VERGILIJAUS LIETUVINIMAS Spausdinti
Nuo XVI a. vidurio įleidęs gilesnes šaknis Lietuvos mokyklose, 60 kartų Sarbievijaus skaitytasis centrinis romėnų ir visos Europos poetas Vergilijus XVIIIXDC a. sąvartoje buvo pirmą kartą prabilęs ir lietuviškai. D. Poška buvo lietuviškai atkūręs Enėjidę, Ks. Bogušas (Bagužis), veikiau Jurevičius ar kas kitas Georgikas, tik šie vertimai nebuvo spausdinti, o rankraščiai dingo. Kaip ši (584) keleto Bogušo veikale "O początkach..." cituotųjų Enėjidės IV giesmės eilučių

Jau pirma ant žiames naujas
barstieje svyiesibe
rodo,ir išlikę to meto vertimai nebepatenkintų   šių   dienų   skaitytojų
skonio. Jie tebūtų įdomus filologų tyrimo objektas ir gyvai liudytų iš Vakarų į Lietuvą atbangavusio klasicizmo brandumą.

Antrą kartą bent Enėjidė kiek bandyta versti tik atsikūrus nepriklausomai Lietuvai. Arčiau tepažįstu "židinyje" 1930 m. nr. 89 paskelbtąjį J. Vosyliaus Enėjidės IV giesmės vertimą, štai jo pradžia:
O karalienę seniai jau sužeidė
rūpesčiai sunkūs,
žaizdą pajuto širdy,
nesuprantamas jausmas prislėgė.
Ta pati mano beveik žodiškai verstoji vieta:
Bet jau seniai slaptosios ugnies
graužiama karalienė
Džiūsta gėlos   sužeista   ir gyslose žaizdą maitina.

Čia originalo cura reiškia meilės kančią, o ne kažkokius "rūpesčius". Vulnus alit venis "žaizdos maitinimas gyslose" perteiktas "žaizdą pajuto "širdy", o caeco carpitur igni "slaptosios ugnies graužimas" — "nesuprantamas jausmas prislėgė", šiais abiem atvejais daiktiškus posakius, simboliškus meilės kančios vaizdus vertėjas perteikė iš jausminio pasaulio imtais žodžiais "pajuto" ir "jausmas", prasižengdamas prieš patį pagrindinį Vergilijaus poezijos reikalavimą — simboliškąjį plastiškumą.

Kad šis vertimas, deja, teduoda išvirkščią Vergilijaus poezijos vaizdą, rodo bet kuri jo vieta, pvz. ir šis garsusis trojėnų kraustymosi palyginimas su skruzdžių judėjimu (401 t.t.):

Galima  buvo  matyti,  kaip  laksto
ir bėga iš miesto,
tartum, skruzdės, kada, neužmiršdamos
žiemą, užpuola
didelę krūvą grūdų ir slepia juos
skruzdėlyne:
plaukia visa jų eilė su grobiu
siaurais takeliukais
per laukus, per žoles; jų vienos
pakišusios petį
stumia savo  naštas, o  kitos, 
užtrukusioms bausti,
eina paskiausia visų — visur tik
verda jų darbas.

Mano versta:
Kaip jie kraustės tada, kaip plūdo,
matytum, iš miesto!
Tartum krūvą kviečių didžiulę
skruzdės apninka
Niokot ir, žiemos neužmiršdamos,
klėtin gabena,
štai laukais vora juoda per žolę
žygiuoja
Su grobiu siauru taku, atremdamos
vienos
Stumia pečiais javų naštas, kitos
vorą rikiuoja,
Sklaisto žygio kamšas, ir verda čia
žingsnis kiekvienas.

Mažiau tepažįstu poeto M. Gustaičio (1870  1927) Enėjides II giesmės vertimą (1926), bet ir jame nusidedamą tam pačiam vergiliškojo simboliško plastiškumo reikalavimui. Tad ir šis vertimas neperteikia Vergilijaus dvasios.

Kai Homeras buvo ištisai lietuviškai atkurtas ir išleistas (Odisėja 1921, 1937, 1964, Ilijadė 1930, 1962), jo lotyniškajam varžovui, "visos Europos klasikui" (T.S.Eliot), Lietuvoje teko tenkintis tik šiais dviem nebrandžiais daliniais vertimais.

Man įsijausti į Vergilijaus poezijos grožį padėjo ne tiek universitetinės studijos, kiek pouniversitetinė romėnų poetų skaityba. Tačiau pasitikėjimą savimi, kad gal ir sugebėsiu apvaldyti formą, kuri, Goethes žodžiais, "daugumui paslaptis", gavau iš poeto K. Binkio, 1939 m. karštai mane įtikinėjusio pačiam ir sueiliuoti mano paties proza verstąsias Sofoklio tragedijas.

Paskatintas laisvalaikio, 1945 m. rugsėjo pradžioje ir pradėjau bandyti versti 20 mano atmintinai mokėtų Enėjides giesmės eilučių. Išlaikęs sunkų šių 20 eilučių bandomąjį savaitinį egzaminą, vėliau palengva susimedžiojau tekstų, komentarų, žodynų, vertimų. Enėjidę baigiau versti 1962.IX.13. Po to buvau nustojęs Vergilijų versti (iš dalies neturėjau laiko, iš dalies dėl to, kad nepasisekė rasti, kas nuostolingą veikalą leistų). 1961 m. pabaigoje J. Kapočiui sutikus Enėjidę leisti, nusistačiau Vergilijų ir toliau versti. Georgikas ir Bukolikas pradėjau versti 1963.1.21, baigiau 1964.V.16. Visus šiuos vertimus aprūpinau tikrinių vardų ir daiktų žodynėliais, įvadais, pratarmėmis.

Mano verstai Enėjidei, kad ir prieš vertėjo norą, buvo lemta tiksliai įvykdyti Horacijaus patarimą — prieš atiduodant skelbti ištisus 9 metus išgulėti stalčiuje. Prieš atiduodamas dar kartą peržiūrėjau ir kiekvienoje giesmėje dar bent po keletą vietų patobulinau. Užtat dėl Enėjides vertimo esu ramesnis, kai dėl Georgikų ir Bukolikų, verstų kiek greitesniu tempu, negaliu visai nusikratyti kartais tebekylančio įtarimo, kad ėia gal dar ne viską esu iš savęs "išspaudęs".

Kai kam atrodo, kad literatūros veikalus kurti visai lengva, nes kūrėjai turį Dievo dovaną ir jiems viskas savaime ateiną. Betgi Tolstojus romaną "Taika ir karas" perrašė 7 kartus; didžiausias rusų poezijos genijus, lengvo stiliaus meistras Puškinas eilutes perdirbinėjo po 30 kartų; Horacijus pašiepia poetą, rašiusį "po du šimtus šešiapėdžtų eilučių prieš valgant ir po tiek pat pavalgius"; Vergilijaus labiausiai išbaigto Georgikų veikalo dienos kūrybos vidurkis nesiekia vienos eilutės. Bet gal gi vertėjo darbas daug lengvesnis, nes juk nebereikia rūpintis turiniu, pakanka tik išversti žodžius ir juos įsprausti į metro rėmus? Į šį klausimą teatsako Walter Panitz, kuris, norėdamas geriau už kitus vokiečius vertėjus perteikti gal apie metus ar kiek ilgiau Mickevičiaus kurtąjį "Poną Tadą", "kad skaitytojas geriau įsijaustų į veikalą", paaukojo net 40 savo gyvenimo metų (Adam Mickiewicz. Pan Tadeusz, 1955)!

Šopenhauerio nuomone, antikinio veikalo vertimai santykiauja su originalu, kaip cikorija su kava. Kiti net sako, kad jie teduoda išvirkščią kilimo pusę. Pagal Zielinskį šis santykis toks, kaip tarp medinio žmogaus kūno modelio anatomijos studijoms su tikruoju kūnu: "jie duoda bendrą sampratą apie originalo sandarą ir turinį, tačiau jūs veltui juose ieškotumėte plonybių". Tokių plonybių, ypač metrikos, regimai, neieškojo ir Šileris, išvertęs II ir IV Enėjides giesmes ne originalo metru, bet jambais, ir tvirtinęs, kad "Vergilijus kiekviename vertime turi prarasti". Tačiau Šilerio atsisakymas nuo originalo metro ir jo plonybių paprastai kritikuojamas, ir kiti vokiečių vertėjai nesekė šio poeto pėdomis. Taipgi ir Homero vertėjas Ralys, atsisakęs nuo originalo metro ir donelaitiškų tradicijų, šiaipjau gerą vertimą padarė sustingusį ir monotonišką. Nuolat pasikartojančių visai vienodų Ralio hegzametrų nepertraukiama seka sudaro monotonišką lietuviškų, gyvai, daktiliškai sukamų girnų ūžimo įspūdį.

Būdamas priešingas šiems samprotavimams ir tokiai vertimo praktikai ir kaip ir beveik tradicija virtusiai nuomonei, kad vertimas juo geresnis ir poetiškesnis, juo laisvesnis ir labiau nutolęs nuo originalo, aš, priešingai, kaip tik to paties poetiškumo ir tobulesnio originalo dvasios perteikimo sumetimais stengiausi artėti prie originalo ne tik turinio, bet ir metrikos, stiliaus, kartais net žodyno (!) atžvilgiu, siekdamas tuo paties Vergilijaus priemonėmis artėti prie jo iš antikinės poezijos perimto ir meistriškai įkūnyto idealo, vaizduojamus dalykus matyti tartum prieš akis vykstant. Neišleidau iš akių ir nuosaikiai Vergilijaus vartoto enjambemento, metrinės stilistinės priemonės, reikalaujančios, kad eiliavimui paįvairinti ir įtampai sustiprinti sakinys ne visada baigtųsi kartu su eilute, bet persimestų ir į sekančią eilutę. Kad vergiliškų poezijos priemonių subtilumo paisymas padeda ryškiau vaizduoti turinį, tikiuosi, aiškiai rodo ir čia cituotasis palyginimas su skruzdėmis, kur spondėjiško ir daktiliško metro kontrastai gyvai perteikia sunkų skruzdžių "voros žygiavimą" ir žvalų jų "policijos" "žygio" tvarkymą.

Ar mano atkurtąjį Vergilijų tektų lyginti su "cikorija", su "išvirkščiu kilimu", su "mediniu kūno modeliu" ar dar su kuo, palieku spręsti būsimam skaitytojui ir kritikui.

Šiame žurnalo numeryje teikiamoji Enėjides VI giesmės ištrauka (752853 eil.) yra centrinė ne tik Enėjides, bet ir visos Vergilijaus kūrybos vieta: požemio karalystėje Enėjas regi tėvo rodomas būsimųjų romėnų didvyrių vėles.