LAISVĖS, NE "LIBERALIZACIJOS Spausdinti

1.
Prieš 25 metus, 1940 birželio mėnesį, Sovietų Sąjunga sulaužė savo pasirašytas nepuolimo sutartis, pasiuntė Raudonąją armiją okupuoti Pabaltijo kraštų ir šiuo agresijos aktu užgniaužė Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių nepriklausomybę. Kai pirmasis pasaulinis karas baigėsi pavergtųjų tautų išlaisvinimu, tai antrasis — ištisai eilei tų pačių tautų vėl išplėšė laisvę. Nors ir antrąjį pasaulinį karą laimėjo Vakarų demokratijos, jį vedusios tuo pačiu tautų laisvės principu, bet galutinai visą šio karo prasmę sutrypė Sovietų Sąjunga, jį išnaudojusi rusų komunistinio imperializmo ekspansijai. Šiame pat numeryje ministras St. Lozoraitis savo straipsnyje taikliai išskrodžia "Vakarų pergalės tamsiąją pusę" — Rytų ir Vidurio Europos pasmerkimą sovietinei vergijai. Iš tiesų, ironiška "pergalė"!

Ne "sukaktiškai" prisimename, kad šį mėnesį sukanka 25 metai nuo Lietuvos nepriklausomybės užgniaužimo. Laisvės išplėšimo niekada negalima užmiršti: jis visą laiką lieka gyva žaizda. Tautos pavergimas pats prisimena visas dienas, nes vienaip ar antraip jis apsprendė ir mūsų kiekvieno asmeninį likimą. Okupacinis režimas kasdien lietuviui savame krašte primena vergo dalią. Svetimuose kraštuose džiaugiamės laisve, bet kasdien jaučiame, jog tai yra svetima laisvė, kurioj sunku savimi pačiais likti. Vienur ar kitur laisvas lietuviškasis skleidimasis yra gniaužiamas (vienur — okupacinės priespaudos, kitur — svetimos aplinkos). Todėl ir nereikia jokių sukaktinių datų priminti, kad tautai išplėšta laisvė. Tai kasdien primena mūsų pačių likiminė dalia. Išplėšiant laisvę tautai, ji išplėšiama ir visiems jos nariams. Kaip tik tokioje nelemtyje akivaizdžiai prasiregi, kad tauta nėra tik anapus mūsų kažkur pakibusi abstrakcija, o visus mus gaubianti ir nešanti tikrovė.
Tik laisvoje tautoje ir mes patys galime būti tikrai laisvi.

2.
Negalima tikrai užsimiršti, laisvės netekus. Deja, galima nejučiomis apsiprasti ir su vergija. Dažnai kartojama, kad laikas gydo žaizdas. Kasdieniniais atvejais šis guodimas turi tam tikros tiesos. Nors pats laikas nieko iš tikrųjų negydo, bet per laiką galima su daug kuo apsiprasti. Tačiau apsipratimas nelygus apsipratimui. Vienu atveju apsiprasti — tai prisitaikyti prie sunkesnių sąlygų ar prie nebeatšaukiamo likiminio smūgio. Bet kitu atveju apsiprasti — tai save pačius išduoti, sutinkant su savo pačių išniekinimu. Pastaruoju atveju apsipratimas žaizdą ne gydo, o beviltiškai gilina. Užuot teikęs vilties, šiuo atveju apsipratimas veda tik pragaištin. Nieko nebūtų pragaištingesnio, kaip apsiprasti ir su laisvės netekimu, nes tai būtų lygu patiems prisiimti vergiją savo ateitimi.

Kiekvienam laisvė yra brangi. Patiems branginant laisvę, natūralu simpatizuoti ir kitų laisvei. Tačiau, kadangi savi rūpesčiai lengvai nustelbia moralinį jautrumą, greit apsiprantama su laisvės išplėšimu kitiems. Daug nesistebime, kad ir dėl sovietinio imperializmo aukų mažai sielojamasi. O su mažų Pabaltijo tautų pavergimu ypač sparčiai apsiprasta (lyg tik gausesnės tautos būtų laisvės vertos!). Spaudos skiltyse, žemėlapiuose ir kitur Pabaltijo valstybės be jokių rezervų traktuojamos sovietinėmis "respublikomis". Dauguma valstybių, su kuriomis buvo palaikyti diplomatiniai santykiai, yra pripažinusios Pabaltijo valstybių inkorporavimą į Sovietų Sąjungą (jei ne de jure, tai bent de f acto). Bet ir tos negausios valstybės, kurios dar nėra sutikusios pripažinti smurtinį Pabaltijo valstybių nepriklausomybės užgniaužimą, šiuo klausimu aplamai laikosi abejingai ir jo nekelia. Mūsų tautų vergija nejaudina pasaulio sąžinės: arba aplamai jų likimo nežinoma, arba tiesiog nenorima jo žinoti.

Tokia abejingos tylos padėtis mums imperatyviškai kelia pareigą savo ruožtu neapsiprasti su šia tyla. Apsiprasdami su šia tyla, netrukus imtume nejučiomis ir mes patys apsiprasti su mūsų tautai laisvės išplėšimu kaip su baigtu reikalu (fait accompli). Padėtis be aiškios vilties savaime ir mus gundo apsiprasti su faktu, kad sovietinė imperija paglemžė mūsų kraštą ir pavergė mūsų tautą.

Kokiu konkrečiu pavidalu mums gresia pavojus apsiprasti su Lietuvai laisvės išplėšimu, dėl kurio kenčiame ir prieš kurį protestuojame? Paprastai apsipratimas ateina "realizmo" pavidalu: taip yra, nieko nepadarysi — faktų nepakeisi! Šiuo "realizmu" remia savo apsipratimą su sovietinės agresijos aukų likimu visi, kurie patys laisvėje gyvena. Iš šalies nesunku ir tai pripažinti "faktais", kas turi sąžinę žadinti protestui prieš tokius "faktus". Bet kada šiuo "faktų" žodžiu norima pridengti mūsų tautos pasmerkimą vergijai, "realizmo" žodis mums yra ne tikrovės, o neteisybės sinonimas. Todėl apsipratimo pavojus mums greičiau kyla ne tokio "realizmo", o nuo tikrovės bėgimo pavidalu, vienokiomis ar kitokiomis iliuzijomis pridengiant tikrovės nelabumą ar grėsmingumą.

Kai tikrovė yra sunki ir tuo pačiu kelia žmogui kietus reikalavimus, savaime norisi ją iliuziškai įsivaizduoti netokia slegiančia. Bėgimas nuo tikrovės prisidengia iliuziniu raminimusi: "nėra jau taip blogai" arba "jau nebe taip blogai"!

Anksčiau toks iliuzinis raminimasis kūrė "greito grįžimo" svajonę, numatė Vakarų ir Rytų konflikto artėjančią neišvengiamybę, tikėjo "savaime aiškiu" Vakarų įsipareigojimu išlaisvinti pavergtąsias tautas. Visos šios iliuzijos išsisklaidė kaip svajonių (ar "normonių") migla. Turime raminimuisi ieškoti kitų iliuzijų. Anksčiau dėję iliuzines viltis į Vakarus, dabar perimame tų pačių Vakarų puoselėjamas iliuzijas. Būdingiausia iš šių iliuzijų — Sovietų "liberalizacijos" mitinis perdėjimas.

3.
Be abejo, ir pačios nuožmiausios tironijos per laiką apsizulina, sužmoniškėja, sulaisvėja. Istorijoje nėra nieko amžina. Laiko bėgyje sudils 'r sovietinis komunizmas. Bet kol ši sistema laikysis, neteks sulaukti tikros liberalizacijos, nes šiai sistemai liberalizmas sudaro tiesioginę priešybę. Imant pavergtąsias tautas, garsinamoji sovietinio režimo "liberalizacija" daugiau yra vakariečių įsivaizduojama normonė (tariant Pr. Skardžiaus naujadaru) negu tikras dalykas. Žinoma, visada galima ieškoti paguodos istorijos liudijamoje visų sistemų kaitoje. Tačiau istorinė kaita vyksta lėtai (tik mūsų metai bėga taip sparčiai dėl to, kad jie taip riboti). Vakarai gali ramiai laukti pasitikėdami, kad pamaži istorija "liberalizuos" ir sovietinę imperiją. Bet iliuziška tokia istorine paguoda ramintis tiems, kurie jau dabar stovi prieš būtį ir žūtį. Prieš šį klausimą stovi visos mažosios tautos, kurios tapo sovietinio imperializmo aukomis. Visi šiokie tokie žingsniai į normalesnį gyvenimą, kuriems Vakarai tuojau pat entuziastiškai suteikė skambų "liberalizacijos" vardą, faktiškai ribojasi sovietinės imperijos šeimininkais — rusais, kurie per beveik 50 metų jau daugiau mažiau perlaužti į komunizmą. Tačiau visa ši "liberalizacija" beveik nepasiekia pavergtųjų tautų. Užuot liberalizacijos, pavergtosiose tautose vykdoma vis intensyvesnė rusifikacija.

Savo iš esmės genocidinę politiką Lietuvoje ir kitose Pabaltijo valstybėse okupantas tebetęsia. Pakankamai vaizdžiai tai atskleidžia šiame pat numeryje V. Vardžio studijinė sovietinio kolonializmo analizė. Kad laiko bėgyje imamasi naujų priemonių, subtilesnių ir efektyvesnių, neturi mūsų suvedžioti "liberalizacijos" iliuzija. Dvasinė, socialinė ir ūkinė tautos integracija į sovietinę imperiją vis labiau intensyvinama.

"Liberalizacijos" mitui patikėti mus lengvai suvedžioja tai, kad iš tiesų šiandien krašte padėtis nebėra tokia, kokia buvo pirmaisiais pokario metais, kai tauta vedė faktinį sukilimą prieš okupantą. Partizaninę rezistenciją užgniaužus, nebeliejamas kraujas, ir okupantas nebesivaržo partizanų vestą herojišką laisvės kovą vaizduoti "nacionalistinių banditų" pamišimo nusikaltimu. Išlikusieji gyvi tremtiniai daugiau mažiau iš Sibiro galėjo grįžti tėvynėn "nebepavojingi": vieni dvasiškai suniokoti ("perauklėti"), antri — fiziškai išsemti ar tiesiog invalidais paversti. O kad ir dabar randama priemonių lietuvius siųsdinti Rusijon, o Lietuvoj kurdinti rusus, tai jau nebeatrodo tragiška. Palaužus tautos atsparą, iš tikro nebėra reikalo imtis tiesioginio teroro. Lyginant su pirmaisiais pokario metais, pamaži kyla ir gyvenimo lvffis tiek Sovietijoje, tiek Lietuvoje. Po baisaus skurdo metų ir mažas pagerėjimas atrodo gerove. Nors be jokio "atlydžio" pavergtosios tautos dvasion skiepijamas ateistinis materializmas ir "sovietinis patriotizmas", leidžiama šį turini reikšti pagal "nacionalinius savitumus" (sovietinėj terminologijoj visur vartojama "nacionalinis", o ne "tautinis", nes būdingai vengiama tautai netarptautinio termino). Rūpinamasi švietimu, nes kaip tik tai leidžia komunistinei propagandai oasiekti jaunąją kartą ir ją nuo mažens auklėti įsitikinusiais komunistais fanatikais. Kai Maskvoje atleidžiamas kuris nors apskritai beprasmiškas varžtas (sakysime, mažesnis žvairavimas į asmeninę lyriką ar į prieš 7080 metų pasiektus prancūzų dailės laimėjimus, atleidimas nuo Stalino beskoniško kulto pareigos ar nuo absurdiško mokslinių teorijų partinimo), tai ir visur kitur leidžiama švęsti šias licencijas kaip didelį laisvės laimėjimą.

Nieku būdu nelinkime sovietiniam režimui likti sukalkėjusią partinės diktatūros sistema. Nors šis režimas negali atsisakyti partinės diktatūros, sudarančios jo pagrindą, vis tiek džiaugiamės, kai bent šiek tiek suteikiama laisvės ir tuo būdu palengvinama vergija ir pagerinama žmonių buitis. Nieku būdu nenorime ir pavergtojoje Lietuvoje visa tik juodai piešti. Jei tik kur kuo nors Lietuvos žmonėms palengvėja jų buitis, nuoširdžiai džiaugiamės. Dėkui Dievui, kad bent masiškai nebeliejamas lietuvių kraujas, nors ir tebesiaučia sistemingas žiaurus tikėjimo persekiojimas, daug pralenkiąs ir nacinį siautėjimą prieš bažnyčias. Lengviau nuteikia žinios, kad bent kasdieninės duonos yra sočiau. Nors ir tiesiog šėtoniškai piktnaudžiaujamas nuo vaikų darželių ligi universiteto mokslo teikimas, cerai bent tai, kad aplamai kraštas nelaikomas tamsoje. Visko prievartavimas tarnauti komunistinės indoktrinacijos priemone sudaro troškų dvasinį klimatą, kuriame sunku kūrybiškai skleistis. Tačiau, nepaisant viso šio sterilizuojančio klimato, kūrybingesnieji menų ir mokslų žmonės pasiekia tikrų laimėjimų, ir jais lygiai visi galime džiaugtis kaip mūsų tautinės kultūros lobiu.

Bet ar tai jau leidžia kalbėti apie "liberalizacija"? Netenka kalbėti apie liberalizacija ten, kur galutinai siekiama ne laisvės, o tik tos pačios vergijos įtvirtinimo. Kas pasiekiama krašte, pasiekiama ne okupanto dėka, o nepaisant jo priespaudos. Todėl ir nėra pagrindo "nusiraminti" ir nebesirūpinti dėl pavergtosios tautos likimo.

4.
Kad būtų galima dėl tautos ateities nebesijaudinti, reikia vėl kitos iliuzijos. Tai ir imame puoselėti įsivaizdavimą, kad lietuviai, ir perlaužiami i komunizmą, lyg stebuklingai lieka jo neperkeičiami. Pagal tai ir raminamės, kad ir komunistai lietuviai išlieka karšti patriotai.

Deja, toks raminimasis turi pagrindo tik dėl tų, kurie prievartos režime vaidina komunistus (o vaidinti komunizmui palankumą privalu visiems, neišskyrus nė "nepartinių", likusių už partijos ribų), bet iš esmės lieka komunizmui svetimi. Tačiau, kas iš tiesų paskęsta komunizme, tas nuosekliai išsižada ir patriotizmo. Komunizmui lygiai esminqai priklauso ne tik materialistinis ateizmas, bet ir "proletarinis internacionalizmas". Kai skiepijamas "sovietinis patriotizmas", tai faktiškai diegiamas savųjų tautų išsižadėjimas ir žadinamas "proletaristo tėvynės" pamilimas. Žinoma, įžūlus rusų skverbimasis Lietuvon gali papiktinti ir komunistą lietuvį, sukeldamas savisauginį pasipriešinimą. Bet tai daugiau būvio kovos apraiška, o ne tikro patriotizmo liudijimas. Be abejo, ir toks savisauginis pasipriešinimas yra reikšmingas. Tačiau nieku būdu netenka jo reikšmės perdėti, ypač ateičiai. Juo augs Įsitikinusių komunistų lietuvių skaičius, juo tautinė atspara neišvengiamai silpnės. Augant naujoms kartoms, nuo vaiko dienų nuodijamoms sovietiniu komunizmu, savaime augs skaičius ir tų, kurie visų pirma bus nebe Lietuvos, o "proletariato tėvynės" patriotai. Iš antros pusės, tuos, kurie tik rutiniškai dalyvaus komunizmo vaidyboj ar net, kiek įmanoma, jam spirsis, dvasiškai laužys pati ši vaidyba, versdama mokytis vergiško netiesumo bei suktumo ar pagaliau viskam abejingumo, išskyrus kasdieninius asmeninės gerovės rūpesčius.

Vyksta ir vyks gilus pavergtosios tautos dvasinis žalojimas. Blėsta pavergtajame krašte žmogaus žmogui atvirumas. Kiekvienas gūžiasi į save. Net tarp vaikų ir tėvų sėjamas nepasitikėjimas. Darosi pragyvenimo reikalu nebegerbti nuosavybės ir imtis "kombinavimo". Plinta rūpesčių skandinimas alkoholyje ar aplamai lengvas gyvenimo ėmimas, bėgant nuo visų rūpesčių ir tesisielojant asmenine laime. Žinome tai visi. Bet vargiai įsijaučiame, kokį šiurpų tragizmą savyje slepia šie visi faktai: sunku skaidrų žmoniškumą išsaugoti net tiems, kurie norėtų savo sielų nesuteršti komunizmo nuodais.

Paprastai mažai tekreipiame dėmesio į šį dvasinį tautos suniekimą, o tesirūpiname valstybinės nepriklausomybės netekimu. Tačiau kaip tik šiame dvasiniame tautos alinime, moraliniame lietuvio žmogaus menkinime slypi ir valstybinės nepriklausomybės netekimo gilusis tragizmas. Netekusi savo nepriklausomybės, tauta verčiama vergų kaimene ne tik politine, bet ir dvasine prasme. Tautos pavergimas visus paverčia vergais. Vergijoj neišvengiamai tenka visiems vergiškėti. Kur tampa gyvenimo būtinybe žmogaus žmogumi nepasitikėjimas ir nuo visų saugojimasis, nuolatinis slapukavimas ir gudravimas, būvio kovos subrutalėjimas ir gyvenimas tik šia diena, išsisėmimas ir, nuo visko pavargus, ieškojimas atgaivos tik pramoginiame nerūpestingume ar tik asmeninių rūpesčių kasdienybėje, — ten be galo sunku išlikti laisvos dvasios žmogumi, nesubukėti, nesuabejingėti ir nesuautomatėti. Vergija savaime ugdo vergus, nes tik vergais ji ir laikosi: juo labiau žmogus dvasiškai suniekėj a, juo jis tampa geresnis vergas. O patikimiausias vergas yra tas, kuris pats nebejaučia vergijos ir todėl nebesijaučia vergas. Prieš šią grėsmę stovi ir mūsų tauta — vis mažiau be j austi savo likimą ir vis labiau juo pasitenkinti, besidžiaugiant, jog jau mažiau priespaudos, jau daugiau duonos — daugiau "liberalizacijos".

5.
Anksčiau buvo pas mus perdėto polinkio iš pavergtojo krašto laukti tik tamsių žinių (tos tamsios žinios pasąmoniškai tarnavo pasiteisinimu dėl gimtojo krašto palikimo). Dabar, priešingai, ryškėja nemažiau perdėtas polinkis graibstyti kiekvieną šviesesnę žinią (tos šviesesnės žinios vėl pasąmoniškai tarnauja pasiteisinimu dėl tautinio nykimo svetur). Tas pats dedasi ir su žmonėmis krašte. Anksčiau visi balsai iš pavergtojo krašto aidėjo tuo pačiu šauksmu, kurį įspūdingai išreiškė Lietuvos katalikų laiškas pop. Pijui XII (žr. priedus J. Daumanto "Partizanuose", antra laida 1962, 432448): "Mes mirštame, bet mirdami norime girdėti Jūsų paguodos žodį ir pasaulio katalikų suraminimą, kad mūsų vaikai daugiau nebekentės dvasios vergijos. Mes tikime, kad Jūsų galingas žodis pajudins laisvę mylinčių tautų Vadus iš susnūdimo". Dabar ir iš pavergtojo krašto žinios mažiau aidi "dvasios vergijos" skausmu, o daugiau raminimusi, jog to ar to jau pakankamai yra, jog šiaip ar taip "susitvarkoma", jog aplamai "nebe taip blogai, kaip anksčiau". Tai suprantama: visą laiką neįmanoma vesti herojinės kovos. Reikia "tvarkytis", kaip aplinkybėse įmanoma. Negalime to visko nepripažinti. Bet drauge negalime nejusti, kad ne tik čia mums, bet ir pavergtajame krašte kyla tas pats apsipratimo pavojus — nebeskirti laisvės nuo "liberalizacijos".

Savaime aišku, vergijoje tenka džiaugtis kiekviena jos liberalizacija. Bet lygiai aišku, kad vergija lieka vergija, nepaisant vienokios ar kitokios jos liberalizacijos. Jokia liberalizacija negali laisvės atstoti, nes kiekviena liberalizacija tėra laisvės karikatūra. Kas nėra savyje išblėsinęs laisvės sąmonės, tas negali liberalizacija pasitenkinti. Tik vergams gali pakakti viešpačių suteiktos vienokios ar kitokios liberalizacijos. Tikra liberalizacija turi savo tikslu siekti laisvės. O sovietinė "liberalizacija" tarnauja tik gilesniam vergijos įtvirtinimui, padarant ją mažiau jaučiamą ir todėl mažiau žadinančią protestą, žodžiu tariant, "savesnę". Beviltiškiausias pavergimas pasiekiamas, kai pasiseka vergus įtikinti, kad jaustųsi laisvi ir giedotų laisvei himnus. Būdinga, kad tik Vakaruose kalbama apie Sovietuose vykstančią "liberalizacija". Pačiuose Sovietuose apie "liberalizacija" nėra kalbos, ten tiesiog entuziastiškai visą laiką džiaugiamasi laisve . . .

Kaip visos pavergtosios tautos, taip ir mes trokštame ne vergijos liberalizavimo, o tikros laisvės. Reikia Lietuvai laisvės, kad savame krašte lietuvis galėtų laisvai gyventi ir kurti — būti laisvas žmogus.