Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VATIKANO SUSIRINKIMAS IR BAŽNYČIOS REIŠKIMASIS DABARTIES PASAULYJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PREL. LADAS TULABA   

Išganymo kelias yra teocentrinis. Jį nurodė Senojo Testamento knygos. Jį siūlė ir įsakė pats Jėzus Kristus. Juo žmones vedė ir stengėsi vesti Bažnyčia. Bet teocentrinė krikščioniško gyvenimo kryptis, pasiekusi viduramžiais savo augščiausio žydėjimo laipsni, gavo smūgį iš humanizmo, kuris pasiūlė homocentrinę gyvenimo linkmę bei sistemą. Vietoj Dievo, žemiško gyvenimo centre buvo pasiūlyta pastatyti žmogų. Kodėl? Ogi todėl, kad Dievas esą sau skyręs dangų, o žmogui pavedęs žemę valdyti.

Humanizmas neneigė Dievo. Jis tik pareikalavo daugiau savarankiškumo žmogui. Dievas esąs perdaug tobulas, kad maišytųsi žemiško gyvenimo painiavose, pilnose įvairiausių netobulumų. Šias painiavas spręsti ir tvarkyti esąs pilnai pajėgus žmogus. Šį pirmąjį humanizmo padiktuotą žmogaus nuo Dievo atsipalaidavimo reikalavimą gražiai pavaizdavo F. Dostojevskis savo Didžiojo inkvizitoriaus legendoje. Didysis inkvizitorius sutinka Kristų, įeinantį į Sevilijos katedrą, ir sako: "Ko Tu čia ateini? Grįžk atgal. Mes esame pajėgūs patys tvarkytis. Tavo mokslas žemiškam gyvenimui yra pertobulas. Tu pasilik danguje ir iš ten mums padėk, o mes puikiausiai susitvarkysime. Sakei, jog ne vien duona yra gyvas žmogus. O praktiškam gyvenime turėk duonos, ir galėsi valdyti minią. Tu reikalavai laisvės ir asmens pakentimo, o gyvenimo patyrimas rodo, jog žmogus neretai yra reikalingas bizūno." Didžiojo inkvizitoriaus lūpomis kalbėjo humanizmo pagautas žmogus. Jis siekė išsilaisvinti žemės gyvenime iš priklausomybės Dievui. Jis siekė būti pats vienas, absoliutus žemės valdovas.


Siekdamas pasaulį valdyti savomis priemonėmis ir savaip, žmogus tiek atsigręžė į save ir į žemę, kad Dievą ir dangų visai pradėjo užmiršti. Jam pradėjo egzistuoti tik jis su sava išmintimi ir patirtimi; tik medžiaginis, jo valdomas pasaulis. Tokiu būdu humanizmas atvedė žmogų į pozityvizmą, iliuminizmą, racionalizmą ir pagaliau į materializmą.

Žygiuodamas toliau šiuo homocentriniu keliu, žmogus pradėjo pastebėti, kad pasaulis savo didume ir savo paslaptingume jį prašoka; kad jis toli gražu jo nepajėgia aprėpti, nei juo pilnai pasinaudoti, nei jame sau tikrą pasitenkinimą rasti. Šioje kryžkelėje atsidūręs, žmogus vėl atsiminė Dievą, bet šį kartą ne su meile ir nuolankumu, o su puikybe, neapykanta ir maištingumu. "Netarnausiu!" — sušuko dabarties humanistas. — "Aš Dievą sunaikinsiu. Aš jį ir jo atminimą pašalinsiu nuo žemės paviršiaus, kad žmogus su ramia sąžine galėtų gyventi vienas sau, kad jis tikrai pasijustų laisvas ir nepriklausomas!" Šis šūkis buvo mestas profesoriaus universiteto katedroje. Jis pasigirdo gatvėse. Jis nuaidėjo per žemę. Jis sukėlė revoliucijas. Jis pagimdė komunizmą, kuris viešai ir iškilmingai paskelbė kovą Dievui. Ir komunizmas kovoja dešimtys metų su atkaklumu, įžūlumu, panaudodamas visas technikos priemones, politinę galią ir visą neapykantos apsvaiginto proto pajėgumą.

Visais laikais buvo žmonių, kurie nepažinojo tikrojo Dievo. Visais laikais buvo žmonių, kurie stokojo tikrosios tikėjimo šviesos. Visais laikais buvo žmonių, kurie nusikalsdavo. Tačiau, kad žmogus sukiltų prieš Dievą, kad jis išdrįstų stoti į kovą prieš savo Kūrėją, tokių laikų istorija nežino. Gyvename todėl objektyviai ypatingus laikus. Žmogaus blogumas pasiekė augščiausią laipsnį. Jis nūdien yra jau ne vien savo nežinojimo ir silpnumo auka, bet sąmoningas Dievo priešas, o tuo pačiu velnio bendrininkas. Dievas silpnam žmogui visada ir noriai atleidžia. Bet puikybe apakusį angelą amžinai atstūmė nuo savęs. Esame todėl pavojuje, kad dalis žmonijos gali būti galutinai atstumta nuo Dievo ir nuo išganymo.

Bažnyčia, kuri yra atsakinga už žmonių išganymą, darė visa užbėgti pavojui už akių, parodyti žmogui jo daromas klaidas, nurodyti jam tikrąjį kelią, kuris veda prie Dievo ir prie išganymo. Matydama, kad jos ikšiolinės pastangos neneša reikiamų vaisių, kad pavojus ne tik nemažėja, bet didėja, Bažnyčia ryžosi imtis ypatingų priemonių ir jieškoti naujų būdų, kaip galėtų sėkmingiau nešti pasauliui išganymą. Šiam tikslui ir buvo sušauktas visuotinis Vatikano susirinkimas.

Pagrindinis jo uždavinys yra parengti pirmoje eilėje pačią Katalikų Bažnyčią apokaliptinei kovai už Dievą ir už sielas, studijuojant naujų metodų ir naujų priemonių panaudojimo problemas. Atsižvelgdamas tačiau į šios kovos pasiektą intensyvumą ir didumą, susirinkimas ėmėsi svarstyti klausimą, kaip būtų galima į minimą kovą išeiti drauge su kitomis, nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusiomis, krikščioniškomis pajėgomis; o taip pat ir net su ne krikščioniškomis, bet krikščionims daugiau ar mažiau artimomis religinėmis bendruomenėmis.

1.
Svarstant eventualumą ir galimybes išeiti į kovą už Dievą bendromis visų krikščionių pajėgomis, iškilo toliau siekiąs klausimas, būtent, krikščionių susijungimo ir susivienijimo arba vadinamo ekumenizmo problema. Nėra jokios abejonės, kad Kristaus įsteigtoji Bažnyčia yra viena, kaip yra viena evangeliškoji tiesa. Pats Kristus tačiau numatė, kad vienybė Bažnyčioje išlaikyti bus sunku. Jis todėl ypatingu būdu vienybės reikalą pabrėžė paskutinėse savo kalbose. Ir ne tik šį reikalą kėlė, bet taip pat meldė dangišką Tėvą, kad šis savo malonėmis padėtų vienybę išlaikyti, — kad visi jo vaikai būtų viena. Atėjo metas, kad Kristaus vaikai, šimtmečiais tarp savęs ginčijęsi dėl Evangelijos palikimo, bendro pavojaus akivaizdoje išgirstų pagaliau ir suprastų Kristaus širdies augščiausią troškimą, Jo prašymą, Jo maldą: "Kad visi būtų viena," kad mestų kivirčus, ir pasijustų esą vienos tos pačios šeimos vaikai, vienos tos pačios Kristaus įsteigtos Bažnyčios nariai.

Katalikų Bažnyčia visada nuoširdžiai troško krikščionių vienybės. Bet gal nevisada skyrė visą savo atidą ir aukojo visas savo pajėgas šiai vienybei pasiekti. Ji tai daro šiandien, būdama sąmoninga dėl visų sunkumų, kurie neišvengiamai bus sutikti siekiamos vienybės kelyje, ir drąsiai prisiimdama visus pavojus, kurie gali paliesti tikinčiuosius, užmezgant artimesnį santykiavimą su kitais krikščionimis. Vatikano susirinkimas yra pašauktas išstudijuoti krikščionių vienybės problemą visumoje ir nubrėžti gaires, kaip jos turi būti siekiama, kuriuo keliu prie jos turi būti einama. Visi susirinkimo Tėvai yra vienos nuomonės apie krikščionių vienybės esmę, būtent, kad ji reikalinga ir kad tenka jos visomis išgalėmis siekti. Jei yra tarp susirinkimo Tėvų šiuo klausimu kokių nors nuomonių skirtumų, tai jie liečia tik metodų ir priemonių panaudojimą, minimo tikslo siekiant. Vatikano susirinkimo Tėvų tarpe nera nei liberalų, nei konservatorių, o yra tik daugiau ar mažiau linkusių prie optimizmo ar pesimizmo, drąsesnių ar atsargesnių užsimojimų, tiesiai ar su tam tikra strategija einančių, daugiau realistų ar idealistų, daugiau žvelgiančių į vidų ar į išorę, ir t.t.

Manau, kad gaires vienybei siekti Vatikano susirinkimas nubrėš ir nurodys, atsižvelgdamas į šv. Povilo laiške efeziečiams užrašytas apie Bažnyčios vienybę mintis. Pagonių apaštalas pirmoje eilėje ragina ir prašo tikinčiuosius jausti savo krikščioniško pašaukimo kilnumą ir pagal jį gyventi (4, 1). Krikščionių gyvenimas, — nurodo toliau apaštalas, — turi pasižymėti nuolankumu, mielumu, kantrumu ir iš meilės išplaukiančiu pa-kentimu kits kito (4,2). Krikščionys, — dar pabrėžia šv. Povilas, — privalo rūpintis išorinės taikos pagelba išlaikyti vidinę taiką, t.y. dvasios vienybę, būdami dvasioje visi vienos minties (4, 3). Kelias į vienybę yra pirmoje eilėje pilnas krikščioniškas gyvenimas. Toliau, siekiant vienybės, ypatingu būdu yra reikalingas, iš vienos pusės, nuolankumas ir mielumas, kuris daro mus priimtinus kitiems; iš kitos pusės — kantrumas ir nuoširdus pakentimas kitų, o tai atidaro duris į visų širdis. Pagaliau — išorinis taikingumas ir per jį pasiektinas minties vieningumas, dvasios vienybė.

Krikščioniškos vienybės kelias yra ilgas ir sunkus, bet jis yra tikras: vienintelis tikras išganymo kelias. Jis stovi ant tvirtų pagrindų. Jis veda į Dievą, kuris yra visko centras ir priežastis. Jis veda žmogų į teocentrizmą, nuo kurio jį nukreipė humanizmas. Šv. Povilas tame pačiame laiške efeziečiams nurodo šešis krikščioniškos vienybės pagrindus, kurių trys yra vidiniai ir trys išoriniai: — Krikščionys priklauso vienam Kūnui, kuris yra mistinis Kristus (4, 4). Jie yra gaivinami tos pačios Dvasios, kuri yra mistinio Kūno siela (4,4). Jie yra vedami tos pačios antgamtinio gyvenimo vilties (4,4). — Šie yra vidiniai vienybės pagrindai. — Krikščionys turi

lietuvių diena rugpiūčio 23 pasaul. parodoje New Yorke. Į Singer Bowl stadijoną žengia tautinių šokių grupės. Nuotr. V. Maželio

vieną, tą patį valdovą, kuris yra Kristus (4,5), Bažnyčios galva. Jie vadovaujasi vienu, tuo pačiu tikėjimu, kuris išplaukia iš dieviško Apreiškimo (4, 5). Jie yra paženklinti vienu, tuo pačiu šv. Krikšto ženklu, kuris atidaro duris į Kristaus Bažnyčią (4,5).

Pagrindinė tačiau krikščioniškos vienybės priežastis: jos pradžia ir pabaiga — yra Dievas, "kuris yra visų Tėvas, kuris yra virš visų, kuris veikia visuose, kuris yra visuose" (4,6).

2.
Bažnyčia kovoje už Dievą, kaip jau augščiau esame pastebėję, siekia bendradarbiavimo pirmoje eilėje su krikščioniškomis konfesijomis, bet ji atsikreipia ir į ne krikščionis, ypač į tuos, kurie daugiau ar mažiau yra krikščionims artimi savo tikėjimu į vieną Dievą, ir savo tikėjimo šaltiniais bei tradicijomis, kaip žydai ir muzulmonai. Ji atsikreipia į ne krikščioniškas konfesijas ne tiek, kad iš jų gautų tam tikros paramos savo religiniuose siekimuose, bet ypač kad sulauktų iš šiųjų pusės daugiau pakentimo ir mažiau trukdymų; daugiau draugiškumo ir mažiau priešingumo.

Vatikano susirinkimas ėmėsi studijuoti Bažnyčios santykiavimo klausimą su nekrikščioniškomis religijomis, kad galėtų pirmoje eilėje pašalinti iš savo tarpo visa, kas kokiu nors būdu galėjo nekrikščionyse sukelti neigiamų nusistatymų katalikybės atžvilgiu. Iš kitos pusės, jis stengsis duoti tikintiesiems nurodymų, kaip tvarkyti savo santykius su nekrikščionimis, kad šieji išvystų krikščioniškos tiesos pilnutinį spindėjimą, o drauge pajustų krikščioniškos meilės šilumą; kad visi įsitikintų, jog Kristaus Bažnyčia visiems neša palaimą: tik palaimą, o ne išnaudojimą ar vergiją.

3.
Vatikano susirinkimo, kaip esame minėję, pirmasis ir pagrindinis uždavinys yra parengti pačią Bažnyčią kovai už Dievą ir sielas. Kiekvienas visuotinis Bažnyčios susirinkimas yra savos rūšies Bažnyčios sąžinės sąskaita. Gręžiamasi į praeitį, — pamatyti ir išstudijuoti laimėjimų ir pralaimėjimų. Suvokiama dabartis, kad paaiškėtų nūdienos reikalavimai, galimybės ir grasantys pavojai. Žvelgiama į ateitį, kad būtų numatomi laukiantys uždaviniai, ryžtamasi jų siekti ir nurodoma siekimui įvykdyti metodai, o taip pat ir priemonės.

Nuo Vatikano pirmo susirinkimo techninė pažanga medžiaginį žmogaus gyvenimą pakėlė augštai. Bet dvasinis gyvenimas visumoje nėjo progresyviai augštyn, o kai kuriais atvejais smuko. Nuo teoretinio buvo pereita prie praktinio ateizmo; nuo paprasto Dievo neigimo prieita prie pozityvios kovos prieš Dievą. Ir šioji kova iš individualinės sferos perėjo į masinę, pasidarė organizuota ir varoma visomis moderniško gyvenimo teikiamomis priemonėmis, neišskiriant nei fizinės prievartos.

Dabartis rodo mums žmogų apsvaigusį žeme. Jis nori visa turėt sau, tik sau, ir nepriklausyti nuo nieko. Pasinaudoti visa kuo, bet nepriklausyti nuo nieko. Šitai liečia ir Dievą ir Bažnyčią: jei galima, jais pasinaudojama, bet stengiamasi atmesti priklausomybę nuo jų, nepaisant ir nesilaikant jų uždedamų pareigų. Kova prieš Dievą įgauna naujas formas.
 
Pradedama vengti išorinės prievartos. Bet su visu gudrumu pereinama prie griovimo iš vidaus. Kovai prieš Dievą stengiamasi panaudoti pačią Bažnyčią, ją diskredituojant, joje keliant nesutarimų, į ją stengiantis į-lieti neigiamų elementų, jai peršant žemiško gyvenimo formas, ją pavaizduojant kaip grynai žmogišką instituciją.

4.
Atsižvelgdamas į praeities patyrimus ir į dabarties išgyvenimus, Vatikano susirinkimas svarsto ir sprendžia, kaip Bažnyčia turės vystyti savo apaštališką veiklą ateityje. Šie svarstymai ir sprendimai liečia ne tiek teoretinius — tikėjimų tiesų — klausimus, kiek praktines sielovados problemas.

Tikėjimo tiesas Vatikano susirinkimas liečia tik prabėgomis, ir tai tik tas, kurios yra kokiu nors būdu susijusios su praktiškais svarstomais klausimais. Kalbama apie tikėjimo šaltinius, apie Bažnyčią: jos prigimtį ir jos organizaciją, apie sakramentus. Paryškinant ir paaiškinant patvirtinama tai, ką jau anksčiau Bažnyčia mokė. Susirinkimas duos naujo impulso studijoms apie vyskupų rolę Bažnyčioje.

Sielovados problemų svarstyme susirinkimas kreipia dėmesį į metodus ir į priemones. Čia laukiama nemaža naujumų, ypač metoduose.

Anksčiau Bažnyčia laikėsi daugiau gynimosi pozicijoje. Ji buvo užsidariusi viduramžių pilyje. Augšti mūrai ir gilūs grioviai ją laikė atstu nuo pasaulio. Ji siekė šiuo būdu išlaikyti tikėjimo grynumą ir tikinčiųjų gyvenimo šventumą, saugojantis ir saugoj ant nuo visokių pasaulyje vyraujančių klaidų bei pragaištingų įtakų. Šis kelias paties Dievo buvo nurodytas ir rekomenduotas S. Testamente išrinktajai tautai. Jis yra saugus, bet apaštalavimui sudaro daug kliūčių. Bažnyčia todėl ryžtasi išeiti iš savo pilies, pasirodyti gatvėse ir skersgatviuose, kad visi ją matytų, ja žavėtųsi, prie jos eitų ir joje išganymą atrastų. Nėra jokios abejonės, kad ši nauja taktika išstatys Bažnyčią dideliems pavojams. Taip lengva supasaulėti. Taip sunku spirtis pragaištingai pasaulio įtakai, kuri veržiasi net ir į švenčiausias sferas. Rinkdamasi šį naują apaštalavimo kelią, Bažnyčia žino, kad pirmoje eilėje turi pati atsinaujinti, siekiant tikinčiuosius padaryti tikėjime sąmoningesnius ir gyvenime šventesnius. Šiam tikslui Vatikano susirinkimas siūlo eilę naujų patvarkymų, kurie liečia liturgiją ir sakramentalinį tikinčiųjų gyvenimą.

5.
Akivaizdoje skaudžių suskilimų, kurie sužalojo Bažnyčios kūną, o taip pat norėdama vieningumą išsaugoti, Bažnyčia stengėsi savo gyvenimą koordinuoti, laikydamasi daugiau centralizavimo taktikos. Gyvenimui tačiau žengiant pirmyn, kylant naujoms tautoms, atsirandant vis didesniems skirtumams sąlygose, kuriose atsidūrė atskirų tautų, valstybių ir kontinentų tikintieji, jaučiamas gyvas reikalas Bažnyčios gyvenimą daugiau decentralizuoti. Vatikano susirinkimas svarsto,

Jungtinis choras lietuvių dieną gieda mišias; prie vargonų M. Cibas. Nuotr. V. Maželio

kaip ir kiek Bažnyčios veiklą reikėtų decentralizuoti, kad pastoracija būtų gyvesnė ir praktiškesnė, nestatant tačiau pavojun Bažnyčios vienumo, nei jos veiksmų tikslingumo. Reikia laukti, kad diocezijų valdytojai gaus daugiau galių. Be to, atskirų valstybių ar tam tikrų sričių vyskupai galės turėti įstatymų leidžiamosios galios, liečiančios jų sritis. Periferijų balsas bus daugiau girdimas ir klausomas Romos kurijoje. Pati kurija tačiau nebus susilpninta, bet veikiau sustiprinta naujomis, daugiau internacionalinėmis, jėgomis, kad sėkmingiau budėtų, kontroliuotų ir koordinuotų visą Bažnyčios gyvenimą.

6.
Apaštalavimo priemonėse Vatikano susirinkimas neabejotinai atsižvelgs į tuos nurodymus, kuriuos šv. Povilas duoda laiške efeziečiams. Jis pirmoje eilėje pažymi, kad kova už sielas vyksta ne grynai žmogiškoje plotmėje, bet veikiau dvasinėje. Čia turima reikalo su antgamtinėmis jėgomis. Čia mūsų priešas yra velnias. Todėl, kad kovą prieš šias jėgas galėtume laimėti, reikia panaudoti ne vien žmogiškas, bet ypač antgamtines priemones. "Apsivilkite Dievo šarvais, — rašo apaštalas, — kad galėtumėte drąsiai stoti prieš velnio žabangas. . . Kad galėtumėte priešintis piktąją dieną ir visame tobulai stovėti" (6, Ils).
 
Dievo šarvai, kuriuos šv. Povilas pataria, yra: tiesa, teisingumas, evangeliškas uolumas, tikėjimas, išganymo viltis, šv. Dvasios malonė ir pagaliau malda (6, 14-18).
Tiesa išsklaido melo debesis ir parodo kelią į dangų. Teisingumas ir bendrai dorybingumas atmeta blogį ir priartina prie Dievo. Evangeliškas uolumas ištraukia iš sustingimo ir skatina Evangelijos ramybę skleisti visur ir visiems. Tikėjimas pakelia nuo žemės ir leidžia gyventi dangui. Išganymo viltis teikia drąsos ir jėgos sunkumuose ir kančioje. Šv. Dvasios malonė teikia Dievo žodį ir Dievo galią. Malda laiduoja visokeriopą Dievo pagelbą.


Vatikano susirinkimas kovoje už Dievą ir sielas kvies visus laikytis tiesos, siekti dorybingumo, siekti apaštališko uolumo, turėti gyvą tikėjimą, gaivintis išganymo viltimi, remtis šv. Dvasios parama, melstis, kad Dievas visame padėtų. Šios priemonės yra pakankamos laimėjimui pasiekti. Šį laimėjimą tačiau galima pagreitinti, teisingai ir išmintingai panaudojant visas žemiškas priemones.


Vatikano susirinkimas todėl kalbės ir apie šias — žmogiškas priemones. Jos keičiasi ir įvairuoja pagal žemiško gyvenimo ir civilizacijos eigą. Nėra jokios abejonės, kad suvažiavimas rekomenduos apaštalavimo darbui visas modernias susisiekimo ir propagandos priemones. Be to, suvažiavimas duos nurodymų, kaip geriau moksliniu ir dvasiniu atžvilgiu parengti ir išauklėti jaunus kunigus; ir kaip kunigai naudingiau galėtų pasinaudoti apaštalavimo darbe pasauliečių bendradarbiavimu.

Baigiant tenka klausti: Ar Vatikano susirinkimas bus išgirstas ir suprastas? Ar jam pavyks grąžinti modernų pasaulį į Dievo kelią? Ar jis palenks išpuikusį žmogų grįžti į teocentrinę gyvenimo kryptį? Ar jis duos pakankamą akstiną, kad visi Kristaus vardu krikštytieji būtu viena? Į šiuos klausimus gyvenimas duos atsakymus, bet greičiausia tik tada, kada mūsų šioje žemėje jau nebus.

Vatikano susirinkimas pasės sėklą. Bažnyčia laistys dirvą. O Dievas duos augimą.
Dievas tikrai savo dalį atliks: Jis duos augimą, jei dirva pasėliui bus tinkamai paruošta. O šitai nuo mūsų priklauso. Mes Bažnyčios kvietimu turėsime atlikti laistymo darbą. Kaip tai atliksime? — Tai yra vienintelis klausimas. Čia reikės ne tuščio šūkavimo ir po pasaulį parada-vimo, siekiant pigaus populiarumo, bet tylaus ir gilaus darbo, siekiant ne pasaulio pripažinimo, bet Dievo paslapčių atidengimo ir Kristaus Kūno augimo pagal kiekvienam mūsų duotą šv. Dvasios malonės saiką ir suteiktą Kristaus pašaukimą. "Jis, — rašo šv. Povilas laiške efeziečiams, — vienus davė apaštalus, kitus pranašus, kitus evangelistus, kitus ganytojus ir mokytojus, kad parengtų šventuosius tarnystės darbui: Kristaus Kūnui statyti, iki visi pasieksime tikėjimo ir Dievo Sūnaus pažinimo vienybę, pilną žmogaus subrendimą, pasiekiant Kristaus lygio pilną saiką. Taip mes nebūsime jau kūdikiai kiekvieno mokslo vėjo siūbuojami ir linguojami tarp žmonių klastos ir klaidų vyliaus. Bet veikiau, laikydamiesi tiesos, meile augsime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva Kristus."

Dieve duok, kad šie apaštalo žodžiai greičiau ir pilniau taptų gyvenimo realybe mumyse ir pasaulyje.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai