazdo eilių originalo su cenzūros leidimu. Spaustuvės vedėjas kun. Pranciškus Petrauskas (Piotrow-ski) VIII 16 pranešė, kad negalėjęs rasti originalo, kuris bus žuvęs 1818 IX 13, valdžiai prievarta užėmus patalpas, kada ne tik žuvę svarbūs originalai, bet ir spausdinti veikalai vieni žuvę, kiti buvę sugadinti:
Raportuię — iž po scislym i pilnym tzukaniu rze-ezonego originalu znalešč niemoglem, ktory iak naypew-niey wnosząc, zaginąč musial w R-ku 1818 Septembra 13 Dnia wczasie zaboru gwaltownego przez rząd pomiesz-kan, gdzie nietylko originaly wielce wažne, ale tež dzie-la drukowane z tychže originalow, z naywiększą szko-dą, iedns poginęly, drugie podefektowane zostaly; mię-dzy ktčremi, original na smierč Palszia razem z cenzūrą, w tey nieszczęsliwey dla nas kolej, zaginąč musial.

V. Vanagas savo straipsnyje (Literatūra ir Menas, 1963 VI 8, nr. 23) rašo, kad konsistorija 1819 X 20 padariusi tokį sprendimą: "Kun. Antanas Drozdovskis nubaustas trijų dienų rekolekcijomis, o jo spausdintą ir išplatintą kūrinį, kur tik šis pasirodytų, įsakyta atiminėti ir deginti. Vilniaus misionierių spaustuvei, Vilniaus Labdarybės draugijos naudai, uždėta 50 rb. asignacijo-mis bauda už tai, kad tą kun. Drozdovskio raštą išspausdino be cenzūros." Deja, to dokumento, iš kurio pateikta ana ištrauka, čia aprašytoje byloje nėra. Kada ir kur rastas tas dokumentas, Vanago straipsnyje nėra nurodyta. Kai kurių neaiškumų betgi kelia ten nurodytoji konsistorijos sprendimo data, nes pranešimą apie Strazdo nubaudimą trijų dienų rekolekcijomis konsistorija išsiuntinėjo dekanams žymiai vėliau, 1820 II 13, o Strazdas tas rekolekcijas atliko dar vėliau — 1820 IV 29.

Ilgainiui toji Strazdo byla su evangelikais buvo pamiršta. Jos tam tikra reminiscencija gal yra kun. J. Leikaus užrašytas pasakojimas (Lietuvių Tauta, I p. 542): "Vieną kartą buvęs viešas disputas su bambizais. Kunigai, nepasitikėdami savimi, pasikvietę kun. S., prieš kurį kalvinai negalėję atsiturėti. Plačiau apie tuos disputus, kaip buvau nuo žmonių girdėjęs, pamiršau, taip pat ir vietą (ar Papilyje ar Pandėlyje)".
(Bus daugiau)

Vilnius 19 a. pradžioje (Przybylskio pieš.)



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai