ŠIŲ DIENŲ TEATRAS ISPANIJOJE Spausdinti
Iš trijų ispanų gautų Nobelio literatūros premijų dvi buvo paskirtos dramaturgams. Ispanų "aukso amžiaus" — XVI ir XVII a. — kūryboje drama taip pat laikoma vienu iš jų didžiausių atsiekimų: Lope de Vega, Tirso de Molina, Calderón. Tačiau šiandien daugelis kritikų susirūpinę, kad ispanų teatras vos, vos rusena. Jau paskaičius pirmąjį Nobelio laureatą — José Echegaray (1904 m. gavusį premiją per pusę su prancūzu Frėdėric Mistral), toks jo išskyrimas atrodo gan paradoksišku. Jo retoriškas, neoromantiškas,   melodramatiškas teatras šiandien (ir net jo paties laiku) jau visai atgyvenęs. Daugiau pateisinama antroji premija, 1922 m. tekusi Jacinto Benavente, vadinamam ispanų "moderniojo" teatro kūrėju. Per ilgą savo gyvenimą (1866  1954) jis parašė apie 180 veikalų ir išbandė daugelį stilių bei temų, įnešdamas ispanų scenon atgarsių iš visos Europos. Daugiausia pasisekimo susilaukė jo lengvi socialinės kritikos veikaliukai ir tragedijos iš kaimo gyvenimo, šiandien ir jis atrodo jau labai "pasenęs".

Daug įdomesni ir vieninteliai tikrai modernūs prieškarinio laikotarpio atstovai: Ramón del ValleInclán ir Federico Garcia Lorca. Pastarojo tragedijų ciklas "Bodas de sangre" (Kraujo vestuvės), "Yerma" (Nevaisingoji) ir "Casa de Bernarda Alba" (Bernardos Albos namai) gerai pažįstamas visam Vakarų pasauliui. Jose pirmą kartą pasirodo visa kaimo moters Ispanijoje buitis ir tragiką, atsisakant melodramos ir visų nereikalingų detalių, apnuoginant ir sustiprinant atvaizduojamas aistras. ValleInclán, už jį žymiai vyresnis (18661936), stebina savo idėjų naujoviškumu. Jo drama perėjo daug fazių savo vystymesi. Įdomiausi yra paskutiniai veikalai, kuriuos jis vadina "esperpento": tai groteskinė komedija, paverčianti veikėjus marijonetėmis ir perdėtai kritikuojanti visą situaciją. Galima juose atrasti panašumo su keletu Gordon Craig principų; turi jo groteską kažką bendro ir su šių dienų įdomiausiu šio žanro atstovu, Friedrich Duerrenmattu. Pats Valle Inclán sako, kad "esperpento" mintį jam įkvėpė Goya "Caprichos", kur ironija virsta karčia satyra, iškeliančia visą pasaulyje sutelktą žiaurumą ir besijuokiančią iš veidmainystės bei žmonių nukaltų moralinių principų.

Su pilietiniu karu ateina gilus lūžis vison ispanų literatūron. Teatras kuriam laikui visiškai nutyla. Karo metu respublikonų pusėj atgaivinama senoji "liaudies teatro" tradicija: veikalai statomi miestelių aikštėse, taikomi plačiai publikai. Juose vyrauja propaganda, ir jų meninė vertė gana menka. Per pirmą pokarinį dešimtmetį nepasirodo nė vienas dėmesio vertas veikalas: statoma daug lengvų komedijų; parsitraukiama ir daug vertimų. Jų dėka ima formuotis naujas skonis. Ypatingo pasisekimo turi Giraudoux, Anouilh, O'Neillio veikalai. Didžioji publikos dalis ("buržuazija") betgi nenori tragedijų, nenori giliau mąstyti verčiančių veikalų, ir ji iš karto nuslopina priaugančiąja kartą, imančią reikalauti "tikrovės", o ne pasakos. Dar ir šiandien tebėra visa eilė dramaturgų, neatsisakančių senųjų vėžių. Vadinamasis "teatro de évasion" (užsimiršimo teatras) dar tebėra labai gyvas. López Rubio, Ruiz Iriarte, Edgar Neville sukuria kasmet bent po vieną lengvą, gracingą komediją, kuri žiūrovą išblaško, sukelia juoko bei pasitenkinimo ir ... tuoj pat išgaruoja iš galvos. Kiti, truputį vyresni, neatsisako palinkimo "moralizuoti linksminant" (prodesse et delectare), dažnai sujungdami žaismingą kritiką su istorine atmosfera: José Maria Pemán, Luca de Tena.

Daug įdomesnės šių dienų panoramoj beveik tuo pačiu laiku iškilusios dvi stiprios figūros, labai nevienodai publikos įvertintos: Antonio Buero Vallejo ir Alfonso Sastre.

Buero Vallejo savo 1949 m. pastatyta "Historia de una escalera" (Vienų laiptų istorija) paženklino naujos epochos pradžią — sugrįžimą į realizmą. Jis iš karto įkvėpė ir visą eilę sekėjų, susikūrusių naują srovę — "buerismo". šiuo veikalu jis griežtai pasisako prieš bėgimą nuo tikrovės ir sugrąžina žiūrovą realybėn su visomis jos problemomis, su beveik beviltiškai atrodančia situacija. Visas veikalas sukasi apie seno, apšepusio namo vieno aukšto — keturių butų — gyventojų vargingą buitį trisdešimt penkerių metų bėgyje, jų kovą už gyvenimą, jaunų dienų iliuzijas ir tų pačių situacijų pasikartojimą sekančios kartos atstovuose. Tai kartu ir socialinis protestas, ir raginimas į kovą, kartais net perdaug propagandiškai nuskambantis. Nėra šioje dramoje nei herojaus nei herojės: šiuo atžvilgiu Buero Vallejo tikrai modernus. Pagrindinis veikėjas šiam veikale — visas nepasiturinčios visuomenės sluoksnis. Nuo f ios dramos pasirodymo Buero Vallejo laikomas stipriausiu, o kartu ir populiariausiu ispanų dabarties dramaturgu.

Technišku požiūriu jo visos dramos meistriškai sukurtos: kai kurios itin sudėtingos, kitos visiškai paprastutės, ir jose net dar ryškiau pasimato jo sugebėjimas išvystyti įtampą ir vesti ją iki galo. Nėra šio autoriaus veikaluose jokios patetikos: tipai paimti iš kasdieninio gyvenimo; jų kalba tipinga Madride gyvenančiam vidurinės klasės atstovui. Nepaisant visur pristatomos nuogai žiaurios tikrovės, nė viename iš jo veikalų nesijaučia pesimizmo. Visuose juose randame du polius: racionalią tikrovę ir jausmų valdomą troškimų bei svajonių pasaulį, kuriam neleidžiama galutinai sunykti. Autoriaus norima perduoti mintis yra kova už egzistenciją, bet tai kova kylanti ne iš beviltiškumo, o įkvėpta vilties. Daugelis jo dramų baigiasi tragiškai, tačiau beveik visur paliekamas silpnas vilties spindulėlis. Tuo jis griežtai skiriasi nuo prancūzų egzistencialistų. Nors tiek jie, tiek Buero Vallejo operuoja žmogaus egzistencija, skirtumas betgi tas, kad Sartre dažnai sukuria dramą tam, kad jos pagalba įteigtų savo mintį, o pas Buero Vallejo viskas — ir pati mintis — ičplaukia iš atvaizduojamo gyvenimo. Jis pats sakosi labiausiai mėgstąs paskutiniųjų 25 metų amerikonų teatrą ir prileidžia net tam tikrą įtaką, tačiau visi jo veikalai savo esme labai ispaniški ir taip pat giliai įtakoti jų didžiojo XIX a. novelisto Benito Pėrez Galdos.

Buero Vallejo yra sukūręs per paskutiniuosius 15 metų labai margaspalvę puokštę dramos veikalų, bandydamas prieiti prie tikrovės iš visų įmanomų pusių. Net keliose dramose jis žiūrovą paneria aklųjų pasaulin: 1950 m. "En la ardiente oscuridad" (Deginančioj tamsumoj) ir vėl 1962 m. "EI concierto de San Ovidio" (šv. Ovidijaus koncertas). Ten vyraujanti mintis: nors šiame gyvenime dažnas eina per jį, lyg būtų aklas, bet jei jis susitaikys su tuo likimu, niekada nepraregės, niekada pilnai negyvens. Yra bandęs jis ir istorinę dramą: "Un sonador para un pueblo" (Svajotojas valstybės reikaluose), atvaizduojąs nepasisekusį bandymą "sueuropinti" Ispaniją XVIII amžiuje, ir "Las Meninas", kuriam vardas paimtas iš garsiojo Velazquez paveikslo, vaizduojančio Pilypo IV šeimą. Čia jis tiek istorinius asmenis, tiek aplinkybes interpretuoja gana laisvai, lyg pasiremdamas Romain Rolland'o tvirtinimu, kad istorija rašytojui teikianti neribotas galimybes interpretacijai. Yra parašęs jis net vieną beveik detektyvinio žanro dramą, nors su žymiai gilesne mintim: "La madrugada" (Beauštant), kurioje pasiekia stebinančio meistriškumo su labai ribotais elementais. Tiek kelių asmenų psichologinėse dramose, tiek aklųjų pasaulyje, tiek istoriniuose siužetuose vyrauja viena tema: žmogaus kaip individo laikai jau praėję; šiandien daug svarbiau įsijungti kolektyvinėn dvasion. Kartu jis protestuoja prieš bet kokį visuomenės įtakoj imą — paskiro žmogaus laisvės apribojimą. Ne, kolektyvo dvasia turi pasireikšti ne paklusime visuomenės "normoms", o pajutime savo atsakomybės prieš žmoniją. Buero Vallejo tiki, kad žmoniją dar galima išgelbėti, ir ragina už tai kovoti. Dėl to kai kurie kritikai "buerismo" net vadina "neohumanizmu".

Gerokai skirtingas ir publikos žymiai šalčiau sutiktas, daug universalesnę dvasią atstovaująs yra už Buero Vallejo dešimčia metų jaunesnis (gimęs 1926 m.) Alfonso Sastre, į viešumą išėjęs 1953 m. su "Escuadra hacia la muerte" (Dalinys skirtas mirčiai). Kiek Buero Vallejo yra "gyvenimiškas", tiek Sastre intelektualas, puikiai pažįstąs visą Vakarų Europos ir Amerikos teatrą, ypatingą simpatiją jaučiąs egzistencialistams ir Bertolt Brechto "epiškam" teatrui. Kai Buero Vallejo siekia žiūrovą perkelti į savo veikėjų pasaulį, tai Sastre laikosi Brechto "Verfremdungseffekt" nuostato: niekada neleisti žiūrovui užmiršti, kad čia ne jo paties gyvenimas, o pasaulis sukurtas aiškiau parodyti aktualiąsias problemas ir priversti žiūrovą jas spręsti, šiuo atžvilgiu jo technika tikrai moderni: kartais veiksmas nutraukiamas, ir pats autorius ar aktoriai "objektyviai" aiškina publikai, kodėl ta drama taip, o ne kitaip parašyta. (Panašų metodą vartoja ir Duerrenmatt, pvz. Die Ehe des Herrn Mississippi). Jo veikalai daug "nuogesni", nėra pas jį visų tipingų detalių, kurios Buero Vallejo personažus paverčia tikrais ispanais. Jis ir žymiai didesnis pesimistas. Aiškiai jaučiasi jo giminingumas su Sartre, nors jis pats tvirtina savo įsitikinimus suformavęs dar visai Sartre'o veikalų nepažindamas ir tik vėliau nudžiugęs, atradęs "brolišką" dvasią. Jo sukurti tipai universalūs, juos priglaudžia namai ir miestai galėtų būti bet kur Europoj. Daug gilesnė ir jo veikėjų tragiką. Dramatinė įtampa išvystoma iki paskutinio laipsnio, naudojantis nepaprastai trumpu, aštriu dialogu ir dažnai keičiamomis scenomis. Beveik prie visų situacijų, prie įvairių gyvenimo apraiškų prieinama nauju žvilgiu. Herojiškumas — tai, kas eilinio žmogaus taip suprantama — parodomas subtilios ironijos šviesoje, kaip kadaise tai darė vokiečių ekspresionistai ar Brechtas. Taip, pvz., "La Cornada" (Mirtis bulių kautynėse) vaizduoja tragediją toreadoro, kuris prieš kiekvienas kautynes dreba, kaip epušės lapas, ir virsta minios garbinamu "herojum" tik dėl to, kad pateko jį visapusiškai išnaudojančio impresario rankosna. Garbės troškimas jį paverčia išnaudotojo vergu, kuris jį priverčia atsisakyti net šeimyninio gyvenimo, žmonos ir bet kokios asmens laisvės. Todėl ir jo mirtis — iš tikro tragiška —parodoma dviveidėje šviesoje.

Sastre labai svarbus ispanų teatro istorijoje ir kaip teorikas. Jo 1956 m. parašyta "Drama y sociedad" (Drama ir visuomenė) sutelkia visas jo mintis apie šių dienų dramos uždavinį, anksčiau išreikštas įvairiuose manifestuose. Pagrindinis jo tvirtinimas: "šiandien socialinis aspektas mene yra daug svarbesnis už estetinį". Ten pat drauge tvirtina, kad tik aukščiausios kokybės meno kūrinys sugeba atlikti savo socialinį uždavinį. 1950 m. jis buvo suorganizavęs "Socialinės agitacijos teatrą", kuris, žinoma, buvo uždraustas, nors jo programa nebuvo grynai politinė. Įsteigė keletą dramos žurnalų ir gyvai bendradarbiavo kituose literatūros žurnaluose. Daug įtakos turėjo jis ir universitetinių teatrų suformavimui bei "kamerinių" teatrų išvystymui Ispanijoje per paskutinį dešimtmetį. Nors populiarumu jis negali susilyginti su Buero Vallejo (daugelis jo veikalų Ispanijoj dar visai nepažįstami, nors turėjo pasisekimo svetur, ypač Paryžiuj) — tai reikia aiškinti ispano žiūrovo noru pabėgti iš nuogos, vien tik žiaurios, jokių sapnų neprileidžiančios tikrovės, — kaip dramaturgas jis nėra nė kiek už pastarąjį silpnesnis. Anaiptol, tik jis daug radikalesnis ir neatlaidus nei publikai, nei pačiam sau, nepripažįstąs jokių kompromisų. Ir jis yra bandęs įvairius siužetus, nuo detektyvinės dramos: "La mordaza" (Apinasris), kur betgi kartu nagrinėjama ir žmogaus laisvo apsisprendimo tema, iki "simbolinės" dramos: "EI cuervo" (Varnas), perkeliančios žiūrovą į negalimybių pasaulį. Ir pas jį beveik visur aiškiai nuskamba socialinis protestas, kartais persimetąs net į politiką, kaip, pvz., "En la red" (Tinkle), parašytame prancūzų kovų Alžyre metu. Dėl to jis ir nuo cenzūros yra ne kartą nukentėjęs. Jo, kaip ir Buero Vallejo, pagrindinis noras yra duoti Ispanijai naują, Vakarų Europos teatrui priaugusią dramą ir pažadinti publiką iš apatijos.

šių abiejų autorių takoję pradeda reikštis visa eilė jaunų dramaturgų, gvildenančių žmogaus buities klausimą, įrėminančių jį ispaniškon aplinkon ir — sunku pasakyti, ar tai sutapimas, ar nauja pakraipa — bandančių atrasti nors dalinį išrišimą su religijos pagalba. Nė vienas iš jų nepritaria Ispanijoj vyraujančiai Bažnyčios santvarkai, tačiau esmėje jie yra tikrai religingi ir įneša savo kūrybon tikėjimo bei vilties temas, nors jų rodomas pasaulis toli gražu ne "ružavas". Daugiausiai šioje linkmėje pasireiškė paskutiniųjų metų bėgyje Luis Escobar, Jaime Luis Delgado ir Carlos Muniz. Kiti, kaip Alfredo Manas ar Lauro Olmo, daugiau linkę į regionalizmą, rodo kartu ir gilią ValleInclan bei Garcia Lorca įtaką.

Būtų neteisinga užbaigti šią apžvalgą, nepaminėjus ispanų komiškojo teatro. Ir šiame žanre įvyko svarbių pasikeitimų: 1943 m. laikomi ispanų komedijos atgimimo data, su kuria iškyla jų stipriausias komediografas Miguel Mihura. Ir jo nteatre nuolat susiduriama su aktualia šių dienų buitimi bei tikrais Madrido visuomenės tipais, tačiau jis visas problemas gvildena, iškeldamas jų juokingąją pusę. Tokiu būdu jam pavyksta žiūrovą įvesti tikran gyveniman (užuot to, kad kurtų linksmas fantazijas) ir kartu jį priversti juoktis iš paties savęs. Didžiausia jo komedijos dorybė tai tikrai miklus, taiklus, pilnas humoro dialogas ir jo sugebėjimas kiekvienoj situacijoj atskleisti dar nenumatytas galimybes. Didžiausio pasisekimo jis susilaukė 1962 m. su "Maribel y la extraña familia" (Maribel ir keistoji šeima), kur vaizduoja keturių laisvo gyvenimo merginų susidūrimą su naivia, geraširdiška provincialų šeima.

Sutelkiant visus įspūdžius apie pokarinį ispanų teatrą, norisi tarti, kad jis žymiai mažiau eksperimentalaus pobūdžio, negu prancūzų, vokiečių ar šveicarų teatras. Egzistencinės temos labai ryškios, tačiau jos sprendžiamos išeinant iš gyvenimo, o ne iš filosofinio požiūrio. O prancūzų "absurdo teatras" Ispanijoje nerado jokio atgarsio. Pasak vieno kritiko (JeanPaul Borel, ínsula, nr. 179), ispanai tebekuria "neįmanomų troškimų bei vilčių" teatrą, o ne absurdą. Jie per standriai prilipę prie realybės, kad norėtų jos atsisakyti. Technišku atžvilgiu ispanų teatras taip pat nėra jokių akinančių perversmų atsiekęs. Tačiau, lyginant šių dienų dramas su ispanų Nobelio laureatų kūriniais, padarytas milžiniškas šuolis priekin, ir nesijaučia, kad ispanų teatras nepriaugęs bet kokios Vakarų Europos valstybės scenai.