Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VIENYBĖS SVARSTYMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A.M. V.V.   
Rugpjūčio 20 - 24 dienomis tėvų pranciškonų globojamų vasarotojų aplinkoje Kennebunkporte, Me., Lietuvių Fronto Bičiuliai suorganizavo studijų savaitę vienybės tema: politinė vienybė, kultūrinė vienybė, kartų vienybė. Kiekvienam vienybės aspektui svarstyti buvo sudaryti atskiri branduoliai. Politinei vienybei: V. Vaitiekūnas, A. Vasaitis, dr. A. Musteikis. Kultūrinei — dr. J. Girnius, dr. A. Salys, dr. A. Klimas. Kartų — dr. A. Musteikis, J. Gailiušytė, dr. A. Jurkus, J. Rygelis. šioks grupinis dalykų svarstymas naudingas tuo, kad su tema arčiau susipažįsta keli asmens, kurių pasisakymai plačiau atskleidžia temos niuansus auditorijai ir ją įgalina vaisingiau svarstymuose reikštis. Visų vienybės aspektų svarstymai susilaukė gyvo dalyvių dėmesio.

Vykstant tarp Vliko organizacijų, Talkos organizacijų, LFB-LDF ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos atstovų pasitarimams sudaryti bendrą jungtinį Lietuvos laisvinimui vadovauti organą, buvo rasta tikslinga Lietuvos laisvinimo organizacinio vieningumo klausimas iš politinės vienybės svarstymų išjungti, pasitenkinus konstatavimu, kad tie konso-lidaciniai pasitarimai tuo tarpu eina pozityvia linkme, ir palinkėjus, kad jie baigtųsi tikrai realia ir visuotine konsolidacija. Patys politinės vienybės svarstymai faktiškai ribojosi pasisakymais dėl Lietuvos pilietybės vaidmens, Lietuvos laisvinimo darbų vieningumo ir bendravimo su okup. Lietuva.

Pilietybe — valstybinio suverenumo išraiška
Buvo pripažinta, kad Lietuvos pilietybė kaip Lietuvos valstybinės nepriklausomybės išraiška asmens atžvilgiu įgalina, gaunant kitų valstybių vizas Lietuvos pasui, kiekvieną kartą atnaujinti Lietuvos valstybinius santykius su atitinkama valstybe, šioks atnaujinimas, kai Maskva nuolat ir kiekviena proga stengiasi pasaulį įtikinti, kad Lietuvos valstybės nebėra, o tėra LTSR su USSR pilietybė. Lietuvai yra didžiai reikšmingas aktas. Buvo konstatuota, kad suvereninė nepriklausoma Lietuva tebėra gyva ne tik Lietuvos pasiuntinybėse, bet ir kiekviename Lietuvos pilietyje, ir kad netgi tos valstybės, kur Lietuvos pasiuntinybių nebėra, pripažindamos Lietuvos pilietybę ir vizuodamos Lietuvos pasus, pripažįsta ir pratęsia Lietuvos valstybinę egzistenciją. Taip pat buvo konstatuota, kad, nors už Lietuvą kalbėti ir dėl Lietuvos kovoti gali kiekvienas lietuvis ir kiekvienas laisvę gerbiąs žmogus, Lietuvos valstybės vardu kalbėti ir kovoti tegali Lietuvos pilietis, kaip Lietuvos valstybinio suverenumo kontinuitetas. Todėl buvo pripažintas rimtas pagrindas perspėti ir prašyti tuos lietuvius, kurie tebėra Lietuvos piliečiai, kad jie be rimtos priežasties šio savo status neatsižadėtų, nes juose ir per juos tebėra gyvas Lietuvos valstybinis suverenumas.

Ar keltina Lietuvos byla be tikrumo pozityvaus sprendimo?

Svarstant Lietuvos laisvės darbų vieningumą,   išryškėjo   du   dalykai:
a)    tuo tarpu nėra vilties pasiekti visų Lietuvos laisvinimo veiksnių, į-imant   ir   diplomatus,   apsijungimo,
b)    pats savaime Lietuvos laisvinimo organizacinis vieningumas dar negarantuoja veiklos vieningumo. Pvz. ALT prezidiumo dalis yra už akciją JAV kongrese, kad jis spaustų vyriausybę   kelti   Baltijos   valstybių bylą Jungtinėse Tautose, bet kita dalis yra prieš tokią akciją.
Nevieningumas Lietuvos laisvinimo veiklos srityje eina iš skirtingų prielaidų dėl galimų padarinių. Vieni galvoja, kad Lietuvos bylai yra naudinga būti keliamai tarptautinėse institucijose ir konferencijose ir tais atvejais, kai nėra aiškesnės perspektyvos tikėtis palankaus sprendimo, nes pats toks bylos kėlimas jau rodytų Sovietų Sąjungos užgrobimų netikrumą ir esamos padėties nenormalumą, ir griautų Kremliaus siekimus pripratinti pasaulį esamą padėtį priimti kaip normalią ir galutinę. Tačiau šiam priešingas galvojimas argumentuoja, kad Lietuvos (taip pat Latvijos ir Estijos) bylos kėlimas tik dėl kėlimo yra rizikingas, nes gali kaip tik vesti į tai, ko Maskva siekia — esamos padėties pripažinimą, atseit, gali, kaip sakoma, vilką iš miško iššaukti. Svarstymuose vieningai pasisakyta už pirmąjį galvojimą, nes, tikrumo belaukiant, pasaulis gali Baltijos valstybių bylą tylomis "nurašyti". Tačiau nerasta būdo, kaip sukurti toks laisvajame pasaulyje Lietuvos reikalų autoritetas, kurio sprendimas Lietuvos laisvinimo darbų srityje būtų visų veiksnių vieningai vykdomas.

Už bendravimą, prieš kolaboravimą
Laisvųjų lietuvių bendravime su okup. Lietuva yra daug nesiorienta-vimo. Iš vienos pusės, išeivijos tautinis instinktas bendrauti su savo tautiniu kamienu ir tuo gaivinti savo dvasinį, kultūrinį ir tautinį tapatumą savaime lenkia išeiviją į ko glaudesnį bendravimą. Iš antros pusės, okupantui labai maga ir rūpi šį išeivijos bendravimo su savu tautiniu kamienu natūralų polinkį pajungti savo interesų tarnybai, bendravimą paverčiant kolaboravimu. (Okupanto kolaborantas kaip priešybė okupanto rezistentui atsirado antrojo pasaulinio karo metais). Okupanto užmačias bendravimą paversti kolaboravimu lengvina laisvės kovos nusitęsimas. Vietoj rezistencinio jautrumo okupanto atžvilgiu atsiranda abejingumas pačiam kolaboravimui su okupantu. Nuslysti nuo bendravimo su savo tauta į kolaboravimą su okupantu ypač lengva, nes laisvųjų lietuvių kova su okupantu dėl Lietuvos laisvės neturi išorinių karo padėties požymių, ir todėl riba tarp bendravimo ir kolaboravimo kartais yra labai neryški. Okupantas ir jo kolaborantai šį neryškumą ypač pikt-naudoja. Vis dėlto ir šio piktnaudžiavimo akivaizdoje nebūtų tikslinga patį bendravimą  aprėžti  išimtimis ar bandyti jo visai atsisakyti. Faktiškai išeivijos bendravimui su okupuota Lietuva yra gana apstu galimybių šiapus kolaboravimo ribos, tik Lietuvos laisvinimo veiksniai turėtų išeivijai autoritetingai tą ribą paaiškinti. Kiekvienu konkrečiu atveju tą ribą turi žymėti klausimas, ar tai bus okup. Lietuvos ir išeivijos, ar okupanto ir jo siekimų labui ?

Lyg įvadas laisvųjų lietuvių bendravimui su okup. Lietuva svarstyti buvo apžvelgta faktinė padėtis okup. Lietuvoje.

Vienybės idealas ir laisvės tikrovė
Nors kultūroje bendras vienybės variklis neįmanomas, vis dėlto yra įmanoma vienybės idealą derinti su laisvės tikrove. Praktiškai šioks susiderinimas turėtų reikštis pirmiausia pačiuose kultūrininkuose savitarpine žmogiškąja pagarba, neatsižvelgiant į pasaulėžiūrines ar kitas skirtybes, šioks susiderinimas, aišku, nebus įmanomas be elementarios pagarbos tiesai, be susiturėjimo nuo šmeižiančio žodžio. Šioks susiderinimas tarp vienybės idealo ir laisvės tikrovės taip pat privalo mūsų visų vienodo atvirumo visiems kūrybos laimėjimams, tiek savųjų, tiek nesavųjų. Kiekvienas kultūrinis laimėjimas yra visų laimėjimas.

Niekas taip kultūrinės vienybės neardo, kaip neobjektyvios kritikos pastangos monopolizuoti išmintį ir suniekinti kritikuojamąjį, arba polemikoje nenusivokimas savo kompetencijos ribų ir pikta neišmonė vietoj geros valios. Labai dažnas nusidėjimas kultūrinei vienybei eina ir iš to, kad tas ar kitas poelgis apibendrinamas kaip mastas asmens vertei žymėti, arba vieno ar kito veikėjo žodžiai ar darbai apibendrinami kaip mastas visai jo grupei vertinti. Nevalia išleisti iš akių taisyklės, kad kiekvienas žmogus yra daugiau kas, nei jo atskiras veiksmas ar net jo darbų tam tikro laiko visuma, nes tik mirtis žmogų galutinai atbaigia.

Kultūriniame gyvenime pasigesta ir organizacinio vieningumo. Nėra bendros nei teatralų, nei dailininkų organizacijos. Rašytojų draugija faktiškai taip pat nevieninga. Jaunieji intelektualai kažkaip negližuojami. Kultūros kongresas juos aplenkė. Pro fesorių draugija ribojasi veik vienais veteranais ir yra atitrūkusi nuo jaunųjų profesorių. Lituanistikos institutas tyliai miega, jaunųjų neįsileidžia ir nėra kas "jį pabudintų iš saldaus miegelio". Kultūros Fondas sunykęs, nes vadinamas Milijoninis Fondas lėšas telkia tik ateičiai, kai lėšų verkte verkia dabartis. (Dauguma pasisakiusių tačiau palaike dr. Razmos mintį, kad yra būtina sukurti kultūros reikalams pastovus lėšų šaltinis, užuot pastoviai elgetavu* kiekvienam atskiram kultūriniam sumanymui vykdyti. Be pastovaus lėšų šaltinio neįmanomas joks kultūrinės veiklos planavimas).

Kultūrinei vienybei praktiškai vykdyti dailininkai turėtų suorganizuoti bendrą reprezentacinę savo darbų parodą; visos literatūrines premijos turėtų būti apjungtos į vieną stambią reprezentacinę premiją; o visos kultūrinės organizacijos, apsijungusios Kultūros Kongrese, turėtų sutarti bent keleriems metams į priekį bendrą kultūrines veiklos planą.

Kartų  vienybe   kultūrų  skirtybėje
Nors kartų bendravimo ргосеза» skirtingų kultūrų sankryžoje mūsų spaudoj ir įvairiuose susirinkimuose jau daug kartų yra lukštentas, tačiau klausimo aktualumas ir kom-plikuotumas vėl ir vėl grąžina jį dienotvarkėm LFB studijų pastarieji svarstymai paryškino, kad skirtingų kultūrų sankryžoje naujosios kultūros turiniui ir formai prisiimti daug  daugiau lemia pasirinkimo laisve ir subtilios sankcijos, nei brutali prievarta. Todėl tėvų kultūrai paveldėti mūsų jaunoji karta taip pat privalo labai subtilaus to paveldėjimo būdo. Senasis tradicinis būdas, atremtas vyresniųjų autoritetu ir pabrė-žiąs jų pasiaukojimą savajai kultūrai ugdyti, jaunojoj kartoj tik labai silpną atgarsį tegali rasti. Mes turime jieškoti naujų kelių, grįstų naujausiais pedagogikos patyrimais. Mes privalome savo kultūrinio elito, kuris, tarsi sprogstančių atomų neregimi spinduliai, prasiskvertų pro skirtingų kultūrų sankryžos barikadas 1 jaunimo dvasią ir pažadintų joje tėvų kultūros alkį. Tik savo laisvu apsisprendimu paveldėta tėvų kultūra bus nuoširdžiai jaunosios kartos puoselėjama ir praturtinama naujais kūrybiniais laimėjimais.

Tačiau buvo taip pat pasisakymų už autoriteto svarbą jaunosios kartos apsisprendimui tėvų kultūros atžvilgiu, ir ypatingai buvo pabrėžtas reikalas duoti jaunajai kartai teisingą gyvenžiūrą. Savo ruožtu jaunosios kartos atstovai problemos svarstymą iliustravo savo pačių patyrimo konkrečiais duomenimis.

Dviejų sukakčių paraštėje

Į vienybės svarstymus buvo įterptos ir dvi sukaktys: 1863 metų sukilimo šimtmečio sukaktis ir mūsų literatūros vieno iškiliausiųjų kūrėjų — V. Mykolaičio-Putino 70 metų amžiaus sukaktis.

1863 metų sukilimą vaizdžiai apžvelgė A. Mažiulis, prasmingai palygindamas jo kai kuriuos reiškinius su atitinkamais kitų sukilimų reiškiniais. Jis taip pat pateikė būdingų duomenų apie 1863 sukilėlius, Muravjovo ištremtus į Samaros guberniją. Tokių tremtinių ten buvę apie 1000. Kadangi daugiausia buvę vyrai ir jiems buvo griežčiausiai užginta pasirodyti Lietuvoje, tai jie, vengdami vesti ruses, atkeliaudavę į Estiją ar Latviją ir ten išsikviesdavę iš savo apylinkių sau lietuvaites. Tik tuo būdu jie galėjo kurti lietuvišką šeimą. Apie 1906 metus, daugumoj jau antroji tremtinių karta, net iš caro valdžios išspaudė leidimą savo vaikams steigti lietuvišką mokyklą. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, daugelio tų tremtinių vaikai ar vaikaičiai sugrįžo į savo tėvų ar senelių sodybas.

Sukilimo sukakties minėjimas baigtas įspūdinga žvakių procesija į Liurdo grotą, Sibiro lietuvaičių malda (kun. K. Balčys) ir dr. J. Girniaus pagaunančiu žodžiu apie visų — gyvųjų ir mirusiųjų — tautos kartų tarpusavinį ryšį.
V. Mykolaičio-Putino sukakties akademijoje jo kūrybos ir jo asmenybės būdinguosius bruožus spalvingai pavaizdavo S. Santvaras, pažymėdamas, kad sukaktuvininkas, nepaisant amžiaus naštos, tebėra kūrybinio pajėgumo augštumoje. Jaunimas — moksleivė A. Masilionytė ir studentė I. Sandanavičiūtė — patraukliai padeklamavo sukaktuvininko poezijos.

Post scrtptum
Vienybės svarstymuose ir sukakčių minėjimuose dalyvavo tarp 40 ir 100 LF bičiulių ir tėvų pranciškonų globojamų vasarotojų. Tai jau septintoji iš eilės JAV ir Kanados LFB studijų ir poilsio savaitė. Šių savaičių pagrindinis uždavinys yra skatinti minties gajumą ir sprogdinti negalvojimo rutiną. Negalvojimo nuotaika arba minties paviršutiniškumas gundo rezignuoti prieš ilgėlesnį straipsnį, ypač prieš kietesnę knygą. Ir blogiausia, kad ši nuotaika yra tarsi liūnas, kuriame, kaip toj Jurgio Jankaus "Velnio baloj", be ženklo nuskęsta nevieno tautiečio ir Lietuvos laisvės atgavimo ir savo bei savųjų vaikų lietuvybės išlikimo siekimai. Studijų savaičių svarstymai yra tarsi enzimai gyvosios minties fermentacijai. Džiugu, kad šiuose svarstymuose vieningai reiškiasi kartų bendravimas ir bendradarbiavimas. Studijų dienoms rūpestingai vadovavo dr. Br. Radzivanas iš New Yor-ko.
A.M. V.V.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai