CHRUŠČIOVO KOVOS SU RELIGIJA METODAI Spausdinti
Kai paėmė į savo rankas valdžią Chruščiovas ir pasmerkė Staliną bei jo metodus, daug kam atrodė, kad jo valdymas yra liberališkesnis: nebėra Stalino vykdytų masinių deportacijų ir teroro, nėra NKVD "troikų" masinių sprendimų už akių, paleista iš Sibiro dalis Stalino laikų tremtinių (jų tarpe didesnė dalis kunigų ir gyvi likę vyskupai), pakelta geležinė uždanga, galima susirašinėti su artimaisiais Lietuvoje ir jiems pasiųsti dovanų, nuo 1959 m. galima lankytis Lietuvoje (bent Vilniuje ir dar keliose leistose vietose), galima gauti iš Lietuvos periodikos ir kai kurių leidinių ir kt. Ši Chruščiovo politika Vakarų tam tikruose, net ir katalikų, sluoksniuose sudarė opiniją, kad Chruščiovas yra žymiai humaniškesnis, ne toks tironas, koks buvo Stalinas.

Tačiau, kiek tai liečia religiją ir Bažnyčią, kaip jau pereitame numeryje iškėlėme, Chruščiovas buvo užsimojęs visiškai sunaikinti religiją visomis priemonėmis. Ir Stalinas buvo pasmerktas šiuo klausimu tik dėl to, kad davęs perdaug laisvės Bažnyčiai ir toji atgijusi, sustiprėjusi. Todėl Chruščiovas pasiryžo grįžti prie Lenino mokslo, jo nurodytų metodų. Visa tai praktikoje taip pasireiškė:

1) Sustiprinimas ir atgaivinimas įstatymų prieš religiją, Bažnyčią
Kova su religija yra aiškiai sankcionuota 1936 m. paskelbtoje Sovietų Sąjungos konstitucijoje, įstatyme "Apie religines bendruomenes" (patvirtintas XIV partijos suvažiavime 1929.V. 18), kiek modifikuotame 1931.1. 16, ir baudžiamajame kodekse.
Paskutinės redakcijos Sovietų Sąjungos konstitucija 124 skyriuje sako: "Užtikrinti piliečiams sąžinės laisvę Bažnyčia Sovietų Sąjungoje yra atskirta nuo Valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios. Pripažįstama visiems piliečiams laisvė praktikuoti kultus (otpravienija religioznych kultov) ir laisvė varyti antireliginę propagandą". Šio sovietinės konstitucijos straipsnio turinys kai kam atrodo gana liberališkas. Tačiau į jį įsigilinus tuojau matyti gudriai maskuotas skirtumas tarp "religinių kultų praktikavimo" laisvės ir antireliginės propagandos laisvės. Praktikoje tikintiesiems leidžiama tik pasyviai dalyvauti religinėse apeigose. Visos kitos religinės apraiškos, religinė propaganda (vaikų katekizavimas), teologinis ir filosofinis religijos gynimas, apaštalavimas yra draudžiama kaip "kontrrevoliuciniai" veiksmai. Tuo tarpu antireliginė propaganda yra aktyvi ir agresyvi. Ji yra religijos priešų įstatymais, įsakymais, administracinėmis priemonėmis įsakyta ir privaloma. Šiandien antireliginė propaganda yra valdžios veiksmų programos dalis.

įstatymas "Apie religines bendruomenes" draudžia bet kokį religinį vaikų mokymą mokyklose ir valstybinėse bei privatinėse auklėjimo įstaigose. Mažamečius (iki 18 metų) religijos gali pamokyti tik tėvai (str. 18). Vėliau ir tėvams tai daryti uždrausta, nes tuo esą žalojama vaikų sąžinė. Draudžiama atlikti religines apeigas bet kokiose viešose įstaigose (taigi ir ligoninėse), viešose vietose ir privačiuose namuose (str. 24).

Religinėms bendruomenėms draudžiama daryti rinkliavas, apsidėti mokesčiais, versti ar bausti savo narius, nemokančius nustatytų mokesčiu Jokia religinė bendruomenė negali turėti iokios nuosavybės. Visi kulto pastatai (bažnyčios) yra valstybės nuosavybė. Jie duodami naudotis tikintiesiems veltui, tačiau turi remontuoti, palaikyti pastatą, mokėti draudos, nekilnojamo turto ir kitus mokesčius. Bažnytiniai oastatai negali būti naudojami kitokiems — ne kulto reikalams. Taip pat draudžiama steigti savišalpos kasas, vaikų ir senelių prieglaudas, kooperatyvus, darbininkų ar amatininkų būrelius, vaikų darželius, naudoti kulto reikalams surinktus pinigus kitokiems, negu griežtai kulto, reikalams. Draudžiama organizuoti susirinkimus, ratelius jų nariams pamokyti religijos tiesų. Draudžiama organizuoti ekskursijas, iškilas, turėti savo knygynus, skaityklas (str. 17). Vienu žodžiu, išskyrus pamaldas bažnyčioje, yra uždrausta bet kokia socialinė, kultūrinė ar šalpos veikla.

Religinė bendruomenė gali pradėti veikti tik tada, kai ji yra registruota atitinkamame vietos soviete ir vykdomajame komitete (str. 4), kai bent 20 asmenų paduoda prašymą. Bendruomenės reikalus veda taryba iš trijų asmenų ir kunigas, kurie solidariai yra atsakingi už valdžią už savo veiksmus. Jie turi rūpintis kulto reikalais, bažnyčios apšildymu, šviesa, žvakėmis, zakristija, liturginiais drabužiais ir pan. Tik tarybos nariai (o ne kunigas) gali daryti rinkliavas — tik bažnyčioje ir tik pamaldų metu. Jie valdo surinktus pinigus, kurie turi būti padėti į banką ar taupomąsias kasas ir išimami tik kulto reikalams su tarybos narių ir kunigo parašu. Už tokius pinigus negauna jokių nuošimčių, už juos negalima pirkti valstybinės paskolos lakštų. Bažnyčios arba religinės bendruomenės tarybą renka tikinčiųjų susirinkimas, jis turi teisę na<=irinkti ar atstatvti kunigą. Šios bažnyčių tarvbos yra vienintelis įstatymais pripažintas organas, įstatymas ignoruoia vyskupus, dekanus, klebonus ir apskritai Bažnyčios santvarka pagal ioc kanonus. Pripažinimas savo laiku Maskvos patriarcho ir kitos hierarchijos pagal statutą, pasirašvtą 1945 m. tarp stačiatikiu Bažnyčios vadovybės ir Sovietų Sąiungos valdžios, tvarko stačiatikių Bažnyčios vidaus gyvenimą, tačiau 1929 m. įstatymo nuostatai pasiliko galioje. Jie tik nebuvo griežtai taikomi, ką padarė Chruščiovas. Kai valdžia nori paspausti Bažnyčią ar dvasiškiją, atsiremia į tuos 1929 m. įstatymus.

Įstatymams apie religines bendruomenes buvo Dritaikytas ir Sovietų Sąjungos baudžiamasis kodeksas, nustatęs bausmes už tų įstatymų peržengimą. Pažymėtina tai, kad Chruščiovas grąžino mirties bausmę, kurią Stalinas buvo pakeitęs 25 metų katorga. 1958 m. gruodžio mėn. Aukščiausias sovietas patvirtino naujus "pagrindinius baudžiamosios teisės principus". Prie jų turėjo prisiderinti atskirų respublikų baudžiamieii kodeksai. Sovietų juristai aiškino, kad naujoji baudžiamojo kodekso reforma yra "aukščiausia socialistinio humanizmo išraiška", kai tuo tarpu faktiškai yra sugriežtinimas bausmių ir didesnis žmogaus laisvių apribojimas.

Sovietų Sąjungos vadai skelbia, kad jau atėies laikas įgyvendyti komunizmą visose gyvenimo srityse, taigi ir teisenoje. Esą proletariato diktatūra jau baigėsi, ir pereinama į visos liaudies (ne tik vienos klasės) valstybės formą, kurioje valdžia ir įstatymų saugojimas toliau bus vykdomas ne darbo klasės, o visos liaudies, visų piliečių. Palaipsniui einant į pilną komunizmą, baudžiamosios priemonės turėtų mažėti, jų vietą turėtų užimti liaudies sąmoningumas, įtikinimas, o valstybės teisės turėtų būti paremtos piliečių teisėmis. Tačiau mirties bausmės įvedimas rodo, kaip dar toli esama nuo šio idealo, kuris vis labiau atrodo utopinis, nepasiekiamas. Rusijos ir kitų kraštų komunistai aiškina, kad nauja teisenos santvarka yra "ypatingas socialistinės civilizacijos laimėjimas". Esą net ir įvestoji mirties bausmė gali būti taikoma tik baudžiamojo kodekso numatytais atvejais ir daroma tik teismo sprendimu. Tuo būdu esą amžinai panaikintas arbitrarinis Stalino laikų mirties bausmės taikymas be teismo. Taip partijos diktatūra dengiama "liaudies valdžia".

Į naują Sovietų Sąjungos teiseną yra įvesta "liaudies nuosprendžių" norma arba nuožiūra. Praktikoje nuo 1961 m. veikia dekretas, pagal kurį liaudies teisėjo įsakymu (ne sprendimu) vad. visuomeninis nuosprendis daromas darbininkų imonėse, cechuose, įstaigose, kolūkiuose, ir Tarmaciiose. Pagal visuomeninius nuosprendžius piliečiai gali būti iškeldinami iš nuolatinės gyvenamosios vietos nuo 2 iki 5 metų laikui, o turtą? konfiskuojamas, jei jis įsigytas ne darbu. Tokios "liaudies nuosprendžiu" taikomos bausmės net nevadinamos bausme, o tik "poveikio priemone". Mat, pagal 1958 m. "pagrindinius baudžiamosios teisės nuostatus" bausti gali tik teismas, o čia tremiama ar turtas atimamas tik "liaudies nuosprendžiu", kurį patvirtina teisėjas. Savaime suprantama, kad šitokioje sistemoje yra vietos savavaliavimui, bausmės taikomos ne vienodai. Net patys komunistai skundžiasi, kad kai kur už tuos pačius nusikaltimus skiriamos visai menkos bausmės, kitur per didelės. Aiškinama, kad "liaudis" atsižvelgia į vietos aplinkybes, į dažną nusikaltimų pasikartojimą ir kt.

Naujos baudžiamosios teisės savybės ypačiai  išryškėja nusižengimuose prieš  įstatymus apie religiią. Pagal naujas direktyvas, naujame baudžiamaiame kodekse nėra išvardyta atskirų nusikaltimų atvejai, kurie užsieniui seniau davė argumentu paneigti sovietų skelbiamą religinę laisve. Tačiau dėl to padėtis tik pablogėjo: nauioio baudžiamojo kodekso 142 str. apibūdina baudžiamąsias normas (laisvės atėmimus, pinigines bausmes)  tik aplamai kaip nusikaltimus prieš piliečių sąžinės laisvę ir prieš konstituciją. Kitaip tariant, teisėjui duota carte blanche. Jis kiekvienu atveju turi atsiremti į Bažnyčios nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios atskyrimo faktą ir konstitucijos garantuotą visiems piliečiams varyti   antireliginę   propagandą.   Carte blanche leidžia teisėjui taikyti bausmes už valstybės   varomos   ateistinės   politikos   trukdymą. 1963 m. buvo pakeistas Sovietų Saiungos baudžiamojo kodekso 227 st. dėl to, kaip aiškino "Nauka i Religiią"  (1963, nr. 5), kad liaudis per spaudą to reikalavo. Pagal jį yra baudžiama ne tik religinių grupių organizatoriai ir vadovai, kurie agituoja piliečius susilaikyti nuo socialinės veiklos, bet ir tie, kurie tokioms grupėms priklauso. O kadangi į "socialinę veiklą" įskaitoma priklausymas pionieriams ir komjaunuoliams, tai tėvas, draudžiąs savo vaikui priklausyti toms organizacijoms, gali būti baudžiamas laisvės atėmimu iki 3 metų, arba ištrėmimu tokiam pat laikui, arba pataisos darbams iki 1 metų. Panašiai gali būti baudžiami tėvai, jei nusives savo vaiką (iki 18 metų) į bažnyčią, o piliečiai, kuris skaitys "antisocialinio" turinio paskaitas, arba sakys pamokslus, gali susilaukti tokios pat bausmės. Tačiau baudžiamasis kodeksas nenumato jokios bausmės už konstitucijos garantuotą piliečiams kulto atlikimo laisvės trukdymą. Jei tad į pamaldas įsiveržia būrys komjaunuolių ir savo švilpimais, riksmu bei kitais būdais trukdo pamaldas, tai yra tik "pareiškimas savo paniekos religijai" — konstitucijoje visiems garantuota antireliginės propagandos laisvė . . .

Ssustiprinus "liaudies nuosprendžių" salią, yra vartojamos ne tik moralinės, bet ir fizinės priemonės nrieš tikinčiuosius: pašaukimas atsakomybėn į kolektyvo susirinkimą — teismą, pagrasinimas išmesti iš darbo, atėmimas vaikų iš tėvų globos ir pan. Visa tai ne teismo, o tik "liaudies" valia ir nusprendimu, kuri pati savo gerovei vykdo teisingumą ir saugoja savo laisves!

Sąžinės laisvės saugojimo pretekstu kiekvienas tikintysis "liaudies nuosprendžiu" gali būti baudžiamas: jei jis dėl savo gilaus tikėjimo daro tam tikros įtakos aplinkai (žmonės kalba apie jį kaip teisingą, pamaldų, padorų žmogų), jis laikomas "religijos propagandistu", todėl baustinas kalėjimu, deportacija už "kontrrevoliucinę" veiklą. O jei toks yra kunigas, tai atimama jam teisė toliau eiti kunigiškąsias pareigas.

Paskutiniu laiku (196163), taikant jau naujus baudžiamuosius nuostatus, turime faktų, kad baudžiamas kalėjimu arba pataisos darbais bet koks sąlytis su jaunimu ir vaikais ryšium su jų religiniu mokymu arba religijos įtakos vykdymu. Kunigams draudžiamos bet kokios religinės funkcijos už savo bažnyčios sienų ir pan.

2) Žiaurus dvasiškijos persekiojimas
Taikant griežtai įstatymus apie religinius kultus, kunigas, kur nepajudės, visur susidurs su draudžiamaisiais nuostatais.

a)    Kunigai kaltinami grubiai pažeidinėja sąžinės laisvę. Jie pamoksluose plūstą, keikią, įžeidinėją ateistus, kiršindami prieš juos tikinčiuosius. Tiesa, sovietiniais įstatymais "kultotarnams" yra leista sakyti religinio pobūdžio pamokslus, tačiau įstatymas draudžia jiems pasisakyti prieš Sovietų valstybės interesus, atitraukti juos nuo dalyvavimo "socialistinės visuomenės gyvenime".

b)    Kunigai kaltinami jaunimui diegia nacionalizmą. "Nacionalistinė ideologija" yra priešinga komunistinei. Todėl kunigai negali kalbėti tikintiesiems, kad pvz. lietuvių tauta yra katalikiška (tai esą lygu skelbimui nacionalizmo ir rusų niekinimui).

c)    Kunigai kaltinami kliudą komunistinę statybą, atgrasindami jaunimą nuo komunistinių auklėjimo institucijų. Šiuo punktu kunigai nusikalsta, jei jie ragina jaunuolius laikytis tikėjimo, kviečia juos į bažnyčią, moko tėvus, kad vaikus auklėtų katalikiškai, ir pan.

d)    Kunigai kaltinami, kad jie atlikinėja kulto pareigas už bažnyčios sienų. Šiuo punktu nusikals kiekvienas kunigas, kuris aplankys ligonį namuose ar ligoninėje, pakrikštys kūdikį namuose, pasimels prie mirusiojo ne bažnyčion atgabento, nes "kulto tarnų vaikščiojimas po namus varžo tarybinių piliečių laisvę". Dėl to ir tikinčiųjų lankymas (kalėdojimas) yra nusikaltimas.

e)    Kunigai kaltinami užsiima labdara. Tai darydami, jie paneigia valstybės globą jos reikalingiems. "Tarybiniams žmonėms nereikalingos bažnyčios ar kunigų išmaldos". Taigi, jei kunigas sušelps varge, ligoje, nelaimėje savo parapiečius, jis nusikals tarybiniams įstatymams, nes varvs "propagandą" apie tarybinės šalpos neveiksmingumą.

f)    Kunigai kaltinami grobią į savo rankas religinių bendruomenių {parapijų) vadovavimą. Pagal įstatymus, kunigas yra tik religinės bendruomenės tarnas, jos pačios pasirinktas, todėl bet koks vadovavimas yra ne savo teisių pasisavinimas ir išnaudojimas "savanaudiškiems" tikslams. Todėl kunigai negali savo tikintiesiems skelbti bet kurių bažnytinių nuostatų ar vadovauti? Bažnyčios kanonais, negali vesti tikinčiųjų sąrašų, Sakramentų priėmimo registrų (metrikų), išduoti bet kokių pažymėjimų.

g)    Kunigai kaltinami santykiaują su žmonėmis už bažnyčios sienų. Jie yra tik apeigų vykdytojai, be to, "reakcionieriai", taigi jų įtaka visuomenei yra žalinga. Jie išskirti iš visokio viešojo gyvenimo, neturi jokių teisių, o tik pareigų mokėti mokesčius, balsuoti už komunistų kandidatus, vykdyti valdžios potvarkius.

h)    Kunigai kaltinami lanką kapus. Kapai yra valstybės nuosavybė, todėl ten kunigui lankytis, atlikinėti bet kokias apeigas yra nusikaltimas.

i)    Kunigai kaltinami renką aukas iš tikinčiųjų. Pagal įstatymus, aukas kulto reikalams galima rinkti tik pamaldų metu, ir tai turi daryti ne kunigas, o komiteto nariai. Kunigai dar kaltinami surinktas aukas panaudoja savo as meniškiems reikalams: išgrobstą, išleidžią puotoms, prabangai. Jie nusikalsta, nes priverstinai reikalaują iš tikinčiųjų aukų, ir tai yra prieš laisvės principą.

Kaip matome, draudimų yra visa eilė. Užtenka, kad vietos "įstatymų ir sąžinės laisvės saugotojai" viešai iškeltų šiuos kunigo "nusikaltimus", ir jis be teismo, vien "liaudies nuosprendžiu" susilauks bausmės, o kulto komisaras atims jam leidimą kunigauti.

3) Kovos taktikos pakeitimas
Chruščiovo valdvmo metu buvo pakeista tik kovos su religija taktika. Kova su religija, su mm aidu mu yra komunistinės doktrinos logiška išvada ir pasėka. Jokio palengvėjimo, jokio pasikeitimo nesimatė Chruščiovo valdymo metu. Priešingai, sugrįžimas prie leninizmo metodų apsprendė visą Chruščiovo režimo politiką. Tai buvo naujas tarpsnis Sovietų Sąjungos kovoje su religija — toii kova buvo sustiprinta, suintensvvinta. Chruščiovas grižo prie klastingo lankstumo ir gudrios taktikos metodų, kurių mokė Leninas. Jis aiškiai sako: "Visuose kraštuose ir visose aplinkybėse komunizmas atgyja ir auga. Mums trūksta tik vieno dalyko žygiuoti į pergale su didesniu veržlumu ir tvirtumu, būtent, giliai ir aiškiai įsisąmoninti, kad yra reikalinga turėti maksimumas klastingumo mūsų taktikoje" (Leninas, La maladie infantile du communisme, Oeuvres choisies, 1948, p. 768). Toliau Leninas reikalauia visiško atsidavimo komunizmo idėjai ir sugebėjimo laviruoti: "Reikia visuomet suiungti kuo griežčiausią atsidavimą komunizmo idėjai su mokėjimu daryti praktiškus, būtinus kompromisus, laviravimus, susitarimus, zigzagus, atsitraukimus" (ten pat). Kitoje vietoje: "Visa bolševizmo istorija prieš ir po Spalio revoliucijos vra Dilna laviravimo pavyzdžių, neišskiriant nė buržuazinių partijų" (t. p., p. 737). Dar kitur: "Negalime stipresnio priešo nugalėti, neįtemous visų savo jėgų. nepanaudojus kiek galint tiksliau, uoliau, apdairiau, sumaniau kiekvieną net ir mažiausią priešo 'plyšeli', lygiai ir visus interesų skirtumus, kuriais pasižymi atskirų kraštų buržuazija; lygiai neišnaudojant kad ir mažiausią galimybę laimėti sąjungininkui, nors jis būtų tik laikinis, silpnas, nemielas, nepatikimas, sąlyginis. Kas šito nesupranta, tas nesupranta nė grūdelio marksizme ir aplamai dabartiniame moksliniame socializme" (ten pat, p. 52).

"Jei tu nemoki prisitaikyti, jei tu nesi pasiryžęs pilvu šliaužti purve, tai nesi revoliucionierius, o tik pliuškis" (Lenin, O vojnie i mire, Sošinenia t. XXXI, p. 79). Šitokio mokslo šviesoje reikia imti Chruščiovo šypsenos Vakarams, jo bandymai sueiti į sąlytį su Vatikanu, kai kurių tariamų nuolaidų padarymas, metropolito Slypij paleidimas ir kt.

4) Gudrus terminologijos pakeitimas
Uždengti nuo laisvojo pasaulio akių tikrajai realybei ir siekimams Chruščiovas gudriai pakeitė terminologiją. Štai keli pavyzdžiai: Vieton "pasaulinė komunizmo revoliucija" šiandien sakoma "taikos sąjūdis", "kova už taiką". Kas iš tikrųjų yra tas Maskvos diriguojamas "sąjūdis už taiką", paaiškina pats Leninas: "Mes nesame pacifistai (taikos šalininkai). Mes visuomet tvirtinome, kad yra absurdas iš revoliucinio proletariato pusės atsisakyti revoliucinio karo, kuris gali būti būtinas socializmo interesams" (Lenin, Proščalnoje pismo k šveicarskim rabočim; Sočinenia, t. XXIII, p. 360361).

Laisvajame pasaulyje dėl neišmanymo, nežinojimo ir dėl gudrios sovietų agentų propagandos, kurie kaip tik išnaudoja tą neišmanymą, naiviai galvojama, kad Chruščiovas grįžo prie teisingos Lenino taktikos, kuri atrodė sovietinio režimo "demokratizacija", arba "liberalizacija". Maskvos satrapas galėjo tik pasidžiaugti šiuo vakariečių "atradimu", kuris mokėjo "išaiškinti" destalinizacijos faktą. Tačiau reikia pastebėti, kad sovietinė spauda niekada nekalba apie "demokratizaciją" arba "liberalizacija" (tai vakariečių sukurti terminai), o tik apie asmenybės kulto likvidavimą.

Religijos srityje Stalino laikais sovietinis režimas atvirai kalbėjo apie kovą su religija ir apie antireliginę propagandą. Po Stalino mirties Sovietų vadai ir visa sovietinė spauda sąmoningai vengia žodžio "religija". Vietoje to žodžio sakoma "ideologija", "buržuazinė ideologija", "kapitalizmo atgyvena", "religiniai prietarai" ir pan. Vietoje "antireliginė propaganda" sakoma "komunistinis auklėjimas", "ideologinis auklėjimas", "mokslinis religinių apraiškų aiškinimas". Vietoje "religinė veikla" — "kontrrevoliucinė veikla".

Dabartinis komunistinis režimas persekioja bet kokią religinę veiklą, tačiau tai daro "kontrrevoliucinės veiklos" tramdymo titulu. Taip išvengiama gaminti tikėjimo kankinių, ir sudaromas įspūdis, kad religija ir Bažnyčia kaip tokios nėra persekiojamos. Vienam Maskvos kalėjime laikomam dvasiškiui tardymo metu tardytojas aiškiai pasakė: "Mes persekiojame Bažnyčią ir persekiosime ją iki galutinio sunaikinimo. Tačiau mes nenorime pakartoti Prancūzų Revoliucijos klaidos, kada buvo persekiojama dvasiškija kaip tokia. Mes nenorime iš jūsų daryti kankinių. Mes visuomet rasime jūsų nusikaltimų valstybės įstatymams". Ir pridėjo rusišką priežodį: Duokit tik žmogų, o jau kaltę visuomet rasime. Todėl logiškai J. T. Milko žurnale "Sovietskoe gosudarstvo i pravo" (1964., nr. 7) moko, kad dvasiškius ir tikinčiuosius sutvarkyti pakanka turėti po ranka baudžiamąjį kodeksą.

Todėl vietoje "religinis persekiojimas" sakoma "negalimumas taikingos koegzistencijos tarp skirtingų ideologijų". Iš antros pusės propaguojama "taikingas sambūvis" užideologinėje, arba praktinėje, srityje. Tačiau ši sugestija siūloma krikščionims ir Bažnyčioms laisvajame pasaulyje, bet jokiu būdu ne Sovietų režime. Kremlius labai rūpinasi paslėpti nuo laisvojo pasaulio krikščionių akių tai, kas dedasi Sovietų Sąjungoje religijos ir Bažnyčios gyvenime.

5) Religijos persekiojimo metodai
Chruščiovas tęsė kovą su religija daug didesniu įnirtimu, negu Stalino laikais, tačiau jo klastingas terminologijos ir taktikos pakeitimas suklaidino laisvąjį naivų ir lengvatikį pasaulį, kuris užmerkė akis prieš faktus ir įtikėjo į "atoslūgį", pasikeitimą religijos sąlygų Sovietų Sąjungoje. Štai faktai:

K. ŽOROMSKIS Irimas (1963)

Kunigai daugiau nekišami į kalėjimus, netremiami į Sibirą, bet vartojamas teroras juos morališkai sulikviduoti vietoje. Stalino laikais jie buvo nuteisti už akių, net patys negirdėjo, kokie kaltinimai jiems buvo prikergti. Chruščiovo laikais, jau grįžusieji iš kalėjimų ir Sibiro, nuolat kaltinami gobšumu, nemoralumu, priešiškumu liaudžiai, antisovietinių gandų skleidimu, parapiečių prievartavimu duoti pinigų bažnyčios reikalams, kolaboravimu su naciais, nekaltų žmonių žudymu, parama ir santykiais su "banditais" (partizanais), slapta ir vieša sąjunga su "buržuaziniais nacionalistais". Spaudoje viešai skelbiami prievarta išgauti ar sufabrikuoti prisipažinimai prie kaltės.

Chruščiovo laikais įvesta vad. kunigų registracija, kai kiekvienas kunigas, kad galėtų eiti kunigiškas pareigas, turi gauti kulto komisaro leidimą. Už mažiausią nusikaltimą sovietiniams įstatymams tas leidimas atimamas, kitaip tariant, kunigas suspenduojamas. Pasaulis žino, kad Stalino laikais daugybė kunigų buvo kalėjimuose arba ištremti į sunkiųjų darbų koncentracijos stovyklas, daugiausia Sibire. Lygiai visam pasauliui žinoma, kad po Stalino mirties didelė dalis tų kunigų paleista ir jie galėjo grįžti į savo vyskupijas (tik ne ukrainiečiai unitai). Laisvasis pasaulis palaikė tatai Chruščiovo "demokratizacija", pasikeitimu sovietų valdžios nusistatymo religijos atžvilgiu.

Bet ko laisvasis pasaulis nežino ir nesupranta, leidęsis suvedžioti Chruščiovo šantažui, — tai apribojimas kunigų veiklos iki minimumo, iki visiško pareigų uždraudimo (suspendavimo).

K. ŽOROMSKIS Senas mūras (1963)

Daugelis kunigų po to, ką iškentėjo Sibire, yra visiškai invalidai fiziniu ir intelektualiniu atžvilgiu. Jie nepajėgia imtis bet kokio darbo. Kiti yra verčiami ieškotis darbo vietoje, nes kunigauti negali; dar kiti tai daro iš skurdo, dėl duonos kąsnio.

Baisiausias dalykas, ką Chruščiovo režimas padarė, — tai pasisavinimas bažnytinės jurisdikcijos. Jau keli metai kunigus skiria į parapijas ir kilnoja ne teisėti Šv. Sosto paskirti administratoriai, bet valdžia — komisaras kulto reikalams. Jis uždraudžia kunigams atlikti bet kokias kunigiškas funkcijas kitoje bažnyčioje, ne toje, prie kurios jis priskirtas. Taip kunigai negali vieni kitiems patalkinti, net ir tuo atveju, jei kunigas parapijoje suserga ar kitaip yra sukliudytas. Valdžia draudžia kunigams pamoksluose liesti temas, kurios yra priešingos materialistinei ar antireliginei ideologijai. Atsitinka taip, kad ne vienas kunigas norėtų verčiau būti kalėjime, negu naudotis tokia "laisve" ir būti nuolatiniame konflikte su savo sąžine.

Nusikratyti nepageidaujamais, "nepataisomais", "atkritėliais" kunigais Chruščiovo režimas kaip bausmę vartoja jų suspendavimą nuo kunigiškų pareigų. Sugauti slapta laiką šv. Mišias ar atlikę kitas funkcijas yra baudžiami priverstiniais pataisos darbais. Negalėdami kunigauti, turi susirasti kitokio darbo, nes bedarbiai yra "veltėdžiai", ir kaip tokie priverstinai "įdarbinami" daugiausia Sibire ar Kazachstane Dabartiniu metu Sov. Sąjungoje "suspenduotų" kunigų yra daugiau negu kalėiimuose. Išvengdami skandalingu bvlų teismuose, komunistai nusikrato kunigais visai patylomis, ko laisvasis pasaulis net nepastebi.

Kadangi kunigai neturi jokių pajamų ir gyvena tik iš tikinčiųių aukų, kurias gauna, kai eina kunigiškas pareigas, daugelis bijodami nustoti paskutinio duonos kąsnio, bando taikytis prie režimo reikalavimų, kad tik galėtų kunigauti, patarnauti tikintiesiems kad ir ribotoje srityje. Vadinti dėl to juos "kolaborantais", parsidavusiais valdžiai, būtų didelė klaida. Linkėti, kad visi būtų rezistentais, kovotų su dabartiniu režimu, yra lygu linkėti, kad kunigai būtų visiškai sulikviduoti. O dabartinėse sąlygose valdžiai tai yra lengva padaryti. Išskyrus vieną antrą silpnavalį, kuris dėl savo praeities klaidų bijosi viešo skandalo, kuriuo komunistai grasina, ir todėl pasidarė klusnūs režimo tarnai, visi kiti yra nelaimingos dabartinių sąlygų aukos, kuriuos reikia užjausti ir suprasti. Jiems kito kelio ar pasirinkimo nėra: arba šiaip taip laviruoti, arba netekti leidimo kunigauti. Būdingas yra vieno Lietuvos kunigo pasakymas: Gana pridirbome Sibiro koncentracijos stovyklose. Mes dabar norime dirbti kunigo darbą mūsu žmonėms palaikyti. O tam reikia tam tikro lankstumo, savotiško "prisitaikymo". Kitaip vėl vyksime kelti Sovietų Sąjungos pramonės Sibire . . .

6) Stalino ir Chruščiovo politikos skirtumai
Dabartiniu metu religija yra žiauriau persekiojama, negu Stalino laikais. Stalino laikais pvz. vienintelė Lietuvoje Kauno kunigų seminarija turėjo kasmet per 100 klierikų, dabar tik apie 25, nes leidžiama kasmet priimti tik po vieną kandidatą iš vyskupijos. Religijos mokymas dar buvo galimas už mokyklos sienų, bažnyčioje, dabar ir tai uždrausta. Kunigai galėjo eiti kunigo pareigas bet kurioje bažnyčioje, dabar tik savoje, prie kurios prirašytas.

Po Stalino mirties komunistai ne tik paliko visus antireliginius varžymus, buvusius Stalino laikais, bet dar juos pagriežtino. Kas dar Stalino laikais buvo leidžiama, Chruščiovas ir tą uždraudė. Ypačiai suintensyvino antireliginę propagandą, kurią padarė valdžios darbų programos dalimi.

Ir taip Lietuvoje nuo 1960 m. kasmet vis buvo mažinamas klierikų skaičius seminarijoje, uždrausta kunigams ir tėvams mokyti vaikus katekizmo, draudžiama vesti savo vaikus į bažnyčią. To Stalino laikais dar nebuvo. Pereitais metais įsikišta i pamaldų tvarką: jas nustatinėja kulto komisaras taip, kad beveik niekas negalėtu dalvvauti mrnaldose. išskyrus senelius. Du vyskupai yra laikomi toli nuo savo vyskupijų, kad negalėtų jų valdyti. Religinės šventės yra naikinamos ir keičiamos sovietinėmis, religinės aoeiVos (krikšto, sutvirtinimo, jungtuvių, laidotuvių) keičiamos sovietinėmis apeigomis. To Stalino laikais nebuvo.

Kai Chruščiovas keitėsi sveikinimo telegramomis su pop. Jonu XXIII. kai jo žentas Adžubei slankioio po Vatikaną, komunistai Lietuvoje atiminėio kunigams leidimus, nušalino iš pareigų Panevėžio apaštališkąjį administratorių kan. P. Šidlauską ir Kaišiadorių kapitulos vikarą kan. Meidų. Chruščiovas, klastingai šypsodamasis Vatikanui, griovė ir ardė Bažnyčios gyvenimą Lietuvoje. Jam buvo žinomas Evangelijos konstatuotas faktas: "Aš užgausiu piemeni, ir bandos avys išsisklaidys" (Mat. XXVI, 31). Vietoje deportacijos ir kalėjimų kunigai dabar uždaromi į zakristijas, kad tenai, lyg dujų kameroje, uždustų.

7) Ateistinės propagandos suintensyvinimas
Kai Bažnyčia Lietuvoje (ir kituose Sovietų
Sąiungos valdomuose kraštuose) visiškai nutildyta, rivasiškiia izoliuota nuo jaunimo, ateistinė propaganda ir kova su religija siaučia visu smarkumu.

Po Stalino mirties laisvasis pasaulis nustebo, kai kom. partijos centro komitetas 1954.XI. 11 sorendimu nurodė klaidas antireliginėje propagándole, lyg ir pasmerkė "išpuolius" prieš tikinčiuosius. Tačiau tuo dekretu buvo pasmerkti tik netikę metodai, o ne pati kova su religija. Minimas nutarimas įspėia: "Pašalinimas klaidų, kurios pasitaikė mokslinėj eateistinėj e propagandoje, neturi susilpninti pačios propagandos, priešingai, ji turi būti svarbi dalis komunistiniame auklėjime" (Žiūr. G. A. Wetter, Le plus grave danger s'appelle communisme — L'Homme nouveau, 1957, nr. 220).

Tam kova nesusilpnėjo. Kai kom. partijos centro komitetas isakė tik pataisyti klaidas ir keisti metodus, siekimas liko tas pats: sunaikinti religiją. Tad kai šiandien laisvajame pasaulyje, net ir katalikų (o net ir dvasiškijos) tarpe tikima, kad įvykęs atoslūgis, nepastebima, kad Sovietų Sąjungoje komunizmo vadai nuolat kartoja ir kala reikalą sustiprinti antireliginę propagandą, panaudojant vis labiau rafinuotus ir suktus metodus.
Garsioje 1961 m. kom. partijos suvažiavimo nustatytoje programoje įsakoma: "Partija panaudoja ideologinį įtaigojimą, kad išauklėtų žmones materialistinės ideologijos dvasioje ir likviduotų religinius prietarus, vengiant pažeisti tikinčiųjų jausmus. Reikia sistemiškai vystyti plačia mokslineateistine pronagandą, kantriai aiškinti religiniu tikėiimų absurdiškumą, parodyti iu kilme senovėie. kai žmogus dar buvo palenktas gamtai ir socialinei Driespaudai. kada dar nežinoio ivairių reiškinių tikruiu priežasčių nei socialinių jėsu. Dar daugiau, reikia ją paremti nauiuiu mokslų laimėiimais, kurie vis labiau atidengia gamtos jėgas, augant žmogaus pirmenybei prieš gamtą ir griaunant fantastini religini gamtos jėgų aiškinimą".

Nuo to laiko sovietinė spauda nesiliauja kartojusi ir raginusi įvykdyti 1961 m. programos nurodymus. "Pravda" 1963.1.12 rašė: "Mokslinėateistinė propaganda reikalauja ypatingo sugebėjimo, neužgaunant religiniu jausmu; ii turi įtikinamu ir suprantamu būdu pateikti tikintiesiems materialistini pasaulio supratimą, tiesą (materialistinę ideologiią) atskleisti ir parodyti bepagrindiškumą bei kenksmingumą religinių prietarų. Tai, aišku, pareiga propagandistų, kurie turi būti gerai išsimokslinę ir įsitikinę marksi<taiateistai. Geriausių pasėkų atsiekiama kovoje su religijos opiumu dirbant individualiai su kiekvienu tikinčiuoju atskirai".

Ideologinei (antireliginei) propagandai vadovauia Politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija ir neseniai įsteigtas Mokslinio ateizmo institutas. Politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija buvo įsteigta 1947 m. (įpėdinė Bedievių sąjungos, veikusios 19251941 m.), su specialia ateizmo sekcija, įsteigta 1956 m. Ši draugija kasmet paskleidžia dešimtis milijonų egz. brošiūrų ir knygų prieš religiją.

I antireligine propagandą įkinkyta radijas, kinas (filmai), literatūra, dailė, teatras, konkursai, muzieiai, parodos, ateistų kambariai. Chruščiovas 1963.III.8 kalboje apie meną ir literatūrą pasakė: "Spauda, radijas, literatūra, paišyba, muzika, kinas, teatras — štai aštrūs ginklai mūsų partijos idėjų skleidimui. Partija rūpinasi, kad šie ginklai visuomet būtų po ranka suduoti priešui smūgi. Partija neleis niekam silpninti ir atšipinti jų aštrumo".

Apskritai imant, religijos kritika paskutiniu metu yra daugiau filosofiškesnė negu praeityje, kada religija buvo puolama brošiūromis, paskaitomis, satyromis, maskaradais ir pan. Bet dar ir šiandien kartojama, kad katalikų Bažnyčia, tasai sovietinio režimo priešas Nr. 1, yra susirišusi su kapitalistais, kad ji yra socialinio ir politinio konservatizmo palaikytoja, kliudanti žmonijos progresą ir pan.

8) Ateistinis jaunimo auklėjimas
Komunizmas, kovodamas su religija, vpatingą dėmesį kreipia į mokyklinį jaunimą. "Učitelskoje Gazeta" 1953 m., tuojau po Stalino mirties, dėstė, kad mokslinisateistinis auklėjimas sudaro komunistinio auklėjimo integralinę dalį, kuri yra pagrindinis ir pastovus elementas, ir kad mokomasis personalas yra įpareigotas juo rimtai užsiimti. Tas pats laikraštis 1963.XII.13 dar aiškiau sako: "Visas mokslas mokyklose turi būti perimtas partijos dvasia ir griežtai suderintas su jos principais. Mokyklos ir mokytojai yra pašaukti formuoti jaunus sovietinius patriotus, jie turi pareigos sistemingai demaskuoti pačiame mokymo procese reakcines teorijas, priešingas mokslui, jie turi lygiai auklėti mokinius pagal materialistinįdialektinį gamtos ir mokslo dėsnių supratimą".

Ir taip milijonai jaunuolių visose mokyklose, nuo vaikų darželių iki universiteto, yra auklėjami ateistine dvasia, ruošiami antireliginės propagandos aktyvistais. Kas iš jų bus ateityje, nesunku atspėti.

O jau priemonių ateizmo propagandai mokyklose yra begalės. Be privalomo visose klasėse ateizmo kurso, dar ruošiamos "ateistinėsmetodinės mokytojų konferencijos", "mokytojų vakarai ateistinio darbo klausimais", "ateistų mokyklos", "jaunųjų ateistų būreliai", "ateistų sienlaikraščiai", "ateistų moksleivių sąskrydžiai", "antireliginės meno saviveiklos programos", "ateistiniai lektoriumai", "ateistinės konferencijos", "antireliginių literatūros veikalų aptarimai", "ateistinių filmų lankymas ir aptarimas", "ateistinės literatūros parodėlės", "ateistinių piešinių ir foto nuotraukų parodos", "ateistiniai skaitymai" po pamokų, "ateistiniai rytmečiai" šventadieniais atitraukti mokinius nuo dalyvavimo pamaldose, "filmų seansai", "pašnekesiai su tėvais", "ateistiniai plakatai, stendai ir kitos vaizdinės priemonės", aukštosiose mokyklose ateizmo pagrindų kurso "seminariniai užsiėmimai". Taigi tikrai "priemonių" netrūksta.

Ateistinės propagandos darbas mokykloje yra padalytas į bendrą ateistinį "švietimą", pačių mokinių ateistinę veiklą ir ateistinį darbą su religingais vaikais. Pedagogų taryba parenka vieną mokytoją ateistų būreliui vadovauti ir jo veiklai organizuoti. Nepaliekami ramybėje nė tėvai: jie stengiamasi įtraukti mokytojams į talką, ypačiai tie, kurių vaikai pasirodo esą religingi.

Garantuoti pilnam ateistiniam auklėjimui komunistai, vykdydami 1961 m. partijos programą, nuo 1962 m. intensyviai varo vaikus į internatus, kur tėvams valia savo vaikus pamatyti tik retkarčiais. Ten jie yra apsaugoti nuo "kenksmingos" tėvų įtakos.

Taigi, kai Vakaruose kalbama apie atoslūgį, apie religijos varžtų atleidimą, Sovietų Sąjungoje Kremliaus vadai pamažu, be triukšmo, atima vaikus iš tėvų ir atiduoda komunistinių auklėtojų ir sargų globai. O tie "auklėtojai" yra gerai parengti, kad išauklėtų juos tikrais ateistais ir kovotojais su "religiniais prietarais".

9) Ateistų aktyvistų seminarijos ir "parapijos"
Vykdant 1961 m. kom. partiios nrograma. sovietinis režimas paskutiniais metais ivykdė tai, ko Stalinas nė nesapnavo: visoie Sovietų Sąjungoje atidarytos specialios ateistųakty vistų seminarijos, iš kurių išleidžiama antireliginės kovos aktyvistai, paruošti antireliginei ir ateistinei propagandai. Didesniuose centruose veikia ateistų klubai, kuriuose aktyvistai reguliariai skaito paskaitas, rodo filmus, atsakinėja į klausytojų paklausimus, dalijasi patirtimi, nustatinėja veiklos programą, leidžia vietos antireliginius laikraščius ir kt.
Dar daugiau: visa Sovietų Sąjungos teritorija yra padalyta į tam tikras "parapijas", turinčias po 600  700 gyventojų. Kiekvienas aktyvistas, gabus ir gerai paruoštas, gauna tokią "parapiją". Jo pareiga skaityti savo "paraūiečiams" antireligines paskaitas, įrodinėti "religinių prietarų" kenksmingumą, sekti, kas dar lanko bažnyčią, atlieka religines praktikas. Jis turi lankyti pavienes šeimas, paskirus jų narius, ypačiai ligonius, saugojant, kad mirties pavojaus atveju ligonis nepasišauktų kunigą, stengiantis sergantįjį įtikinti, kad išeitų iš šio pasaulio ištikimas komunizmui, bent prieš mirti nusikratytų kvailu religinių liekanų — "išnaudotojų kapitalistų klasės voratinklių".

10) Užbaigai
Religijos, o ypačiai katalikų Bažnyčiom sunaikinimą sovietinis režimas veda be atodairos įvairiais keliais ir būdais. Toje kovoje, pagal laiko aplinkybes, naudojamos įvairios priemonės. Pagal tai galima skirti kelis periodus.

Pirmasis Deriodas buvo kruvinos kankinystės periodas. Kai jis nedavė laukiamų vaisių, tada jo atsisakyta. Krikščionių kraujas tapo krikščionybės sėkla.

Antrajame periode vykdyta masinės tikinčiųjų ir dvasiškijos deportacijos bei bažnyčių uždarinėjimas. Bet ir ši priemonė nepajėgė sunaikinti Bažnyčios, nes tikintieji neliko palaužti ir rengėsi katakombų Bažnyčiai.

Paskutiniame periode komunistų vadai deda visas pastangas sunaikinti religiją vietoje ateistine indoktrinacija, brukama visais būdais, nutildant dvasiškiją ir pavergiant ją valdžios priklausomybei. Tai yra nuolatinė Tylos Bažnyčios kankinystė.

Laisvasis pasaulis supranta persekiojimą tada, kai liejasi kraujas, vyksta masinės deportacijos, brutalus bažnyčių naikinimas. Betgi dabartinis Bažnyčios persekiojimas Sovietų Sąjungoje yra daug sunkesnis ir žiauresnis, negu kruvinas persekiojimas. Dabar Sovietų Sąjunga yra nuodingų dujų kamera visų krikščionių už geležinės uždangos dvasiai nuodyti.
Tain velniška klasta vedant kovą su religija ir ypač su katalikų Bažnyčia, Kremliaus valdovas Chruščiovas klastingai kreipėsi į Vatikaną su "taikos šypsena", o tuo tarpu nesivaržė paaiškinti tikrąją tos "šypsenos" prasmę. "Nauka i Religija" 1961 m. viename vedamajame rašė: "Nepraeis daug metų, kada Vatikanas su savo turtingomis paveikslų ir skulptūrų kolekcijomis — pasaulinio masto šedevrais — taps tik muzieiumi. Ten popiežių ir jų pakalikų neliks nė kvapo".

Taigi akivaizdoje tokios tragiškos padėties, tokio Bažnyčios persekiojimo Sovietų Sąjungoje, kalbėti arba rašyti, ypač katalikams, apie "atoslūgį", apie reikalą "dialogo", apie religinių varžtų atleidimą, yra išdavimas 300 milijonų krikščionių (ių tarpe 80 milijonų kataliku), esančių už geležinės uždangos, kurie yra triuškinami visokiais administraciniais varžymais, kurie antireligine propaganda vis labiau yra dusinami, kurių dvasinę gyvybę baigia sunaikinti ateizmo nuodai, arba kurie miršta iš bado ir šalčio Sibiro šiaurėje. Kalbėti arba rašyti apie atoslūgį, užmerkti akis tikrovei, bijoti atskleisti tiesą, kad nebūtų užpykdytas būsimasis pokalbininkas, yra baisi klaida ir Bažnyčios bei religijos reikalų laisvajame pasaulyje išdavimas. Tai pasėka nesusivokimo ir nepažinimo, kas yra tikrovėje kovojantis bedieviškasis materializmas. Istorija ir Chruščiovo vardą įrašys tarp baisiųjų Bažnyčios persekiotojų: Nerono, Dioklecijono, Juliaus Apostato, Prancūzų Revoliucijos vadų, Calles ir panašių.


R. Karisch, Der Christ und der dialektische Materialismus, Berlin,' 1956; G. A. Wetter, Le plus grave danger s'appelle communisme (L'Homme nouveau), 1957; I. N. Lazarevič, L'école soviétique, Paris, 1954; A. Uralov, Stalin al potere, 1953; V. Aleksandrov, L'ukrainien Khrouchtchev, Paris, 1957; B. Feron, Dieu en Russie soviétique, Paris, 1961; A. Wenger, La Russie de Khrouchtchev, Paris, 1960; N. Struve, Chrétiens d'URSS ù l'épreuve (Etudes, avril 1934).