Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
REIKŠMINGAS ĮVERTINIMAS ANTANUI SMETONAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Ž-kis   
Su Antano Smetonos asmenim 1964 metais siejasi trys įvykiai: 90 metų nuo jo gimimo, 45 metai, kai Lietuvos Tarybos širinktas Lietuvos prezidentu ir 20 metų nuo jo mirties. Tad visai tinka ir dera, kad šiais kelių sukakčių metais Antanas Smetona susilaukė stambios biografijos, kurią jos autorius visai su pagrindu nori vadinti "tam tikro laikotarpio (1904 - 1944) Lietuvos biografija".

Jeigu Aleksandras Merkelis, šio didžiulio veikalo autorius, ir nepasisakytų buvęs Antano Smetonos asmeniniu sekretorium, vistiek skaitytojui nebūtų abejonių, kad šią gausiai dokumentuotą knygą parašęs turėjo būti labai artimas Smetonai asmuo, kupinas ne tik didelės pagarbos ir meilės, bet ir šlovinimo jausmų jo aprašonam asmeniui. Veikale autorius nuo pat pirmo iki paskutinio puslapio pina tokį laurų vainiką, kurį jis norėtų matyti išliekant žaliuojantį ir vasarėlę, ir žiemužė-lę ...

Iš pat įžangos žodžio — Tiesos Be-jieškant — autorius pasirodo būsiąs karštas Smetonos gynėjas, tartum Smetona yra tik "kontroversinė asmenybė". Pats iškėlęs lyg ir kaltinimą savo labai gerbiamam asmeniui, autorius ten pat ir mėgina išlyginti tą priekaištą, teigdamas, kad kontroversinėm asmenybėm buvo ir tokie įžymieji mūsų tautos vyrai, kaip Vytautas Didysis, vyskupas Motiejus Valančius, vyskupas Antanas Baranauskas ir Vincas Kudirka (p. p. 2-3).

Iš pat pradžių pasakytina, kad veikalas rašytas labai kruopščiai, kad panaudota gausi medžiaga, nors ir nusiskundžiama daugelio šaltinių stoka. Autorius ir knygos leidėjas — Amerikos Lietuvių Tautinė Sąjunga — sveikintini ir jvertintini kaip atlikę reikšmingą įnašą lietuvių tautos istorijai. Jų pavyzdžiu turėtų pasekti ir kitų dviejų prezidentų — Aleksandro Stulginskio ir Kazio Griniaus — idėjos draugai bei artimieji, išleisdami ir tų dviejų visai tautai brangių asmenų monografijas.

Kadangi žurnalo apimtis ir jo paskirtis neleidžia bent šiuo metu padaryti bent kiek išsamesnę šio veikalo recenziją, tai šios apybraižėlės autorius nori pasidalinti tik pabirais įspūdžiais, keletu minčių ir užuominų, kilusių beskaitant Aleksandro Merkelio veikalą.

Bene patraukliausias kiekvienam nepolitikui skyrius bus pats pirmasis — Šviesos takais. Skaitai jį, tartum tai būtų sodriausia novelė, čia autorius labai vaizdžiai, šauniu stilium, lyg vešliai žodingas beletristas, vedžioja skaitytoją po Smetonos senelio Kazimiero tėviškę, Užulėnio kaimą, priklausiusį Taujėnų dvarininkams Radvilams. Gaugai nueina visu kūnu, kai autorius pasakoja to meto baudžiauninkų dalią. Ir visdėlto ano negando laikais lietuvių valstiečių gretose netrūko nei šviesos, nei ryžto, nei geresne ateitimi tikėjimo. Smetonos protėviai buvo tarp tų šviesos ir aušros ateitį žadėjusiųjų. Smetonos senelis išaugino tris dukras ir keturis sūnus, kurių Jonas su savo žmona Julijona (Kartanaite) augino irgi gausią šeimą, iš kurios ir kilo pirmasis nepriklausomybėn grįžusios Lietuvos prezidentas. Autorius nepagaili smulkių detalių, kurios Smetonų šeimos pirmatakus parodo tikrai mielais, artimais ir šiltais asmenimis. Paminėsime, kad prezidento tėvas už savo žmoną Julijoną turėjo jos dvarininkui sumokėti dešimtį rublių ir tris gorčius medaus (p. 7)... šiame skyriuje gausu ištraukų iš Kazio Binkio knygos, išleistos Lietuvoje 1934 metais, kai minėta Smetonos 60 metų amžiaus sukaktis.

Iš visų pateiktų duomenų atrodo, kad Smetonai jaunystėje daugiausia įtakos turėjo jo darbščioji pamaldi motina, kunigas K. Genys, Valančiaus knygelės, Baranausko, Vienažindžio ir Maironio kūryba. Gana išsamiai aprašytos Smetonos dienos Palangoje, Mintaujoje, Petrapilyje — nuo progimnazijos iki universiteto baigimo. Visur jis čia parodomas, kaip darbštus ir nesvyruojąs jaunuolis, kaip susipratęs ir veiklus lietuvis, ginąs tautos teises, bandąs plunksną publicistikoje, noriai einąs į visuomeninį darbą. Paminima ir politinė diferenciacija, su kuria autorius labai lengvai "susidoroja", nepaduodamas išsamiau nei atskirų grupių programų, nei gilindamasis į jų atsiradimo aplinkybes.

Tiesa, jis kiek daugiau vietos skiria socialdemokratams ir Lietuvių (vėliau Lietuvos) demokratų partijos (nes jai iš pradžių priklausė Smetona) kilmei ir programoms (pp. 56-59), tačiau beveik nieko krikščionims demokratams, tik keliais žodžiais paminėdamas, kad jų pirmą kuopą įkūręs kun. J. Tumas - Vaižgantas (p. 72). Rodos, objektyvumo vardan, vertėjo pateikti bent keletą ištraukų iš krikščionių demokratų programos, kurios autoriai buvo prel. Al. Dambrauskas-Jakštas, prel. Maironis ir vysk. P. Bučys, Antra vertus, nėra jokio reikalo į vieno asmens biografiją krauti gausybę medžiagos — juk tam yra nemažai paskelbtos literatūros.

"Kontroversiškumai" prasideda, kai autorius nepagaili stambiausių epitetų savo aprašomam asmeniui. Iš to viso susidaro įspūdis, kad Smetonai, kaip įgudusiam publicistui, niekada nebuvo svetima mokyti kitus, visada matyti silpnybes kituose, tik he savo aplinkoje. Pavyzdžiui, jam labai nepatiko, kodėl 1912 metais į Rusijos Dūmą atstovu iš Suvalkų gubernijos katalikų veikėjai pasirinko kun. Juozą Laukaitį, o ne dr. Joną Basanavičių, kurį siūlęs A. Smetona, argumentuodamas, kad "nei suvalkiečiai, nei iš viso lietuviai nerastų tinkamesnio atstovo .. . kaip dr. Easanavičius. Kaip jo kiekviena mintis virsta darbu visose kultūros srityse, taip jo darbas virstų praktikos politika mūsų tautai" (p. 122). Taigi, 1912 metais Smetona augštai vertino dr. Basanavičių. Tačiau būtų įdomu sužinoti, kas įvyko penkerių metų būvyje, kad 1917 metų rugsėjo mėnesį sukurtos Lietuvos Tarybos pirmininku išrinktas ne dr. J. Basanavičius, kurio darbas būtų galėjęs "virsti praktikos politika mūsų tautai", o visa dvidešimt metų už jį jaunesnis A. Smetona? šioje Merkelio biografijoje nėra jokių duomenų, kad Smetona būtų siūlęs garbųjį aušrininką Basanavičių rinkti Tarybos pirmininku ar vėliau — valstybės prezidentu.

Autorius krikščionis demokratus ir socialdemokratus pakartotinai vadina "kraštutinėmis partijomis", tačiau nenurodo jokio kriterijaus, kuris lemtų tokį rūšiavimą. Ar netiktų krikščionims demokratams verčiau centro pozicijos priskyrimas; juk  jie,  nors  ir būdami  didžiausia partija Steigiamajame Seime ir pirmuose dviejuose demokratiniuose seimuose, tačiau nuo 1920 metų iki 1924 metų ėjo koalicinėn vyriausy-bėn su savo artimiausiais politiniais varžovais liaudininkais ir nepartiniais.

Norėdamas būti objektyvus, autorius sako, kad krikščionys demokratai, kaip ir socialdemokratai ir tautiniai demokratai (vėliau Tautos Pažangos partija) "tik save laikė tikraisiais demokratais" (p. 261). L,yg ir šaipydamasis iš "savinimosi" demokratiškumo, autorius cituoja Al. Stulginskio pareiškimą, padarytą 1918 m. lapkričio 15 dieną, svarstant prof. A. Voldemaro deklaraciją. Stulginskis tada, be kitko, pasakė: "Kitų neskausime, bet ir savęs skausti nesiduosime. Tik sieksime tokios valstybės, kuri kuriama tikrai teisingos demokratijos pamatais" (p. 261). Koks čia nedemokratiškumas, jeigu žadama "kitų neskausti" ir nesiduoti kitiems "savęs skausti" ?

Nepatinka autoriui nei Steigiamojo Seimo išrinkimas, nei jo darbai, nei jo pasirinkta "pati kraštutiniausia parlamentarizmo forma" (p. 263). Nors Steigiamojo Seimo rinkimuose 1920 metų balandžio mėnesį dalyvavo 85 nuošimčiai visų balsuoti galėjusių piliečių, o kai kuriose rinkimų apygardose ir 92 nuošimčiai, tačiau A. Merkelis sako, kad tie rinkimai buvo "Lietuvos demokratijos brandos egzaminai", kurie buvę "labai blogai išlaikyti" (262 p.). Tai rašydamas, autorius, matyti, bus pamiršęs paties A. Smetonos vertinimo žodžius, kuriuos jis pasakė atidarydamas Lietuvos Steigiamąjį Seimą 1920 m. gegužės 15 dieną ir kurie yra atspausdinti A. Merkelio veikalo 249 puslapyje, štai Smetonos žodžiai apie St. Seimą:
"Ši diena Lietuvai visų prakilniausia ... Steigiamojo Seimo rinkimų stingrumas, uolus visuomenės dalyvavimas juose, vaizdžių vaizdžiausiai parodo, kad nepriklausomybė visam kraštui taip didžiai rūpėjo, kaip retoj šaly terūpi. Dabar svetimos šalys mato, kad Lietuva, nuveikusi didžiausias kliūtis, įstengė sudaryti tautos valios reiškėją, įstengė sušaukti demokratingiausiu būdu Steigiamąjį Seimą. Dabar atsistojus Lietuvos priešakyje autoritetingai tautos įgaliotai valdžiai, niekas negalės jai prikišti nei šalies viduj, nei užsieniuose to, kas buvo prikišama laikinajai valdžiai".

Tikslumo sumetimais, autorius galėjo pateikti St. Seimo Rinkimų balsavimo duomenis, juose dalyvavusių nuošimtį, — visa tai lengva surasti ir šiame krašte. Jeigu autorius paduoda  duomenis  apie   1936  metais rinktojo seimo rezultatus, polemizuodamas su komunistų "istorijos šaltiniais", tai vargu ar galima pateisinti nutylėjimą apie Steigiamojo Seimo rinkimus, kurie įvyko A. Smetonai būnant laikinosios valdžios priešakyje.

Mėgina autorius tolydžio parodyti A. Smetoną kaip tvirto būdo valstybininką, siekusį ne sau, ne savo partijai, o tik Lietuvai gera. Tačiau ir netyčiomis prasiveržia nemaža silpnybių, nuo kurių juk nėra laisvas joks žmogus. Skaitytojui įtaigojamo Smetonos charakterio tvirtumo pasigendi nuo pat pirmųjų jo Tarybai vadovavimo dienų. 1918 metų gale, susidarius Mykolo Šleževičiaus plataus masto koalicinei vyriausybei, atsirado trynimasis tarp ministerių kabineto ir Tarybos prezidiumo. Užuot lyginęs nesutarimus, A. Smetona Tarybos pirmininko pareigas perdavė vicepirmininkui Stasiui Šilingui, nes jis "jautėsi pavargęs stoti paaštrėjusių kivirčų sūku-rin" (p. 231) ir išvyko užsienin Lietuvos vardo kėlimo reikalu. Autorius rašo, kad iš viso Tarybos prezidiumo ginče su Šleževičium Smetona laikėsi neutraliai (p. 229).

Priėmus Lenkijos ultimatumą, reikalavusį užmegzti diplomatinius santykius, reikėjo pakeisti vyriausybę. Ministeris pirmininkas J. Tūbelis tuo metu gydėsi Šveicarijoje. Iš jo laukta, bet nesulaukta jokio ženklo atsistatydinimui, tad teko telefonuoti. Atsiliepė p. J. Tūbelienė, bet su ja nedrįso kalbėtis nei A. Smetona, nei nauju ministerių pirmininku numatytas kun. Vladas Mironas; toji nemaloni pareiga atitekusi V. Mašalai-čiui, ministerių kabineto generaliniam sekretoriui (p. 495). Netekus Klaipėdos vėl panaši padėtis; laukta kun. VI. Mirono atsistatydinimo, bet jis nesiskubino, o A. Smetonai priminti jam tą pareigą trauktis buvo "ir jautrus ir nemalonus dalykas" (p. 519). Kažkaip nejauku darosi skaitant autoriaus išvedžiojimus, kad A. Smetona buvęs labai jautrus, kai reikėjo jam pakeisti jo artimus bendradarbius Tubelį ir Mironą, tačiau jam tekę praleisti nemigo naktį svarstant, ar pakeisti karo lauko teismo paskirtą mirties bausmę kalėjimu iki gyvos galvos neteisėtai suimtam seimo nariui dr. Juozui Pajaujui (p. 343). Autorius nieko nepasako, ar bent kiek jaudinosi prezidentas, atmesdamas keturių suvalkiečių ūkininkų, pasmerktų mirčiai, malonės prašymus (p. 448).

Nematyti tvirto būdo bruožų ir Smetonos santykiuose su kariuomenės vadu gen. St. Raštikiu, su kuriuo santykiai buvę įtempti keletą metų. Prezidentui nepatikę Raštikio siūlymai dėl vyriausybės apimties praplėtimo, nes tai nepriklausę kariuomenės sričiai, tačiau gruodžio 17-tosios kariniai "gestai" buvo laikyti tautos balsu. Prezidentas ne kartą norėjęs gen. Raštikį atleisti, bet,, kaip rašo A. Merkelis, jis "buvo neryžtingas ir delsė" (p. 544). To neryžtingumo įrodymų labai apstu ir Lietuvos okupacijos išvakarėse. 1940 m. birželio 13 dieną A. Smetona visą dieną laukęs iš Maskvos grįžusio ministerio pirmininko A. Merkio, bet tas atėjęs tik sekančią dieną 10 vai. vakare "apatiškas ir nusivylęs" (p. 572). Taip ir kyla klausimas: nejau prezidentui buvo sunku paskambinti A. Merkiui ir paprašyti ateiti su pranešimu apie savo vizitą Maskvoje tokiu lemtingu Lietuvai metu?

Lygiai tas pat pasakytina ir apie Smetonos santykius su A. Voldemaru. Autorius rašo, kad, trečiąjį seimą paleidus, faktinoji valdžia buvusi ne A. Smetonos, bet prof. A. Voldemaro rankose (p. 360), kad jis "ne su viskuo sutiko, kas prof. Voldemaro buvo daroma vidaus politikoj, kreipiant Lietuvos santvarką griežta diktatūrine linkme, tačiau, gerai žinodamas jo didelį atkaklumą, vengė su juo bet kurio konflikto..." (ten pat). Autorius toliau teigia, kad ir 1928 metų konstituciją paskelbus, kuri prezidentui suteikė net įstatymų leidžiamąją galią, kraštą valdė "pats vienas" A. Voldemaras (p. 367) Girdi, A. Voldemaras retai pas prezidentą atsilankydavo, bet Smetona buvęs "kantrus ir dantis sukandęs kentė, kas ministerio pirmininko daroma" (p. 369), ir taip tęsėsi net iki 1929 metų rugsėjo 19 dienos, kai nauju ministerių pirmininku pakviestas Juozas Tūbelis. Ateities istorikui Merkelis bus tikrai patarnavęs, paskelbdamas Broniaus Balučio pasikalbėjimą su Smetona. Aiškindamas apie tai, kodėl įvyko su A. Voldemaru galutinis lūžis, A. Smetona pasakęs, kad epizodo galas atėjęs tada, kai A. Voldemaras, įspėtas dėl sauvaliavimo, atkirtęs: "Antanai, nepamiršk, kad esi prezidentas, kol aš to noriu" ... (p. 373). Vadinasi, A. Voldemaro atleidimą bene daugiausia nulėmė ne jo beveik trejų metų diktatūrinis sauvaliavimas, bet į-spėjimas A. Smetonai dėl jo paties ateities.

Autorius daugeliu atvejų taria tiesos bei kritikos žodį. Pavyzdžiui, rašydamas, kad vidaus reikalų ministeris 1936 m. vasario 6 dieną uždarė demokratines partijas (krikščionis demokratus, socialdemokratus, liaudininkus ir ūkininkų Vienybę), A. Merkelis pripažįsta, kad "jos uždarytos ryšium su numatytais seimo rinkimais, norint juos pagrįsti ne politinėmis partijomis, bet savivaldybėmis" (p. 540). Po to įsakymo krašte liko tik viena politinė organizacija — Lietuvių Tautininkų Sąjunga, nors kitoje vietoje autorius vistiek sakosi negalįs teigti, kad ji būtų "politinio pobūdžio organizacija".

Nevengia jisai vieno kito kritikos žodžio ir kai kurioms valdinėms įstaigoms, pav., Visuomeninio Darbo Vadybai, įsteigtai 1938 metais, kuri, pasak autoriaus, "savo paskirties nepateisino", kad ji "spaudą menkaverčiais biuleteniais prievartavo" (p. 464).

Rašydamas apie įvairių įstatymų skelbimą, A. Merkelis pripažįsta, kad 1931 metų gegužės 2 dieną paskelbtu savivaldybių įstatymu "gerokai buvo susiaurintos savivaldybių teisės, jų veikimo priežiūrą pavedant vidaus reikalų ministerio skirtam apskrities viršininkui" (p. 390), bet į-statymo turinys nepaduodamas. Nė nepasakoma, kad iš tikrųjų apskrities viršininkas, skiriamas vidaus reikalų ministerio, ne tik vykdė "veikimo priežiūrą", bet be jo pritarimo negalėjo būti renkami ne tik valsčių viršaičiai, bet ir seniūnai. Visiškai nutylima, kad tas įstatymas diskriminavo tūkstančių tūkstančius piliečių, kiek tai lietė jų teisę tiesiogiai dalyvauti savivaldybių organų rinkime. Vargu ar kas to įstatymo paskelbimo metu, išskyrus, žinoma, jo leidėjus, galėjo pamanyti, kad apskričių viršininkų kontroliuojamos valsčių, miestų ir apskričių tarybos už kelių mėnesių bus paverstos nauja krašto institucija — respublikos prezidento rinkikų (ypatingų atstovų) rinkėjais . . . Merkelis nepaaiškina, kodėl valdžios viršūnėse bijota net apskrities viršininkų visiškai kontroliuojamų tarybų sprendimo, kad ypatingų atstovų rinkimai paskelbti vos savaitę prieš jiems paskirtą dieną? (Valstybės prezidento rinkimų įstatymas paskelbtas 1931 m. lapkričio 25 d., o patys ypatingų atstovų rinkimai įvyko tų metų gruodžio 2 d.; žiūrėk p. 383).

Teigiama, kad tautininkai tiesiogiai neįtaigoję prezidentinio režimo, bet vis dėlto pripažįstama, kad Lietuvių Tautininkų Sąjungos įstatai buvo redaguojami Valstybės Taryboje (p. 359).
Vyriausybės santykiai su Bažnyčia aiškinami labai paviršutiniškai, lyg prabėgomis. Tolydžio teigiama, kad A. Smetona niekada nebuvo neigiamai nusistatęs nei prieš Bažnyčią, nei prieš kunigus, o tik prieš kunigų kišimąsi į politinę veiklą ir prieš panaudojimą Bažnyčios politiniams tikslams. Tačiau kunigų dalyvavimas tautininkų eilėse, matyti, nelaikytas   kišimusi   į   politinę   veiklą.

Kai krikščionys demokratai drįso kunigus skirti tik ministeriais, tai A. Smetona kunigą (Vladą Mironą) paskyrė net ministeriu pirmininku. Autorius visiškai nesipiktina, kad iš tautininkų seimo 49 narių net trys buvo kunigai (Laukaitis, Gylys ir Bikinas; p. 454).

Labai daug vietos skiriama aiškinimui  apie  tragiškosios  1940 metų birželio   15-tos   ministeriu   kabineto posėdį,   kuriame  svarstytas   Sovietų Sąjungos ultimatumas.  Išsamiai cituojama Smetonos Pro Memoria, kur ypač  daug  priekaištų  taikoma mi-nisteriui pirmininkui Merkiui ir jo pavaduotojui K. Bizauskui, kurie, turbūt, niekada nebegales paaiškinti savo  laikysenos  ar to posėdžio  savo versijos,  nebent  kada  būtų  surasti jų Pro Memoria užrašai, jei tokius jie būtų kur saugiai palikę. Nemažai tenka ir gen. St. Raštikiui, kad ir jis, nors ir nebebūdamas kariuomenės vadu, tą birželio 15-tos rytą tiesiog iš lovos iššauktas prezidentūron, irgi nepritaręs Smetonos minčiai pasipriešinti   prieš   ultimatumą,   kurio terminas  baigėsi  už  kelių  valandų. Gen.  St.  Raštikis  savo versiją yra paskelbęs savo knygoje "Kovose dėl Lietuvos", tad nešališkam ateities istorikui bus medžiagos sverti tiek vieno,   tiek   kito   valstybininko   liudijimus.  Bet  kas liudys  už A.  Merkį ir K. Bizauską?

Toliau kyla klausimas: ar tinka A. Smetonos rėmėjams be jokios atodairos kaltę dėl neįvykdyto pasipriešinimo primesti kitiems? Juk ne demokratinio seimo, o paties A. Smetonos 1934 metų gruodžio 31 d. paskelbtame kariuomenės vadovybės į-statyme buvo štai koks straipsnis: "Respublikos Prezidentas įsako kariuomenės Vadui pradėti karo veiksmus, kai paskelbiamas Lietuvai karas arba kai priešo jėgos veržiasi į Lietuvos teritoriją" (p. 434). Jeigu ga Įėjo būti pamirštas 1934 metų įstatymas, tai ar neprisimintinas 1936 metų birželio 30 d. išleistas karinės prievolės įstatymas, kuriame buvo į-rašyti tokie žodžiai: "Lietuvos nepriklausomybės ir jos žemių neliečiamybės gynimas yra visų Lietuvos piliečių ir visų lietuvių aukščiausias tikslas ir garbinga pareiga. Tatai siekiama ... nepagailint nei savo turto, nei gyvybės" (p. 441). Jeigu gen. Vitkauskas nebūtų vykdęs įsakymo ginti nepriklausomybę ir žemės neliečiamybę, Valstybės Prezidentas turėjo teisę jį tuojau atleisti ir paskirti kitą vadą. Jeigu ministeris pirmininkas A. Merkys nesutiko su prezidento nuomone bei sprendimu, prezidentas, pagal 1938 metų Konstituciją, turėjo teisę ir galią be jokios kontrasignacijos atleisti A. Merkį iš pareigų ir paskirti naują ministerį pirmininką.

Žinoma, visa tai šiandien yra grynai teoretiška, bet kodėl viešai kaltinti kitus, visiškai nerandant nė krislelio kaltės ar bent kritikai pagrindo žmoguje, kurio rankose, jo paties išleistais įstatymais, tuo metu buvo sutelkta visa sprendžiamoji jėga, galia ir teisė? Ar neteisinglau būtų palikti ateičiai visus asmeniškumus ir kontroversiškumus ?

Negalima teigti, kad A. Smetonai Maskvos ultimatumas ar bent jos galutiniai kėslai būtų buvę staigmena. Kaip autorius rašo, A. Smetona jam taip aiškinęs, kodėl jis, Vilnių atgavus, nesiskubino keltis į Lietuvos sostinę: "Aš į bolševikų klastingai grąžintą Vilnių nesikelsiu. Ten kaip Respublikos Prezidentas įsikūręs, bolševikams okupuojant Lietuvą, nebegalėčiau pasitraukti, tapčiau jų belaisviu ir būčiau verčiamas pasirašyti Lietuvos nepriklausomybės sužlugdymą" (p. 568). Ir A. Smetonos politiniai oponentai sutiks, kad tai buvo sveikas politinis nusistatymas. Bet ar jam vykdyti buvo ryžtasi ir ruoštasi? Nuo 1939 metų spalio 10 iki 1940 metų birželio 15 praėjo daugiau kaip aštuoni mėnesiai, o kas jų būvyje padaryta pasiruošti prezidento numatytai galimai bolševikų okupacijai? Bene vienintelis pozityvus ateities kovai veiksmas buvo — 1940 metų birželio 2 dieną įspėjimas Lietuvos diplomatams užsienyje, kad katastrofos atveju jie Lietuvos diplomatijos šefu laikytų Stasį Lozoraitį, o jo pavaduotojais Petrą Klimą ir Jurgį šaulį (p. 630). Bet ir pats diplomatų vadovybės parinkimas nėra be priekaištų ne dėl parinktų asmenų kvalifikacijų — jos puikiausios, ką ir sakyti — bet visiškai nenumatyta, kad svarbiausi postai ateityje bus Londonas ir Vašingtonas. Merkelio veikale daug minima, kaip augštai Smetona gerbęs ir vertinęs ministerį Bronių Balutį, net norėjęs jį skirti ministerio pirmininko pavaduotoju 1939 metais, vis dėlto šis prityręs diplomatas, reziduojąs Londone, nebuvo įtrauktas net į šefo pavaduotojų sudėtį. Iš viso labai rizikuota, paskiriant tik tris diplomatus svarbion viršūnėn.

Apskritai, A. Smetona, pagal Merkelio aprašymus, neturėjęs didelio pasisekimo su savo krašto diplomatais. Nemaža priekaištų jiems kliūva, ypatingai Kaziui Bizauskui, Vasario 16-tos akto signatarui. Autorius sako, kad Bizauskas nepainformavęs užsienio diplomatų apie tikrą padėtį (p. 683), tačiau nenurodoma, kaip, kada ir kokiu būdu jis tai galėjo padaryti. Panašiai puolamas ir Eduardas Turauskas,   kurį   autorius   kažkodėl vadina "svarbiausiu užsienio politikos reikalų žinovu ir jos formuotoju" (p. 633), tačiau knygoje ligi birželio 15-tos įvykių apie Ed. Turausko svarbumą nieko nenurodyta. Priekaištaujama ir dr. J. šauliui, Vasario 16-tos akto signatarui, kad jis negalėjęs su A. Smetona Šveicarijoje matytis, nes kraustęsis iš savo buto; nesusitikęs Smetona ir su Diplomatijos šefu St. Lozoraičiu, nes tas vengęs diplomatiniais sumetimais, o Ed. Turauskas — partiniais. Aiškiai priekaištaujama ir velioniui Povilui ža-deikiui, Lietuvos įgaliotam ministe-riui Vašingtone: jų santykiai nebuvę šilti, o tam turėjusios įtakos "Lietuvos diplomatų A. Smetonai nepalankios nuotaikos" (p. 657). Dėl "nešiltų santykių" tarp Lietuvos atstovo Vašingtone ir A. Smetonos taip Merkelio aiškinama: P. Žadeikio požiūriu, Smetona turėjo vengti bet kurio veikimo ir todėl jis pataręs Smetonai "apsigyventi atokiau nuo Vašingtono" (p. 658). Tačiau paskaičius tuos priekaištus tuojau paaiški, kad velionis žadeikis buvo lojalus Respublikos prezidentui, kad jis rūpinosi ir juo ir jo šeima, nes jo rūpesčiu valstybės departamente nuo 1941 m. sausio 1 d. A. Smetonai buvo mokama atlyginimo po 800 dolerių kas mėnuo (p. 661).

Daro A. Merkelis priekaištų ir Amerikos lietuvių organizacijoms, ypač katalikams ir socialistams, o ypatingai kunigams, kurie, girdi, "griežtai atsisakė dalyvauti" Lietuvos prezidentui priimti komitete (p. 650), sudarytame "tautininkų iniciatyva". Tačiau šiuo atveju autorius bus buvęs nepilnai painformuotas. Kiek teko patirti, tas komitetas New Yorke buvo sudarytas Lietuvos generalinio konsulo, velionio Jono Budrio, iniciatyva; jame dalyvavo ir ne tautininkai. A. Merkelio veikale paskelbta to komiteto narių sudėtis vaizdžiai rodo, kad jame būta tiek tautininkų, katalikų ir sandariečių srovių veikėjų, tiek ir nepriklausomų. Taigi, tai buvo jungtinis nepartinis komitetas.

žodžiu, netikslumų netrūksta. Platus veikalas, daug puslapių, daug "kontroversijų", tad visai natūralu, kad jis gali susilaukti įvairių atgarsių, šiam skaitytojui rūpėjo paminėti daugiausia tai, kas labiausiai "krinta į akį", tai, ko, rodos, autoriui buvo galima išvengti, rašant vieno įžymiųjų lietuvių biografiją.

Prie netikslumų norėtųsi priskirti ir autoriaus tendenciją savo kai kuriems teigimams paremti naudoti Lietuvos okupanto leidinius. Pavyzdžiui, Suvalkijos ūkininkų streikams nei-giamiau pavaizduoti ir jų numalšinimo  šiurpiems veiksmams  pateisinti, cituojami "LTSR Istorijos Šaltiniai" (p. 583-584). Iš viso su suvalkiečių streikais labai lengvai susidorojama, nė žodelio neužsimenant apie tai, jog netrūko tvirtinimų, kad ūkininkų pasipriešinimą policijai bei "priešvalstybinių" atsišaukimų spausdinimą provokavo ir pati saugumo policija. Polemizuojama su okupuotos Lietuvos komunistų leidiniais dėl jų skelbiamų duomenų apie 1936 metų seimo rinkimuose paduotų balsų skaičių, tačiau nepasakoma, kiek piliečių iš tikrųjų balsavo. Pasitenkinama paminėti Eltos pranešimą, kad juose dalyvavo 68,3 proc. galėjusių balsuoti (p. 454). Rašydamas apie Rusijos bolševikų raudonosios armijos atgabento Kapsuko ir jo bendradarbių komunistinę veiklą, Merkelis be jokių rezervų 1918 metų gruodžio mėnesį Vileikoj sutelktą kelių komunistų grupę vadina "Laikinąja Revoliucine Lietuvos Darbininkų ir Vargingų Valstiečių valdžia", tartum ta svetimųjų atgabenta konspiratyvi-nė grupelė būtų buvusi tikra valdžia (p. 214). Tokiu vardu tuos Maskvos atsiųstus agentus tegu vadina okupanto "istoriniai šaltiniai", kuriuos autorius cituoja be jokių savo komentarų.

Veikalo apologinis pobūdis išlaikytas iki pat pabaigos, kurios priešpaskutiniame puslapyje autorius vėl grįžta prie Smetonos kontroversišku-mo  ir tvirtina,  kad  "A.  Smetonos kontroversija dings tik tuomet, kai galutinai išnyks ją keliančios priežastys — buvusios politinės srovės, kurios juk yra nepastovus ir laikinis reiškinys" (p. 679).
Daug kas nesutiks su autoriaus tvirtinimais ir interpretavimais, kaip lygiai ir su velionio A. Smetonos kai kuriais veiksmais ir įvairiais pasiteisinimais, bet kiekvienas lietuvis turėtų sutikti, kad A. Merkelio veikalas "Antanas Smetona" yra vertingas paminklas šiam įžymiajam lietuviui, kad jis, kaip sako knygos leidėjas, padės "jaunimui teisingai įvertinti laimėjimus.'sustiprins jo širdyse pasididžiavimo dvasią ir laisvės kovos ryžtą".
J. Ž-kis

Aleksandras Merkelis. ANTANAS SMETONA. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. Amerikos Lietuvių Tautinės Sąjungos leidinys. 1964. New York. 740p.+ +VIII;spaus-dino Viltis Printing, Cleveland, Ohio. Turinio suskirstymas: Autoriaus žodis; Leidėjo žodis; Tiesos Jieškant; šviesos Takais; Vienybės Gairėmis; Nepriklausomybės Keliu; Demokratijos Sūkuriuos; Tarp Fašizmo ir Komunizmo; Nepriklausomybės Sutemos; Tremtinio Dalia; Laiko Tėkmėj; Pastabos 681-706; Vardynas 707-725; Bibliografija 727-732; Iliustracijų var. dai 733-735; Garbės prenumeratorių sąrašas 737-739.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai