Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJA DOVANĖLĖ LIETUVIŠKAI ŠEIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Galvenis   
šią vasarą į mūsų skaitančios visuomenės viešumą išėjo nauja mūsų knygų pasauliuko viešnia, Leonardo Dambriūno "Lietuviškas auklėjimas šeimoje". Kukli 36 psl. knygelė, tačiau labai miela ir svarbi savo turiniu. Išėjus kadaise (1953 m.) Vliko išleistai Vaclovo Cižiūno knygai "Tautinis auklėjimas šeimoje", po vienuolikos metų prireikė spausdinti vėl ta pačia tema naują leidinį, nes tautinio išlikimo ir auklėjimo problema ir toliau pasiliko aktuali ir nelengvai sprendžiama.

Knygelės turinys labai glaustai, tačiau ir labai suprantamai išdėsto patarimus tėvams, norintiems išauginti vaikus sąmoningais lietuviais. Savo "Žodyje skaitytojui" autorius pažymi, kad svarbiausia šiam tikslui pasiekti priemonė yra meilė savo tautybei, savo tautai, savo vaikams. "Ji gimdo norą, teikia išmanymo, jėgų ir ištvermės", sako autorius lietuviams tėvams.

Tolimesnis knygelės turinys suskirstytas į tris pagrindines dalis: įvadą antrašte "Lietuvybės išlaikymas išeivijoje", ir du skyrius, aptariančius priešmokyklinį auklėjimą ir mokyklinio laikotarpio auklėjimą. Į-vade randam tris trumpučius straipsnius, aptariančius lietuvio išeivio pareigą tėvynei, naujų kartų pareigą tėvų kraštui ir lietuvišką gyvenimo būdą. Ypač įsidėmėtinas paskutinis iš čia minimų straipsnelių.,

Priešmokyklinio auklėjimo skyriuje pirmuoju straipsniu apie šeimą, kaip pagrindinį auklėjimo veiksnį, autorius prieina išvadą, kad "jokios mūsų piniginės aukos, jokia karjera ir asmeniniai nuopelnai neišpirks mūsų vaikų nutautimo". Antrajame straipsnyje autorius aptaria pagrindines auklėjimo sąlygas ir pereina prie trečio straipsnio, kuriame išdėsto svarbiausius auklėjimo momentus. Pirmuoju autorius laiko gimtosios kalbos mokymą iki kokių 5-6 metų amžiaus. Autorius pataria vengti dvikalbiškumo iki minėto vaikų amžiaus ir mokyti vaiką kalbėti tik lietuviškai. Toliau aptaria vaikų bendravimą su kitais vaikais ir suaugusiais. Kitame straipsnyje kalbėdamas apie vaikų darželius, autorius pataria leisti vaikus tik į lietuvišką vaikų darželį, tačiau jei tokio nėra, kitokio visai nereikia. "Auklėjimo šeimoje neatstos joks darželis", sako autorius. Kalbėdamas apie lietuviškos aplinkos sudarymą, L. D. sužymi visą eilę priemonių, kuriomis tokia aplinka sukuriama. Panašiai autorius aptaria ir religinį auklėjimą bei religinės nuotaikos ugdymą. Pagaliau, aptardamas skaitymo mokymą, autorius pataria ir šiuo atveju pradėti nuo skaitymo tėvų kalba: "Lietuviškai mokytis skaityti jis (vaikas, V. G.) turi pradėti metais anksčiau, negu reguliarioj nelietuviškoj mokykloj".

Antras knygelės skyrius nagrinėja mokyklinio auklėjimo laikotarpį. Kalbėdamas apie tolimesnį lietuvių kalbos mokymą, autorius ragina tėvus skirti lietuvių kalbos mokymuisi šalia kasdien lankomos krašto kalba mokyklos duodamų darbų nors ir trumputį (15-20 min.) laiką. Vartojant gryną, be svetimų žodžių, lietuvių kalbą namie ir kiekviena proga turtinant vaikų žodyną reikiamais terminais ir pakaitalais svetimos kalbos žodžiams, galima visai nesunkiai plėsti kalbos mokėjimą iki tiek, kad vaikai "gimtąją kalbą mokėtų lygiai gerai, kaip ir valstybinę, kad jie galėtų ja laisvai kalbėti ir skaityti".

Tėvų pavyzdys spaudos kultūros srityje vaikams esąs pats geriausias akstinas pamėgti skaitymą. Autorius pataria panaudoti bundantį vaikų domėjimąsi kitais kraštais ir istoriniais faktais tėvų gimtinės ir visos Lietuvos pažinimui. Tėvų prisiminimai ir pasakojimai palengva gali vesti prie sistemingesnio "tėvynės pažinimo". Vaikų polinkis kolekcijoms gali ir turi būti panaudotas Lietuvos praeities ir dabarties iliustracijoms rinkti iškarpų albumais, pašto ženklų albumais ir pan. priemonėmis.

Turiningi skyreliai apie tautos bei tautinės bendruomenės meilės ugdymą, lietuviškas mokyklas ir lietuviškas organizacijas.
Knygelė baigiama bendromis metodinėmis pastabomis ir lietuviškos vaikų literatūros, vadovėlių ir literatūros tėvams sąrašu.
Apibendrinant šią trumpą recenziją, tenka dėkoti autoriui už vykusį pačių svarbiausių tautinio auklėjimo problemų išeivijoje ir praktinių auklėjimo patarimų išdėstymą, taip pat ir leidėjams už ryžtą išleisti šią knygutę mūsų išeivijos visuomenei, ypač  jauniesiems  tėvams,  naudotis.

žinoma, galima būtų pastebėti, kad kai kurie nurodymai vis dėlto esamos problemos neišsprendžia. Pvz., ką daryti su vaiku ligi mokyklos, jei aplink jam žaisti nėra lietuviukų? Autorius pataria jo neleisti prie amerikoniukų, t. y. izoliuoti nuo natūralios jam žaidimo ir santykiavimo aplinkos, — kitų vaikų. Bet tai kraštutinė ir nepedagoginė priemonė.
L. Dambriūnas: LIETUVIŠKAS AUKLĖJIMAS ŠEIMOJE. Išleista Lietuvių Fondo lėšomis.
V. Galvenis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai