Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DERLIAUS VAINIKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Naujokaitis   
"Derliaus vainikas" yra Juozo Mikuckio poezijos knyga, kurioje sutelpa jo viso gyvenimo kūryba — nuo šešiolikos metų amžiaus iki septyniasdešimt. Pats autorius taip pasisako apie šią knygą: "Derliaus vainikas — mano 1907-1964 metų poezijos kūryba. Derlius neturtingas temomis, negausus veikalais, bet ir to viso nepasisekė surinkti, o surinktasis ne visas pateisina skaitytojų viltis. Tarp sodrių varpų, tarp radastų, rūtų, našlaičių ir azalijų — kyši ir smilgos. Pyniau viską, tikėdamas, kad ir liekna smilga vainiką puošia."    *.

Juozas Mikuckis augo ir brendo XX -jo amžiaus pradžioje. Balio Sruogos, Fausto Kiršos, Putino, Kazio Binkio bendraamžis, turįs ryškų pomaironi-nės kartos veidą. Patriotiniais motyvais J. Mikuckis turi kai kurio giminingumo su P. Vaičaičiu ir L. Gira, bet ne su Maironiu. Nerasime jo poezijoje nei sruogiško formos laisvumo, nei F. Kiršos žaismingumo ir vėlesnės mistikos, nei Putino audringo maištingumo ir būties pesimizmo. Net ir K. Binkio vėjavaikiškų posmų tik mažų žymių terandame:

Ir miškas pasipurtęs
Prieš saulę raižos. —
Visur pavasariškas burtas
Snieguotus kalnus laižo.
Ir žemė juosiasi rožančiais
Gėlių ir žydinčių kerų.
Žiemos atleido pančiai,
Nušvito šakos pumpurų
(92).


Pradėjo jis klasine forma eiliuoti, jai pasiliko ištikimas per visą savo ilgą gyvenimą: išlaikytas ritmas, pilnai atliepia rimai, kartais paįvairinti asonansiniais, daugiausia taisyklingi ketureiliai, tik kai kur palaidesnis ir įvairesnis posmas. Ir savo tematika, motyvais, poetiniu žodynu, vaizdingumo priemonėmis, net nuotaikomis nedaug tesikeitė per visą savo gyvenimą. Vyrauja tiesioginis pasisakymas, tenaudojant tik pačius bendruosius simbolius, kaip audra, sakalai, ereliai, tamsa, naktis, spinduliai, vagos, dirva, artojai, aušra, rasa, giria, dirvonai, vėliavos, laivai ir 1.1., bet dažniausiai paliekant ir šių vaizdų tiesioginę prasmę. Daugumas J. Mikuc-kio posmų — dainuote išdainuoti, melodingi, skambūs, konkretūs savo turiniu, surišti su gyvenamuoju momentu. Dėl to nenuostabu, kad jo poezija neretai virto dainomis, numetusiomis autoriaus vardą. Ir jaunimo albumuose rastume įrašytų J. Mikuckio posmų: jie toki paprasti, suprantami ir artimi. Pats autorius apie savo kūrybą taip pasisako: "... dainoje rasdavau ramybę, dainai guodžiausi. Tų išgyvenimų, kančių, nusivylimų ir retų pragiedrulių aidai slypi mano kūryboje: kartais pravirksta tylia elegija, kartais maištu nuskamba, bet visada tiki į tiesos nemirtingumą, kovos laimėjimą."

Visas J. Mikuckio kūrybos turtas susideda iš visos eilės knygų: Pirmosios dainos (1910), Auštant (1912, 1919), Didvyriai ir smulkmenos(1915), Aušros rasos (1920), Vakaro kaukės (1924), Laukuose (1926), Dienų grandys (1932), Svetimose viršūnėse (1946), Lyrikos kraitis (1954) ir pagaliau paskutinė, suimanti beveik visų pirmesniųjų knygų kūrybą — Derliaus vainikas (1964), turinti dar ir tik pirmą kartą spausdinamų eilėraščių skyrių, čia rasime ir trijų veiksmų sceninį fragmentą — misterimo pobūdžio poetinius vaizdus su vaidilutėmis, vaidilomis, karžygiais, kareiviais, knygnešiais, sukilėliais. Knygą užbaigia eiliuota Krymo legenda, rašyta 1910 metais, bet savo forma priklausanti geriausiems J. Mikuckio kūriniams.
Į J. Mikuckio knygą "Derliaus vainikas" turime žiūrėti iš laiko perspektyvos. Lygindami ją su kitomis dabarties mūsų poetų knygomis, jai negalėtume rasti teisingo kriterijaus: kas 1907-22 metų laikotarpyje galėjo būti laikoma tobula ir sektina, dabarties laikams negali tikti nei turiniu, nei forma. Bet laiko eigoje J. Mikuckis buvo savaimingas ir stiprus poetas, ėjęs savu keliu. To savaimingumo matome jau pirmojoje jo knygoje, o antrojoje knygoje vietoje Maironio patriotinio patoso J. Mikuckis vykusiai pagauna gamtos motyvus, štai milžinkapio vaizdas:

Rūkuos milžinkapis iškilo,
Jam beria ąžuolas rasas,
Ir paslaptingai šnara šilas,
Draikydamas beržų kasas
(33).

Karžygių kraujo jėga ne maironiš-kai elegiška, bet virstanti konkrečia gyvybės jėga:

Ir žemėje, kur kraujas liejos,
Užaugo derlūs pasėliai.
Juos vasarą linguoja vėjas,
Nokina saulės spinduliai.
Gi varposna vis kyla jėgos
Iš žemės, žemės milžinų, —
Jų prisipildo naujas diegas
Ir minta laukas želmenų
(35).

Poetiniu įžvalgumu mūsų dėmesį pagauna du nekrologai: Prie Edmundo Steponaičio kapo ir M. K. Čiurlionio atminimui:

Spalvoms mūs amžiaus nepakluso,
Ir jojo genijus lakus —
Galingas — pergyvens laikus!


Lyg medžiai šnera: gyvas jis,
Neįveikė šalta mirtis! ..
(41).

Savo naujumu pagauna mus varpų motyvai (45), sužavi nakties lyrika (46), nesenstančiu patvarumu įsirėžia širdin dainuotiniu lengvumu ir jauna jėga eilėraštis "Mes ir gėlės":

Ir tu man kalbėjai
Pavasario rytą,
Kai negaudė vėjai,
O rasos tik krito,
Ir paukščiai pragydę
Kai skraidė ir kėlės:
Ir žmonės taip žydi,
Kaip vasarą gėlės
(51).

Lengvu žaismingumu ateina meilės motyvas (53).
Trečiojoje knygoje vis ryškiau prasiveržia audringieji motyvai, noras visa aprėpti, į paslaptis įsiveržti, laisvės ilgesį pasotinti:

Kiekvieną šviesią ir žvaigždėtą naktį
Einu gelme gėrėtis debesų —
Žvaigždžių takuos ir erdvėje atakti.

Ne vien tave—palikęs visa, aš slapčia
Veržiuosi aukštumon, kad vėl sugrįžčiau žemėn

Ir šaukčiau, lyg skaidri žvaigždė nakčia,

Širdis audringas, kur svajonėmis aptemę
(85).

Bet pati stipriausia bus gamtos lyrika. Pavasario budimas atsiskleidžia patraukliu savaimingumu:

Išeiti ... Drėgna ... Gausi slogą.
O šiandien pievos dėvi margą togą,
Po eglėmis žibučių šypsena,
Ant žemės iškilmės ir vyturio daina.
Pavasaris kilimą tiesia —
Ir marga, ir skambu aplinkui,
Ir topoliai mus pakelėse
Džiaugsmu sutinka
(94).

O eilėraštį "Giria" turime priskirti prie J. Mikuckio kūrybos perlų, čia gamtos meilė tokia tikra, nuoširdi, dainuote išdainuota:

Migdydamos mane, iš lengvo tavo
šakos supo, Man sekė pasakas neramūs lapai
drebulės,
Ir buvo gera man ... Rasa suvilgei
mano lūpas — Girdėjau džiaugsmą dygstančios
žolės
(95).

Pati iškiliausia, mano supratimu, J. Mikuckio knyga yra jo "Laukuose" (1926). Gimtųjų laukų balsas čia taip stipriai išgirstas, kad savaime susidėsto dainuotiniai posmai:

Laukai, laukai,
Ir tylūs, kaip granitas,
Ir kaip sidabras skambūs!
Tarp jūsų, su jumis aš kitas —
Skambėjimas ir rytas man bus!
Nes jūsų rytas — mano rytas,
Ir jūsų saulė — saulė mano!
(143).

Ir kartu su poetu pasijuntame užburti žemės puotos:

Šienpiovių dainos ir dalgiai suskambo,
Jiems atsiliepė ganyklose ragas ...
Išplakė saulė ir jautrų ir rambų
Savo karštais, spindulingais botagais

(145).

Tikime gamtos ramybės subtilumu, kai jis sako:

Klevai snaudžia ramūs,
Sodely vėsu   
Nedrįstam sutemus Prabilti balsu
(146).

Tokio subitlumo ir jėgos poetas nebepasiekia savo dviejuose sekančiuose rinkiniuose — Dienų grandys, o ypač Svetimose viršūnėse. Tai lyg poetinės kūrybos atoslūgis, o gal ir pailsimas. Bet vėl poetinę jėgą pajuntame, kai poetas sugrįžta į savo jėgos stichiją, į lietuviškos gamtos peizažą:

Šiandien graži, kaip lapkrityje girios,
Rausvai - gelsvai kai pasipuošia sodai ...
(213).

Cia poetas mus vėl pajėgia nustebinti drąsiu palyginimu, nauju vaizdu:

Po audrų, kur vakar šėlo,
Tyli laukas, tyli girios, —
Garbanotų avinėlių
Debesėliuos bandos irias
(216).

Užburianti yra ir rudens elegija savo tikru vaizdu:

Langan smulkus lietus tuksena...
Tai ne pavasario šaukimas —
Tai grįžta žemėn kas paseno,
Tai vystančiųjų žodžiai kimūs
(231).

Tikime be jokių abejonių, kai poetas sako:

Ir šiandien medžiai pakelėse
Labiau lyg spėjo jau pasvirti,
Sugrubę lapai ir sulysę
Aiškiau vis šlama apie mirtį...
(233).

Nuostabiai gražios ir nuoširdžios yra ir senatvės elegijos iš paskutiniojo knygos skyriaus:

Grįš pavasaris ir uosiui,
Grįš ir liepai plačiašakei,
Tiktai sau neišdainuosiu,
Neišverksiu, jo netekęs
(291).

Daug kėlės dainų ir audringųjų
žodžių — Nūn veltui jie kursto mane.
Kas žadino audrą krūtinėj, kuo
guodžiaus — Išnyko, lyg gundančios viltys sapne

(295).

Mano pasaka ir baigias ...
Ne sidabro krenta snaigės,
Ne karalių dunda ratai ...
Gal gražiau užbaigs ją metai
(304).

Gerai, kad pats autorius pasirūpino viso savo gyvenimo kūrybą išleisti vienoje knygoje. Didelė dalis jo poezijos ilgą laiką liktų neprieinama skaitytojui, jei to jis būtų nepadaręs. O literatūros kritikui ir istorikui taip pat J. Mikuckio kūrybos pilnatis būtų pasilikusi sunkiai aprėpiama ir įvertinama. "Derliaus vainikas" yra maloni dovana literatūros mylėtojui, atskleidžianti netolimos praeities mūsų kūrybos turtus, nesenstančiais posmais nubraukianti dulkes nuo autoriaus vardo.
Juozas Mikuckis, DERLIAUS VAINIKAS, Eilėraščiai, Nida, 1964, 382 p.
Pr. Naujokaitis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai