SUTARTINĖS VEIKLOS REIKALU Spausdinti



Sutartines veiklos reikalas katalikiškoje visuomenėje yra savaime aiškus dalykas. Jis turi ne tik praktinį, bet ir teologinį pagrindą. Tas naujas žmonijos pagrindas, kurį sudaro jos naujas sąlytis su Dievu, būtent Jėzus Kristus, yra kartu ir toli siekiančios vienybes centras. Užtenka prisiminti jo pareiškimą, jog norėtų, kad mes taip būtume viena su juo, kaip jis yra viena su Tėvu. Vienybę mūsų tarpe galime studijuoti Kristaus palyginime savęs vynmedžiui, o mūsų — vynmedžio šakelėmis. Taip pat galime prisiminti ir apaštalo Povilo mintį, kad mes sudarome vieną kūną su Kristumi. Kaip ranka negali sakyti kojai, man nerūpi tavo reikalai, taip mes negalime abejingai nusikreipti vienas nuo kito.

Tačiau praktika krikščioniškame gyvenime  yra  kita.   Esame  atskiri
įmones su savitais kultūriniais, politiniais ir meniniais palinkimais. Dėl to ta vienybė mums yra greičiau uždavinys, negu išeities taškas. Ir taip yra jau nuo pirmųjų krikščionių laikų. Jau ten turime pirmosios didelės kovos pradžią, kuri buvo iškilusi tarp Petro ir Povilo. Jų konflikto pobūdis buvo labai didelis — kultūriniai tautų skirtingumai. Ir jis buvo toli pažengęs abiejų apaštalų Ir jų šalininkų skirtingos krypties folklose. Konfliktui išspręsti   buvo sušauktas pirmas Bažnyčios susirinkimas Jeruzalėje, kur buvo sutarta vieninga kryptis.

 

Šis pavyzdys duoda mums progos įžvelgti krikščionių santykių ritmiką. Negalima norėti, kad vienybė krikščionių tarpe būtų automatiškas dalykas, kaip mašinoje. Negalima norėti, kad vienybė čia pasidarytų savaime, nepuoselėjama arba net veikiant prieš ją. Krikščionių vienybė turi iš vienos pusės labai didelį teologinį pagrindą. Antra vertus, ji yra mūsų krikščioniškų pastangų padarinys. Dėl to vienybės rezultatas, atsiektas mūsų tarpe, yra kartu ir mūsų krikščioniškumo rodiklis.Taip vienybės reikalas atrodo principiškai. Praktiškai tas reikalas įgyja naujų bruožų. Galima sutikti, kad ir praktiškai vienybė krikščionių tarpe yra uždavinys, tačiau tai yra rėkiantis uždavinys. Nebuvimas vienybes nėra toks pasyvus dalykas, kurį būtų galima lengvai toleruoti, nes netrunka pasireikšti savo tikrąja prigimtimi, kuri yra skaidymasis. Taip buvo tarp Petro ir Povilo prieš susitarimą, taip buvo ir mūsų katalikiškoje visuomenėje.šiandien stovime naujų galimybių akivaizdoje. Ir mūsų uždavinys turėta būti nepraleisti progos šiomis gali lybėmis pasinaudoti krikščioniškosios vienybės stiprinimui. Aš čia turiu galvoje politinę mūsų visuomenės   konsolidaciją,   įvykusią   praeitą vasarą. Gal kas sakys, kad čia yra mažai reikšmingas arba toks dalykas, kuris katalikiškos akcijos daug neliečia. Aš norėčiau būti kitos nuomonės. Man atrodo, kad ši konsolidacija yra labai reikšminga visais atžvilgiais, ir dėl to į ją tenka žiūrėti kaip į didelį kelio posūkį mūsų visuomenės istorijoje. Tai nieko, kad ji apima tik politinę sritį. Politinė sritis yra tuo reikšminga, kad ji yra giliai praktiška. Kai šioje srityje yra pasiekta vienybė, galima pagrįstai tikėtis, kad bus lengviau jos siekti ir kitose srityse. Galime prisiminti, kad Petro ir Povilo konfliktas, šiandienine mūsų terminija imant, irgi buvo greičiau politinis, negu religinis. Tačiau jo išsprendimas išgelbėjo Bažnyčios vienybę.Kai mūsų politinę konsolidaciją prilyginame Petro ir Povilo konsolidacijai, gal būt jai teikiame perdaug garbės. Iš tikrųjų šios konsolidacijos mes negalime imti kaip tos didelės religinės realybės. Tačiau ją galime imti kaip realų uždavinį, kuris mums atsiveria. Pradėtą politinį bendradarbiavimą mes turėtume bandyti pervesti ir į kultūrinį bendradarbiavimą ir į katalikiškosios akcijos sritį.Kaip tai galėtų būti padaryta? Pirmiausia gal nereiktų norėti perdaug pasiekti iš karto. Tai, kas buvo galima atlikti politinėje srityje šiais metais, to nebuvo galima padaryti prieš dešimt metų. Dėl to po kitų dešimties metų gal bus galima įvykdyti tai, ko šiandien dar negalima įvykdyti. Tačiau ta kryptimi reikėtų eiti.Pradžiai visi mes turėtume paieškoti tokių uždavinių, kuriuos nuoširdžiai galėtume remti abeji. Nenusiminkime, jei jų pradžiai galės atsirasti visai nedaug. Nebus tur būt lengva rasti tokių darbų. Tuojau vėl vieni kitus įtarsime, kad ieškome populiarumo ar turime kokių pašalinių intencijų. Tačiau šios pratybos reiktų imtis. Ji ilgainiui mus išmokytų dirbti kartu.(Šios mintys yra iš autoriaus žodžių Katalikų Federacijos tarybos posėdyje Čikagoje 1934 lapkričio 14, todėl ir žvelgiama visų pirma susirūpinus vienybe tarp katalikų akcijos organizacijų ir žmonių. Nemažiau svarbu vienybės reikalas tarp visų tikinčiųjų katalikų, nors ir kitose organizacijose besireiškiančių, o dar svarbiau visoje lietuviškoje visuomenėje gyvesnis išskleidimas krikščioniškosios meilės, be kurios visoks rūpinimasis vienybe lieka bergždžias. — Red.).