Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ POLITINES VIENYBES IR STRATEGIJOS KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VACLOVAS ČIŽIŪNAS   
(Pabaiga)

5.
"Matuok savo jėgas pagal siekius" — mokė Adomas Mickevičius savo laikų jaunuomenę "Odėje jaunystei". Mėginkime perkelti šį didžiojo poeto imperatyvą mūsų laikų ir rūpesčių plotmėn. Lietuviškosios išeivijos siekiai dabarties aplinkybėse yra, arba turėtų būti, milžiniški, nes be jau minėtų politinių, kurių centre kova už Lietuvos laisvę, yra kitas, tiek pat milžiniškas, siekis: lietuvybės stiprinimas ir išlaikymas išeivijoje. Esame jau šio rašinio pradžioje kalbėję apie mūsų išeivijos širdžių, protų ir valios pastangų mobilizaciją vieningai kovai dėl tautos gyvybės, kūrybinio genijaus ir teisių gyventi laisvai nepriklausomos Lietuvos valstybės sienose. Toks visų tautinių galių sutelkimas neįmanomas be kai kurių pagrindinių sveikos tautinės bendruomenės savybių.

Bendruomeninis solidarumas turėtų būti pati pagrindinė ir visuotinė kiekvienos gyvastingos tautinės grupės savybė išeivijoje. Dr. J. Girnius labai plačiai išdėsto savo samprotavimus tautines išeivių bendruomenės ir jos narių solidarumo klausimu. Įsidėmėtini šie jo žodžiai: "Tautinė išeivių bendruomenė yra tasai pavidalas, kuriuo išeiviai lieka savo tautoje ir jai gyvena. Priklausyti tautinei bendruomenei išeivio atveju yra priklausyti pačiai tautai, esant už tėvynės. Ir juo tautinė išeivių bendruomenė yra gyvybingesnė, juo glaudžiau ji savo narius sieja su tauta krašte. Užtat atskiram asmeniui priklausymas savo tautinei bendruomenei yra tiesioginė patriotinė pareiga. Kas ryžtasi laikytis nuošaliai nuo savo tautinės bendruomenės, tas nusikalsta pačiai tautai".1

Senoji mūsų išeivija reiškė savo solidarumą, telkdamasi į savo pačių kurtąsias parapijas, draugijas ir klubus, tačiau neišvengė "atsiskyrėlių" nutrupėjimo į šalį, kaip neišvengia ir naujausioji išeivijos banga. Senosios išeivijos kultūrines ir politines pastangas silpnino griežtas ideologinis susiskaldymas, tačiau jos pagalba žengiančiai į nepriklausomą gyvenimą Lietuvai buvo labai svari ir reikšminga. Atgimusi nepriklausoma tėvynė tapo išeivijai moraliniu centru, kuris savo ruožtu buvo bemėginąs telkti pasaulyje išsisklaidžiusius išeivius ir teikti jų tautinei veiklai moralinę ir materialinę pagalbą. Įsisteigusi 1932 m. Draugija Užsienio Lietuviams Remti sušaukė 1933 m. pirmąjį pasaulio lietuvių kongresą. 105 lietuviškosios išeivijos delegatai nutarė steigti Pasaulio Lietuvių Sąjungą, kurios uždavinys buvo išugdyti ir išplėsti išeivijos ryšius su tėvynėje likusia tauta. Pagrindinis tų ryšių tikslas buvo lietuvybės išlaikymas ir stiprinimas išeivijoje, taigi tas pats, kuriam tarnauti stojo mūsų laikais įsikūrusi Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Tačiau aplinkybės, kuriose PLB įsikūrė ir veikia, yra labai skirtingos nuo tų, kuriose kūrėsi ir buvo pradėjusi veikti Pasaulio Lietuvių Sąjunga. Dėl visiems mums žinomų priežasčių ryšiai su tėvyne ir tauta visiškai negalimi civilizuoto pasaulio suprantama ir praktikuojama prasme. Tad ir PLB veiklos pobūdis žymiai sudėtingesnis už PLS, nes lietuviškoji išeivija šiuo metu negali tikėtis jokios pagalbos iš tautinės kultūros židinių tėvynėje. Atvirkščiai, PLB Lietuvių Chartos 6-jo straipsnio baigiamuoju sakiniu "Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę" kiekvienas lietuvis (taigi ir išeivijos lietuvis) įpareigojamas kovai už tautos būvį kitų tautų tarpe. Dar įsakmiau tą įpareigojimą prisiima PLB savo konstitucijos antrame perskyrime apie PLB seimą, kur 4 str. b) poskyryje skaitome: "kol tautos kamienas yra pavergtas ir Lietuvos valstybės suverenumo vykdymas sustabdytas, reiškia lietuvių tautos ryžtą būti laisvai ir nepriklausomai ir tuo reikalu daro reikiamus žygius". Tokių uždavinių senoji PLS neturėjo, nes pačios tėvynės lietuviškoji visuomenė buvo šeimininkė savo namuose ir ji buvo įsipareigojusi remti visomis tautinės kultūros gėrybėmis savąją išeiviją. Ir JAV LB įstatymuose, jų pirmojo straipsnio c) poskyryje, sakoma: "remti Lietuvos laisvinimo kovą ir tautos gelbėjimo pastangas". Kaip matome, PLB veikla, dr. J. Girniaus žodžiais tariant, "principiškai yra nukreipta į visus uždavinius, kurie lietuviškajai išeivijai turi gyvybinės reikšmės".- Nūdienės pasaulio politikos aplinkybėse kova dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės stoja lietuviškosios išeivijos akivaizdoje lygiomis su kova už tautinę gyvybę pačioje išeivijoje. Tuo esminiu faktu liudijami ir apsprendžiami nūdienės lietuviškosios išeivijos ir ją apjungiančios PLB tikslai ir uždaviniai.

"Principiškai išeiviai nėra tautos atplaiša. Jie lygiai priklauso tautai, kaip ir tie, kurie gyvena jos krašte", sako dr. J. Girnius, aptardamas išeivijos ryšį su tauta.3 Tačiau pasaulyje išsiskirsčiusiai lietuvių išeivijai esama ne mažiau pavojų, negu tautos kamienui po okupanto letena. Tie pavojai glūdi ne tik skirtingoje kultūrinėje ir ekonominėje aplinkoje, kurioje gyvena išeivija, bet ir joje pačioje, veikiamoje išcentrinių tautinio charakterio jėgų (kaip gera būtų, jei taip tvirtindamas klysčiau!). Todėl ir Lietuvių Chartoje paskelbtasis dėsnis "Tautinis solidarumas yra augščiausioji tautinė dorybė" vis dar toli gražu nėra pakankamai įsisąmonintas ir vykdomas mūsų išeivijos gyvenime ir net jos kovoje dėl Lietuvos laisvės. Gana gausūs kraštutinio individualizmo, kurį tiktų siauru personalizmu vadinti, reiškiniai vis dar ardomai veikia mūsų pastangas įvykdyti taip dažnai ir garsiai šaukiamą tautinę išeivijos vienybę, ypač jos politinę vienybę.

Vienas, iš paviršiaus smulkus, įvykis praeityje labai dažnai grįžta mano sąmonėn, kai susiduriu su tautinio solidarumo ar jo priešingybės, nesolidarumo, reiškiniais. Tai buvo 1926 m. vasaros pradžioje, kai mokslo metai Lietuvoje jau buvo baigti. Lietuvos Mokytojų Profesinės Sąjungos centro valdyba surengė s-gos narių ekskursiją į Pabaltijo Mokytojų S-gos kongresą Rygoje (tos P. M. S-gos nariu iš Lietuvos tebuvo LMPr. S-ga). Išvykstant gana gausiai mokytojų ekskursijai vienu bendru traukinio vagonu, tik Jonavą pravažiavus visuomet judrus Antanas Busilas (žinomas pedagogas ir daugelio vadovėlių autorius) pasiūlė greitomis suorganizuoti šiokį tokį chorą, nes galima buvo tikėtis reikalo padainuoti tautinių grupių pasirodymuose, kaip įprasta tokių kongresų metu. Visi ekskursijos dalyviai suprato reikalą, bet ir jautė didelę tokio improvizuoto "choro" riziką. Kadangi nemaža ekskursantų dalis buvo dainavusi įvairiuose choruose, be to, kaip mokytojai taip pat nusivokė dainos srityje, tai kelionėje iki Rygos jau buvo surepetuota kelios ano meto choruose populiarios lengvesnės 3-4 balsais dainos. Mokė ir dirigavo pats sumanytojas Antanas Busilas, žinoma, be jokio instrumento pagalbos (rodosi, kamertoną jis pats turėjo pasiėmęs). Dainavome traukinio dundesy, kaip mums atrodė, visai pakenčiamai. Tačiau daugelis mūsų vis dar linkėjo, kad to mūsų dainavimo visai neprireiktų.

Kongreso eigoje lietuvių indėlis jo programai buvo visai rimtas, kuo buvome labai patenkinti. Iškilmingoje dalyje buvo ir Brolių Kapinių žuvusiems už Latvijos laisvę kariams lankymas. Ten ypač gražiai pasirodė estų mokytojų choras, sugiedodamas tokiam atvejui taikomą giesmę. Kongresas buvo baigtas linksma vakariu Latvijos Mokytojų S-gos namuose. Jo programoje buvo koncertinė dalis ir bendri visų dalyvių šokiai. Koncerte dalyvavo tas pats estų choras, labai gerai padainavęs trejetą estų liaudies dainų, po jų latvių mok. choras ir pora kviestinių solistų. Kai priėjo eilė lietuviams, A. Busilas paaiškino, kad mūsų ekskursijoje jokio choro nesama ir kad tik kelionėje surepetuotos dainos toli gražu nesuteiks klausytojams lietuviškosios dainos grožio. Visa mokytojų publika žodžiu ir plojimais prašė rodyti tai, kas galima, nors ir netobula. Išėjome dainuoti. Trijų padainuotų dainų paskutinė buvo T. Brazio harmonizuotoji "Lėk, sakalėli". Ją vos pradėjus, kaž kuris mūsų "choro" balsas (rodos, tenorai) subliuvo "nesavais" ir sudarkė visą pradžią. Vienas mūsų dainininkų, mok. L. iš Vilkaviškio apskr., išbėgo iš mūsų tarpo, abiem rankom ausis pridengęs, ir atsistojo nuošaliau. Mūsų dirigentui dar kartą toną balsams padavus, tolimesnius bene 3 dainos posmus padainavome ne blogiau už kitas dainas. Publika negailėjo katučių. Kolegos latviai ir estai ramino mus ir gyrė pakankamai sklandų, kad ir mėgėjišką, mūsų dainavimą. Rodydami savo porą tautinių šokių, kuriuose dalyvavo latviai ir estai, taip pat dalyvaudami jų tautiniuose šokiuose, pamiršome savo dainos nesėkmę, jautėmės lygūs bendros profesinės šeimos nariai.
Nepamiršau iki šiai dienai tik to fakto, kad lietuvis kolega apleido savųjų eiles jų nesėkmėje. Prisimenu, jis mėgino aiškintis: "kad gi suklikome, surikome, tai.. .", ar pan. Šiandien, po daugelio metų nuo to įvykio, matau jį kaip labai individualų atvejį, tačiau vis dar mėginu surasti sprendimą šiai mįslei: kokia jėga ano jauno kaimiečio mokytojo dvasioje spontaniškai išjungė jį iš kolegų būrio nesėkmės atveju? Tada juk visi mes buvome lietuvių liaudies vaikai, kuriems likimas lėmė dirbti savo profesinį darbą ne ypatingai skirtingose aplinkybėse, visi dar buvome labai artimi savo profesinio pasirengimo atžvilgiu. . . ir visiems mums anuo momentu teko bendras, lygiai rizikingas ir lygiai atsakingas, uždavinys!. . . Nerandu kito atsakymo, kaip tik šį: tai būta kraštutinio egoizmo, bailiai gel-bėjusio savąjį "aš" nepatogioje padėtyje ir instinktyviai išsijungusio iš bendruomenės.

Persikeldami mintimis į mūsų išeivijos visuomenę, matysime daug atvejų, kai nesolidarumas visai lengvai "įsipilietina" toje visuomenėje visiškai paprastu "kaip kas išmano, taip save gano" principu. Kadaise gražiai dr. J. Girniaus apibūdintas personalistinis lietuvio charakteris4 tremtyje ir išeivijoje davė ir, deja, tebeduoda skaudžių gedimo pavyzdžių. To gedimo priežasčių j ieškoti vien tik liguistuose šaknų tėvynėje palikimo pergyvenimuose būtų netikslu. Menkystės bruožus buvome išsivežę jau iš tėvynės, ar vykome iš jos padangės senais emigrantų keliais ar bėgome iš jos vėliau, tremtiniais pasivadinę ir ištikimybę jai garsiai pri-siekinėdami. Tiek anais emigracijos laikais, tiek vėliausio "egzodo" metu žymiai stipriau ryškėjo šviesiosios ir tamsiosios žmogiškojo charakterio pusės, negu gyvenant normalioje savo tautos ir gimtosios žemės atmosferoje. Tremties no-madiškasis gyvenimas baigėsi emigracijoje, kuri daugeliui mūsų pasidarė lauktuoju ir išsiilgtuoju gyvenimo tęsiniu. Naujausių atvykėlių banga pamažu įsiliejo į senosios išeivijos tarpą. Ar susiliejo šios skirtingos išeivijos bangos, sunku spręsti be išsamesnių tyrinėjimų. Visumoje, mano išmanymu, nepakankamai susiliejo psichologiniu atžvilgiu. Šis klausimas išeina iš mūsų temos ribų, ir jo čia neliesime.

Esame pratę galvoti ir jausti, kad pavyzdžiai įtikinamiau veikia vaikus ir jaunimą šeimose bei mokyklose, negu žodžiai. Giliau pažvelgę į visuomeninį gyvenimą, matysime galioj ant tą patį dėsnį. Pamokymai ir priminimai išeivijos visuomeninėje santvarkoje retai veiksmingi, nes čia asmeninės ambicijos auga iki liguistumo. "Kas tu man?" dėsnis nuolat pastebimas kaip tik opiuose tautinio solidarumo reikaluose. Blogiau dar būna, kai tuo pačiu išdidumu serga inteligentai, kurių išsiskyrimas iš savos bendruomenės demoralizuoja kitus jos narius. Dažnai pastebima ir apgailima apatija visuomeniniame lietuviškosios išeivijos gyvenime nenyksta nuo to, kad spaudoje dėl to paaimanuojama. Faktas pasilieka ir toliau faktu, nes visuomenėje apsiprantama su dešimtmečiais nutrintomis bendravimo formomis, apsiprantama taip pat ir su tuo, kad kažkur visuomenės viršūnėse nesusigiedama vienybės klausimu.

Šiuo metu esame kai kurių žygių viršūnėms konsoliduoti akivaizdoje. Jei mūsų politiniai veiksniai gerai būtų pažinę tolimų savos visuomenės periferijų nuotaikas, jie būtų gal žymiai anksčiau susirūpinę tikra savitarpine vienybe, o ne deklaracijomis tos vienybės reikalu. Jei mūsų politikos veikėjai ar tie žmonės, kurie tariasi jais esą, būtų giliau susidomėję, kaip reaguoja jų atstovaujamoji ar vadovaujamoji visuomenė į ligšiolinę veiksnių vienybės stoką, jie gal būtų rimčiau susirūpinę realia vienybe ir susiklausymu. Visų lietuviškosios išeivijos kolonijų veikimas, taigi ir lėšų telkimas kultūriniams bei politiniams darbams, remiasi netaip jau gausiais idealistais, kuriems šalia lokalinių kliūčių ir neretų nesmagumų tenka dar ir nesklandumų viršūnėse aiškinimas, vertinimas ir teisinimas. Tad ir tų idealistų balso paneigimas iš veiksnių pusės būtų lygiai ir pačios visuomenės balso paneigimu. Nykstant nuoširdiems viršūnių ryšiams su visuomene, nyktų ir galimybės veiksmingiau padėti tautai jos kovoje su okupanto kėslais: likę be armijos kovos štabai jau nebeįstengtų atlikti planuojamų uždavinių. Suprantama, tuo pačiu ir visa išeivija neatliktų savo kilnios misijos.

Pereidami prie baigiamojo ir konkrečiausio mūsų temos klausimo, panagrinėsime paeiliui mūsų politinių veiksnių pozicijas, veiklos paskirtį ir pobūdį, taip pat ir reikšmę mūsų taip pageidaujamam vieningam kovos frontui. Diplomatinių Lietuvos atstovybių čia neliesime. Visiems lietuviams patriotams turi rūpėti, kad jos veiktų. Lietuvos valstybės juridinis atstovavimas yra pagrindinis jų uždavinys, kuris gal ne visur lygiai gerai atliekamas, tačiau iš esmės visiems mums labai svarbus. Jautri visuomenės parama, kartais kai kurių kritiškų pastabų lydima, yra būtina sėkmingam jau taip negausių Lietuvos diplomatinių atstovybių darbui.

Visuomeniniai, t. y. kilę iš lietuviškosios visuomenės, Lietuvos laisvinimo veiksniai yra trys: Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, kuriam tenka atstovauti politinį lietuvių tautos veidą ir valią, Lietuvos Laisvės Komitetas, atliekąs nemaža technikinio pobūdžio darbų, susietų su kova dėl mūsų tautos laisvės, ir Amerikos Lietuvių Taryba, atstovaujanti JAV lietuvių išeivijai. Visi šie politiniai organai yra svarbūs laisvosios tautos dalies kovoje dėl tėvynės laisvės, tik jų vaidmenys gal vis dar nėra pakankamai griežtai pasiskirstyti.
VLIK-as, kaip visiems mums žinoma, yra "persirgęs" savo vidinės struktūros krizę. Po nelemtų ginčų su mūsų diplomatijos šefu dėl kompetencijų, po visų ginčų dėl rezistencinės reprezentacijos ir kai kurių "disidentų" pasitraukimo, šis iš esmės vyriauisiasis mūsų politinės kovos organas palengva grįžta į savo reikiamą lygį, susigrąžindamas pasitraukusius pol. organizacijų atstovus. Kai pažvelgiame iš taip dar artimos perspektyvos į visus ginčus dėl VLIK-o atstovų sąstato ir pasitraukimus bei sugrįžimus, jaučiame, kad daug laiko ir energijos išeikvota visiškai nekūrybinei veiklai. Tiesa gali būti ir tai, kad kaikurie "pasitraukėliai" savo nedalyvavimo VLIK-e metu yra atlikę pasigėrėtinų darbų, tačiau kita nemenkesnė tiesa yra, kad visi panašūs darbai galėjo būti atlikti ir dalyvaujant VLIK-e. Argi ir anų nelemtų ginčų metu negalėjo "disidentams" ateiti į galvą mintis, kad jų laikysena VLIK-e galėjo būti tokia, kaip kiekvienos opozicijos laikysena? Ki

Paulius Jurkus   Parkas (aliejus)

taip tariant, argi negalėjo VLIK-as išlikti visas savo pirminiame ir pasipildžiusiame sąstate, nors ir su opozicija savo viduje? Argi jaunos ir dar labai "žalios" Lietuvos demokratijos metais nebuvo sektinų pavyzdžių? Juk Steigiamojo Seimo,' krikščionys demokratai savo balsais nulėmė pirmąją "Vardan Dievo Visagalio" Lietuvos konstituciją, ir dėl to fakto opozicija nesitraukė iš seimo! Ta konstitucija, kaip ir eilė kitų įstatymų, pozicijos balsais priimtų, buvo visų Lietuvos piliečių, taigi ir opozicijos žmonių, priimta ir vykdoma. Argi tremties metai jau taip giliai buvo paveikę sveiką mūsų "viršūnių" žmonių protą, kad šitokia paprasta tiesa jiems paliovė galiojusi už tėvynės ribų?

Šiuo metu VLIK-as turi visais galimais būdais vėl sujungti politines lietuvių sroves, kad tuo pačiu vėl taptų egziliniu lietuvių tautos parlamentu (ne vyriausybe, nes ją būtų galima sudaryti tik lemiamuoju momentu, jei to pareikalautų krašto laisvinimosi valanda). Mano išmanymu, politinio "tautos veido" atstovavimas šiuo metu yra iliuzinis, tik praeitimi paremtas. Tauta po tėvynės dangum formuoja savo politinį veidą ekonominės ir kultūrinės priespaudos poveikiuose, kovodama su ta priespauda. Laisvės angoje atsidūrusi tauta savo ekonomine struktūra bus monolitiškesnė ("zachvat-čiko" suubaginta), ir tik esminiai politiniai ar kultūriniai klausimai skirstys ją į kokias dvi-tris sroves ar partijas. Bet tai yra tik hipotezė, kurią gyvenimas išryškins ar atmes.

