Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NOBELIO LAUREATAS GIORGOS SEFERIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. V.   

Šiemet Nobelio literatūros premiją gavo graikas Giorgos Seferis, kurio tikroji pavardė yra Seferiades. Tuo būdu per trumpą laiką panašiai pagerbtas dar vienas mažesnės tautos sūnus. Prieš pora metų Nobelio premiją gavo Andrič iš Jugoslavijos, beletristas, geras senos mokyklos pasakotojas, stiprus epo atstovas, davęs tokius veikalus kaip "Tiltas per Drinos upę" ir kitus.

Švedų atsižvelgimą j mažesniuosius kraštus reikia sveikinti. Jie daugiau dairydavosi po stambiąsias šalis — anglus, amerikiečius, vokiečius, prancūzus — jieškodami kandidatų. Išimtis buvo daroma gal tik skandinavams, — mat jie, arčiau prie namų, tad ir dažniau vainikuojami. Baltijos kraštai buvo visai ignoruojami, nors jie turėjo neprastesnių rašytojų negu kiti, — atsiminkime lietuvių Krėvę, latvių Rainį ar toje pačioje Švedijoje šiandien gyvenančią estų poetę Under. žinoma, tokius autorius reikia išvesti į pasaulį, parodyti jų veikalus, kad komisijos juos pamatytų ir įvertintų. Under buvo pristatyta Švedijos Akademijai prieš keletą metų, tačiau nepavyko. Pagaliau pati Nobelio premija vieno ar kito dar nepadaro geriausiu rašytoju. Yra susidaręs beveik sportas skaičiuoti didelius autorius, kurie tos premijos negavo, kai tuo tarpu ji buvo paskirta mažesniems. Tarp tokių didžiųjų rikiuojasi Ibsenas, Čechovas, Tolstojus, Rilke, Proust, Claudel, Unamuno, Karka, Joyce ir visas būrys kitų.

Dėl gavimo graikai Nobelio premiją galėjo gauti ir seniau, nes turėjo stiprių kūrėjų. Kai kam atrodo, kad po antikinių laikų Graikija visai buvo užgesusi meno pasaulyje. Iš tikrųjų taip nebuvo, čia galima priminti gan gausią religinę literatūrą graikų kalba. Kaip kitą pavyzdį galima nurodyti Kretą, kur 16 ir 17 amžiais buvo suklestėjusi graikų literatūra, pribaigta turkų įsiveržimo 1669 m. Rasime graikų rašytojų ir 18 amžiuje, tačiau nauji vėjai pradėjo pūsti tik su nepriklausomybės sąjūdžio epocha 19 amžiuje. Daug padėjo, kai rašytojai palinko į žmonių kalbą, užuot žiūrėję į klasikinį pasaulį. Vis dėlto 19 amžius dar nepaliko pranokstančių vardų, nors kai kurie autoriai, kaip Rhan-gabė, buvo žinomi ir už Graikijos sienų. Graikų literatūra metai iš metų stiprėjo, o tokie autoriai kaip Palamas (1859-1944) jau senokai buvo minimi Nobelio premijai. Kitas toks kandidatas buvo garsus beletristas, poetas ir dramaturgas Kazan-tzakis, šiandien gal plačiausiai skaitomas pasaulyje iš naujųjų graikų kūrėjų. Bet ir jis prieš keletą metų pasimirė be laurų, šiaip ar taip, mūsų dienomis jau galima kalbėti apie gyvą ir įdomią naująją graikų literatūrą, kurioje ypač garbinga vieta atitenka poetams. Iš jų jau kuris laikas garsėjo Angelos Sikelia-nos (1884-1951) ir Kavafis (1863-1933), abu spėję pasiekti ir kitus kraštus. Literatūros istorikai teigia, kad graikų poezijos naujoji linkmė savo šaknis turi Sikelianos kūryboje. Po jo iškilo tokie vardai kaip Elytis, Papatzonis arba šiemetinis Nobelio laureatas Seferis.

Ne vienam iš šių poetų įtakos darė modernieji Europos literatūros sąjūdžiai, kaip surrealizmas ar T. S. Eliot (Seferis vertė Eliotą į graikų kalbą). Juose atsispindi ir antikinis graikų pasaulis, krikščionybė, bizantinės įtakos ir šiandieninė graikų dabartis. Visa tai jų literatūrai suteikė originalią sintezę, savą dvasinį ir estetinį pasaulį. Gilus istorinis Graikijos balsas ir dabarties atšvaitus atžymi ir Seferio poeziją, kurią dar 1955 m. "The Atlantic Monthly" taip apibūdino: "Seferis yra klasikas, kurį gaivina istoriniai atsiminimai. Giliai tragiškas tonas, būdingas jc eilėms, jo pažiūros apie žmogaus likimą neturi nieko melodramatiško savyje . .. Seferis įsisavino ir modernistinę techniką". Rex Warner, kuris Seterį vertė į anglų kalbą, taip pasakė- Graikų poetas gali paimti žodį, iš kurio dvelkia modernūs laikai, ir jį padėti šalia žodžio, ištraukto tiesiai iš Homero, ar iš Bizantijos dienų, ar iš septynioliktojo amžiaus Kretos poetu. . Visoje Seferio poezijoje įastebėsi gilų praeities jausmą ir jos svorį. Negalima taip pat nepastebėti nepaprastai gaivios vizijos. Daiktai, ku-riuor žinojai ir jautei esant labai senus, staiga sušvyti taip, lyg *u juos p-rmą kartą itgėtum". O Švedijos Akademijos, kuri skiria premiją, nuolatinis sekretores Osterlingas pažymėjo, kad Seteriui, kuriam būdinga klasikinė tradicija, minties ir stiliaus kultūra bei kalbos grožis, pavyko "interpretuoti pačią akmenų misteriją, negyvas marmuro atplaišas ir tylinčias, besišypsančias statulas".

Giorgos Seferis, kaip ir Nobelio laureatai Andrič ar Saint-John Perse, yra poetas diplomatas. Jis gimė 1900 m. Smirnoje, dabartiniame turkų Izmire. Kai kurie mokslininkai teigia, kad iš to miesto esąs kilęs didysis Homeras. Prasidėjus pirmam pasauliniam karui, Seferis su tėvais persikėlė gyventi į Graikiją, studijavo teizę Atėnų universitete ir Paryžiuje, o paskui vertėsi advokato praktika. 1926 m. stojo į diplomatinę tarnybą, gyvendamas Kretoje, Pietų Afrikoje, Egipte, Libane, Anglijoje. Per antrą pasaulinį karą jis Egipte dirbo Graikijos vyriausybei tremtyje, rūpindamasis spaudos reikalais. 1957 buvo paskirtas Graikijos ambasadorium Londone. Tarp kita ko, čia jam teko dalyvauti derybose, privedusiose prie Kipro nepriklausomybės. Neseniai jis pasitraukė iš šių pareigų, apsigyvendamas Atėnuose ir visą savo laiką pašvęs-damas literatūrai.

Kaip rašytojas, Giorgos Seferis nėra gausus. Nors jis kūrė jau ir anksčiau, pirma jo poezijos knyga pasirodė 1931 metais, o paskui buvo išspausdinti ir kiti jo kūrybos vaisiai. Pamažu jo poezija ir jo vardas ėmė sklisti svetur. Nobelio premijos paskyrimas neužklupo staiga nė mūsų. šių metų rugsėjo 7 d. "Draugo" priede randame Seferio "Argonautą", išverstą Povilo Vaišvilos iš graikų kalbos. O lapkričio 2 dienos priede "Draugas" įsidėjo "Asynos karalių", taip pat P. Vaišvilos išverstą. Pastarasis eilėraštis laikomas vienu iš geriausių ir stipriausių visoje Seferio kūryboje. "Asynos karalius" stebina savo nostalgijos jėga, įsijautimo aštrumu ir vaizdų raiškumu. Iš eilėraščio byloja antikinė dvasia, o drauge ir dabarties balsas, kuriame jaučiamas ir moderniųjų rašytojų poetinės priemonės, žodžiu, šiame kūrinyje, kuriame poetas leidžiasi jieš-koti Homero vieną syki tesuminėto Asynos karaliaus pėdsakų, glūdi suglausta Seferio išgyvenimo jėga, jo grožio ilgesys, minties svoris ir jo, kaip kūrėjo, estetika.
A. V.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai