SERŽANTAS X Spausdinti
Ji seniai žinojo — ponia Vilija, kad tokia diena ateis, kai ji pasijus bejėgė priešintis ir spirtis sau pačiai. Per tokią metų eilę ji galėjo pavargti ir išsisemti. Pagaliau baigė išsiryškinti visas šios kovos beprasmiškumas. Juk ir ji turėjo teisę siekti atvangos ir pasilengvinimo sau kad ir iš savęs, kad ir savo pačios sau paspęstų ir išsiugdytų etinių ir moralinių reikalavimų. Ji tarėsi esanti medis, pribrandinęs vaisių naštą ant šakų ir nesulaukiąs audringo vėjo, kad kas juos nukrėstų. Ji, kaip briedė, apsunkusi motinystėje, niekur nerandanti priebėgos ir užuovėjos savo gimstantiems vaikams. Sopulio didumo ir įtampos ji neskaičiavo pločiu ir giluma. Jis liejosi ir skleidėsi visais nervų audiniais iki šmaikščiausio adatos smaigalio dūrio. Tačiau ji bijojo uždusti. Ją gąsdino lėta ir siaubi, iš anksto nužymėta mirtis, prasidedanti ir pasibaigianti mažakraujyste, vėžiu ar poetiškąja džioja. Žudantieji ligos perai glūdėjo joje pačioje. Kokių pasėkų ji begalėjo laukti, jeigu nieko nedarys?

Ji mėgino tuo reikalu šnektelti su mama ir visuomet apsidžiaugdavo neišsiputojusi iki galo. Kurį laiką ir neaišku kodėl, ji manė, kad tai vienintelis žmogus, kuriam ji galėtų atsiskleisti. Tik dvidešimt metų jas skyrė, ir anuomet, kai Vilija pasuko lemtinguoju  takeliu, motina gaivališkai tebesiveržė į gyvenimą, pilna moteriškumo, pavydo ir neužslepiamo geismo atsigriebti bent paskutiniais metais ir savo vaikų sąskaita. Šaltas ir tiksliai apskaičiuotas ėjimas Viliją perliedavo vandens čiurkšle, ir ji sustodavo pusiaukely. Motina kažin ko neapkentė ir nerodė menkiausio noro žvilgterėti į save. Ji regis tebegyveno pakibusi beorėje erdvėje, kur nubrauktas laikas ir visi jo matai, kur kalendoriai ruošiami kitiems ir jie tereikalingi savaitinių atlyginimų orientacijai.

Žydi ispaniška rožė. Motina visų gėlių karalienė, o tokios neturi. Jai visos gėlės turi žydėti ir žydėti. Bet ir gėlės gali pavargti kaip žmonės. Jokia gėlė nežydi ištisai. Ispaniška rožė pagyvina aušrą ir užgęsta su saulėleidžiu. Ir kiek kartų ji bandė įsikišti su alegorija, visuomet baigdavosi tuo pačiu. Motinai patogiau taip — nieko nežinoti. Mama niekad nesutiks, kad jai — Vilijai jau trisdešimt metų.

Ir gerai, kad ji niekad nebaigė pokalbio. Jei auglys įsimetęs medienoje, tai cheminiais milteliais jo nebepašalinsi. Reikia išgremžti skaptu iki šerdies, ištašyti kirviu, gal net visai nukirsti ir kelmą apkloti šlapia velėna. Ne viskas pagydoma aspirinais, tik apmalšinamas maudulys. Paguodos ir miglotų patarimų jai užteko per akis, kai visom išgalėm veržėsi ir troško išsinerti iš smaugiančio kiauto. Taip, kaip gyvatė pavasarį išsineria ir, palikusi savo išnarą, gracingais judesiais nuvingiuoja, pilna jėgos ir gajumo, nušveistu metalu spindėdama saulėje.

Visa, ką ji buvo padariusi tąja linkme, jos nepatenkino. Ryžtinga ir tikinti, nuėjo prie klausyklos langelio ir pasitraukė nuo jo dar didžiau apkartusi, neradusi to, ko ieškojo ir siekė. Per daug lengvai ir paprastai jos nuodėmė buvo atleista, ir ji paskelbta laisva nuo to ir nebekal-ta, ir vėlei lengva kaip pienės pūkas. Ji taip nesijautė ir nekilo su vėjelio dvelksmu į dausas. Ji dargi stebėjosi nuodėmės atleidimo paprastumu ir nesudėtingumu, kai, jos manymu, kaltės atleidimas visai kitose dimensijose. Ji stebėjosi, kaip lengvai atsikratoma svorio, bet netikėjo, kad tai jau būtų galutina. Jai patarė nebenusikalsti, gailėtis to, tačiau esmėje tai buvo tolygu kaip nebevogti. O jeigu jau yra kas nors pavogta? Kaip tada? Vilija norėjo eiti iki galo ir, jei negrąžinti, kas iš tikro ir nebegrąžinama, tai bent apskelbti nusikaltimo vietą, laiką ir dydį.

Ne. Tai esą nebūtina. Ir net nepatartina. Jaunas kunigas aiškiai nuogąstavo tokio išsipažinimo pasėkų.

Užtenka? — krūpčiojo Vilija. Tad jeigu taip, tai gyvenimas būtų sustojęs po pirmosios komunijos. Tai lyg skaistaus dūmelio kopimas į dangų. Ir viskas būtų nepaprastai gražu. Ir nepaprastai lengva gyventi, nors gal nuobodu ir neprasminga. Taip žingsniuojant ji neturėjo teisės išsivystyti į mergaitę ir moterį, savarankiškai be kieno pagalbos geidžiančią ir siekiančią vyro. Ir siekiančią tik sau ir niekam kitam.

Mamai ji tebebuvo Vilė, kaip gerajam kunigui jaunatvės nesusivokime paslydusi mergaitė. Tie puikūs žmonės niekad neišsiverš iš savo mie-laširdystės rato. Ji nepajėgė įtikinti jo, kad nėjo vogti obuolių į svetimą sodą, tuo pačiu turint savo sodą pertekusį vaisiais. Ir kad tai ne jaunystės išdaiga, o skausmas, kurio nebegalima pakartoti, kaip nepakartojamas žmogaus užgimimas toje pačioje stadijoje. Toks kvailutis, geras kunigėlis.

Bet dabar jau buvo atėjęs tam laikas. Ji turėjo pagelbėti savo vyrui apsispręsti sunkumuose ir abejonėse. Ji tebemylėjo vyrą, ir todėl nieko negalėjo būti per daug. Paskutinis žingsnis tebus natūrali eiga ir pakartojimas žingsnio, žengto anuomet, kai ji ryžosi nesvyruodama ir besąlygiškai visam, kas tik įmanoma, kad jį susigrąžintų. Jei tada ji duso nuožmaus ir ge-linčiai gaižaus geismo smaugiama tuč tuojau jį turėti sau ir nebegaištant nė minutės, tai dabar tą ji turėjo atlikti matydama jį nutolstant galutinai, kaip laivą, nukirtus su krantu rišantį lyną. Ji privalėjo sušukti ir tame šūksme sukaupti viską, kas dar galėtų atkreipti nuplaukiančiojo dėmesį.

Vilija puikiai suprato ir niekad nebandė savyje to užgniaužti ir išsiginti, kad ėjo vedama gryniausio egoizmo. Laimėti tik sau ir niekam kitam. Užmokant už tai aukščiausią kainą. Ar ji neperdidelė ir ar ji pateisino save anuomet ir dabar — Vilija net nenorėjo išsiaiškinti, tikindama save, kad tik romantikams teįmanomi tokie dalykai.

Pati mintis vedyboms irgi atėjo iš motinos. Drobe aptrauktas porinis vežimas, nelyginant laukinių vakarų užvaldymo epopėjoje, gerų arklių traukiamas brazdėjo žemaičių keliais. Arvydas sekė įkandin dviračiu. Tėvas rūkė nepabaigiamas suktines cigaretes, nusisvilinęs ūsus ir antakius, slaptai vis patraukdamas savo gamybos degtinės. Motina gi ir buvo ta, kuri viską pramatė ir spėjo, kaip rimčiausias meteorologas. Ją baugino svetimi kraštai ir kalbos nemokėjimas. Tad reikia tokio vyro kaip Arvydas. Tik laikytis kartu, nepasimesti. Ir ji pasakė: Eik, Vilute, eik vaikeli. Juk seniai jau mylitės. Ar aš to nežinau ir nematau? ...

Ūkininko kluonienoje, prie daržinės, kur jie susirado priebėgą, senelė, mamos motina, staiga sunerimo. Ji ilgai knaisėsi savo lobyje — ryšuliuose ir mazgeliuose ir iš vieno, paties slapčiausio, išrišo kažin ką nepaprasto. Ir pasišaukusi ją, tarė: — Imk Vilija, imk anūkėle. Kokios vestuvės be žiedų? Jie gryno aukso, ir mes jų nedėvėjome prie darbo. Tik šventėms, tik važiuodami bažnyčion ar į svečius. Manasis tiks tau, o senelio — tavo vyrui. — Senelė tada nebuvo tokia persenusi, tik didžiai sunykusi paskutinėm dienom. Drumstos, beveik baltos, jokiu būdu ne krištolinės ašaros papsėdamos sruvo veido raukšlėmis. "Nereikia, močiute, kodėl jūs verkiate? Mes juk einame ne išsiskirti, o susijungti ir ... ir ...".

Ir ji pati verkė apsikabinusi senelę, niekaip nenurydama sprangaus kąsnio gomuryje. Ir ji pagalvojo, kad jos ašaros lygiai tokios, persodrintos druska, bespalvės ir balzganos, tolimai nepanašios į skaidrią, poetinę ašarą.

Ji sugniaužė žiedus. Ir jie nuėjo miestelin. Valsčiaus valdybos įstaiga ir metrikacijos skyrius veikė. Tarnautojas net pastebėjo, kad šiuo metu jie darbo turi išskirtinai daug.

—    Ar yra koks kunigas dar? Pas jus? —teiravosi Arvydas.
—    Yra net trys. Ir vienas visuomet pasirengęs padėti, — valdininkas pasisuko į langą. Tarp medžių mušėsi pajuodę geležiniai kryžiai.
—    Mes turime žiedus. Ar čia juos reikia užsimauti? — paklausė Vilija pilna nuogąsčio. Ką ji laikė sugniaužtame delne, ją ir visus turėjo išlaikyti. Įkaitęs metalas svilino odą, degino sausgysles ir tirpdė pirštų kaulus.

—    Geriau pritiks ten .. .
Ramūs ir draugiško patarimo kupini žodžiai ją grąžino savin, lyg atpalaiduodami nuo kaitros ir ugnies.

Iš valsčiaus įstaigos jie betarpiškai įsivėlė turgavietėn, kuri liumpavo tartum pavasario liūnas, pleškėjo ir gaudė suplaukusiais kaimiečiais, nemaža dalimi atmiešta bėgliais iš rytinių apygardų. Frontui stabtelėjus už keliolikos kilometrų, gyvenimas formavosi netikrume ir nerime, vadovaujantis, kad ko šiandien nepadarysi, to rytoj nebespėsi. Tad daryk šiandien. Ir tik šiandien.

Kunigą jie lengvai surado, kuriam savo ruožtu susirasti zakristijoną nesisekė taip puikiai. Nes ir bažnyčios tarnai jungėsi į bendrą gaivalą, lyg prieš nelaimę išsiputojusį turgavietės aikštėje.

Taip mes uždegame Himeno žibintą — šnabždėjo Vilija. Ir kar kažin ką ji sakė, paveikta prieblandos ir keistos vasarvydžio vėsos, tik šermenų nuotaikai tetinkančio spragsinčių žvakių kvapo ir nevikrių, įtaigotų judesių prie medinės tvorelės. Ji sakė ir norėjo, kad visi išgirstų. O Arvydas nesuprato jos lūpų šnabždesio, tik žiūrėjo pasisukęs išplėstom akim. Jo saulės nublukinti plaukai, liesas ir įdegęs veidas atrodė praradęs paskutinį kraujo lašelį. Jie abu neatrodė taip, kaip turėjo atrodyti tokią rimtą ir išskirtiną valandą.

O vienok ji pajuto atvangą, tartum pravėrus išsiilgtų namų slenkstį, kai iš jos atgniaužto delno balta ranka rinko žiedus ir juos taikė pirštams. Tur būt senelės jai, tur būt senelio Arvydui?

Turgavietės gausmas juos siekė stovinčius šventoriuje po aukštais ir senais, liepos saulės nuauksintais klevais. Ir tada buvo pati didžioji akimirka, nesuvokta ir neįsijausta tinkamai, nesuradus apipavidalinimo laikui ir vietai. Sena medinė, dvibokštė bažnyčia praamžinu šaltumu siekėsi prasimušti medžių tankmės, lygiai tokia, kokia buvo nuimta rūpestingoje ir išieškotoje dailininko graviūroje.

Arvydas prisitraukė ją ir vėl atleido rankas, susigėsdamas savo veiksmo. Jis tik pasakė:
—    Ar mes galėjome tikėtis geresnės vietos? Ir Vilija, kuri visais nervais tebebuvo romantikė, atsakė jam:
—Ne. Geresnės vietos mes nebūtume niekur suradę . . . Tik ... — dar kažin ko trūko jos užmojui. Nebuvo liudininkų, nebuvo garbsty-tojų. Nebuvo nieko be jų pačių. Tik senelės žiedai. O dar ko nors vis tiek trūko iki pilno romantinio  pergyvenimo.  Kažko  skaudaus,  aštraus ir visiškai nepramatyto.

Ir Arvydas klausė:
—    Sakyk Vilija brangioji, kur mes keliausime atšvęsti savo valandas, paties Viešpaties skirtas tik mums?
Ir ji atsakė, šventai tikėdama tuomi, ką sako:
—    Kur nors toli, kur nors ne čia. Gal būt po liepomis prie Reino, gal būt po palmėmis pietų ...
—    Bet mes nebegalime gaišti. Mes visiškai nebeturime laiko. Ir mūsų laikrodis artėja prie zenito, tiksliai ir apskaičiuotai mušdamas sekundes ir minutes.
—    Nežinau, — sakė Vilija, net nebandydama suvokti žodžių prasmės.
—    Ir aš . . .
—Bet mes jau dabar nebesiskirsim? Ir visad, ir visad pasiliksime kartu? —Kaip mes begalėtume?
Juos stumdė kaimiečiai. Tvoskė arklių mėšlu ir žmonių ir galvijų prakaitu. Jie brovėsi minia, nusipirkti kokio niekelio atžymėjimui didžiojo įvykio.

Ir Arvydas kalbėjo šitaip, apkabinęs ją ranka per pečius:
—Ir mes dabar išeisime iš mugės ir pasileisime ieškoti vietos savo pirmajai meilės nakčiai . . . Mes negalime jos praleisti kaimiečio daržinėje ant suplėkusio šieno šalinės . . .

Ir Vilija kaito prisipažindama, kaip jai tai svarbu ir kiek daug apie tai ji galvojo ir svajojo. Ji lenkė galvą vis žemiau, ir jos plaukai betvarkiai slydo nuo kaktos. Bet ji sakė tik tai, ką galėjo pasakyti:
—    Aš nežinau ... Aš nieko nežinau . . . Arvydas   glostė  jos  plaukus,   vengdamas
žvilgsnio ir tik svajodamas:
—    O aš žinau . . . Ten toli, kalvose mėlynuoja miškai. Po juodomis eglėmis amžina prietema. Ten mūsų benamių namai. Ir po eglėmis samana, giliai puri ir minkšta, ir įtvilkusi žaluma, sutelkusi savyje visas vasaros dovanas ir gėrį. Ten mes pasiklosime savo lovą . . .

—    Tikrai? . . . Tad nebegaiškime, brangusis, ir skubėkime. Mūsų valanda atėjo, ir mes nusikalsime nuvilkindami tą, kas tik mums tepriklauso.

—    Eime!
—    Mes jau einame. Ir neskubėdami, žinodami, kad su kiekviena užgaišta minute mūsų laukia vis daugiau ir daugiau . . . Bet kas dabar čia? Arvydai brangusis? Girdi?

Turgavietė, lyg vartus pakėlus, staiga užvirė išgąstingais balsais. Per tiltą, prie kurio jie stovėjo, iš karto pasileido trys eilės vežimų. Botagai švilpavo, sukliūdamos ašys lūžo. Tiltas dundėjo ir gaudė, tartum tolimas griausmas.

Iš turgavietės, kurią jie ką tik buvo palikę, sklido klaikia neviltimi įtvinęs balsas, kaip vidunakčio gaisrui, kaip nevidonams galvažu-doms užpuolus.

—    Vokiečiai! . .. Gelbėkitės! . . . Gaudo!. . .
Jiedu pasileido tiltu. Arvydas ją apsikabino ir nešė. Ji nesiekė kojomis žemės. Tilto gale arkliai stojosi piestu. Kareiviai atkištais durtuvais juos stūmė atgal.

— Atgal! Mes išeisime, nes mes turime išeiti iš čia!
Arvydas ją nešė pasigriebęs po pažastim. Jis buvo baltesnis už saulėje nublukintą popierių.

Ir gatvę, kurion jie pasuko, tvėrė kareiviai. Ir kitoj i gatvė, įsiliejanti turgavietėn, jau buvo užsklęsta.

—    Į bažnyčią, Arvydai! Jie ten nedrįs mūsų paliesti. Juk mes ką tik išėjome iš jos! — suriko Vilija, ir jos balse jau nebebuvo baimės, tik plieninės spiruoklės įtempimu skambąs atkarumas.

Jie nepasiekė bažnyčios, tik regėjo jos medinius bokštus, paskendusius klevuose. Nuo bažnyčios artėjo kareivių grandis. Jiems nebereikėjo nė apsisukti, kad suvoktų esant galutiname apsupime.

Uniformuota žmogysta plyšavo pasilipusi ant vežimo: — Visi vyrai renkasi! Visi, visi! Be išimties!

Prie sunkvežimių vaikus ir senius atskyrė. Vilija rėkė kareiviams, nepaleisdama Arvydo rankos:
—    Wir haben eben geheiratet!

Kareiviai nesuprato vokiškai. Jie ir nesiklausė. Jie dėvėjo SS ženklus ir keikėsi ir kalbėjo slaviška tarme. Ir pagaliau vis tiek, ar jie iš Ukrainos ar iš Gudijos.

Ji puolė prie karininko, šaukdama ir kartodama tą patį. Kad niekas neturi teisės jų išskirti, niekas negali taip pasielgti.

Karininko akiniai rasojo, dvi raukšlės rėžėsi statmenai, siekdamos smakrą, apie burną susiliedamos bejėgiam ir melancholiškam šypsniui.

Taip, gal jie ir neturi. Ir velniškai gaila, kad tokie žiaurūs karo įstatymai ...

Ji matė dar mojuojančią ranką ir šviesių plaukų kuokštą išnykstantį dulkėse ir motorų kriokime. O tokia saulėta diena buvo. Saulės per daug, net per daug. Ir visko per daug vienai dienai, tartum pabrėžiant būsimą skurdą ir nykumą be galo, be krašto.

O tenai toli toli mėlynavo žemaičių kalvos, aptrauktos ilgesiu ir gėla. Kur nuostabūs eglynai, kur po eglėmis amžina prietema, ir po jomis samana tokia puri ir minkšta, kurios kiekviena mergaitė turėtų ilgėtis savo pirmajam meilės guoliui.

Jie užgaišo tik keletą minučių savo didžiajai kelionei į miškus. Ir tik dėl to, kad ji užsigeidė kokio tai niekelio tos dienos pabrėžimui.

Ją surado motina pasileidusią klajoti ir klajoti. Daržinėje jos laukė senelė, iš savo lobių atrinkusi dovanėlę jos sutikimui.

—    Neklausk, neklausinėk močiute sengalvėle. Jums visiems bus geriau, jums visiems bus lengviau. Tik ne man . ..

Kaip ten bebuvo, ar verta dabar pakartoti? Per tuos metus ji karštligiškai mokėsi anglų kalbos, pasąmonėje jausdama, kad ji bus labai reikalinga. Ir karui pasibaigus pasileido visais keliais ir keleliais, visomis neįmanomiausiomis anų laikų susisiekimo priemonėmis. Nuo Lue-becko iki Ulmo, nuo Wormso iki Hoffo. Ją pavėžėdavo okupantų kareiviai, ji grūmėsi dėl vietos pastatyti vieną koją vietinio susisiekimo traukiniuose. Ir visur teiravosi apie belaisvių stovyklas. Ir stovyklose, kiek jai pavykdavo prieiti, buvo tas pats. Ne, jo čia nėra. Čia tokio nebuvo. Gal jis kitur, gal jis jau išvežtas . . . Kur išvežtas? Mes nieko nežinome, mes nieko negirdėjome ... O kartą jos paklausė, iš kur ji žino, kad jos vyras paimtas nelaisvėn? Kaip tai — ji nustebo. Kur kitur jis galėtų būti? Mes nežinome kur, bet daugelis milijonų vyrų, tokių kaip jūsų vyras, karo pabaigos nesulaukė belaisvių stovyklose . . .

Šitaip? Ar ji nepagalvojo apie tai? Ji viską pergalvojo, tik niekad nesutiko su kitokia išeitimi.

Žydi ispaniška rožė. Motinai ji visados rakštis panagėje, kad gėlė tokia nuostabi ir tokia trumpaamžė. O Arvydui iš viso ji nieko nereiškia. Jis nuobodžiauja minkštasuolyje su laikraščiu ir televizija. Vaikai mokyklose, o jis turi klausytis vis to paties ir to paties. Jis sako:

—    Ar aš atsakingas už visas pokario problemas? Ir kad taip nevykusiai jus aptarnavo vokiečiai?
—    Ne mane vieną. Visus. Pagaliau aš buvau pasiryžusi tuos kelius išvaikščioti savo kojomis . . . Nuostabiausia tai, kad tave atradau ir atradau paskutinę minutę. Juk aš galėjau pavėluoti arba pasukti kita kryptimi? Ir tada kam būčiau galėjusi pasakyti, kad ieškojau ir suradau savo vyrą? . . .

Arvydas gūstelėjo petim ir šaltai pridėjo:
—    Mažiausiai šimtą kartų klausiausi tavo heroizmu atmieštos istorijos. Esu pasiryžęs išklausyti šimtus ir pirmąjį. Vienu daugiau ar ma žiau, ką man šiandien bereiškia?
 
—    Nieko, Arvydai. Žinau, kad nieko. Bet šiandien pabaigsiu. Ir tegul bus užmiršta mūsų istorija.

—    Gerai, gerai ... Varyk toliau. Aš seniai laukiu, kad tu pabaigtum savo svaičiojimus. Kaip tu manęs ieškojai, kaip tu mane suradai.. .

—    Taip, kaip tave suradau, nes aš galėjau tavęs ir nesurasti. Nes jūsų stovyklą likvidavo ir ant ryto visus išvežė Belgijon ar Prancūzijon.

—    Žodis žodin taip ir įvyko, — patvirtino Arvydas. — Juos išvežė ir jie tegrįžo tik po pusantrų metų. Ir tiktai tie, kurie išvengė trans-portacijos Rusijon.

—    Ir vėliai buvo liepos mėnuo, ir metai nuo mūsų išskyrimo. Juk aš tebebuvau mergaitė, tokia pat, kokią tu mane sutikai. Mano sijonėlis ir bliuzelė nusitrynusi iki spalvų neatpa-žinimo. Kurpaitės nuengtos. Kojinių seniai nebeturėjau. Aš buvau basa, apatinukai galutinai suskalbti ir susidėvėję. Buvau sulysusi kaip šarka, nugairyta saulės ir vėjų, Lūpos suskeldėjusios nuo dulkių ir kaitros. Aš baiminausi visą laiką, kad tu nusigąsi mane pamatęs ir manęs nebemylėsi . . . Bet aš niekad nebuvau tokioje laimės viršūnėje ir tokiame įtempime kaip tada, tave suradusi. Man beliko tave pasiimti. Ir aš ryžausi . . .

—Taip, tu buvai suvargusi, — sutiko Arvydas. — Bet visus žavėjai. Visi manęs klausė, kas ta mergaitė. Visi man pavydėjo. Visi rūkė tavo cigaretes. Tavo šokoladą surijo. Tavo atvežtais peiliukais skutosi barzdas. Tik niekas netikėjo, kad tu mano žmona ...

—    Teisingai. Niekas. Ir tasai, kurs mane nuvedė prie spygliuotų vielų ir leido mums pasimatyti. Jis nusistebėjo, kad aš kalbu angliškai, nors ne taip, kaip jis, nes jis amerikietis. Tu nenori, kad jį išvežtų Belgijon? Ne, aš nenoriu. Tu nori jį išsivesti dar prieš saulėleidį, kai vartai aklinai uždaromi? Aišku, tau? Aišku, nes aš tam atvykau.

Arvydas tylėjo ir Vilija tęsė. Ji turėjo pabaigti:
—    Sargybos viršininkas man pasiūlė atsisėsti. Siūlė kavos ir uždegė cigaretę. Jis išvarė kareivius ir užsuko raktu duris. Jis klausė manęs vardo, bet aš jam nesakiau. Tu nieko neprarandi, tik uždirbi — sakė jis, Tu atgauni savo vyrą. Teliko valanda iki vartų uždarymo. Gerai? Aišku? Sargybos būstinėje buvo tvanku. Jis išspiovė gumą ir užgniaužė cigaretę peleninėje. Tik valanda iki vartų uždarymo. O aš buvau tave suradusi, aš buvau atvykusi tavęs atgauti sau. Ir visiškai praradusi laiko nuovoką. Nebebuvo kada svarstyti ir pasirinkti. Aš tik žinojau, kad turiu su juomi nueiti dar kartą ir pasiimti tave. Per ištisus laukimo metus aš pri-brendau už tave užmokėti pačią aukščiausią kainą ...

Vilija stabtelėjo, bet tik tiek, kiek reikia suvilgyti karščiu skeldėjančias lūpas. Ji juk kalbėjo ir kalbėjo tiek daug ir tiek daug šiandien turėjo pasakyti.

Arvydas žiūrėjo į mirgantį televizijos ekrane, lyg pabrėždamas visišką abejingumą. Vilija tęsė, nes norėjo pabaigti.

—    Ir užmokėjau. Prie sargybinės kareiviai trynėsi ir sakė taip, mums išeinant: — Seržante, gal bus galima eilutę? Seržantas nusikeikė ir nuvedė mane prie vartų. Ką kareiviai sakė, man iki šiol buvo neaišku. Bet tai ir nebesvarbu. Kai paaiškėjo, aš buvau jau tave nupirkusi. Tu matei jį?

— Ką? — paklausė Arvydas.
—    Seržantą.
—    O taip. Mačiau. Bet neatsiminčiau dabar. Tu, be abejonės, jį geriau atsimeni. Žinai jo vardą? Jis Mike, jis gal George, o gal Tomy?

—    Ne, nežinau jo vardo, nors tikriausiai jis ir sakė. Tad matai, Arvydai, kaip mums nutiko . . .

—    Kodėl sakai "mums", kai tebuvo tik tavo vienos nuotykis? — Arvydas irzliai pasimuistė minkštasuolyje.

—    Aš niekad nemaniau, kad tai tebuvo tik mano "vienos". Vis maniau, kad lietė ir tave, Arvydai. Bet tik dabar pamačiau, kaip žiauriai klydau . . .

—    Gal būt . . .
—    Tik tiek?
—    Tad ko daugiau? Svarbu man, kad žinau — jo Gintas mano sūnus. Visos žymės man palankios. Ir švarpla dantyse ir plaukų verpetas ir, jeigu norėtum, dar galėčiau rasti ... O seržantą tu turėtum atsiminti geriau . ..

Vilija klausėsi. Ji nebeturėjo nieko, nei ko pasakyti, nei remtis į ką nors. Viena tik, kad staiga atėjo palengvėjimas, kurio ji laukė vienuolika metų. Ir ji pasakė:

—    Man baisiai gaila, kad neįsidėmėjau geriau seržanto. Jo vardo. Jo adreso.

—    Na, jis buvo bernas, kaip ir visi amerikiečiai.

—    Nevisai taip. Jis buvo dailus bernas. Augalotas ir, pasakyčiau, gražus,

—    Kur jau ten nebus gražus? Visi amerikiečiai gražūs . ..

—    Nebūtinai. Bet jis buvo ... Be to, ir tai būtų visai nesvarbu ... Jis buvo vyras, kurį pirmą kartą pažinau ... Ir vyras, kurs pirmas mane mylėjo . . .