VLIK-o uždaviniai politinės kovos praktikoje niekad nemažės iki pat mūsų visų trokštamo laimingo tos kovos galo. Pasipildant VLIK-o sąstatui, uždaviniai lengviau bus vykdomi, o ir visuomenės laikysena jo atžvilgiu bus žymiai aktyvesnė.

Lietuvos Laisvės Komitetas užima ribotą, bet gana svarbų, politinės veiklos sektorių. Negausus jo rėmuose dirbąs tautiečių būrelis gali kiek intensyviau sekti mūsų tarptautinę padėtį, mūsų informacijos efektus ir spragas, rengti informacijos priemones ir aktyviau palaikyti ryšį su visais bendro likimo ir kovos sąjungininkais. Toks ryšys sėkmingai vykdomas Pavergtųjų Europos Tautų Seime. Tačiau gana nemaloniai nuteikia eilinį lietuvį patriotą, kai jis iš savosios spaudos sužino apie tariamai mokslinius Lietuvos okupanto leidinius, vaizduojančius Lietuvą, klestinčią kultūrinėje ir ekonominėje gerovėje. Informacijas apie tokius pseudomokslinius priešo veikalus savajai spaudai pateikia kuris pvz. LL Komiteto narys, baigdamas savo straipsnį priešo kėslų demaskavimu (labai plačiai vartojamu Maskvos "liokajų" terminu išsireiškiant). Informacija palieka skaitytoją negalios jausmuose. Taip ir nežinai žmogus, kas gi iš mūsų pusės daroma ar padaryta Maskvos propagandai atremti! Apmaudas ima, kai nuvoki, kad ta informacija taip ir liks laikraščio skiltyse ir tavo, skaitytojo, sugeltoje širdyje.. . Argi tokiems, kaip šių eilučių autorius, tektų imtis žygių propagandai atremti, arba mokyti už rašomųjų stalų sėdinčiuosius (ne prie švilpiančių ar staugiančių mašinų prakaite ir pavojuose stovin-čiuosius), kaip ir kuriais keliais tokia priešo propaganda turi būti atremiama?! Šis priekaištas (jei tai priekaištas, o ne skundas nelemta dalia?) gali būti taikomas visiems mūsų politiniams veiksniams ir jų nariams.

Tenka iš eilės pereiti prie Amerikos Lietuvių Tarybos. Net ir koktu imtis kalbėti apie tai, ko išvengta būtų, jei žmonių su didele gyvenimo patirtimi būtų vadovautasi gera valia ir ta pačia patirtimi. ALT iš savo esmės ir pradžios buvo ir yra JAV lietuvių piliečių politiniu balsu ir finansinių išteklių politinei akcijai teikėja. Deja, po didelių ir labai reikšmingų pradinių ALTos darbų ir žygių atėjo sustingimas, tikras suakmenėjimas senose veiklos formose. Atėjo tos veiklos krizė, kurią labai gražiai atvaizdavo A. Lingaila straipsnyje "Karaliaus Lyro palikuonys".5 To straipsnio autorius pateikė skaitytojams tris "nedovanotinus" (neatleistinus) lietuviškųjų karalių Lyrų veiksmus, dėl kurių nukentėjo Lietuvos laisvinimo kova.

Pirmas jų, kad Lietuvos okupacijos dvidešimtmečio proga kitų kelių politinių veiksnių ir PLB iniciatyva projektuotoji bendra protesto deklaracija buvo ALT laikysenos palaidota negimusi. Antras, kad audiencija pas JAV prezidentą sumenkinta dėl ALT narių nedrausmės, pavydo ir nesugebėjimo tinkamai orientuotis kiek staigiau kintančiose aplinkybėse (apie vėlesnius šmeižtus ir melus jau nekalbant). Trečias, kad eilinių organizacijos (ALT kalifornie-čių, V. Č.) narių pasišventimas išjudinti Lietuvos laisvinimo rezoliucijų bangą JAV kongrese susilaukė tos pat neigiamos reakcijos. Tai tikras "habemus consultum in te, Catilina, vehemens et grave", tačiau ar mūsų karaliai Lyrai skaitė ir savyje svarstė šiuos kaltinimus, galima paabejoti. Minėto straipsnio autorius mano, kad "Jei ir paskaitytų, mintys neprasimuštų pro savisaugos kiautą, nebent tik knietėtų atskleisti, kas drįso atplėšti dar neužgijusią opą.. .". Pridursiu: gaila, p. A. Lingaila, kad šiuos teisingus samprotavimus parašėte, kaip man atrodo, slapyvardžiu prisidengęs. ALT seniai juk ne vilkai, nesuės!.. .
Kai kas gal pasakytų: kas buvo, pamirškime, nes Amerikos Lietuvių Taryba juk atsinaujino ir atsijaunino. Reikia sutikti, kad ji atsinaujino, perstatydama kėdes ir pasikviesdama keletą jaunų žmonių. Tačiau senos vadovybės rutina ilgai dar slėgs taip mums svarbią JAV lietuvių politinę organizaciją.

Kiekvienos organizacijos vadovybės ryšiai su periferiniais vienetais ir aplamai su visuomene yra jos gyvybės ir veiksmingumo rodikliai. Kad ALT ryšiai su savąja visuomene yra netvarkoje, rodo Los Angeles ALT skyriaus konfliktas su centru. Senojo sąstato ALT iš pat pradžios šaltai reagavo į Rezoliucijų Komiteto sudarymą Los Angeles mieste ir to komiteto žygius. Prasidėjo puolimai prieš Kalifornijos ALT skyriaus veikėjus ir jų sudarytą komitetą. Prieita buvo jau prie to, kad ir pačios rezoliucijos buvo paneigtos, kaip nereikalingos, nes nieko nelaimėsiančios. Ryšiai su kitais JAV periferijoje veikiančiais skyriais ir neskyriais (tais atvejais JAV LB-nės apylinkėmis ar net paskirais asmenimis) buvo ir dar tebėra labai paprasti ir formalūs. Tų ryšių turinys: duokit aukų, išpildykit savo "kvotas", sveikinkit ir stiprinkit centro vadus "sunkioje kovoje" savo rezoliucijomis ir, gink Dieve, nesikiškit į jų veiklą, nemokykit jų!

Šia proga tektų paliesti ALT santykius su kai kuriomis ypatingos paskirties organizacijomis, galinčiomis būti geromis talkininkėmis politiniuose žygiuose. Galimas dalykas, kad tie ryšiai (jei iš viso jų esama) vargiai kitokie, negu tik popieriniai (ALT gaunamų sveikinimų ir rezoliucijų pavidale). Tebūnie čia prisimintas min. Br. Balučio taiklus pasiūlymas naujausiajai išeivijai būti "ambasadoriais" visur ten, kur lietuvių tautos vardas gali būti keliamas ir jos likiminė kova aiškinama bei ginama. Girdime gražių tokio ambasadoriavimo pavyzdžių. Tačiau labai didelė tokio asmeninio ambasadoriavimo dalis yra beveik bereikšmė žemame intelektualiniame aplinkos lygyje. Kas kita, kai organizuoti tautiečių kolektyvai mėgina sueiti į sąlytį su atitinkamomis gyvenamo miesto ar krašto institucijomis, organizacijomis ir spauda. Lietuvių buv. karių organizacijos, Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje ir kitos panašios organizacijos galėtų ir net turėtų susirasti atitinkamų JAV visuomenės junginių, su kuriais užmezgus ryšius, nors ir nenuolatinius, būtų galima "am-bssadoriauti" kolektyvo vardu. Turiu galvoje galingą Amerikos Legiono organizaciją. Savo metinėse konvencijose AL labai stipriai reikalauja aktyvesnės ir energingesnės JAV užsienio politikos. Rezoliucijose JAV vyriausybei minimas ir Rytų Europos likimas. Ryšys su Pabaltijo tautų buv. kariais ir šauliais galėtų kai ką šioje srityje paryškinti ir sustiprinti. ALT, kaip politinis JAV lietuvių veiksnys, galėtų šioje srityje atlikti "piršlio" vaidmenį, patyrinėdama galimybes "pažinčiai" ir kito pobūdžio organizacijų tarpe.

Amerikos Lietuvių Taryba yra ne kartą į-sakmiai išryškinusi savo, kaip vienintelio JAV lietuvių politinio organo, vaidmenį. Reikia sutikti ir priimti faktą, kad šio politinio organo veikla savo laiku buvo nepaprastai svarbi lietuvių tautos kovai dėl laisvės. Tačiau ALT vadovų ambicijos pasiliko senoje augštumoje, kai kūrybinė vaizduotė ir galia išseko ir neįstengė eiti su greitai kintančiomis politinėmis JAV ir pasaulio aplinkybėmis. Juk dalyvavimas JAV valdžios ir visuomenės kritikoje niekam nemeta nelojalumo šešėlio. Mūsų ALT niekur ryškiau nepasireiškė viešumoje su lietuvių tautinės grupės žodžiu JAV vidaus ir užsienio politikos klausimais. Didžiųjų žurnalų ir įtakingų spaudos organų turinyje nuolat galima užtikti tokių dalykų, dėl kurių reikėtų bent laiškais redakcijoms vienaip ar kitaip reaguoti. Šiuo metu, kaip atrodo, ALT jau turi bene du informacijos biuru, ir jie turėtų savo veiklą pateisinti.

Jei JAV vyriausybė pedantiškai ir lojaliai vykdo visus tarptautinius pašto nuostatus ir įsipareigojimus, išvežiodama ir išnešiodama savo pašto tarnautojų kojomis visokį sovietinį čia siunčiamą šlamštą, o pati nė piršto ligišiol nepajudino savo piliečių, apsunkinamų Sov. Rusijos nustatytų mokesčių už siuntinius našta, apgynimui, kam tiktų garsiai tuo reikalu prabilti? ALT vyrai ligšiol tam tikrais atvejais "iš anksto žinodavo", iš kurių žygių nieko nebus.

