ATVIRYBĖ LAIKUI, IŠTIKIMYBĖ IDEALUI Spausdinti
šiuo šūkiu liepos 34 Toronte šaukiamas VII ateitininkų kongresas. Besiartinant šiam kongresui, Ateitininkų Federacijos vadas dr. J. Girnius "Ateityje" (1965, nr. 3) paskelbė šiuo reikalu savo žodį. Santraukiškai jį perteikiame:

Bergždžia sielotis dėl tų klausimų, kurie jau yra laiko pralenkti, bet nematyti tų rūpesčių, prieš kuriuos šiuo metu stovime. Kokius naujus rūpesčius mums kelia laikas šiuo metu? Kaip šiuos rūpesčius spręsti savo idealų šviesoje? Šiuos du klausimus atspindi būsimojo kongreso šūkis: atvirybė laikui, ištikimybė idealui!

Renkamės savo septintajam kongresui dideliu Bažnyčios istorijos momentu, vykstant Vatikano II susirinkimui, išvedusiam Bažnyčią į gyvenamąjį amžių. Ir mes stovime prieš uždavinį plačiau atsiverti atvirosios katalikybės dvasiai ir tuo pačiu plačiau jai atverti ir kitus.

Daug buvo aimanų dėl katalikų "suskilimo" ten, kur iš tiesų jo nebuvo, bet mažai regėjome savo atskilimą nuo kitų ir užsidarymą savo tarpe. Vienur jaudinomės dėl skirtybių ir ten, kur esame laisvi skirtis, o kitur abejingai žiūrėjome į vienybę ir ten, kur ji būtina. Tam tikro pagrindo turi — ar bent turėjo — ir vadinamojo "skilimo" rūpestis. Bet nepalyginamai didesnis rūpestis yra bendras mūsų užsidarymas nuo tų, kurie lieka šalia organizacijų ar dalyvauja skirtingose organizacijose. Turime savęs atvirai paklausti: ar bent iš dalies nesame kalti dėl to nelemto nesusipratimo, kad ir pačiuose tikinčiuosiuose katalikuose girdima kalbant apie "katalikus" kaip apie skirtingą grupę? Tarp visų tikinčiųjų lietuviu katalikų sudarome tik mažuma, bet tai pagrindas ne savo tarpe užsidaryti, o žadinti visų bendrą krikščioniškąją atsakomybe. Gyvybiškai svarbu plačiau suprasti katalikų vienybę, negu ji ligšiol mūsuose buvo suprantama. Savo ruožtu ekumeninė dvasia žadina gilinti krikščioniškąjį solidarumą ir su tais mūsų broliais, kurie priklauso protestantiškosioms bažnyčioms. Pagaliau mūsų krikščioniškoji pareiga puoselėti ir visos lietuviškosios bendruomenės broliškumą.

Renkamės savo septintajam kongresui, kai mūsų tauta jau 25 metai netekusi savo valstybinės nepriklausomybės. Būties ar žūties klausimas tokiai mažai tautai, kaip mūsų, įglemžtai į tokią milžinišką imperiją, kaip sovietų, laiko bėgyje ne blėsta, o aštrėja. Jei mažiau krašte tiesioginio teroro, tai paprasčiausiai dėl to, kad jau mažiau ir rezistencijos. Palaužus tautos atsparą, sėkmingiau nebe tiesioginiu teroru siausti, o remtis dvasine priespauda. Bet kur dar nenusilenkiama, ten visu atvirumu brutaliai siaučiama. Todėl visomis priemonėmis vedama kova su tikėjimu į Dievą, vykdomas Bažnyčios persekiojimas. Yra krikščioniškosios sąžinės pareiga likti atviriems visų pažemintųjų ir persekiojamųjų šauksmui. Dėl to keliame savo balsą gyvenamuosiuose kraštuose senos rasizmo žaizdos klausimu. Bet privalu nemažiau jautrumo parodyti ir tiems, kurių priespaudos niekas nemato ir nenori matyti. Lietuvos tikinčiųjų pagalbos šauksmas pirmiausia kreipiasi į mus.

Tikroji tautos kova už savo dvasinę bei politinę laisvę vyksta pačiame krašte. Bet ir mums šioje kovoje yra skirtas uždavinys. Priklausome tautai ir mes, kur bebūtume. Principinis mūsų nusistatymas šiuo klausimu visada buvo ir yra aiškus. Bet faktiškai stovime prieš didelius rūpesčius. Vis sunkėja lietuviškasis jaunimo auklėjimas. Todėl ir mūsų organizacijoje tenka ne tik visą laiką budėti šiuo reikalu, bet ir nuolat pervertinti lietuviškojo auklėjimo kelią bei priemones.

Tikrovė mums kelia daug rūpesčių ir kaip katalikams ir kaip lietuviams. Džiaugiamės istoriniu Bažnyčios atsinaujinimo sąjūdžiu, bet drauge regime, kokia galinga gyvenimo jėga yra išaugęs ir netikėjimas. Raminamės, kad žmonijos istorija žengia laisvės link, bet drauge žinome, kad Lietuva sovietinėje vergijoje stovi prieš būties ar žūties klausimą. Dar fatališkiau prieš šį klausimą stovime mes išeivijoje.

Reikia visus šiuos rūpesčius atvirai matyti, bet nepakanka tik atvirybės esamai padėčiai. Norint pasitenkinti tik laikui atvirybe, neišvengiamai būtų grimztama į neviltį ar savęs išsižadėjimą, defetizmą ar oportunizmą. Tikroji laikui atvirybės prasmė yra ne vergiškas tikrovei nusilenkimas, o pasiryžimas išlikti laisviems, konkrečiau tariant — ne plaukimas, kur srovė neša, o įžvelgimas, kaip savu keliu eiti. Tik atvirumas idealams įprasmina atvirumą tikrovei. Grėsmės padėtis drauge reikalauja ir blaiviausio realizmo ir skaidriausio idealizmo. Todėl ir šio kongreso šūkyje atvirybė laikui siejama su ištikimybe idealui.

Tikras realizmas ir tikras idealizmas neneigia vienas antro, o eina drauge. Realiai matyti tikrovę nereiškia ja pasitenkinti (visada yra kuo tikrovėje nepasitenkinti!). Antra vertus, siekti idealo nereiškia kreiptis nuo tikrovės. Priešingai, idealas apeliuoja į žmogų tikrovėje jį realizuoti. Paradoksiškai tariant, ir tiesa nėra iš tikrųjų tiesa, kol ji nėra gyvenime įkūnijama, čia ir slypi idealizmo realistinė prasmė. Ištikimybė idealui — tai nei bėgimas nuo tikrovės, nei prieš ją suklupimas, o aktyvus angažavimasis joje vykdyti savo žmogiškąjį pašaukimą. Idealui tarnaujama tikrovėje — visu kasdieniniu gyvenimu. Todėl apeliuoti į ištikimybę idealui lygu apeliuoti į kasdieninę ištikimybę.

Vartojau posakį "tarnauti idealui". Gal būt nevienam šis posakis gali skambėti žmogaus nužeminimu. Bet tik tarnaudamas idealui žmogus iš tiesų imasi viešpatauti gyvenimui ir tuo būdu realizuoti savo laisvę. Tarnauti idealui — tai save pačius vertingai išskleisti.

Nepaprastojoj Konferencijoj 1963 m., perimdamas pareigas, žmogiškosios kokybės rūpestį kėliau pačiu pagrindiniu mūsų rūpesčiu, šis rūpestis gaivins ir būsimąjį kongresą. Įvairius organizacinės technikos klausimus gana išsamiai apsvarstėme neseniai įvykusioj Nepaprastoj konferencijoj. Būsimajame kongrese esame laisvi visų pirma savo žvilgį nukreipti į save pačius kaip žmones.

Laikau šį rūpestį pagrindiniu, šitaip žvelgdamas į padėtį: nestokojame nei idėjų, nei metodų, nestokojame nė žmonių visose trijose savo sąjungose, bet vis turime skųstis, kad stokojame žmogaus, kai jo prireikia tam ar kitam uždaviniui. Savaime žmonių neperkeičia, nei ideologija, nei metodai. Ir gilios idėjos lieka tik "aukšti žodžiai" tam, kas pats jomis negyvena. Ir paslankūs bei įdomūs metodai lieka tik mechaninės formos, jei stokojama entuziazmo tiesai ir veiklai. Akivaizdžiai liudija tai visi tie, kurie ir per mūsų organizaciją pereina (lyg per kokią aikštę!), tiesiog nuostabiai "sugebėdami" beveik niekuo joje nepasinaudoti.

Organizacijos prasmė yra sukurti šeimą, kuri žadintų savo narius kilniau išplėtoti savo asmenybę, plačiau išskleisti savo interesus. Bet galutinai priklauso nuo paties atskiro žmogaus (organizacijos nario), kiek jis pasinaudoja organizacija šiam savęs paties išskleidimui. Ir mūsų organizacijos prasmė lemiama ne skaičiumi tų, kurie per ją pereina, bet tik tais, kurie joje subręsta mūsų idealo vykdytojais. Todėl ir būsimasis kongresas sieks ypatingai pabrėžti šį kiekvieno mūsų rūpestį savo paties dvasiniu bei žmogišku vertingumu.

Renkamės savo kongresui didelių rūpesčių akivaizdoje, bet dėl to nesirengiame aimanuoti. Nemanome nuo tikrovės slėptis iliuziniu raminimusi, kaip nemanome grimzti į defetistines aimanas. Tikrovė baimina tik tuos, kurie neturi idealo atramos. Tikėdami savo didžiuoju idealu, į visas sunkenybes žvelgsime kaip į garbingus uždavinius, kuriems ateitininkai esame pašaukti kaip katalikai ir kaip lietuviai. Likdami ištikimi tam, kas mums brangu, žvelgiame ateitin be baimės, o su tikėjimo viltimi.