TYLIOJI AR RACIONALIOJI REVOLIUCIJA? Spausdinti

Laiškas iš Montrealio

Dar, rodos, taip neseniai suplevėsavo virš Kanados parlamento nauja, vienybę simbolizuojanti klevo lapelio vėliava, ir ekstremistai buvo kažkaip apsiraminę. O štai laikraščiai vėl skelbia naują krizę. Kas be ko. Kanada jų turėjusi nemažai savo palaidame (tik nesupraskit blogai) beveik šimtamečiame amžely. Tik dabartinis priepuolis galįs būti jai paskutiniu, prieš elegantiškai užmerkiant akis.

Tokiu aliarmuojančiu tonu pasveikino balsai tik ką pasirodžiusį š. m. vasario 25 d. Kanados Karališkosios Komisijos tautinėm ir kultūrinėm problemom tirti raportą (Canada Commission royale d'enqête sur les problèmes du billinguisme et du biculturalisme au Canada. Rapport préliminaire. Ottawa, Imprimeur de la Reine, 1965). Sutrumpintai šis raportas vadinamas B and B arba Laurendeau  Dunton komisijos raportas. Faktiškai šis raportas tėra vien įvadinis, parengiąs dirvą kitiems, labiau studijiniams, daugiau atvaizduojąs bendrą atmosferą, kurioj praėjo pirmieji apklausinėjimai.


Visa bėda tik, kad tie žinomieji dalykai neįsisąmoninami, kad nebandoma padėties pakeisti. Tokiu būdu šis kurčiųjų  nebyliųjų dialogas gali privesti prie Kanados balkanizacijos ir dezintegracijos. Nejaugi tai įvyks? Nejau Kvebekui atsiskyrus, Britų Kolumbija prašysis priimama į laimingą Jungtinių Amerikos Valstybių šeimą?

Kaip dirginanti būtų emigrantui (mes juk žinome visus klausimus ir visus atsakymus) pagunda pragysti pranašystėmis, ne tokia šio rašinio paskirtis. Verčiau stabtelti ties pačiu krizės reiškiniu, mėginant atspėti galimas schizmos priežastis ir aplamai paanalizuoti Kvebeko revoliucijos, kurią vėliau pavadinsim "racionalia revoliucija", pobūdį.

Apie ją jau busite girdėję — apie užrašėlius ant pastatų bei paminklų, demonstracijas, bombikes pašto dėžutėse, arsenalų apiplėšimus, nesensacingai pasibaigusią karalienės Elžbietos II viešnagę ir t.t. Bet šalia to brendo ir kitas, mažiau fotogeniškas, procesas, kurį spėta jau pakrikštyti tyliosios revoliucijos (the ųuiet revolution) vardu.

Nežinia, katro labiau pabūgusi, Federalinė Kanados valdžia ir sukūrė anksčiau minėtą karališką komisiją tirti vis gilėjantį nusvetimėjimą tarp angliškai kalbančios ir prancūziškosios visuomenės dalių. Anglų daugumai kvebekiečių nepasitenkinimas savo likimine dalia neaiškus. Jų reikalavimai (konstitucijos pakeitimas bei lygiateisiškumas) laikomi įkyrėjusiu zirzimu, jei ne blefu ar šantažavimu. Prancūzus kvebekiečius pykina anglų tradicinis vilkinimas, kuriame jie įžiūri slaptą troškimą sunaikinti "tautą" asimiliacijos žaizdre.

Raportas aiškiai parodo, kad tokios sąvokos kaip "tauta", "tautybė", "valstybė", "Kanada", nekalbant apie girnišką "tautinės ištikimybės" sampratą, įgauna visiškai kitą nuspalvinimą vienų ar kitų lūpose.

Suprasti šio reiškinio priežastis ir aplamai dabartinės krizės komplikuotumą reiktų trumpai žvilgterti J Kvebeko istoriją ir aptarti kai kuriuos būdingus kvebekiečių psichologinius bruožus, susiformavusius istorijos būvyje.

Kada 1759 m. kanadiečiai prancūzai pralaimėjo mūšį prieš anglus, Kvebeko teritorija nebuvo tyrlaukiai, laisvi plotai. Jie buvo apgyventi žmonių, sukūrusių sau tėviškę. Kvebeko liaudies sąmonėj liko įsitikinimas, kad jie yra okupacijos aukos.

Pasitraukus anuometinei inteligentijai, bajorijai, į Prancūziją, tie kolonistai pasijunta tartum išduoti, palikti be dvasios vadų ir be finansinės paramos iš anapus vandenyno. Tuo tarpu apskaičiuojama (Raymond Barbeau, La libération économique du Quebec. Montréal, 1963), kad Anglijos parama kolonijai XIX amžiaus būvyje siekusi 1,5 milijono dolerių. Privataus britų kapitalo investavimas iki 1918 buvęs apie 2,8 milijardai. Jausmas, kad ponai paliko juos Viešpaties valiai, įrėžė randą kanadiečio prancūzo sieloj, tolydinį abejingumą įvykiams, vykstantiems Prancūzijoj.

Tuo metu švietimo ir kultūrinė misija krito ant dvasininkijos ir misininkų pečių. Savaime suprantama, kad buvo pabrėžiamas kalbos ir konfesijos savitumas. Bet ilgainiui šiuose vadovaujančiuose sluoksniuose įsivyravo konservatyvumas, uždarumas naujoms idėjoms. Kada liberalizmo idėjų paveikti 183637 m. kanadiečiai prancūzai sukilo prieš anglus, Katalikų Bažnyčia padėjo vyriausybei atstatyti tvarką. Jos hierarchija griežtai pasmerkė kovojančius prieš valdžią, netgi drausdama juos laidoti su religinėmis apeigomis. Ilgą laiką katalikybės išlaikymas buvo sutapatinamas su tautiškumo išlaikymu, ir ši laikysena, drauge su prie:išku nusiteikimu visam, kas angliška, cementavo kvebekietiškąjį "nacionalkatolicizmą".

1867 m. British North America Act (kuris sudaro dabartinės Kanados konstitucijos pagrindą) pripažįsta plačią Kvebeko autonomiją, prancūzų kalbos teisėtumą, švietimo teises ir t.t. Nesigilinant į plonybes, ar šis Aktas reprezentavo anuometinės kvebekiečių kultūros aspiracijas, ar buvo iš Londono padiktuotu įstatymu Amerikos kolonijom, galima sutikti su Ph. Garigue nuomone, kad atatrankos keliu jis privedė prie padėties, jog kanadietis prancūzas tapo antros rūšies (second class) piliečiu anapus Kvebeko ribų. (Philippe Garigue, The French Canadian Identity. The Banff Conference Papers, being the summaries of the Panel Discussions, held at the National Conference on the Problems of Canadian Unity, Banff, Alberta, June 22 to June 24, 1964. Banff Center for Continuing Education, 1964).

štai kodėl, esą, susidarę sąvokų skirtumai, kai kalbama apie "Kanadą", "tautą" ir t.t. Anglui kanadiečiui suvokiama tik viena Kanada — šalis, kur mažumos privalo gyventi pagal angliškai kalbančios daugumos nuostatus. O kanadietis prancūzas visados stovi akivaizdoj dviejų tautų egzistencijos, nes jis juk kontroliuoja savo tėviškę — Kvebeką.

Grįžtant prie Katalikų Bažnyčios vaidmens, neužmirština konstatuoti, kad ne tik dvasiškija sukūrė mokyklas, vėliau išsivysčiusias į aukštojo mokslo institucijas, bet jos globoj išaugo ir šalpos įstaigos, draudimo, taupymo kasos, darbo unijos. Ilgainiui jos išsivystė į specifines Kvebeko institucijas.

Iš kitos pusės būdingas žemdirbių kraštui paternalizmas, palaikomas Bažnyčios, išugdė kvebekietyje liguistą konformizmą, šio psichologinio bruožo atsiradimas gal būt sutampa su pramoninės revoliucijos atėjimu į Kvebeką. Jos padariniai buvo pasibaisėtini — visų pirma žmonių aukomis. Yra apskaičiuojama, kad nuo 1905 m. iki maždaug 1911 m. apie milijonas prancūzų kanadiečių emigravo į JAV. žinoma, ten nutauto.

1912 m. visi — dvasiškija, politiniai vadai, rašto žmonės, žurnalistai — sutarė, kad reikia kaip nors nriešintis kaimų tuštėjimui. Buvo skelbiami šūkiai: "Grižkim prie žemės! Jinai viena neapgaus!" Buvo idealizuojamas paprastas, bukoliškas kaimas. Buvo ir dar naivesnių balsų, kaip, sakysim, chrestomatinis Msgr. Paquet kreipimasis viename susirinkime: "Laikykime savo misija ne tiek vaikytis kapitalo susiradimo ar naujų idėjų, rūpinkimės ne tiek, kaip įžiebti fabrikų krosnis, bet kaip palaikyti religinės minties liepsnele mūsų židiniuose. Tegul kitos, mažiau civilizuotos tautos serga šia grubaus natūralizmo ir komercinės dvasios karštine, kuri juos nužemina į medžiaginių daiktų padėtį, šiandien, kada mūsų varžovai užsitikrina sau pirmavimą pramonėj ir finansų srity, mes privalome siekti pirm visko išsaugoti aukštumoj ir pagarboj savo tikėjimą ir jo tiesas" (Roland Parenteau, The impact of industrialization in Quebec, in: John Deutsch (ed.), The Canadian economy; selected readings. Toronto, McMillan, 1961).

Nebūtų šie žodžiai taip graudūs, jei šios mintys nebūtų buvusios visą laiką kartojamos ištisus dešimtmečius, štai ką dar 1962 m. rašo vienas žurnalistas: "Mes buvome bemirštą nuo to (emigracijos) kraujoplūdžio, kada protingesnieji iš mūsų vadų pavedė didelę mūsų miškų, žemės turtų ir krioklių dalį tvirtesnėms bei labiau patyrusioms rankoms" (JeanCharles Harvey. Pourquoi je suis antiseparatiste. Montreal, Editions de l'Homme, 1962). Vienas tų "sumaniųjų" vadų bus, kaip matysime, Maurice Duplessis. Kiekvienu atveju, šiandien ne vien Kvebekas, bet ir visa Kanada (tai niekam nepaslaptis) sėdi svetimų kapitalistų kišenėj.
Industrializuotuose Vakarų Europos kraštuose užsienio kapitalo investacijos retai kada prašoka 5 proc. viso investuoto pramonėn kapitalo sumos. Kanados ir Kvebeko situacija maždaug tokia: 56 proc. gamybinės pramonės, 76 proc. naftos ir natūralinių dujų, 61 proc. žemės turtų ir metalurgijos yra valdomi svetimo, daugiausia JAV kapitalo.

Nemažiau klaiki padėtis, pažvelgus į Kvebeko socialinį pasiskirstymą. Nors kanadiečiai prancūzai sudaro 30 proc. visų Kanados gyventojų, yra apskaičiuojama, kad profesijose, suteikiančiose aukštesnį socialinį statusą, jų nuošimtis menkas: 24 proc. architektų, 19 proc. gydytojų, 15 proc. chemikų, 12 proc. inžinierių (Ph. Garigue, The FrenchCanadian Identity, The Banff Conference Papers, psl. 7). Kai kuriose strateginėse pozicijose ši proporcija smunka dar žemiau. Taip pvz. Federalinės tarnybos svarbesniuose postuose jų nuošimtis nepakyla virš 13 proc. Pagrindinėse stambaus biznio direktorių valdybose — 6,7 proc. Vien žvilgterėjus į Montrealio ir Kanados biržos biuletenius, ryškiai matosi, kad kanadiečių prancūzų bendrovės neperžengė privačių, vienos šeimos valdomų įmonių apimties. Vienintelė darbo rūšis, kur kanadiečiai prancūzai pilnai reprezentuojasi savo 30 proc, yra nekvalifikuotų darbininkų masė. Atsimenant, jog prancūzai, gyveną tiek Kvebeke, tiek kitose provincijose, yra linkę telktis į uždaras grupes, toji struktūrinė diferenciacija tampa drauge ir etnine segregacija.

Atrodytų, kad separatistų keliama mintis atsiskirti nuo kitų provincijų tarsi būtų žingsniu atgal vėl į tą patį ghetto. Faktiškai Kvebeko pergyvenama krizė yra daug komplikuotesnė.
Sakėme, kad nepaisant to, jog civilizacijos dvasia buvo smerkiama, ir kad buvo aukštinamos tik dvasinės ir moralinės vertybės, plūdimas į miestus nesilpnėjo. Dar ir šiandien pramonės koncentracija Montrealy ir jos decentralizavimas sudaro vyriausybei didelių rūpesčių. Bet staigus perėjimas iš tradicinės kaimo kultūros į didmiesčio buitį skaudžiausiai palietė paties individo psichologiją. Miestelėjimas pareikalauja ištisų kartų (tai, be kitų, įdomiai analizuoja R. Hoggart veikale "The uses of literacy", 1957) Tas procesas Kvebeke anaiptol dar nesibaigęs. Savaime aišku, apibendrinimai šiuo atveju pavojingi. Bet galima sutikti su stebėtojų konstatavimais (Michel Bernard, Le Quebec change de visage. Paris, Plon, 1964; Miriam Chapin, Quebec now. Toronto, The Ryerson Press, 1955).

Atsidūrę miestuose, kur viskas nuasmeninta, svetima, kur net parapijų klebonai primena labiau valdininkus ar draugimo įstaigų administratorius, miesčionėj ančių kaimiečių masė susidarė siaurą gyvenimo ir tikėjimo pažiūrą. Kvebeko sociologai yra išsamiai nagrinėję vad. "never mind" mitą, įkūnytą garsiame kvebekietės Germaine Guėvremont romane "Le Survenant". "Never mind" — tai normali prancūzų kanadiečio reakcija, kada jis susiduria su pagunda ryžtis tam tikriem žygiam, užsiangažuoti kūrybinei veiklai ir ... pasiduoda susidariusioms normoms, nes nesitiki laimėti, bijo pasipriešinimo. Kanadiečiai prancūzai vengia užsiangažuoti emociškai, visu savimi, tol, kol jie nėra absoliučiai tikri, kad ką pakeis. Užtat masių buržuazėjimas, miesčionėj imas, arivizmas vyksta pilnu tempu.

šie kompleksai susiformavo, suprantama, per ilgą laiką, bet jie nėra vien ilgai užsitęsusios kolonistinės epochos padarinys. Vienas aktyviausių obskurantizmo palaikytojų buvo Union Nationale partijos, valdžiusios Kvebeką 16 metų, lyderis Maurice Duplessis. Jo despotą vimo metu politinė demagogija, rinkiminė korupcija buvo pasiekusi neįsivaizduojamų aukštumų. Isteriškas antikomunistas, Maurice Duplessis bukaprotiškai bijojo bet kokių ekonominių ar socialinių reformų. Jis klupdė visus socialinių permainų šalininkus (net vyskupus — Msgr. J. Charbonneau), mėginusius ką nors pakeisti. Tiesa, jis nepralobo kaip koks bananų respublikos diktatoriukas, bet partijos iždui įplaukos ėjo iš svetimšalių koncesionierių, iš varžytinėms paleisto Kvebeko ūkio. Karališkoji komisija, pravedusi 1961 m. Union Nationale reviziją, rado, jog kyšiai, kuriuos išmokėjo įvairios kompanijos provincinei valdžiai 19441960 laikotarpyje siekė 100 milijonų dol. Vien leidimai laikyti svaigalus kai kuriem naktiniam klubam kainuodavo iki 30.000 dol. per metus (Mordecai Richler, Quebec oui, Ottawa non. Encounter, 1964 gruodžio nr.). Iškilo paviršiun ir naujų skandalų, kaip sakysime, vadovėlių pripažinimo ir leidimo bvla. Tie dalykai būtų niekeno nestebinę, jei nauioii liberalų vyriausybė nebūtu per trumpa laika įtikinusi kvebekiečių, kad jų šūkis "Būkim šeimininkais savo namuose" (Maitres chez nous!) nėra vien rinkiminės propagandos šūkis. Skubiai pravedama elektros jėgainių nacionalizacija atveria duris kurtis nauiai pramonei. Ne vien vvriausvbė finansuoia gigantiškus hidroj ėgainės komoleksus. tuos projektus paruošia ir atlieka patys kvebekiečiai. Sumanaus, energingo ir pareigingo ministro P. GėrinLajoie dėka įsteigiama švietimo ministerija, pateikiamas specialiai sukurtos komisijos raportas, siūląs radikalias permainas mokyklų struktūroj bei programose. Bet Kvebeko padėtis finansų srityje tragiška. Ankstyvesnieji Kvebeko vadai net ir šiam bare vadovavosi atgyvenusiomis normomis — itin ortodoksine biudžeto politika. Taip 1945  1957 m. Kvebeko viešoji skola paaugo vien 7,1 proc, o kaimyninėj Ontario provincijoj ji pašoko iki 93 proc. Visa tai atsispindėjo eilėj neatliktų uždavinių —nepravestu kelių, nepastatytų mokyklinių pastatų, neišugdytoj pramonei, atsilikime socialinės globos srity (Otto Thuer, The economic aspirations of French Canada. The Banff Conference Papers, psl. 27).

Visu aštrumu iškilo lėšų klausimas mokykloms, keliams, naujai kuriamam plieno pramonės kompleksui. O jas išgauti mokesčių keliu arba pilniau eksploatuojant žemės turtus tegalima vien radus pritarimą, leidimą iš federalinės valdžios. Iškilo ir etninės diskriminacijos problema. Kodėl anglams, net gyvenantiems Kvebeke, išmokti prancūziškai neprivalu, o kanadiečiui prancūzui, nevaldančiam tobulai anglų kalbos, užkerdami keliai į visą eilę postų. Kodėl nutaustama? Kodėl emigrantai šliejasi prie anglų? Pasak M. Chaput, "reikalauti iš žmonių prieraišumo savo kilmei ir kultūrinėm tradicijom grynai dėl sentimentalių priežasčių tolygu laukti heroizmo, kurio ilgai nepakels jokia tauta" (Marcei Chaput, Why I am a separatist. Translated by R. A. Taylor, Toronto, Ryerson Press, 1961).

Reikia pripažinti, kad anglų reagavimas į vis augančius Kvebeko finansinius reikalavimus nevisada buvo pozityvus. Separatistinės nuotaikos rado vis platesne dirvą. Net vyriausybės nariai prasitardavo dviprasmiškai, ypatingai Renė Levesque.

Kada 1963 m. pradžioj žurnalas "MacLeans" pravedė viešosios nuomonės apklausinėjimą, jisai parodė, kad tik 13 proc. pasisako palankūs separatizmui. Bet Albertos universiteto prof. G. R. Davy analizė iškalbi: "Tas 13 proc. mane veikiau baugina negu padrąsina, ypač prisiminus, kad jin įeina intelektualinis ir profesinis elementas. Jei mes, antra vertus, atsižvelgsim į tai, kad kiti 23 proc. reprezentuoja neapsisprendusius, atseit, galinčius, susidėjus aplinkybėm, remti separatizmą, tai grėsmė Kanados vienybei darosi dar labiau akivaizdžiu reiškiniu" (G. R. Davy, The role of the English speaking provinces in relation to the Federal Government and Quebec. The Banff Conference Papers, psl. 60).

Ar pastarųjų metų įvykiai liudytų apie augantį perbėgėlių į laisvės šalininkų stovyklą skaičių? Iš viršaus — ne. Sensacijų nebuvo. Bet būta sėkmingų pasitarimų su Ottawa finansiniuose reikaluose. Kvebekas pasitraukė iš federaliniųprovincinių ekonominių planų, nes jie orientuojasi į bendrą Kanados gerbūvio kėlimą, o ne degančias Kvebeko problemas. Kiekviename žingsnyje tie interesai susikerta. Anksčiau Kvebeko vadai buvo pratę kompromiso ieškoti peticijų, apeliavimo į federalinės valdžios ir draugiškų provincijų gerą valią keliu. Dabar už juos kaunamasi technokratų studijomis, paremtomis statistiniais duomenimis ir ateitin orientuota argumentacija. Dar daugiau: nebijoma išprovokuoti precedentų. Dar neseniai, sakysime, Kvebekas pasirašė pirmą tarptautinę sutartį, liečiančią pasikeitimą su Prancūzija studentais ir profesūra. Konstituciškai šis žygis (teisininkų nuomone) nevisai legalus. Bet British North America Act negalėjo numatyti, kad švietimo problemos (kurios yra Kvebeko kompetencijoj) privers žengti tą žingsnį. Panašiai yra su emigracija — Kvebekas vėl "nelegaliai" susikūrė tam reikalui vadybą. Ir kągi, paaiškėjo, kad Ontario provincija senokai verbuoja sau emigrantus iš anglosaksų kraštų, pasirinkdama kvalifikuotą darbo jėgą. Kvebekiečiai išmoko sekti užmaskuotą eksploataciją ir nesidrovi naudoti kitų provincijų vartojamų metodų. Dėl to Kvebekas sustiprino tarppramoninę sąveiką provincijos ribose ir t.t.

Užtat tenka būti atsargiam stebint kai kuriuos jų veiksmus. Dažnai spontaniški išsišokimai, netaktas ir blefai tėra vien dalis strategijos, vykdomos pagal racionalų matematišką planą, "game theory" techniką.

Kartais iš pirmo žvilgsnio priekabūs neurasteniški susikirtimai išryškėja kitoj šviesoj, kai prasišviečia tikrieji konflikto motyvai. Taip, sakysime, vaikišku kaprizu atrodė Renė Levesque, pačio atšiauriausio "nouvelle vague" atstovo, užsispyrimas, kad eskimai gyveną Kvebeko teritorijoj būtų pervesti į šios provincijos jurisdikciją (ligšiol jie yra federalinės valdžios jurisdikcijoj). Tik žinant žemės turtų išteklius, kurie tūno neišnaudoti tame Nouveau Quebec, toj šiaurėj, Kvebeko aspiracijos pasirodo tikroj šviesoj.
šiuo metu vyksta didelis skandalas, į kurį įpainioti federalinės valdžios ministrai, daugiausia kanadiečiai prancūzai. Atrodytų, kad tai pakenks Kvebeko prestižui. Bet kaip tik todėl, kad provincinės valdžios tarpe esama žmonių, turinčių ateities viziją, kad kvebekietis nesidomėjo Ottawa ir jos politika, gal kaip tik šis skandalas dar labiau pasitarnaus masių įtikinimui, kad nėra ko tikėtis iš tolesnio buvimo konfederacijoj.

šis nuovargio, beprasmybės jausmas tolydžio apima mases. Kai jis persimes į visus sluoksnius, bus pervėlu.

Kaip šiame verpete išsispręs kitų 4,6 milijonų žmonių likimas, priklausančių kitoms etninėms grupėms? Jų tarpe ir lietuvių, kurių oficialiais duomenimis (1961 m.) yra 14.997. Ką jie daro ar bent galėtų daryti šių įvykių akivaizdoj? Bet apie tai pasisakyti gal pasitaikys kita proga.