ALT uždaviniai be galo platūs ir svarbūs. Deja, sena rutina ALT seniems vadovams tiek sava ir taip sunkiai pakeičiama, kad vis dar tenka abejoti, ar panorės ir mokės jie prisitaikyti naujai iškilusioms aplinkybėms. Jų daug linksniuota "sunki kova" dėl Lietuvos laisvės žengia į naują etapą. Jei jau apie kovos sunkumą kalbėti, tai Waterburio lietuvių išvyka šaltą žiemos rytą į New Yorką, kad laiku atsistojus su pikietiniais plakatais priešais televizijos stoties langus, mano supratimu, jau yra tokios kovos fragmentas. Ar atsinaujinusi ir toliau nau-jintis pasiryžusi AL Taryba taps tikra politine JAV lietuvių atstove ir tribūna, parodys ateitis. Tegul tik jos dabartinis sąstatas parodo visuomenei savo gebėjimus atstovauti ir vadovauti, kartu ir vadovaujamųjų balsus išklausant. Visuomenė, kuria remiasi ir toliau remsis visi mūsų politikos ir kultūros veiksniai, yra toli gražu ne abejinga tam, kas vyksta viršūnėse. Tačiau tai, kas vyksta visuomenėje, ne taip jau atsidėjus stebima iš visuomeninės piramidės viršūnės. O stebėti reikia atsidėjus! Kai mažesnėse lietuvių kolonijose senosios tradicinės draugijos palengva tirpsta ir užsidaro, kai specialios paskirties organizacijų kur ne kur pridygsta ir vėl apmiršta, kai jau minėta liguistos ambicijos išcentrinė jėga mažina bet kurių sričių (net religinių - parapijinių) aktyvistų eiles, tai ir tos čia minimos visuomenės veidas blanksta, jos uždarumas ir pasyvumas didėja. JAV Liet. B-nės apylinkėms daugelyje vietų tenka imtis politinių uždavinių, nes senieji ALT skyriai sunyksta, paskiri ryšininkai-įgaliotiniai, į pensiją išėję ar pasenę ir pavargę, atsisako bet kokios veiklos. Kai iškyla kuris politinio pobūdžio reikalas, jį atlieka B-nės apylinkės valdybos. Jos ir ryšius su ALT palaiko, jos tautines šventes organizuoja ir aukų rinkliavas vykdo.

Ta proga prisimintinas ir prelato M. Krupavičiaus prasitarimas mažų altukų reikalu pasaulio lietuvių periferijoje. Reikia manyti, kad toks siūlymas išėjo iš vieno pačių didžiųjų PLB kūrėjų plunksnos tik polemikos įkarštyje. Skaitome Australijos lietuvių savaitraščio "Mūsų Pastogės" vedamąjį, cituotą "Nepriklausomos Lie tuvos" š. m. liepos 10 d. Str. antraštė: "Pristigome kvapo?". Mums įsidėmėtina viena vieta:
"Atbukimas ir išsekimas akivaizdus, bet kodėl? Atsakymo toli nereikia j ieškoti: nuo pat įsikūrimo Australijoje mūsų bendruomeninį ir organizacinį gyvenimą stumia vis tie patys žmonės: valdybose tie patys, suvažiavimuose tie patys, parengimuose, programose, paskaitose pakaitų beveik nėra". . . Toliau išskaičiuojami tie ir pas mus gerai pažįstami reiškiniai, apsunkinę platesnį ir veiksmingesnį visuomeninį gyvenimą. Egoizmas, užsidarymas savųjų bičiulių rateliuose ir. . . stipri išcentrinė jėga, dažnai trupinanti vos vos sukviečiamą visuomeninę talką. Tad ne altukai mūsų išeivijos periferijai reikalingi, tik tos pačios PLB apygardų, apylinkių ir seniūnijų sekcijos politiniam reikalui, jei to būtinai prireiktų. Be to, plataus pasaulio lietuviai savo politines aspiracijas ir savo medžiaginį (finansinį) įnašą adresuotų jau tik ne Amerikos Lietuvių Tarybai, bet tik VLIK-ui.

