Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ALDONOS STEMPUŽIENĖS REČITALIO DEBIUTAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Nakas   

Santaros - šviesos federacija spalio mėn. 26 d. Čikagoje, Jaunimo Centro salėje suruošė Aldonos Stem-pužienės dainų rečitalį. Dainininkė Čikagos lietuvių visuomenei buvo žinoma kaip mūsų operos nuolatinė solistė, turinti labai gerų vaidybinių privalumų, tačiau atskirame dainų rečitalyje jos neteko girdėti. Visų maloniam nustebimui čia ji pasirodė turinti didelių solistės ir dainų inter-pretatorės gabumų.

Operos menas ir koncertinė estrada dainininkams stato savitus reikalavimus. Operoje solistas nevisada būna centrinė figūra. Žiūrovo dėmesys išsisklaido tarp solistų, orkestro, chorų, dekoracijų, šviesos spalvų efektų ir kitų scenos atributų.

Dainų rečitalyje kas kita — klausytojas susikoncentruoja tik ties solistu ir akomponiatorium ir stebi jų abiejų menišką pajėgumą, išpildant įvairaus stiliaus ir nuotaikos kūrinius. Rečitalyje labai sunku klausytoją ilgesnį laiką išlaikyti tam tikroje meniškoje įtampoje. Solistui reikia turėti daug patyrimo, gerai dainas interpretuoti, pajusti dainų stilių, būti labai muzikaliam, o svarbiausia gerai pasiruošti koncertui. Rečitalyje susidaro pavojus, kad jis greit gali pasidaryti blankus ir klausytojams nuobodus.

Per aspera ad astrą
Solistės rečitalis vyko sklandžiai ir įdomiai. Koncertui ji pasirinko tradicinę rečitalių programą, kurią sudarė italų, vokiečių, prancūzų ir lietuvių kompozitorių dainos ir operų arijos. Gera ir originali svetimų kalbų tartis, dikcija, programos įvairumas labai palankiai nuteikė auditoriją.

Soliste turi gerai išlavintą mezzo-sopraną. Dainuoja laisvai ir natūraliai. Ankstyvesnes ir kruopščios dainavimo studijos davė gerų rezultatų. Atrodo, kad dabartiniu metu dainininkė pašvenčia daugiau laiko ne balso lavinimui, bet dainų nuodugniam išstudijavimui ir jų interpretacijai.

Sąryšis teksto su muzikaliniu sakiniu (frazuotė), geras alsavimas, techniškas balso valdymas priartino solistę prie kompozitorių užuoma-čių ir suteikė jos atliekamiems kūriniams žavesį ir gyvybę. Galima turėti labai plataus diapazono, dideles jėgos ir malonaus tembro balsą, tačiau jei trūksta muzikalumo ir gero interpretavimo, dainininko menas nieko nesužavės. Kad deimantas pradėtų visomis spalvomis žėrėti, jį reikia kruopščiai nušlifuoti.

Galima daug kalbėti apie techniškas balso problemas. Paėmę enciklopediją, surasime balso stygų moksliškus pavadinimus, kokie stygų laikomieji raumenys turi būti išlavinti, kad dainininko balsas gražiai skambėtų, tačiau šias problemas palikime spręsti pačiai dainininkei ir jos pedagogui.

Šia proga norėtųsi pastebėti, kad solistes pilnas balso grožis atsiskleidė tik baigiant pirmąją koncerto dalį Verdi "Don Carlo" arijoje "O don fatale", kuri buvo atlikta su dideliu įsijautimu ir emocingumu. Kai kuriose pirmos programos dalies kompozicijose su ramiai plaukiančia kan-tilena norėjosi, kad solistes balsas skambėtų piano vietose atviriau, ryškiau ir mažiau būtų slopinamas natūralus balso plaukimas. Gero instrumento privalumas — tai jo malonus tembras ir aiškus, net pianissimo vietose, krištolinis skambėjimas visuose registruose. Laikas nuo laiko dainininkei (ne tik jai, o ir visiems) reikėtų palaikyti kontaktą su geru pedagogu. Pasitikėti naminiams pratimams negalima. Gali greit susidaryti pavojus balso užslopinimui.

Saulėta rudens diena
Koncerto programa buvo parinkta labai originali, skoninga, be pataikavimo publikai. Savo natūralia laikysena scenoje soliste iš karto surado būdą užmegzti kontaktą su auditorija, kuris koncerto eigoje vis didėjo ir kaitino klausytojų dėmesį iki koncerto galo. Salėje įsiviešpatavo tyla ir susikaupimas. Du neatjungiami gero koncerto pažymiai. Jis nepastebimai praslinko. Po koncerto daugelis pasakė: "Gaila, kad taip greit pasibaigė". Tokia klausytojų nuomonė daugiau reiškia už ištisus puslapius recenzijos arba kritikos.
Kaip gera pasigrožėti saulėtoje dienoje rudens mišku, taip malonu buvo pasiklausyti šio koncerto.

Šio koncerto proga išryškėjo solistės žanras: operos scena ar rečitalis? Nors solistė turi labai gerų vaidybinių privalumų, tačiau pirmoje eilėje pirmenybė turėtų būti atiduodama rečitaliams. Savo laikysena scenoje (maža smulkmenėlė: momentui atsigrįžti nuo publikos ir vikriai nušluostyti sušilusį veidą), kruopščiu koncertui pasiruošimu (koncerto programai išmokti buvo pašvęsta tik dveji metai...), talentingu dainų interpretavimo būdu, muzikalumu ji drauge su sopranu Valentina Kojeliene priskaitytina prie pirmaujančių mūsų rečitalių dainininkių.

Programos įvairumas
Pradedant trečiuoju programos numeriu — Caccini "Mano geroji Ama-rilli", kurį dainininkė nepaprastai subtiliai atliko, klausytojai atkreipė dėmesį, kad koncertas žada būti į-domus. Brahmso "Vergeblisches Staendchen", kurioje žaismingai kaitaliojasi "jos" ir "jo" temos, dainininkė atliko su gera Brahmso dainoms interpretacija, nors antrą jo dainą — "Von ewiger Liebe" — solistei pasisekė atlikti geriau.

Debussy labai mėgo Verlaine ir Lhermite poeziją. Savo impresionistinėse, subtiliose dainose jų poeziją skaidriai supindavo su muzika. Iš keturių Debussy padainuotų dainų labiausiai pavyko "Je tremble en vo-yant ton visage" — "Aš drebu matydamas tavo veidu tekančius savuosius troškimus. Ar tu galėtum savąja malone mane pakelti virš visų žmonių sielų? Ir tada leisk man atsigerti iš tavo rieškučių gelmės, jeigu vanduo dar nesutirpdė jų sniego baltumo"...

Ypatingą koncerto dalį užėmė lietuvių kompozitoriai. Naujiena buvo Švedo trys posmai iš K. Bradūno poemos "Maras — "Ir užliejo visą kraštą", "Mirusiojo veidas" ir "Pro medinę vartų koplytėlę". Kompozicija nauja, įdomi, moderniška, pulsuojanti gyvybe, prasmingumu ir kompozitoriaus prasiveržiančiu talentu tarti naują žodį mūsų labai ribotoje dainų literatūroje. Po koncerto teko girdėti, kad jos daug kam patiko, o ypač tokioj subtilioj A. Stem-pužienės interpretacijoj.

Koncerto pabaigoje girdėjome Lapinsko "Serenadą", dvi Banaičio rečiau girdimas dainas: "Už balto stalo sėdėjau" ir "Gieda gaideliai ry-liuoja" ir dvi labai įdomias ir nuotaikingas Jakubėno dainas: "Plaukia antelė" ir "Piemenų raliavimas". Be fortepijono pritarimo labai nuotaikingai praskambėjo sena dzūkų dainelė. Būtų buvę geriau, jei dainininkė bisui būtų apsiėjusi be "Bakūžės", kurią ilgesniam laikui reikėtų atidėti labdaros vakarienėms, šiaip lietuviškoji koncerto dalis buvo labai įdomi, savotiškai skirtinga nuo kitų mūsų rečitalių. Solistės asmenyje turime gerą ir talentingą lietuviškų dainų interpretatorę.

Boies Whitcomb buvo jautrus ir geras akompaniatorius. Padarius tokią gražią pradžią, ar nevertėtų solistei pasiruošti vien lietuvių kompozitorių trumpam rečitaliui?
Antanas Nakas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai