MEDŽIAGOS SAMPRATA fizikos ir metafizikos šviesoje Spausdinti
There are more things in heaven and earth, Horatio,
Than are dreamt oį in your philosophy.
Shakespeare, Hamlet


1
Amžių bėgyje sutinkame nemaža mąstytojų, besidominčių medžiaga, bet retas iš jų pajėgė savo mintis susistematizuoti. Nei epikuriečių, nei enciklopedistų, kaip Diderot'o ir Helvetijaus, nei XIX a. scientistų, kaip Haeckelio ir Le Dantec'o samprotavimai apie ją negali būti laikomi medžiagos filosofija. Mes galime drąsiau kalbėti tik apie Aristotelio medžiagos filosofiją, kurios pagrindą sudaro hilemorfizmas, marksistinę materijos filosofiją, vadinamą dar dialektiniu materializmu, ir gal Bertrand Russellio medžiagos filosofiją, kurią jis išplėtojo veikale "The Analysis of Matter". Tačiau medžiagos filosofijos reikšmingiausi kūrėjai, bent mūsų dienomis, yra fizikai. Planckas, Einšteinas, Heisenbergas, Schroedingeris, de Broglie, Bohras, Eddingtonas daugiau prisidėjo prie medžiagos dabartinės sampratos suformavimo, negu visi filosofai sudėjus kartu. Iš tikrųjų, šių dienų medžiagos filosofija yra fizikos filosofija. Ji remiasi bandymais ir matematine logika, o ne metafizinėmis kategorijomis.

Jei pirmoji filosofija, arba metafizika, turi savo objektu būtį apskritai, tai medžiagos filosofija apsiriboja ta būties dalimi, kurią vieni vadina materialine kiekybe, kiti — medžiagine substancija, o dar kiti, kaip pvz. Dekartas, "res extensa", arba tįsa. Filosofiniu požiūriu medžiaga yra kiekviena medžiaginė substancija, turinti tridimensinį išoriškumą. Ji skiriama nuo laiko, kuris susideda iš sukcesyvinių momentų, ir nuo skaičiaus, kuris, tiesa, irgi yra kiekybė bei matas ir kurio dalys koegzistuoja visumoje, bet neskiriamos viena nuo kitos tridimensinio išoriškumo prasme. Fizikoje medžiaga sutapatinama su santykių schema, arba struktūra, ir nusakoma skaičiais bei formulėmis. Bendrasis požiūris, kuris yra tiek pat senas kaip ir pati žmonija, medžiaga laiko visa tai, kas suvokiama pojūčiais. Jam medžiaga yra kiekvienas daiktas, kuris atrodo kietas, neperskverbiamas, užima vietą erdvėje. Šita tradicinė pažiūra nebeišlaiko šiandien kritikos. Imkime kad ir kietumą. Ką reiškia, kai sakome, kad šitas ar anas daiktas yra kietas? Kad per jį sunku kam nors prasiskverbti. Bet ar daiktai yra iš tikrųjų taip kieti, jog per juos niekas negali prasiskverbti? Šių dienų fizika tuomi rimtai suabejoja. Aišku, per stiklą sunku pralįsti žvirbliui, bet per jį lengvai praeina šviesos spindulys. Ultravioletiniai spinduliai prasiskverbia pro 23 mm storio skardą. O kai kuriuos kosminius spindulius tesulaiko tik 30 metrų storio švino skarda.

Kodėl per medžiaginius daiktus prasiskverbia įvairūs spinduliai? Kadangi jie yra "skylėti". Ar imsime stiklą, akmenį ar kokį kitą kūną, jie visi susideda iš begalės mažų dalelių. Didžiausia iš jų yra molekulė, kuri susideda iš atomų, o pastarieji sukrauti iš vadinamų elementarinių dalelių: protonų, elektronų, neutronų ir 1.1. Paskutiniu metu priskaitoma ar ne 32 elementarinės dalelės. Dėl kai kurių iš jų neaišku, nei kodėl jos yra, nei kaip atsiranda. Bet įdomiausia, kad atome šitos dalelės užima labai nedaug vietos, jei iš viso apie "vietą" galima kalbėti. Kaip visatoje dangaus kūnai atrodo lyg mažos oazės erdvės dykumoje, taip ir atome ne dalelės, o tuštuma užima didžiausią dalį. Štai kodėl Bertrand Russellis sako, kad medžiagos dabartinė samprata atitinka maždaug tinklo definiciją, kurią duoda airis: daugybė skylių, surišta virve. Tik norint įsivaizduoti atomą, reikia nukirpti visas virves ir palikti tiktai mazgus.

Šitą medžiagos sampratą pagimdė kvantų ir reliatyvybės teorijos. Jos turėjo lemiančios įtakos ir naujajai medžiagos filosofijai.

Kvantų teorijai pradžią davė Planckas. Šito amžiaus pradžioje jis atrado, kad raudonai įkaitintos geležies bei baltai degančios žvaigždės, pvz. saulės, spinduliavimą galime suprasti tik tuomet, kai suvokiame, jog jis pagimdomas dydžiais ir vieno nešėjo kitam dydžiais perduodamas. Energijos padalijimas dalimis išgąsdino kitus fizikus ir patį Plancką, nes iki tol energijos spinduliavimas buvo laikomas abstrakčiu terminu. Bet penkis metus vėliau tai buvo netiesioginiai patvirtinta Einšteino reliatyvybės teorijos, kuri tarp kitko teigia, kad energija turi masę, ir masė yra energija. Atomai, protonai, elektronai ir kitos elementarinės dalelės yra energijos dydžiai.

Vėliau Rutherfordas ir Bohras paskelbė atomo struktūros teoriją, pagal kurią atomai sudaryti iš teigiamai įkrauto branduolio ir apie jį skriejančių neigiamai įkrautų elektronų. Be to, Niels Bohras nurodė, kaip reikia suprasti atomų bei molekulių spektrografiką. Jo manymu, atomai ir molekulės tegali turėti tik savo prigimčiai, arba struktūrai, atitinkančius energijos diskretiškus dydžius, kurie pereidami iš aukštesnio į žemesnį energijos stovį, išmeta perteklių, kaip spinduliavimo kvantą, nustatytu bangos ilgiu, kuris prarastam kvantui yra atvirkščiai proporcingas. Tai reiškia, kad tam tikro dydžio kvantas apsireiškia periodiniame vyksme visai nustatytu dažnumu, kuris yra tiesioginiai proporcingas kvantui. Turėdamas mintyje Bohro teoriją ir Comptono bandymus su Xspinduliais, kuriuos galime suprasti kaip bangas ir daleles, L. de Broglie prileido, kad dalelių bei bangų paveikslą įmanoma pritaikyti ir elektrono masei. Keletą metų vėliau šitoji prielaida buvo bandymais įrodyta. Tokiu būdu paaiškėjo, kad viskas, absoliutiškai viskas, turi dalelės savybes ir bangų lauko savybes. Medžiaga gali būti suvokiama kaip dalelė ir banga, lygiai taip pat ir spinduliavimui gali būti pritaikytas dalelės ir bangos vaizdas. Nereikia nė sakyti, kad tai reiškė naują posūkį medžiagos sampratos raidoje.

Bet kaip dalelės paveikslą ir bangos vaizdą sujungti į vieną, konkretų ir suvokiamą vaizdą? Visiems aišku, kad šitie du vaizdai vienas kitą išskiria, nes vienas ir tas pats dalykas tuo pačiu metu negali būti dalelė, t. y. labai maža kiekybė, ir banga, t. y. dideliame lauke išsisklaidęs laukas. Taip pat niekam nepavyko vienu ir tuo pačiu bandymu įrodyti, kad fotonai, t. y. spinduliuojančios energijos mazgai, turėtų kartu bangos ir dalelės savybes, nei kad dalelė parodytų kartu bangos ir dalelės savybes. Štai kodėl Bohras pasiūlė naudoti abu vaizdus, nes jie, jo manymu, vienas kitą "papildo". Dalelės nusakymas bangos vaizdu, kaip bangos suvokimas dalelės vaizdu turi savo ribas. Nė vienas iš jų pilnai neišsako medžiaginės tikrovės. Žaisdami abiem vaizdais, eidami nuo vieno prie kito ir atgal, mes susidarome teisingą vaizdą apie keistą būtybę, kurią atskleidžia atominiai bandymai. Max Bornas mano, kad dalelės vaizdas labiau atitinka tikrovę, negu bangos vaizdas. Medžiaga, kaip ir šviesa, susidedanti iš tikrų dalelių, turinčių masės energiją. Šitos dalelės juda pagal Schroedingerio bangų lytis. Bangos nesančios realios, bet jos geriau nusako dalelės laikyseną, negu newtoninė mechanika. W. Heisenbergas, kuris, kaip ir Niels Bohras, priklauso Kopenhagos mokyklai, pažiūri į šitą klausimą matematiniu žvilgiu ir neranda jokių prieštaravimų šitų vaizdų matematiniuose aprašymuose. "Aplamai", — sako jis, — "dualizmas tarp dviejų tos pačios tikrovės skirtingų aprašymų nesudaro jokios sunkenybės, nes mes žinome iš teorijos matematinio formulavimo, kad negali kilti prieštaravimų. Dualizmas tarp dviejų papildomų vaizdų — bangos ir dalelės — akivaizdžiai iškyla matematinės schemos lankstume. Formos užakcentavimas daromas supanašinimui su Newtono mechanika, su judesio lygtimis koordinatoms ir dalelių momentams. Bet transformacijos būdu tai gali būti perrašoma supanašinti su bangos lygtimis trijų dimensijų medžiagos paprastai bangai. Todėl galimybė žaisti skirtingais papildomais vaizdais turi savo analogiją matematinės schemos įvairiose transformacijose, ir tai nesudaro jokių sunkenybių kvanto teorijos kopenhagiškajai interpretacijai".1

Heisenbergo netikrybės principas (Unbestimmtheitsrelation) atskleidė naujus medžiagos aspektus. Heisenbergas stengėsi teoriškai išaiškinti dalelės ir bangos vaizdų dualizmą. Visai nauju būdu jis išdirbo principą, kuris remiasi matuotų kiekybių netikrumu. Kadangi jis domėjosi matematiniu pažinimu, tai jo matavimo rezultatai ir buvo išreikšti matematiniais simboliais. Juos išvertus į žodinę kalbą, netikrybės principas sako, kad mes priėjome tikslumo nustatyme teorinę ribą, kai norime išmatuoti dvi kiekybes. Fizinės sistemos stovio pažinime mes susiduriame su tam tikromis kiekybių poromis. Viena tokia pora yra energija ir laikas, kita — vieta ir greitis. Kai norime išmatuoti vieną tokią kiekybių porą, pvz. vietą ir greitį, tai mes susiduriame su sunkumais tikslumo pasiekime. Tikslumo padidinimas vienos kiekybės matavime savaime veda prie tikslumo sumažinimo kitos kiekybės matavime. Jei mėginsime nustatyti elektrono vietą, tai savaime padarysime įtakos jo greičiui, o kai norėsime išmatuoti elektrono greitį, tai neišvengiamai pažeisime jo poziciją. Tai dėl to, kad kiekvienas matavimas yra tiesioginiai susietas su energijos pasikeitimu tarp elektrono ir aparato, su kuriuo stebėtojas daro apskaičiavimus. Energijos pasikeitimas negali būti visai mažas, nes ji kinta kvantiškai, t. y. diskretiškais dydžiais. Nors anksčiau irgi niekas neabejojo, kad negalime išmatuoti fizines kiekybes absoliutiniu tikslumu, bet nebuvo tam nustatoma ribos. Pagerinus technines priemones, visi tikėjo, jog bus galima pasiekti didesnį tikslumą tikrovės pažinime. Netikrybės principas tai kaip tik ir paneigia. O tai reiškia du dalykus. Visų pirma, jis netiesioginiai atmeta klasikinės fizikos prielaidą, kad mes galime suvokti visus medžiagą valdančius dėsnius. Juos galėtumėme nustatyti tik tuomet, jei fizinė sistema būtų visiškai nepriklausoma nuo matavimo aparatų. Deja, atomikoje tai atrodo negalimas dalykas. Antra, šitas principas iškelia stebėtojo vaidmenį atominės tikrovės pažinime: josios fizinis stovis įvairuoja pagal tai, ar mes ją stebime ar ne. Žmogus pasirodo esąs kartu vaidintojas ir žiūrovas net medžiaginės būties dramoje.

Heisenbergo netikrybės principas turi dar ir kitą versiją. Kad mes negalime pasiekti absoliutinio tikslumo kiekybių matavime, kai kurie fizikai suverčia kaltę patiems stebimiesiems objektams, t. y. subatominėms dalelėms, o ne stebėtojui ar stebėjimo aparatui. Elektronus, protonus ir kitas elementarines daleles negalime suvokti įprastiniu būdu, kaip medžiaginius kūnus, kurie egzistuoja trijų dimensijų erdvėje ir laike, nes jos stokojančios individuališkumo, arba tapatumo (Dasselbigkeit). Jos nėra medžiaginės kiekybės klasikine prasme. Štai kodėl elektronų laikysenos negalime nustatyti klasikinės, bet tik BoseEinsteino ar FermiDirac'o statistikų pagalba. Šitą individuališkumo arba tapatumo stokos teoriją skelbia Erwin Schroedingeris. "Šiandien mes galime stebėti," — sako jis, — "paskiras elementarines daleles, mes matome jų kelių pėdsakus rūko kameroje lygiai kaip ir fotografinėje emulsijoje, mes nustatome praktiškai vienkartinius išsikrovimus, kurie vieną vienintelę greitą dalelę išsklaido dviejuose ar trijuose Geigerio skaitikliuose, kurie vienas nuo kito stovi daugelio metrų atstume. Tačiau esame priversti paneigti dalelėms tiesioginiai identifikuoto individo garbę. Jeigu anksčiau fizikas buvo užklaustas, iš kokios gi medžiagos yra padaryti atomai, tai jis turėjo nusišypsoti ir išvengiamai atsakyti. Bet jei klausėjas tikrai norėjo žinoti, ar jas įsivaizduoti kaip paprastas mažas medžiagos nesikeičiančias daleles, kokias įsivaizduodavo priešmokslinio galvojimo laikais, tai turėtų atsakyti, kad tai mažai turi prasmės ir nieko negali reikšti. Šitas anksčiau beprasmiškas klausimas šiandien turi prasmę. Atsakymas yra griežtas — ne. Atomas stokoja pačios primityviškiausios savybės, kurią turime mintyje, kai galvojame apie medžiagos gabalą. Kai kurie senieji filosofai sakytų, jeigu jiems klausimas būtų pastatytas, kad jūsų modernieji atomai nesudaryti iš jokios medžiagos, nes yra gryna forma".2

Bet klystumėm, jei manytumėm, kad forma, apie kurią kalba Schroedingeris ar kuris kitas šių dienų fizikas, turi ką nors bendro su Aristotelio substancine forma ar tridimensine forma, t. y. geometrine figūra. Ar imsime kvantų ar reliatyvybės teoriją, fizikas tesidomi tik tokia tikrove, kur jis gali pasakyti, ar du dalykai sutinka ar ne. O tie du dalykai yra rodyklė ir skalė. Ką jis randa atome ar kurioje kitoje fizinėje sistemoje, tėra santykių schema bei vyksmų vieneto struktūra. Kas yra tie santykiai ar vyksmai, t. y. kas yra atomas ar kita kokia fizinė sistema savyje, jis nežino. Jo pažinimas apsiriboja studijuojamojo dalyko struktūrine tikrove, kuri savo esmėje yra matematinės prigimties.

Fizikos filosofija yra iš tikrųjų gamtos struktūros filosofija. Josios tiesa remiasi bandymais, o jos pagrindinė kalba yra skaičiai ir formulės. Dar naujųjų amžių priešaušryje tai buvo pastebėjęs Galileo: "Filosofija yra parašyta šitoje didelėje knygoje, kuri guli prieš mūsų akis, t. y. visatoje, bet mes negalėsime jos suprasti, kol neišmoksime kalbos ir tų simbolių, kuriais ji parašyta. Toji knyga parašyta matematine kalba, ir simboliai yra trikampiai, apskritimai bei kitos geometrinės figūros. Be jų pagalbos negalime nieko suprasti, ir be jų kiekvienas veltui keliauja po jos tamsųjį labirintą"." Nors skaičiai neatskleidžia gamtinės tikrovės esmės, bet vis dėlto jie suteikia apie ją vieninteles tikras žinias, nes ji pati juos padiktuoja, o ne sukuria fizikas. "Faktas", — sako W. Heisenbergas, — "kad galime išaiškinti gamtą paprastais matematiniais dėsniais, rodo, jog suvokiame tikrovės tikrą duomenį, o ne turime kažką — bet kokia žodžio prasme — patys išgalvoję".4

2
Susipažinę su moderniosios fizikos samprotavimais apie medžiagą, nukreipkime savo žvilgsni į Aristotelio medžiagos filosofiją. Ji nėra praradusi aktualumo, nes įvairios mokyklos, kaip neoaristotelizmas bei tomizmas, dar šiandien jos tebesilaiko. Be to, daugelis mūsų filosofinio žodyno sąvokų, kaip substancija, esmė, forma, potencija, aktas, yra esmiškai susietos su aristoteline medžiagos samprata.

Aristotelis mano, kad gamta sukuria kūnus iš vadinamos "pirminės medžiagos", kuri suvokiama kaip beformė, t. y. jokio apibrėžtumo neturinti masė. "Medžiagos sąvoka suprantu tai", — sako jis, — "kas savyje nėra nei koks daiktas, nei kokia kiekybė, nei susieta su bet kokia kita kategorija, kuri determinuoja būtį".5 Kantas sakytų, kad šitas medžiagos aptarimas remiasi aprioriniu pažinimu, nes jis nepriklauso nuo patirties. Jis yra savos rūšies metafizinis tikėjimas. Kadangi Aristotelis nežino, kas yra medžiaga, tai tiki, kas ji nėra. Jis tiki, kad ji nėra daiktas, kiekybė. Tiki, kad ji nėra forma. Žodžiu, jo tikėjimas paneigia medžiagai tai, kas geriausiai apibūdina konkretų daiktą. Aristotelio "pirminė medžiaga" turi panašumo su Hėgelio būtimi: tai dvi visuotinybės, kurios neturi jokios konkretybės bei apibrėžtinybės, tai sąvkos be turinio. Štai kodėl medžiaga stokoja substancijos, nes substancija yra jau dalykas, kuris turi apibrėžtinybę. Štai kodėl negalime daikto sutapatinti su medžiaga. Kai daiktą sunaikiname, tai jo medžiaginiai elementai egzistuoja ir toliau. Aristoteliui tai geras įrodymas, kad daiktą padaro daiktu ne medžiaga, bet tas principas, kuris determinuoja medžiagą, t. y. forma. Aišku, daikto egzistencijai medžiaga yra būtinas dalykas, bet šitą būtinumą reikia suprasti condition sine qua non prasme.



Forma yra determinuojantysis, substancialinis, vienijantysis ir specifikuojantysis principas. Remdamiesi Aristoteliu, tomistai šiaip aptaria formą: actus primuš materiae primae. Forma apjungia daikto medžiaginius elementus ir jį padaro pažinimo, o tuo pačiu ir mokslo objektu. Štai kodėl norėdamas nusakyti daiktų formalinį principą, Aristotelis naudoja "idėjos" platoniškąjį terminą. Kai kurie komentatoriai su pagrindu pastebi, kad Aristotelio formos nėra kas kita, kaip iš dangaus žemėn atneštos Platono idėjos. Forma yra apibrėžtinybė, duodanti daiktams esmę, o daikto esmė yra tai, kuo daiktas yra savyje. Esmė yra daiktų tikroji, pirmoji substancija. "Metafizikos" septintoje knygoje nuolatos kalbama apie substanciją kaip esmę. Jei substancija yra esmė, o esmė substancija, tai koks tarp jų skirtumas? Atrodo, kad Aristotelis sieja esmę su egzistencija, o substanciją — su būtimi apskritai. Tačiau kiekvienas daiktas, kas jis yra ir kaip jis yra, yra formos dėka. Štai kodėl tomistai sako, kad res est hoc a materia, est tale a įorma. Aristotelinėje metafizikoje nėra nieko aukštesnio už būtį, o būtyje nieko aukštesnio už formą. Ji yra pats aukščiausias aktas. Net ir pati egzistencija neprilygsta formai.

Be medžiagos ir formos dialektikos, Aristotelio medžiagos filosofijoje užima svarbią vietą substancijos sąvoka. Jau žinome, kad Aristoteliui forma yra lygu esmei, o esmė — substancijai. Todėl galime sakyti, kad forma lygu substancijai, nes jei du nariai A ir B yra lygūs trečiajam nariui C, tai nariai A ir B turi būti lygūs ir tarp savęs. Tačiau Aristotelis sutapatina ne tik formą su substancija, bet vieną ir kitą dar ir su būtimi. Forma yra atbaigtoji būtis, arba būtis, kuri atsibaigia akte, o substancija yra būtis, kiek ji egzistuoja savyje: ens cui convenit esse in se. Aristotelis sako: "Pasakymas, kad daiktas yra, turi keletą prasmių ... viena prasme 'būtis' reiškia tai, kas daiktas yra, arba 'šitas', kita prasme jis reiškia kokybę ar kiekybę ar kokį kitą dalyką, kurį galime sakyti. Nors 'būtis' turi visas šitas prasmes, aišku, kad tai, kad 'yra', pirmiausia yra 'kas', kuris pažymi daikto substanciją".'1 Kadangi substancija yra, kaip scholastikai pastebi, paprasčiausia sąvoka (notio simplicissima), tai jos aptarti negalima. Tačiau Aristotelis vis dėlto mums pasako, kad ji yra "tai, kas nei sakoma apie subjektą, nei yra subjekte".7 Kaip tai suprasti? Jei substancija yra tai, ko nesakoma apie subjektą, nei yra subjekte, tai kas ji yra? Ji yra pats subjektas. Todėl kėdės substancija yra kėdė, žvaigždės substancija yra žvaigždė, o automobilis, kaip vienas tomistas išaiškino, yra daugelio substancijų dirbtinė unija. Kitaip sakant, jei prileidžiame, kad tokie daiktai, kaip kėdės, žvaigždės, stalai yra, tai tuo pačiu sutinkame, kad jie yra kas nors. Juose yra "kažkas", kas juos padaro tuomi, kas jie yra. Tas "kažkas" yra substancija, kuri kartu yra pati būtis ir pati esmė.

Visos iš aristotelizmo kilusios filosofinės srovės ir su juo susietos teologinės mokyklos, o taip pat Dekarto, Spinozos bei Leibnico filosofijos įrašo substancija į savo "credo", nors ir nevienodai ją supranta. Tačiau bendra visiems yra tai, kad jie laiko substanciją tikrove ir ją skiria nuo vadinamųjų akcidensų, arba prietapų. D. Hume buvo pirmutinis, kuris rimtai suabejojo josios realumu. Jo argumentas paprastas. Pojūčiai perduoda mums spalvų, garsų, skonių bei formų vaizdinius, kuriuos mes laikome daikto savybėmis, arba akcidensais. Paskui juos pritvirtiname prie "kažko", ko negalime pojūčiais pagauti. Bet ar tai tikslu? Jei galime suvokti šitas savybes kaip nepriklausomai egzistuojančias, tai kodėl jas vėliau turime prirakinti prie anos chimeros, kuri vadinama substancija? Paveiktas Hume'o, Kantas laiko substanciją tik kategorija, t. y. proto subjektyvine forma. Mūsų amžiaus daugelis mąstytojų, kaip Whitehead, Russellis bei loginio pozityvizmo šalininkai, pašalina ją visai iš filosofijos, nes jai nebelikę vietos šių dienų fizikoje.

3
Nėra abejonės, kad substancijos sąvoka, kaip Aristotelio medžiagos filosofija apskritai, įgauna kitą atspalvį fizinių mokslų šviesoje. Ir tuomi nereikia stebėtis. Aristotelis filosofavo dar tais laikais, kada žmogus tepažinojo tik tą pasaulį, kur pėda ar sieksnis buvo pagrindiniais matavimo dydžiais ir kurį galime vadinti metronkosmu. Nei mikrokosmas, t. y. subatominis pasaulis, kuris matuojamas viena šimtatūkstantąja ar viena milijonine milimetro dalimi, nei makrokosmas, kurio toliai apskaičiuojami šviesos metais, jam buvo nežinomi. Be to, Aristoteliui filosofinis pažinimas buvo metafizinė problema. Jis norėjo pažinti pasaulį galutiniuose principuose, t. y. savo esmėje. Medžiagos filosofija, kaip apskritai jo filosofija, yra esmių filosofija. Jos tiesa priklauso nuo mąstymo logikos, ir žodis yra tos tiesos pagrindinis simbolis. Gi modernioji fizika atsisako iš viso spręsti studijuojamojo objekto esmės klausimą. Ji tesidomi tik jo struktūra. Jos pažintoji tiesa remiasi bandymais, o jos simboliai yra skaičiai ir matematinės formulės. Žodžiu, Aristotelio medžiagos filosofija ir modernioji fizika turi kaip objektą visai kitus pasaulius ir kartu reiškia du skirtingus mąstymo būdus.

Turėdami tai mintyje, mes galime suprasti, kodėl Aristotelio medžiagos filosofija sunkiai derinasi su moderniosios fizikos samprotavimais apie medžiagą. Iš tikrųjų, atomistika nieko nežino apie "pirminę medžiagą", t. y. tokį pirmą subjektą, kuris palaikytų judesį ir formas. Pagal Aristotelį, medžiaga ir forma viena kitą papildo. Medžiaga suteikia formai determinuojamą subjektą, o forma duoda medžiagai determinaciją. Kitaip sakant, medžiaga priima, o forma yra priimama. Kad elementarinės dalelės ar atomai galėtų būti laikomi pirmąja medžiaga, jie turėtų eiti pirmojo subjekto pareigas — jie turėtų priimti apibrėžtinybę. Tačiau jie nieko panašaus nesiteikia atlikti, ir tai dėl to, kad jie nėra medžiagos vienetai tradicine prasme. Jie turi labiau panašumo su forma santykių struktūros prasme.

Aristotelinei substancijai taip pat sunku įsipilietinti fizikoje. Klasikinė fizika, kaip ir bendrojo požiūrio filosofija, susieja substancijos sąvoką su medžiagos ir judesio dialektika. Tačiau šiandieninė fizika suvokia judesį ir tapsmą tuščioje erdvėje, kur nėra vietos jokiai medžiaginei substancijai. Kaip pavyzdį galime imti nuo saulės į žemę keliaujančią šviesą bei gravitacijos laukus, kuriuos sukelia įvairios rūšies energijos. Kai kas nori apsieiti be substancijos sąvokos net ir tuomet, kai aiškina judesius, susietus su didžiąja medžiaga. Vienas iš tokių yra Bertrand Russellis: "... turi būti skirtumas, išreiškiamas fiziniais terminais, tarp plotų, kur yra medžiaga, ir kitokių plotų. Iš tikrųjų, mes žinome skirtumą. Gravitacijos dėsnis yra skirtingas, ir elektromagnetiniai dėsniai nustoja tęstinumo, kai pasiekia elektrono ar protono paviršių. Bet šitie skirtumai nėra metafizinės rūšies. Filosofui skirtumas tarp 'medžiagos' ir 'tuštumos' tėra mano manymu tiktai skirtumas, kiek tai liečia priežastingumo dėsnius, kurie valdo įvykių seką, bet ne skirtumas, išreiškiamas tarp substancijos buvimo ar nebuvimo, ar tarp vienos rūšies substancijos ir kitos".8

Tačiau substancijos esminė kritika prasidėjo su medžiagos kaip daikto išnykimu naujoje fizikoje. Tikėti substancijos reališkumu reiškia ją suprasti kaip esmę, kuri egzistuoja savyje, o ne apibrėžtinybės būdu kitame. Jos priešingybė yra akcidensas, arba prietapas, kuris egzistuoja kitame, kaip apibrėžtinybė. Žodžiu, substancija sau priklauso, o prietapas priklauso kitam. Imkime bet kokios medžiagos gabalą, sakykim, kristalą, ir pažiūrėkime, kas laikytina substancija, ir kas akcidensais, arba prietapais. Kietumas, sunkumas, permatomumas, forma nepriklauso kristalo substancinei esmei. Visa tai tėra tik prietapai. Substancijos negalime sutapatinti nei su jo chemine sudėtimi — CaCO. Kalcis, anglis ir deguonis tėra jo sudedamieji elementai. Jie egzistuoja tik apibrėžtinybės būdu kristale. Be šitų elementų, ką fizikas beranda? Atomus ir subatomines daleles. Nors jos sudaro kristalo galutinę tikrovę, jos negali būti laikomos substancija, nes jų egzistencija priklauso nuo kristalo sudedamųjų elementų. Tai kas galų gale padaro kristalą kristalu? Kristalo substancija, sako Aristotelis. Tačiau fizikas mano, kad kristalui "kristališkumą" užtikrina molekulių, atomų bei subatominių dalelių santykiai bei vyksmai, kurie gali būti išreiškiami matematinėmis formulėmis.

Kai kurie fizikai vis dėlto linkę manyti, kad medžiaginė substancija tikrai egzistuoja. Tai kodėl jos negalime rasti? Kadangi ji užsimaskavusi energijos skraiste. Pradžią taip galvoti davė medžiagos ir energijos koreliatyvumo faktas. Kad šitie du dalykai eina kartu absoliutiniu būtinumu, tai yra moderniosios fizikos dogma. James Clark Maxwellis sako: ". . . mes esame supratę tik su tokia medžiaga, kuri turi gavusi energijos iš kitos medžiagos ir kuri gali savo keliu perduoti energiją kitai medžiagai". Tas pats principas galioja ir energijai: "Mes pažįstame", — sako jis toliau, — "tik tokią energiją, kuri visuose natūraliuose reiškiniuose nuolatos pereina iš vienos medžiagos dalies į kitą".9 Kaip matome, anglų fizikas nusako energiją medžiaga, o medžiagą apibūdina energija. W. Heisenbergas priskiria energijai visas substancijos savybes: "Energija yra iš tikrųjų substancija, iš kurios padarytos visos elementarinės dalelės, visi atomai, o tuo pačiu visi daiktai, ir energija yra tai, kas juda. Energija yra substancija, kadangi jos visas kiekis nesikeičia, ir elementarinės dalelės gali būti padarytos iš tos substancijos, kaip parodo daugelis bandymų, kur jos sukuriamos. Energija gali būti pakeista į judesį, šilumą, šviesą ir įtampą. Energija gali būti laikoma visų pasikeitimų pasaulyje pagrindine priežastimi".10 Energija turi dar ir kitų panašumų su substancija. Ji užtikrina daiktams individualinį permanentiškumą, kaip laiko, taip ir vietos atžvilgiu. Josios dėka kūnai išlaiko aktyvumą net savo pasyvume. Ji suvienija apraiškas, kurios susietos su daiktų pasauliu. Todėl su pagrindu galime sakyti, kad energija yra tiek pat reali, kaip ir patys daiktai. Ji yra pilna prasme toji empirinio pažinimo kategorija, kuri atskleidžia medžiaginio pasaulio galutinę tikrovę.

Nežiūrint visų energijai priskiriamų savybių, kai kas vis dėlto gali abejoti, ar turime pagrindo ją laikyti substancija, nes substancija yra metafizinė sąvoka, o energija — fizinė kategorija. Energiją sutapatinti su substancija reikštų ją sumetafizinti. Aišku, kitas gali manyti priešingai — kad tai reikštų "sufizinti" substanciją. Jei Aristotelis ryžosi nukelti iš dangaus žemėn platoniškąsias idėjas, tai kodėl fizikas negali to paties padaryti su aristoteliškąja metafizika?

4
Dar kitaip medžiagą interpretuoja dialektinis materializmas, arba marksizmas. Nors Vakaruose jis neturi nė vieno žymesnio atstovo, Sovietų Rusijoje laikomas oficialiąja filosofija. Jo pradininkai yra Marksas ir Engelsas. Jį plėtojo Leninas, Plechanovas ir kiti marksistai. Savo pastabose apie medžiagos marksistinę sampratą, apsiribosiu tik keliais jų veikalais: Engelso "AntiDuringas", Lenino "Materializmas ir empiriokriticizmas", Afanasjevo "Filosofijos žinių pagrindai" ir sovietinės Mokslų Akademijos filosofijos instituto leidiniu "Marksistinės filosofijos pagrindai", kuris yra savos rūšies marksistinės "teologijos" kompendiumas.

Kada šito amžiaus pradžioje marksistai mėgino duoti savo filosofijai mokslinį aspektą, fizika išgyveno didelę krizę. Klasikinis dualizmas tarp medžiagos ir judesio, medžiagos ir energijos buvo pagrindinai sukrėstas. Kvantų teorija stūmė laukan medžiagos mechanistinę sampratą, o reliatyvybės teorija netrukus radikaliai koregavo erdvės ir laiko santykį. Fizikai atidengus naujus medžiagos aspektus, buvo tikimasi, kad filosofai iš to pasidarys išvadas. Tačiau jie nesiskubino. Nesuko sau galvos dėl to ir marksistai. Gal būt dalinai dėl to, kad jiems esminis klausimas buvo ne kas yra medžiaga, o jos pažinimo dialektika. Kokie bebūtų fizikos atradimai bei hipotezės, marksistų pagrindinė dogma lieka ta pati. Leninas tai aiškiai pabrėžia: "Kad klausimas būtų pastatytas vieninteliu teisingu, t. y. dialektiškai materialistiniu požiūriu, reikia paklausti: ar egzistuoja elektronai, eteris ir taip toliau už žmogaus sąmonės, kaip objektyvi realybė, ar ne? Į šį klausimą gamtininkai taip pat nesvyruodami turės atsakyti ir nuolatos atsako taip, kaip kad jie nesvyruodami pripažįsta gamtos buvimą iki žmogaus ir iki organinės materijos. Ir tuo klausimas išsprendžiavas materializmo naudai, nes materijos sąvoka, kaip mes jau esame kalbėję, gnoseologiškai nereiškia nieko kito, išskyrus tik: objektyvi realybė, esanti nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės ir jos atspinda".11 Šičia Leninas netiesioginiai kartoja Engelso tezę, pagal kurią materializmas teigia medžiagos pirmiškumą sąmonės atžvilgiu, o idealizmas suvokia jųjų santykį atvirkščiai. Kai marksistai kalba apie idealizmą, tai jie paprastai turi galvoje Berkeley, kuris teigia, kad vaizdiniai yra vieninteli dalykai, kurių egzistenciją gali užtikrinti mūsų pagavos, ir būti pažintam reiškia ne ką kita, kaip būti mintyje. Tokiu būdu pažįstamųjų objektų egzistencija priklauso nuo žmogaus mąstymo galios. Tai marksistams skamba kaip tikra erezija, nes medžiaga praranda savo objektyvumą. Mes dabar galime suprasti, kodėl jie taip stengiasi pabrėžti medžiagos primatą sąmonės atžvilgiu: tuomi jie tiki iškelia medžiagos objektyvumą.

Buvimas objektyvia realybe marksistams yra pagrindinė medžiagos savybė. Tai matosi iš Lenino medžiagos aptarties, kurią jie nuolatos kartoja: "Materija yra filosofinė kategorija pažymėti objektyviai realybei, kuri yra duota žmogui jo pojūčiuose, kuri kopijuojama, fotografuojama, atspindima mūsų pojūčių, egzistuodama nepriklausomai nuo jų".12 Jei marksistai apsiribotų tik šita medžiagos aptartimi, tai nebūtų reikalo prie jos ilgiau sustoti, nes ji nepasako nieko naujo. Kad medžiaga yra objektyvi realybė, tai žinoma nuo seniausių laikų. Bet marksistai nepasitenkina medžiagos objektyvumo dogma. Jie sukuria josios ištisą metafiziką.

Pagal marksistus, medžiaga apima visą objektyvią realybę ir tėra vienintelė objektyvi realybė. Išskyrus medžiagą, niekas realiai neegzistuoja. Kartu ji yra absoliutinė būtybė, kaip erdvės, taip ir laiko atžvilgiu. Visas tas savybes, kurias graikų mąstytojai priskirdavo būčiai, marksistai suteikia medžiagai. Medžiaga yra pirminė ir amžina, nesukuriama ir nesunaikinama. Naudodami Aristotelio žodyną, galime sakyti, kad ji yra "principas". Iš tikrųjų, marksistai priskiria medžiagai dieviškus atributus, ir tai jie daro sąmoningai. Tai matosi iš V. Afanasjevo, oficialaus sovietinio marksizmo aiškintojo, pasisakymo: "Lenininis materijos apibrėžimas atspindi esminį dialektinio materializmo priešingumą idealizmui ir agnosticizmui. Jis turi ir gilią ateistinę prasmę, iš šaknų pakerta religinį prasimanymą apie Dievą kaip tikrovės kūrėją. Iš tiesų: jeigu materija pirminė ir amžina, tai ji nesutveriama ir nesunaikinama, ji yra vidinė galutinė visos esamybės priežastis. O pasaulyje, kur materija yra pirmoji visko priežastis, pirmasis pagrindas, nei Dievui, nei kitoms antgamtinėms jėgoms nebelieka vietos".13 Sakyti, kad medžiaga yra visos esamybės priežastis, reiškia tvirtinti ją esant ne tik visko, bet ir savo pagrindu. Ji yra ens a se, t. y. aseitas. Scholastikai naudojo šitą terminą Dievo nusakymui, marksistai galėtų jį naudoti savo medžiagos aptarimui.

Kadangi medžiaga yra absoliutinė būtis, tai ji yra kartu ir absoliutinė egzistencija. Judėjimas yra josios egzistavimo forma. Engelsas sako: "Judėjimas yra materijos būties forma. Niekur ir niekuomet nėra buvę ir negali būti materijos be judėjimo".14 Šitas teigimas nėra originali mintis. Jis tik kitais žodžiais pakartoja aristoteliškąjį hilemorfizmą, pagal kurį, kaip matėme, medžiaginė tikrovė suprantama medžiagos ir formos santykio prasme. Aristoteliui forma yra savo esmėje aukščiausias aktas, t. y. judesys aukščiausiame laipsnyje. Kaip jam medžiaga negalima be formos, ir atvirkščiai, taip ir marksistams medžiaga neįmanoma be judėjimo, o judėjimas be medžiagos. Štai kodėl Engelsas sako, "kad judėjimas yra taip pat nesukuriamas ir nesunaikinamas, kaip ir pati materija".15



Judėjimas turi įvairias formas. Laikydamiesi Engelso, marksistai paprastai skiria mechaninį, fizinį, cheminį, biologinį ir istorinį judėjimą. Nors šitos judėjimo formos kokybiškai skiriasi viena nuo kitos, bet visos jos esmėje yra medžiagos judesys. Kaip istorinis vyksmas ir cheminis procesas, taip mąstymas ir fizinis judesys yra medžiagos sąlygojami. Judėjimo aukštesnės formos apima žemesnes, pvz. biologinis judėjimas apima fizinį ir cheminį, o istorinis— biologinį, fizinį ir cheminį. Bet kokios formos bebūtų, judesys nėra paprastas vystymasis, bet dialektinis kitimas. "Marksistinė dialektika",sako V. Afanasjevas, — "į vystymąsi žiūri kaip į judėjimą nuo žemesnio prie aukštesnio, nuo paprasto prie sudėtingo, kaip į šuolišką, revoliucinį procesą, be to, šis judėjimas vyksta ne uždaru ratu, o lyg spirale, kurios kiekviena vija yra gilesnė, turtingesnė, įvairiapusiškesnė už ankstesniąją. Vystymosi šaltiniais dialektika laiko prieštaravimus, esančius pačiuose daiktuose ir reiškiniuose"."1 Dialektika, apie kurią šičia kalbama, yra iš tikrųjų hėgeliškoji dialektika, kurią Marksas sakosi pastatęs "ant kojų". Hegeliui viską sąlygoja mintis, arba absoliutinė dvasia amžinoje savijudoje. Marksui, priešingai, viską apsprendžia medžiaga. Mintis tėra medžiagos ir judesio, arba medžiagos savijudos kūrinys. Statydamas "ant kojų" hėgeliškąją dialektiką, Marksas parodo ne savo išmintį, bet pakartoja Feuerbacho tezę, pagal kurią "mąstymas yra iš būties, bet būtis nėra iš mąstymo".17 Kartu reikia pastebėti, kad Marksas, koreguodamas hėgeliškąją dialektiką, turėjo galvoje ne Hėgelio "Logiką", bet "Dvasios fenomenologiją". Iš tikrųjų, dialektinis materializmas yra marksistinėn kalbon išverstoji hėgeliškoji fenomenologija.

Marksistinės fenomenologijos centre yra medžiaga. Jei Hegeliui dvasia mąsto ir save atpažįsta medžiagoje, tai marksistams medžiaga mąsto ir save atpažįsta mintyje. "Dvasios fenomenologijos" vienoje vietoje dvasia save atpažįsta "suišorėjusi" kaukolėje, gamtiniame pasaulyje bei istoriniame vyksme. Kažkas visai panašaus atsitinka su marksistine medžiaga. Dialektiniame savijudos procese ji pasiekia tokį laipsni; j°g ji save išvysta sąmonėje, arba mintyje. Medžiaga pasijaučia esanti mąstančioji medžiaga. Bet leiskime šituo klausimu pasisakyti patiems marksistams: "Vadindami sąmonę materijos produktu, mes nenorime sakyti, kad sąmonė, būdama materijos darinys ir nuo jos priklausoma, egzistuojanti kaip kažkas už jos, greta jos, kaip, pavyzdžiui, ant obelies šakos yra obelies duotasis ir nuo jos priklausomas obuolys. Fiziologiniai procesai mąstančiuose smegenyse ir mąstymas, sąmonė — tai ne du lygiagretūs procesai, o vienas vieningas procesas, kurio vidinis būvis yra sąmonė. V. I. Leninas pabrėžė, kad 'sąmonė yra vidinė materijos būsena. . .' Taigi, sąmonės jokiu būdu negalime atskirti nuo materijos, kuri mąsto".18 Ar šitai nerodo, kad marksistai galvoja Hėgelio kategorijomis, kurias nusako tik priešingais terminais?

5
Ką galvoti apie marksistinius samprotavimus apie medžiagą?
Visų pirma, prileisdami tik dvi tikrovės interpretacijas — materialistinę bei idealistinę, kurių tik pirmoji esanti teisinga, ir paneigdami galimybę, kad gali šalia medžiagos egzistuoti dvasia, marksistai pasirodo išpažįsta iliuzinį dogmatizmą. Kaip kai kurie spalvų akliai užginčija spalvų įvairumą, nes temato tik juodą ir baltą, taip ir jie yra savos rūšies minties akliai, nes nuostabioje tikrovės vaivorykštėje teįžiūri tik medžiagą. Kadaise Francis Bacon sakė: "Blogi atradėjai yra tie, kurie, matydami tik jūrą, galvoja, kad nėra žemės".19 Nors šitie žodžiai nebuvo jiems skirti, bet jie tikrai jiems tinka. Be to, kai marksistai kategoriškai paneigia dvasinio pasaulio galimybę, jie daro metafizinę prielaidą. Šituo atveju jie nesiskiria nuo tų, kurie teigia priešingai. Vieni ir kiti konstatuoja ne fizinį faktą, bet išpažįsta tikėjimą, kuris nesileidžia įrodomas kiekybiniais bei kauzaliniais terminais. Dalyko nieko nepakeičia, jei marksistai nurodo, kad medžiaga yra pirminė žmogiškosios minties atžvilgiu, nes dvasinė tikrovė nebūtinai turi išsisemti žmogaus mintyje. Galime prileisti tokią dvasinę tikrovę, kuri yra skirtinga nuo žmogiškosios minties ir egzistavo dar prieš medžiaginės būties atsiradimą.

Bet mums svarbiau žinoti, kaip atrodo medžiagos marksistinė interpretacija moderniosios fizikos šviesoje. Mes žinome, kad marksistams medžiaga yra absoliutinė būtybė laiko atžvilgiu, t. y. neturi pradžios, nei pabaigos, ir erdvės atžvilgiu, t. y. begalinė. Naujųjų amžių pradžioje fizikos credo skambėjo panašiai. Ji neigė medžiaginio pasaulio ribotumą kaip laiko, taip ir erdvės atžvilgiu. Newtoniškoji fizika kalbėjo apie absoliutinį laiką ir absoliutinę erdvę. Tačiau šiandien vėl pradedama tikėti, kad pasaulis nėra nei amžinas, nei begalinis.

Fizikai suabejojo medžiagos amžinumu dar pereitame šimtmetyje, kai buvo surastas termodinamikos antrasis dėsnis, pagal kurį izoliuotoje sistemoje joks vyksmas nesitęsia amžinai. Matematiškai kalbant, šitas dėsnis sako, kad yra tam tikras dydis, arba matas, vadinamas entropija, kuris izoliuotoje sistemoje gali didėti ar likti pastovus, bet niekuomet negali mažėti. Imkime izoliuotą sistemą ir matuokime jos entropiją dviem momentais tl ir t2. Taisyklė sako, kad momentas, kuris atitinka didesnę entropiją, yra vėlyvesnis.  Atomikoje  entropija gali būti nusakoma kaip sistemos dezorganizacijos, arba "netvarkos", matas.

Atrodo, kad termodinamikos antrasis dėsnis saisto viso pasaulio vyksmą, ir entropija yra savos rūšies ženklas, kuris nurodo jo pradžios bei pabaigos kryptis. Kadaise pasaulis buvo maksimalinės "tvarkos" stovyje, kuris palaipsniui dezorganizuojasi ir tokiu būdu artėja prie šiluminės energijos išsilyginimo stovio, t. y. šiluminės mirties. Kai kas mano, kad šitas dėsnis netaikytinas pasaulio sistemai. Tačiau astrofizikai neabejoja, kad visatos paskiros dalys, kaip pvz. Paukščių kelias ir spiralinės miglos yra tiek izoliuotos nuo savo aplinkos, jog negali išvengti dezorganizacijos proceso. Žodžiu, pasaulio kiekviena baigtinė dalis turi galimų veiksmų baigtinį išteklių.

Šitie grynai teoriniai samprotavimai gavo apčiuopiamą turinį, kai buvo surastas būdas nustatyti medžiagos amžių. Nuostabiu sutapimu buvo įvairiais metodais įrodyta, kad cheminiai atomai, žvaigždės ir spiralinės miglos turi tą patį amžių — yra maždaug trijų milijardų metų senumo.

Kad pasaulis gali būti baigtinis erdvės atžvilgiu, davė pagrindo tikėti neeuklidinė geometrija. Pagal ją, mes galime įsivaizduoti neaprėžtą, bet kartu baigtinį pasaulį, kuris palyginamas su rutulio paviršiumi. Kokia kryptimi bepasileisime tiesia linija žemės paviršiumi, niekur nesusidursime su riba, o grįšime atgal į išeities tašką. O žemės paviršiaus plokštumų suma yra baigtinė. Panašiu būdu galime suvokti begalinę visatą, kur kiekviena tiesi linija grįžta išeities taškan, ir kurios erdvės tūris būtų baigtinis. Kaip fizinę hipotezę, baigtinį pasaulį prileidžia reliatyvybės teorija, nes buvo pastebėta, kad operuojant perdaug dideliais dydžiais, susiduriama su sunkumais. Štai kodėl spręsdamas vietos ir greičio problemas, Einšteinas atsisako nuo absoliutinės erdvės. Kokiu keliu pasuks mokslas ateityje, sunku pasakyti. Šių dienų fizika atskleidžia mums tokį pasaulį, kur nėra begalybių nei laike, nei erdvėje, o tik begaliniai dideli baigtiniai atstumai.
Šičia verta prisiminti Kanto antinomijas. Pagal jį, klausimai apie begalybę gauna prieštaraujančius atsakymus. Taip yra todėl, kadangi mes galime klausti priešingomis kryptimis. Jei save imame išeities tašku, tai mes vis galime klausti apie toliau nuo mūsų esančius objektus, ir nesimato, kaip galime prieiti bet kokią ribą. O jeigu išeities tašku paimame objektyvinę tikrovę, tai praktiškai negalime pradėti nuo begalybės, bet turime pasirinkti pradžią baigtinybėje. Modernioji fizika užima pragmatinę laikyseną begalybių klausimu: ji atsisako spręsti metafizines problemas. Jeigu norime tikrovę, t. y. esantįjį išaiškinti esančiųjų pagalba, tai privalome begalybę atidėti į šalį, nes esantieji yra baigtiniai. Jei mėginame suabsoliutinti begalybę, tai turime savaime atsižadėti baigtinybės. Bet šituo atveju klausimas atsistoja ne fizinėje, o metafizinėje plotmėje. Štai kodėl marksizmas, kuris pasisako už medžiagos begalybę erdvės ir laiko atžvilgiu, užima ne materialistinę, b metafizinę laikyseną.

Dar keletas kritiškų pastabų apie judesio dialektiką. Šių dienų fizika nepaneigia imanentinio ryšio tarp medžiagos ir judesio. Tik lieka klausimas, ar medžiagos judesys yra savo prigimtimi dialektinis, t. y. dialektinis hegeliškaimarksistine prasme?

Prieš kiek laiko Paryžiuje marksistai su egzistencialistais buvo suruošę viešas diskusijas tema: ar dialektika yra tiktai istorijos dėsnis, ar ji yra kartu ir gamtos dėsnis?20 Kad žmonijos istorijos vyksmas paklusta dialektikos dėsniams, tai marksistams savaime aišku. Sartre tam taip pat nesipriešina. O kaip su gamta? Egzistencialistų atsakymas ekvivokiškas (daugiaprasmis). Marksistai atsako į šitą klausimą teigiamai. Jeigu jie nori išlikti logiški, jie ir negali kitaip atsakyti. Juk žmonijos istorija ir gamtos istorija tėra tik vienos ir tos pačios medžiagos istorijos paskiri momentai. Jei dialektinis dėsnis galioja istorijai, kuri tėra tik medžiagos savijudos gaminys, tai tuo pačiu jie turi galioti medžiagos judesiui gamtinėje plotmėje. Štai kodėl, marksistų manymu, kokią mokslo šaką beimsime, ji tegali progresuoti tik tuomet, kai vadovaujasi dialektiniu metodu. Bet ar šitas marksistų teigimas nėra apriorinis savųjų tezių deklamavimas? Ar iš tikrųjų mokslas teprogresuoja dialektinio metodo pagalba?

Studijuodamas gamtą, fizikas susiduria su trimis   skirtingais   pasauliais:    mikrokosminiu, makrokosminiu ir pasauliu, kuris randasi tarp tų dviejų ir kurį galima pavadinti metronkosminiu. Jei marksistų tezė būtų teisinga, tai dialektinis dėsnis privalėtų turėti universalinę galią visiems trims pasauliams. Deja, taip nėra. Hegeliškaimarksistinė dialektika neturi vietos nei Newtono, arba klasikinėje, fizikoje, nei kvantų ar reliatyvybės teorijose. Vieninteliai dalykai, kurie turi universalinę reikšmę fizikoje, yra konstantos. Kas jos yra? Tai kiekybiniai matai, kurie nuolatos naudojami gamtos apraiškų matematiniam nusakymui. Konstantų yra septynios: kosminė konstanta, gravitacijos konstanta, šviesos greitis, Plancko konstanta, protono masė, elektrono masė ir elektrono krovinys. Nors jos neatskleidžia gamtos apraiškų prigimties, bet vis dėlto jų pagalba fizikas suvokia jų struktūrą. Kai kas jas palygina su septyniais muzikos garsais. Kaip visos melodijos susidaro iš septynių pagrindinių garsų, taip visatos simfonija remiasi septyniomis konstantomis. Ar konstantos yra arbitrarinės, t. y. žmogiškosios minties kategorijos, ar pačios gamtos dėsniai, ir tokiu būdu neišvengiami gamtinės melodijos garsai, į tai joks mokslininkas dar nepajėgė atsakyti.

Kadangi dialektika nėra gamtos dėsnis, tai savaime aišku, kad ji negali būti nė įstatymu minčiai. Tai, ką marksistai vadina dialektinės minties kategorijomis, kaip perėjimas iš kiekybės į kokybę, prieštarybių sklaida, neigimo neigimas tėra tik metafizinis žaidimas aprioriniais modeliais bei simboliais. Kad taip iš tikrųjų yra, parodo fizikos istorija. Kokią fizikos šaką beimsime, mokslininkai pagalbon šaukiasi ne dialektines kategorijas, bet bandymus, loginę analizę ir matematinius formulavimus. Šito metodo laikydamiesi jie sukūrė ir dabartinio pasaulio viziją. Aišku, tai dar nereiškia, kad fizikų pasaulis yra vienintelis galimas pasaulis. Bet iki šiol jis atrodo esąs vienintelis tikras pasaulis.

1.    W. Heisenberg, Physics and philosophy. Harper Brothers Publishers, New York, p. 50.
2.    Erwin Schroedinger, Was ist ein Naturgesetz? R. Oldenburg, Muenchen  Wien, 1962, p. 235236.
3.    Opere complete di Galileo Galilei, Firenze, 1842 i. s., vol. IV, p. 171.
4.    W. Heisenberg, id., p. 82.
5.    Metaphysics VII, 3, 1029a, 2021. šičia naudojamės leidiniu The basic works of Aristotle, Random  House, 1941.
6.    Metaphysics VII, 1, 1028a 10.
7.    Categories 2a 11.
8.    Bertrand Russell, The analysis of matter, Dover Publications, New York, p. 121122.
9.    James Clare Maxwell, Matter and motions, Dover Publications, New York, p. 89.
10. W. Heisenberg, id., p. 63.
11.    V. I. Leninas, Materializmas ir empiriokriticizmas, Vilnius, 1953, p. 289290.
12.    V. I. Leninas, t. p. 134.
13.    V. Afanasjevas, Filosofijos žinių pagrindai, Vilnius, 1958, p. 37.
14.    F. Engelsas, AntiDuringas, Vilnius, 1958, p. 52.
15.    F. Engelsas, t. p., p. 52.
16.    V. Afanasjevas, t. p., p. 65.
17.    L. Feuerbach, Vorlaeufige Thesen zur Reform der Philosophie, Saemtliche Werke, t. II, 1846, p. 263.
18.    Marksistines filosofijos pagrindai, Vilnius, 1960, p. 142.
19.    Francis Bacon, The advancement of learning, II book, VII, 5, London, Oxford University Press, p. 110.
20.    Diskusijos atspausdintos "Tribune Libre" serijoje: Marxisme et existentialisme, Controverse sur la dialectique, Paris, Pion, 1962.