Nemalonus ir būtinai taisytinas dar vienas mūsų "išcentriškumo" reiškinys. Jau ilgokas laikas, kaip dalyje mūsų visuomenės viršūnių pastebimas gana ryškus 1941 metų birželio mėnesio įvykių vienašališkas vertinimas: ALT atsišaukimuose į JAV lietuvių visuomenę ta proga kalbama tik apie baisiąsias trėmimų dienas. Nesena istorinė tikrovė yra kita: 1941 metų birželis nėra tiktai Baisusis Birželis. Jis yra taip pat ir lietuvių tautos sukilimo mėnuo. Sukilimo, kaip galingo tautos atkirčio rusiškajam okupantui už jo padarytas skriaudas, pradėtas metais anksčiau taip pat birželio mėnesį. Taigi ir tie abu birželio mėnesiai (1940 ir 1941 m.) apima laikotarpį, kupiną labai skaudžių ir labai garbingų įvykių, minėtinų vienoje visumoje. Abu birželio mėnesiai įvykiais ir turiniu buvo baisūs, tačiau antrasis turi savyje vieną pačių didingiausių momentų tautos istorijoje. Tokį momentą nutylint ar net jo reikšmę paneigiant, rodomas nesiorientavimas istorinių įvykių vertėje, nusikalstama pačiai istorinei tiesai ir silpninamas mūsų gi pačių atsparumas ir ryžtas. Kaltiname laisvojo pasaulio didžiuosius, kad jiems stinga puolamosios dvasios, kad jų politikoje tenkinamasi defenzyvine taktika, o mūsų pačių taktika ar tikrai puolamoji?.. .
Tenka baigti prailgusius išvedžiojimus dar tokiomis pastabomis. Atrodo, kad mūsų visų kelta audra vandens stiklinėje. Naujai išrinktoji PLB Valdyba kitus penkerius metus "valdys" mus jau iš develando, Jungtinėse Valstybėse. Čia, didžiausioje ir pajėgiausioje išeivijos dalyje, toliau augs ir bręs taip dar per mažai suprastas ir pasisavintas bendruomeninis galvojimas ir veikimas. Lengviausias bendruomenės idėjai pasisavinti kelias būtų studijuojant dr. J. Girniaus knygą "Tauta ir tautinė ištikimybė". Ši knyga turi būti kiekvieno lietuvio inteligento, juo labiau LB veikėjo, lentynoje, taip pat visose lietuvių bibliotekose bei viešųjų bibliotekų lietuviškuose skyriuose. Jei šiuo metu šis veikalas jau išpirktas, LB vadovybė turi pasirūpinti nauja knygos laida. To būtų dar maža. Tektų iš viršaus paveikti visus LB vadovybių narius, kad neliktų neskaitę šios knygos. Plepių mūsų suvažiavimuose prisiklausome, posėdžiuose gana prigaištame ginčydamiesi "juridiniais kableliais", tačiau mūsų uždavinių esmė dažnai tik apgraibomis tepaliečiama. Tai mūsų lėkšto galvojimo padariniai. Ta proga primintina, kad dr. J. G. knyga būtų puiki dovana mūsų studentijai. Ir ten ji turėtų būti privalomai studijuojama; tai būtų mūsų organizuotosios studentijos garbės reikalas. Nereikėtų tada kai kam iš mūsų gražaus jaunimo klaustis savęs, kodėl jis turi būti lietuviu. LB vadovybei tektų dalį naujos laidos pavesti studentijai nemokamam pasiskirstymui tarp organizuotų vienetų.

PLB vaidmuo ir toliau, man regis, bus ne "valdymo" funkcijose, jei ir kiek PLB imsis politikos, bet pastangose suvesti visus veiksnius prie aiškiau nusistatytų politinių siekių ir griežčiau pasiskirstytų pareigų. PLB rūpinasi ir rūpinsis toliau, kad kovai už Lietuvos laisvę nestigtų nieko, ypač lėšų. PLB palieka ir toliau paliks politinės kovos techniką atitinkamiems politiniams veiksniams, gal tik siūlydama kartas nuo karto pasiremti ir kitais asmenimis, neįeinančiais į politinių veiksnių kadrus, bet iš praeities žinomais buv. mūsų diplomatais ar politikos praktikais. Tačiau mūsų išeiviškoje tikrovėje plačiai suprasti kultūriniai, net ir religiniai reikalai, k. a. lietuvių šventovės Vašingtone, gali ir kartais turi būti siejami su politika. Tad kovos dėl tautos laisvės strategiją planuojant, PLB ir paskirų kraštų LB gali ir turi turėti svarų žodį. Kai Lietuvos laisvės byla tariamai išstumta iš pasaulio politinės viešumos, tai ta mūsų byla gali būti sprendžiama ir Kuboje, ir visuose pasaulio kontinentuose, ir ypač JAV visuomenės opinijoje. Ši aplinkybė tik dar ryškiau pabrėžia visos išeivijos, kartu su ja ir PLB, politinį vaidmenį tautos kovoje dėl laisvės ir nepriklausomybės.

Gyvenimo realybėje iškyla visiems mums imperatyvas: turime matuoti savo jėgas pagal siekius, kurie tikrai dideli. Atvirkščiai elgdamiesi, t. y. matuodami siekius pagal jėgas, mes nepateisintume savo misijos tautos kamieno atžvilgiu.
 
Verčiant bėdas ant veiksnių, nereikia pamiršti ir kiekvieno iš mūsų individualaus įnašo. Mušdamiesi į krūtinę, prisipažinkime: rėkdami ant kitų, patys dažnai nė piršto nepajudiname. O kad individualios pastangos gali daug atlikti, rodo nors ir šie keli pavyzdžiai: Sibiro lietuvaičių maldaknygės paskleidimas po įvairius kraštus, Armonienės "Palik ašaras Maskvoje" išleidimas ispanų ir portugalų kalbomis tūkstančiais egzempliorių, St. Zobarsko leidiniai anglų kalba, iš dalies Lituanus ir k. Tai iš tikrųjų reikšmingi darbai.

Tad ir mūsų jėgos turi būti stiprinamos pasitempiant savyje ir atsijauninant priaugančių kartų dėka. Kaip sėkmingai jungti jaunimą į musų kovos gretas — atskira tema, išeinanti iš šio rašinio ribų.

Tikėkime, kad jau artimoje ateityje mokėsime jungti visas savo jėgas ir gerą valią, kad nereikėtų nei vieniems rėkti, nei kitiems bėgti šalin iš talkos, kad tik tuo būdu įsikūnytų didysis Kudirkos šauksmas VARDAN TOS LIETUVOS VIENYBĖ TEŽYDI!

1.    Tauta ir tautinė ištikimybė, 166 p.
2.    Ibid., 195 p.
3.    Ibid., 205 p.
4.    Lietuviškojo charakterio problema.  Atspaudas iš "žiburių" 1947 m., 11 p.
5.    "Aidai", 1963 m. nr. 5, 185-188 pp.

Georges  Braque  († 1963. IX.)   Studija
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai