ROMENŲ ISTORIJOS POLITINIAI BRUOŽAI Spausdinti
Paskutiniu laiku mokslo pažanga atnešė daug naujo j romėnų istorijos tyrinėjimą. Naujai atrasti archeologiniai duomenys yra itin svarbūs tam, kuris nagrinėja Romos miesto įkūrimo klausimą (naujų archeologinių duomenų trumpą apžvalgą suteikia E. Gjerstad, Legends and Facts of Early Roman History, Lund 1961). Gi mūsų supratimas romėnų istorijos rėmėsi didžiausia dalimi ne archeologiniais, o literatūriniais šaltiniais. Šiame šimtmetyje literatūrinių šaltinių gvildenimas pasidarė žymiai kritiškesnis ir aštresnis, negu anksčiau. Naujų metodų pionieriumi buvo Friedrich Mūnzer, kuris didelę savo atradimų dalį išspausdino knygoje Römische Adelsparteien und Adelsfamilien (Stuttgart 1920. Kitą dalį savo tyrinėjimų Münzer sutalpino į Pauly-Wissowa-Kroll-Mittel-haus, Realencyklopedie der klassischen Altertumswissenschaft, Stuttgart, nuo 1893). Nebūtų per drąsu teigti, kad su jos pasirodymu romėnų istorijos tyrinėjime prasidėjo nauja epocha.

Naujųjų tyrinėjimų išdavą bendrais žodžiais galime aptarti šitaip: senovės romėnai yra pasidarę mums svetimesni. Paskutiniame šimtmetyje buvo linkstama senovės Romoje atpažinti moderniųjų laikų politinius santykius ir valdymo metodus; pvz. manyta, kad politinės kovos vyko tarp partijų. Dabar priimta, kad romėnų politinis gyvenimas nevyko tokiomis formomis, kokių mes būtume laukę; pvz. partijų iš viso nebuvo. Šitame straipsnyje bus stengiamasi parodyti kai kuriuos atvejus, kuriais romėnų politinis gyvenimas skyrėsi nuo mums įprastų bruožų; ir tezė bus ta, kad romėnų istorija yra verta šviesuomenės dėmesio, kadangi ji rodo žmones, kurie sukūrė sau pakenčiamą gyvenimą be mums tariamai reikalingų dalykų. Vis tiek paaiškės, kad bent vienas bruožas lieka mums bendras su senovės romėnais.

Jau antrame tūkstantmetyje pr. Kr. gyveno žmonės toje vietoje, kur vėliau įsikūrė Romos miestas. Anoji vieta yra kalnuota, ir įvairiuose kalnuose pirmieji gyventojai sudarė keletą labai skurdžių ir visai nepriklausomų kaimelių. Pamažu skirtingų kalnų gyventojai sumezgė ryšius, kurie pradžioje buvo grynai religinio pobūdžio. Ilgainiui bendri ryšiai sustiprėjo, kol pagaliau kalnų gyventojai susibūrė į vieną miestą. Pagal naujausius archeologinius tyrinėjimus, miestas buvo įkurtas apie 575 m. pr. Kr., ir jis nuo pat pradžios turėjo gatves, turgavietę ir pilį. Reikia taip pat prileisti, kad jis buvo politiškai susiorganizavęs, nors apie tai archeologiniai duomenys negali kalbėti.

Patys romėnai savo valstybės istoriją pradėjo rašyti apie 200 m. pr. Kr. Iki to laiko visokių legendų buvo apie ankstyvesnį Romos miesto laiką. Kai kurios romėnų nuomonės apie savo praeitį yra visai priimtinos. Antai romėnai manė, kad pradžioje jų valstybė buvo monarchiška, o po kelių kartų paskutinis karalius buvo išvytas, ir buvo įkurta respublika. Nėra rimto pagrindo atmesti šitą padavimą: kai kurie respublikos bruožai buvo aiškiai paveldėti iš monarchiško laiko.

Respublika išsilaikė iki pirmojo šimtmečio pr. Kr., bet to šimtmečio antroje pusėje kilo ilgi pilietiniai karai, ir jų dėka paskutinis nugalėtojas Augustas įkūrė naują monarchiją — vadinamą imperiją. Iš vėlyvos respublikos turime gana gausius istorinius šaltinius: tarp kitko, garsus advokatas ir politikas Ciceronas mėgo rašyti laiškus, ir apie tūkstantis jo laiškų yra išlikę. Tad galima susidaryti gana tikslų vaizdą politinio gyvenimo, koks jis buvo pirmame šimtmetyje pr. Kr.

Anuomet romėnų valstybės santvarka turėjo tris pagrindinius pradus: pareigūnus, arba magistratus, senatą ir piliečių susirinkimą. Kiekvieną iš jų tenka trumpai nagrinėti.

Visi tie Romos piliečiai, kurie buvo subrendę ir vyriškos giminės, turėjo teisę dalyvauti piliečių susirinkime, nors tai toli gražu nereiškia, kad visi piliečiai ar net dauguma dalyvaudavo susirinkime. Juk 90 m. pr. Kr. romėnai buvo davę pilietines teises visiems laisviems Italijos pusiasalio gyventojams. Piliečių susirinkimas būdavo pareigūnų sušauktas balsavimo tikslui. Vadinasi, susirinkimas balsavimu išrinkdavo sekančių metų pareigūnus, išleisdavo nuostatus ir kitus sprendimus atlikdavo. Pačioje pradžioje, t. y. ankstyviausiu Romos laiku, susirinkimas buvo grynai kareiviško pobūdžio: pareigūnas arba karalius sušaukdavo savo kareivius, kad jiems savo nutarimus bei paliepimus paskelbtų. Gi vieną sykį ar daugelį sykių taip atsitiko, kad susirinkę kareiviai atsisakė paklausyti duotųjų įsakymų. Tuo būdu kareivių paradas persikeitė į piliečių nutariamąjį susirinkimą.

Susirinkimo teisės liko ribotos. Piliečiai tik tada galėjo susirinkti, kai įgaliotas pareigūnas juos sušaukdavo, ir susirinkę piliečiai tegalėjo atsakyti "taip" ar "ne" į pirmininkaujančio pareigūno klausimus. Pavyzdžiui, renkant sekančių metų pareigūnus, susirinkimas tegalėjo priimti ar atmesti tų žmonių kandidatūrą, kuriuos pirmininkas paskelbė. Leidžiant naujus nuostatus, susirinkimas tegalėjo balsuoti už ar prieš pilną pirmininko paskelbtą tekstą; susirinkimas negalėjo smulkmenų pakeisti, ir jame nevyko jokių diskusijų.

Aišku, kad piliečių susirinkimas daug kuo skyrėsi nuo mums įprastų seimų ar parlamentų. Dar vienas skirtumas yra vertas pastebėti. Mes esame pripratę prie to, kad vienoks ar kitoks seimas išleidžia savo nutarimus įstatymų forma. O romėnų piliečių susirinkimas dažniausiai išleisdavo tokius nutarimus, kurių mes nevadintume įstatymais. Juk, mūsų samprotavimu, įstatymas turi būti labai bendras nutarimas, liečiąs visus piliečius ir duodąs labai aplamą elgimosi taisyklę. Gi romėnę susirinkimo nutarimai dažnai buvo labai smulkaus pobūdžio. Pvz., susirinkimas nutardavo paskelbti karą prieš įvairias užsienio valstybes; arba 67 metų pr. Kr. susirinkimas paliepė senatui išrinkti iš savo vyresnių narių žmogų, kuris vestų karą prieš piratus. Tokius sprendimus dabar mes vadintume ne įstatymais, o administraciniais nutarimais.

Šalia piliečių susirinkimo antras valstybinės santvarkos pradas buvo pareigūnai arba, kaip patys romėnai juos vadindavo, magistratai. Jie buvo labai įvairūs savo įgaliojimais ir paskyrimo būdais, bet didžiausia dalimi jie buvo renkami kas metai, ir užtat kiekvienas išliko pareigose tik vieneriems metams. Pagrindinės magistratų grupės buvo trys: konsulai, pretorial ir kvestoriai. Paskutinieji buvo jauniausi: Cicerono laikais jiems privalomas amžius buvo 30 metų, ir kasmet jų būdavo išrinkta dvidešimt. Kvestoriai neturėjo savarankiškos atsakomybės, o būdavo skiriami padėjėjais į įvairias įstaigas.

Asmuo, kuris buvo atlikęs kveztoriaus pareigas ir po to palaukęs dar aštuoneris metus, gavo teisę kandidatuoti į pretorius. Cicerono laikais kasmet būdavo renkami 8 pretorial. Jų galia vadinosi imperium, ir atrodo, kad pradžioje tai buvo neribota įsakinėjimo galia. Pretorial paprastai pasireikšdavo dviejose srityse: kaip teisėjas pretorius vadovauja teismui, o kaip karininkas jis vadovauja jam patikėtai kariuomenei.

Žmogus, kuris buvo atlikęs pretoriaus pareigas ir po to palaukęs dar dvejus metus, gavo teisę kandidatuoti į konsulus. Tik du konsulai būdavo išrinkti kasmet; vadinasi, nors kasmet galėdavo prisistatyti aštuoni naujai kvalifikuoti kandidatai, iš jų toli gražu ne visi galėdavo būti patenkinti naujų rinkimų rezultatais. Konsulo galia buvo panaši į pretoriaus galią ir vadinosi taip pat imperium; pretorial buvo laikomi konsulų kolegomis. Bet konsulo galia buvo platesnė, ir romėnai šitą skirtumą išreikšdavo simboliškai. Konsulo ir pretoriaus galios simbolis buvo vadinamieji fasces — ryšulys lazdų aplink kirvį. Šeši tokio pobūdžio ryšuliai būdavo nešami pirm pretoriaus, o dvylika ryšulių — pirm konsulo. Skirtumas tarp konsulo ir pretoriaus turėjo dar praktišką reikšmę: kariškiems žygiams paskirtas pretorius vadovaudavo kariuomenei, kuri susidėdavo tik iš vieno legiono, t. y. apytikriai iš 50D0 žmonių; o konsulas vadovaudavo kariuomenei, kuri susidėdavo iš kelių legionų.

Visi tie piliečiai, kurie buvo atlikę kvestoriaus pareigas, pasidarė senato nariais. Kitaip tariant, senatas, kuris buvo trečias valstybinės santvarkos pradas, subūrė visus buvusius kvestorius, ir su retom išimtim tas, kuris vieną kartą pasidarė senato nariu, juo išliko iki gyvos galvos. Senatoriai nebuvo vienodo laipsnio. Vyriausi senatoriai buvo tie, kurie buvo atlikę konsulo pareigas; jie vadinosi konsularais. Po jų sekė tie, kurie buvo atlikę tik pretoriaus pareigas; jie vadinosi pretoriniais senatoriais. Trečią ir paskutinį laipsnį sudarė buvusieji kvestoriai — kvestoriniai senatoriai.

Teoriškai žiūrint, senatas teturėjo patariamą galią. Magistratas, taigi paprastai konsulas ar pretorius, sušaukdavo senatą, kad jis pasiteirautų išmintingų žmonių tarpe. Sušaukęs senatą magistratas pats vesdavo diskusiją ir laikydavosi pripažintų garbės laipsnių. Vadinasi, sušaukęs senatą magistratas pirmiausia kviesdavo konsularus po vieną išreikšti nuomonę; jiems pasisakius, magistratas paprastai baigdavo diskusiją, paliepdamas visiems senatoriams balsuoti. Retai atsitikdavo, kad po konsularų pasisakymo magistratas dar kviesdavo pretorinius senatorius po vieną pakalbėti. Bet diskusija niekada nenuėjo taip toli, kad net kvestoriniai senatoriai gautų progą pasireikšti žodžiu; užtat kvestoriniai senatoriai vadindavosi dar pedarii — t. y. jie būdavo tie, kurie senate savo kojas (pedes) vartodavo, kadangi balsavimas įvykdavo tuo būdu, kad į vieną pusę pasitraukdavo tie, kurie buvo už pasiūlytąjį projektą, o į kitą pusę tie, kurie buvo prieš jį.

Tų papročių dėka konsularai turėjo vadovaujančią vietą pačiame senate. Magistratas, kuris sušaukia senatą, yra tik konsulas, jeigu jis yra pasiekęs aukščiausią metinių pareigų laipsni, ir dar tebegauna tą patyrimą, kurį konsularai senatoriai yra jau pasiekę. Todėl magistratas buvo linkęs labai rimtai svarstyti nuomones, kurias konsularai senate reiškė. Be to, magistratas paprastai išlieka savo pareigose tik vienerius metus; po to jis vėl turės tapti privačiu piliečiu. Kol jis yra pareigose, niekas negali jo į teismą patraukti, bet kai jis atsistatydins, kiekvienas pilietis galės iškelti bylą prieš jį net dėl tų veiksmų, kuriuos jis atliko magistraudamas. Tuo atveju buvęs magistratas lengviau apsigins teisme, jei įrodys, kad magistraudamas jis laikėsi įtakingų asmenų nuomonės, o įtakingieji asmenys tai konsularai senatoriai. Ir dar su vienu faktu reikia skaitytis: romėnų valstybinė santvarka buvo, taip sakant, turtinga kliudymo galimybėmis. Jeigu koks nors magistratas stengėsi kokį veiksmą atlikti, tai kiti pareigūnai galėjo jį įvairių įvairiausiais būdais sustabdyti. Pvz., jei magistrato kolega pasipriešino jo numatytam veiksmui, tas veiksmas liko be galios; antra vertus, kolega, atlikęs tam tikras apeigas, galėjo pranešti, kad dievai priešinasi numatytajam veiksmui ar net kad dievai dar vis tebesitaria, ir tuo atveju magistrato pastangos liko bergždžios. Jei magistratas norėjo išvengti tokių kliūčių, jis turėjo įsigyti įtakingų asmenų užtarimą.

Dėl šitų priežasčių magistratas paprastai nieko rimto neatliko neatsiklausęs senato, o atsiklausęs senato paprastai laikėsi jo pareikštosios nuomonės. Teoriškai senatas teturėjo patariamą galią, ir visa atsakomybė už atliktus veiksmus priklausė pačiam magistratui, bet praktikoje svarbiausi politikos klausimai buvo galutinai nusprendžiami senate.

Čia tenka pastebėti vieną skirtumą tarp romėnų respublikos ir tų politinių formų, prie kurių mes esame pripratę. Romėnų respublika neturėjo valdžios. Mes esame prie to pripratę, kad tam tikra žmonių grupė valdo savo valstybę per keleris metus. Johnsonas su savo patikėtiniais valdo Jungtines Amerikos Valstybes iki sekančių rinkimų. Daug kas yra linkęs manyti, kad Brežnevas su Kosyginu valdo Sovietų Sąjungą iki sekančio perversmo (šių eilučių autorius labai abejoja, ar Brežnevas su Kosyginu valdo Sovietų Sąjungą, bet prileidžia, kad kai kurie asmenys, jų tarpe Suslovas, ją valdo ir dar kurį laiką ją valdys). Sakydami, kad Johnsonas valdo Jungtines Amerikos Valstybes, norime išreikšti, jog jam duota vykdomoji galia visose federalinio gyvenimo srityse. Romėnų respublikoje vaizdas buvo kitoks: joks magistratas neapimdavo visas valstybinio gyvenimo sritis: kiekvienam magistratui buvo paskirta viena ribota sritis — jo vadinamoji provincija (provincia). Pvz. pretoriui galėjo atitekti tam tikro teismo prezidiumas kaip provincija; karas vedamas vienoje apylinkėje galėjo sudaryti konsulo provinciją. Dar tenka pastebėti, kad mūsų laikų valstybėje visi valdžios nariai, apsvarstę aktualius reikalus, turi prieiti prie maždaug vienodos nuomonės; jei jie rimtai skiriasi nuomonėmis, tai bent vienas privalo pasitraukti iš valdžios. O romėnų respublikoje niekas nelaukė, sakysim, kad pretorius užtartų tą naują įstatymą, kurį konsulas stengėsi pravesti.

Vienu žodžiu, magistratai nesudarė valdžios mums įprasta prasme. Senatas irgi nesudarė valdžios; senatas buvo vieta, kurioje vyko politinės kovos. Dabartiniame šimtmetyje atlikti tyrinėjimai žymiai pagilino mūsų supratimą Romoje vykusių politinių kovų; šioje srityje F. Mūnzer ir jo įpėdiniai yra didžiai nusipelnę. (Tarp Mūnzerio įpėdinių tenka paminėti Sir Ronald Syme, kurio bene svarbiausias veikalas The Roman Revolution, Oxford 1939. Syme'o mokinys Ernst Badian tą patį darbą tęsia knygoje Foreign Clientelae, Oxford 1958 ir kituose leidiniuose). Jų įvesti metodai dažnai vadinami prozopografiniais. Nors tas pavadinimas ne visai tinka, geresnio nėra lengva rasti. Prozopo-grafija reiškia asmeniškų smulkmenų surašymą: prozopografiniai istorikai yra surinkę daug asmeniškų smulkmenų apie romėnų valdančiosios klasės narius, ir tomis smulkmenomis jie yra pagrinde savo nupasakojimą romėnų istorijos.

Tokiais metodais tyrinėta romėnų istorija štai kaip atrodo. Senovės Romoje didelis ekonominis tarpas skyrė valdančiuosius nuo valdinių. Valdančioji klasė buvo labai ribota: ji susidarė iš keliasdešimt, kartais tik iš keliolikos didelių šeimų, arba, kaip romėnai jas vadindavo, genčių (gentes). Antai nuo 233 m. pr. Kr. iki 134 m. pr. Kr. praėjo 100 metų, ir užtat per tą laiką konsulo pareigas ėjo 200 žmonių. 159 iš tų 200 žmonių buvo kilę tik iš 26 genčių; ir beveik 100 iš tų 200 konsulų buvo kilę tik iš 10 genčių.

Valdomieji buvo labai įvairios ekonominės padėties, bet didelė dalis piliečių gyveno dideliame skurde. Stengdamosios išvengti skurdo, įvairios valdomųjų šeimos sumezgė ryšius su įvairiomis valdančiųjų šeimomis; pvz. valdantieji turėjo plačius žemės plotus, ir valdomieji dažnu atveju pasidarė jų nuomininkais. Ryšiai tarp turtingesnių ir mažiau pasiturinčių šeimų buvo įvairios kilmės bei pobūdžio, bet romėnai juos aplamai vadino clientela, arba priklausomybė. Turtingesnis bei galingesnis tokių ryšių bendrininkas vadinosi patronas (patronus;, o kitas bendrininkas vadinosi klientas (cliens). Kai tokie ryšiai buvo vieną kartą sumegzti, buvo nuolat reikalaujama iš abiejų bendrininkų, kad jie liktų vienas kitam ištikimi. Šiuo būdu kiekviena šeima valdančioje klasėje įsigijo ilgą eilę priklausomų pasekėjų arba klientų. Senovėje valstybė buvo palyginti silpna, ir kiekviena galinga šeima pati valdė savo klientus. Tokia šeima elgdavosi beveik savarankiškai, vėlyvesniais žodžiais tariant, ji buvo beveik nepriklausoma kunigaikščių dinastija. Romėnų respublikos bendruomenė savo sudėtimi buvo ne visai skirtinga nuo Lenkijos bei Lietuvos bendruomenės, kokia ji išsivystė septynioliktame ir aštuonioliktame šimtmetyje.


St. Catharines, Ont., pranciškonų vie­nuolyno koplyčios durys (architektas dr. A. Kulpavičius))



Valstybinė santvarka suteikė vietą, kurioje galingosios šeimos sukūrė įvairius tarpusavinius santykius. Prozopografiniai istorikai yra atnešę daug šviesos į tų santykių gvildenimą. Bendras tų santykių bruožas — tai nuolatinis lenktyniavimas. Šeimos lenktyniaudavo su viena kita už galią ir už garbę. Lenktyniaudamos jos kartais sumegzdavo artimas sąjungas, jas tvirtindamos vedybiniais ir kitais ryšiais, o kartais jos išvystydavo ilgalaikinius ginčus. Tokie ryšiai ir tokie ginčai sudarė respublikos politinį gyvenimą.

Dar kita sritimi prozopografiniai metodai praskleidė istorikų akiratį. Romėnų valdančioji klasė, arba nobilitas, dėl to liko atsiribojusi nuo kitų luomų, kad ji stengdavosi atbaidyti žemesnės kilmės žmones nuo konsulo pareigų. Gi kartkartėmis atsirasdavo išimtys: žemesnės kilmės, bet veiklus žmogus gaudavo tokį užtarimą iš vienos ar kitos galingos šeimos, kad jis būdavo net konsulu išrinktas. Vėlyvesniam valstybės išsivystymui buvo svarbu, kad žmonės kilę iš vis tolimesnių Italijos vietovių buvo pamažu priimti į konsulus. Ketvirtam šimtmečiui pr. Kr. besibaigiant, vyrai iš tų netolimų miestų, kurie sudarė Laciumą (Latium), jau tapo išrinkti į konsulus. 130 m. pr. Kr. Marcus Per-perna buvo konsulu; jo kilmė galima nuspėti iš jo vardo, kadangi jis baigiasi etruskiška galūne. Patys etruskai savo tautą vadindavo Rasenna. Su Marcu Perperna galūnė -erna arba enna pasirodė pirmąkart konsulų tarpe. 43 m. pr. Kr. vienas iš konsulų buvo Publius Ventidius; jis buvo kilęs iš šiaurinės Italijos apylinkės, kuri vadinosi Picenum. Prozopografiniai metodai leidžia gvildenti, kaip pamažu į valdantįjį luomą buvo priimtos įtakingos šeimos iš visos Italijos.

Prozopografiniai tyrinėtojai yra sulaukę gana atsparaus pasipriešinimo iš kai kurių pusių. Kritišką nuomonę aiškiausiai išreiškė N. A. Maškinas: 1947 m. jis rašė, kad prozopografijos tyrinėjimas turi paaiškinti bei pagilinti mūsų žvilgsnį į romėnų politinę ir bendruomeninę istoriją, bet iš prozopografijos neleistina padaryti tokį aukštą dėsnį, kurio besilaikant socialinė kova būtų per žemai įvertinta. Maškinas savo nuomonę išreiškė rusų žurnale Vestnik Drevnej Istorii (1947 nr. 3, p. 126-139), kuriame jis išspausdino ilgą referatą apie buržuazinių istorikų tyrinėjimus romėnų respublikos srityje. Maškinas suprato problemos esmę gerai ir žymiai geriau už tuos vakarietiškus, arba "buržuazinius", istorikus, kurie puola prozopografinius tyrinėtojus, nes prozopografinių tyrinėjimų dėka jau žinome, kad romėnų respublikoje politinė kova nebuvo kilusi iš kažkokios socialinės ar klasių kovos; anaiptol, politinė kova vyko tarp įvairių šeimų valdančiosios klasės viduje.

Įpusėjus pirmam šimtmečiui pr. Kr., kova tarp pirmaujančių šeimų ar dinastijų darėsi vis aštresnė ir pagaliau išvirto į pilietinį karą, kuris su pertraukom tęsėsi beveik dvidešimt metų (49-31 m. pr. Kr.). Kariaujančių jėgų vadai ištiesė savo sekėjų tinklą, arba klientelą, po visus Viduržemio kraštus, t. y. po visus tuos kraštus, kuriuos romėnai jau buvo užkariavę ar kitaip laimėję. Vienas iš tokių vadų buvo Oktavijonas (Octavianus), ir jis laimėjo galutinį mūšį 31 m. pr. Kr. Tuo būdu pasidaręs romėnų ir jų valdinių viešpačiu, jis nepanaikino respublikos įstaigų bei papročių, o sukūrė naujus valdymo būdus esamos valstybinės santvarkos rėmuose. Jis savo vardą pakeitė į Augustą ir gyveno ilgai (sulaukęs 75 metų mirė 14 m. po Kr.). Tuo būdu respublikos ribose atsirado nauja monarchija, kurią mes vadiname imperija.

Romėnų imperija išsilaikė vakarų Europoje iki penkto šimtmečio po Kr.; rytinė imperijos dalis išliko iki 1453 m., kai turkai užėmė Konstantinopolį. Tuo tarpu romėnų imperija jau buvo pakartotinai atkurta Vakaruose ir įvairiomis formomis ji išsilaikė iki 1807 m., kai Napoleonas ją panaikino.

Imperijos išsivystymą paprastai skiriame į dvi dalis. Romėnų imperiją, kokia ji buvo per pirmus du mūsų eros šimtmečius, vadiname ankstyvąja imperija, arba principatus. Trečiajame šimtmetyje po Kr. prasidėjo nauji pilietiniai karai, kurie prasitęsė su pertraukomis per penkiasdešimt metų (235-285). Pagaliau imperatorius Dioklecijonas (Diocletianus), vesdamas pilietinius karus iki galo, atliko naują reformos bei atnaujinimo darbą; jis valdė romėnus nuo 284 m. iki 305 m. Imperija, kokią ją Dioklecijonas atnaujino, paprastai vadiname vėlyvesnią-ja imperija, arba dominatus.

Čia dėstoma težė, kad vėlyvesnioji imperija reikšmingai skyrėsi nuo ankstyvosios. Vėlyvesnioji imperija turėjo gana griežtą reguliarią struktūrą, o ankstyvesnio j i buvo tarytum netyčia sudėta įvairiais supuolimais. Šitą tezę galima pristatyti trimis sakiniais: 1) romėnų imperija turėjo imperatorių; 2) romėnų imperijos valdiniai buvo Romos piliečiais; 3) romėnų imperija turėjo sienas. Šitie trys sakiniai galioja, jei kas kalba apie vėlyvesniąją imperiją. Bet kai ankstyvoji imperija yra nagrinėjama, tie sakiniai lieka netikslūs ar net visai klaidingi.

Kas liečia pirmąjį sakinį, tai vėlyvesniajai imperijai jis pilnai galioja: teisininkai pripažino imperatorių vienu ir net vyriausiu iš magistratų, ir imperatorius jau buvo visų įstatymų ir visos vykdomosios galios šaltiniu. Augusto ir jo pirmų įpėdinių laikais padėtis buvo teoriškai kitokia. Teisininkai dar nepripažino jokio imperatoriško titulo. Teoriškai žiūrint, Augustas buvo privatus pilietis. Jo teisinei padėčiai suprasti tenka toliau nagrinėti respublikinę provincijos sąvoką.

Respublikoje kiekvienam magistratui atitekdavo tam tikra veiklos sritis, kuri vadindavosi jo provincija. Pvz. kasmet dviem kvesteriams atitekdavo valstybinio iždo priežiūra kaip provincija. Kai romėnai pamažu išplėtė savo galią po kaimyninius kraštus, tokių kraštų valdymas dažnai atitekdavo konsulams ir pretoriams kaip provincijos. Tuo būdu atsirado provincia Gailia, provincia Hispania, provincia Macedonia ir taip toliau. Gi jau ketvirtame šimtmetyje pr. Kr. kartais paaiškėjo, kad paprastų magistratų neužteko visoms viešo darbo sritims; užtat konsului ar pretoriui, kuriam pirmi pareigų metai baigėsi, senatas dažnai pratęsdavo tas pačias pareigas dar vieneriems metams ar net ilgiau. Sekančiaisiais metais toks buvęs magistratas pasidarė privatus asmuo konsulo ar pretoriaus vietoje, kaip romėnai sakydavo, privatus pro con-sule ar privatus pro praetore. Žymiai vėliau ankstyvoje imperijoje atsirado du nauji žodžiai procónsul ir propraetor, ir pagaliau teisininkai pripažino prokonsulus ir propretorius magistratais.

Respublikos laikais prokonsulas ar propretorius turėjo tą pačią galią kaip konsulas ar pretorius su viena išimtimi: prokonsulas ar propretorius, arba aplamai promagistratas, negalėjo naudotis savo galia pačiame Romos mieste. Paprastai promagistratai valdė teritorines provincijas ar vedė karus. Vėlyvesniu respublikos laiku promagistratai buvo paskiriami provincijoms valdyti dviem būdais — paprastu ir nepaprastu. Paprastai konsulas ar pretorius buvo senato įgaliotas valdyti tam tikrą provinciją sekančiais metais, kai jis bus išėjęs iš konsulų ar pretorių. Nepaprastu būdu piliečių susirinkimas retkarčiais paskirdavo privatų asmenį iš senatorių, kad jis kaipo prokonsulas valdytų tam tikrą provinciją ribotam metų skaičiui.

Augustas, kurį mes vadiname imperatoriumi, teisiškai buvo privatus asmuo, kurį piliečių susirinkimas buvo nepaprastu būdu paskyręs tam tikrai provincijai valdyti ribotam laikui. Jis turėjo dar kai kuriuos įgaliojimus, bet jo provincijos valdymas buvo pagrindiniu jo teisinės galios šaltiniu. Jį skiriant provincijos valdovu, buvo laikytasi respublikinių papročių. Nors forma buvo respublikinė, turinys buvo naujas. Anksčiau nepaprasti provincijų valdovai buvo skiriami dažniausiai trejiems ar penkeriems metams; Augustas buvo paskirtas dešimčiai metų, ir jo įgaliojimas buvo kaskart atnaujinamas iki jo mirties. Antra vertus, Augusto provincija apėmė žymiai didesnį žemės plotą, negu vienas žmogus buvo anksčiau valdęs. Anksčiau vienam valdovui atiteko Galija, kitam Sirija, trečiam ir ketvirtam dvi Ispanijos dalys. Kai Augustas mirė, jo provincija apėmė didžiausią dalį Ispanijos, didžiausią dalį Galijos, Iliriją, Siriją ir Egiptą. Dar svarbesnis buvo kariuomenės dalinių paskirstymas. Pagrindinė romėnų kariuomenė susidarė iš legionų, ir kai Augustas mirė, romėnų imperija turėjo 25 legionus; 24 iš jų stovėjo Augusto provincijose.

Augusto laikais imperatoriška monarchija nebuvo teisiškai pripažinta, nors tikrovėje ji buvo stipriai įsikūrusi. Teisiškai žiūrint, respublikos valstybinė santvarka dar tebegaliojo. — Antras sakinys, kuriuo norima parodyti skirtumą tarp ankstyvesnės ir vėlyvesnės imperijos, sako, kad imperijos valdiniai buvo Romos piliečiai. Augusto laikais didelė dauguma laisvų žmonių, kurie gyveno romėnų imperijoje, dar neturėjo Romos pilietinių teisių. Laisvi Italijos gyventojai jau turėjo Romos pilietybę, ir kai kuriose provincijose romėnai buvo įsteigę piliečių bendruomenes miestų pavidalu. Bet didžiausia dalis laisvų gyventojų provincijose liko tik savo vietinių miestų piliečiais.

Romėnų pilietis turėjo privilegijas; pvz. baudžiamose bylose jis turėjo teisę apeliuoti į imperatoriaus teismą. Romėnų valdovai pripažino vietinių miestų įstaigas, papročius ir teisines sistemas. Juk ankstyvoje imperijoje provincijų valdovai nenorėjo užsiimti kasdieninėmis valdymo smulkmenomis; tad miestų įstaigoms bei pareigūnams buvo palikta gana plati laisvė vietiniams reikalams nuspręsti. Ankstyvosios imperijos gyventojai sudarė labai margą vaizdą, ir su retom išimtim romėnų valdžia tą margumą toleravo. Pvz. žydams, kurie buvo išsiplėtę po daugelį rytinių miestų, imperatoriai pakartotinai užtikrino privilegijas, pagal kurias jie galėjo laikytis savo tautinių papročių ir buvo apsaugo* ti nuo vietinių puolimų.

Gi per laiką imperijos gyventojų padėtis darėsi vis lygesnė. Romos pilietybė buvo duota vis didesnėms žmonių grupėms, kol pagaliau 212 m. po Kr. imperatorius Karakala (Caracalla) ją suteikė visiems laisviems imperijos gyventojams. Tačiau pilietybės vertė nuolat smuko: pvz. vėlyvesnės respublikos teismuose tardant Romos piliečius, prokuroras negalėjo naudotis fiziniu kankinimu, o trečiame šimtmetyje jis juo naudodavosi net senatorius tardydamas. Taip pat vienoda kultūra pamažu plito po visą imperiją.

Vėlyvesnėje imperijoje šita kultūra turėjo teritorines ribas. Kitaip tariant, imperija pripažino sienas, ir šiapus sienų romėnų valdžia bei įstatymai galiojo, o anapus sienų gyveno žmonės, kurie buvo nepriklausomi nuo Romos ir dažnai buvo jos priešais. Ankstyvoje imperijoje padėtis buvo painesnė, ir reikia skirti tarp trijų rūšių žmonių. Pirmąją vietą užima tos žemės, kaip Italija, pietinė Galijos dalis ir pietinė Ispanijos dalis, kur romėnų civilizacija jau buvo pilnai išsivysčiusi. Jose žmonės buvo pasisavinę romėnų kultūrą ir taikingai gyveno. Jų tarpe romėnų kariuomenė retai tepasirodydavo.

Eidamas tolėliau nuo Romos, žmogus atsidurdavo žemėse, kur romėnų   kariuomenė paprastai buvodavo. Galija teikia aiškų pavyzdį. Maždaug iki 16 m. pr. Kr. legionai buvo išskirstyti po visą vidurio Galiją. Po to Augustas juos perkėlė į Reino upės slėnį. Bet tas slėnis nesudarė sienos moderniąja prasme. Juk pati upė nebuvo ir nėra rimta kliūtimi tiems, kurie keliauja tarp rytų ir vakarų, o jos slėnis suteikia didelį palengvinimą tiems, kurie keliauja tarp šiaurės ir pietų, kitaip tariant, Reino slėnis yra vienas iš geriausių kelių Europoje. Augustas perkėlė legionus į Reino slėnį, kad jie lengviau išlaikytų tarpusavio santykius ir reikale vienas legionas pasiųstų dalinius kitam pagelbėti. Žiūrint į vakarus nuo Reino slėnio, vidurio Galijos gyventojai dar buvo linkę priešintis romėnų valdžiai, ir kilus neramumams jų tarpe legionai galėjo lengvai pasiekti kiekvieną Galijos dalį. Žiūrint į rytus nuo Reino slėnio, artimiausia Germanijos dalis sudarė panašų vaizdą; legionai dažnai pasirodydavo vakarų Germanijoje ir buvo ištiesę į ją bent vieną platų kelią kariniams žygiams.

Tad antrą žemių rūšį sudarė tos žemės, kur romėnų kariuomenė dažnai pasirodydavo, o trečią rūšį sudarė tos dar tolimesnės žemės, kurias romėnų kareiviai retai tepasiekdavo. Pvz. retkarčiais legionai nuo Reino nužygiuodavo iki pat Elbės upės, bet ne dažnai. Kartais net trečios rūšies žemėse romėnai buvo sumezgę gana draugiškus santykius su vietinėmis tautelėmis. Pvz. Olandijoje ir šiaurės Vokietijoje gyveno vadinamieji frizai. 12 m. pr. Kr. romėnų legionai pasirodė jų žemėje ir sudarė su jais sutartį, pagal kurią Frizija kasmet privalėjo pateikti romėnų kariuomenei tam tikrą skaičių j autinių kailių. Tokia oda buvo reikalinga karo tikslams, ir vienas romėnų karininkas buvo nuolat priskirtas prie frizų priimti kailiams ir patikrinti jų kokybei.

Būtų beprasmiška klausti, ar frizai gyveno romėnų imperijoje ar už jos. Jei keleivis būtų nuėjęs nuo Romos iki frizų ir dar toliau, jis niekur nebūtų matęs vietos, kur galima teigti, kad čia imperija pasibaigia. Jis nebūtų matęs sienų ar ribų, bet jis būtų matęs legionus ir būtų pastebėjęs apylinkes, kur legionai paprastai dirbdavo. Jeigu žmogus būtų atlikęs tokią kelionę Augusto laikais ir jeigu jis būtų turėjęs gerą istorinę atmintį, jis būtų prisiminęs, kad anksčiau legionai buvo apsistoję arčiau Romos, ir jis būtų laukęs, kad legionai nužengs vis toliau.

Gi buvo kitaip nulemta. Augusto laikais germanai smarkiai priešinosi romėnų žygiams, ir kadangi šiaurės Vokietija turėjo daug pelkių ir girių, romėnams nebuvo lengva įsiveržti. 9 m. po Kr. germanai nugalėjo ir numalšino tris romėnų legionus, ir to įvykio paveiktas Augustas atsisakė nuo bandymų išplėsti romėnų galią į Vokietiją. Legionai liko Reino upės slėnyje, ir archeologiniai duomenys suteikia aiškų vaizdą, kaip legionai vis griežčiau įsikūrė tenai. Juk Reino žemupyje arti dabartinio Xanteno miesto buvo viena iš pagrindinių romėnų pilių. Pradžioje apie 12 m. pr. Kr. ta pilis buvo laikinė; kitaip tariant, du ar gal net trys legionai, sugrįžę iš vasaros žygių, pastatė arti Xanteno pilį ir joje praleido žiemą, o pavasariui išaušus tą pilį nugriovė ir išžygiavo į Germaniją. Bet atsitiko, kad per eilę metų tie legionai vis sugrįždavo kas rudenį į tą pačią vietą arti Xanteno. Pagaliau vieną gražią pavasario dieną, kai legionai ruošėsi iškeliauti vasaros darbams, jie nutarė nesugriauti savo pilies. Tuo būdu buvusi laikinė pilis ir pasidarė jų pastovia gyvenviete.

Vėlyvesnė romėnų imperija, kokia ji buvo po Dioklecijono reformų, sudaro žymiai pasikeitusį vaizdą. Daug kas yra linkęs vėlyvesnę imperiją vadinti rytiniu despotizmu, nes gana vienoda valdymo sistema apėmė visas imperijos dalis, ir platus biurokratinis tinklas kišosi į valdinių gyvenimą net iki mažiausių smulkmenų.

Gvildenant vėlyvesnę imperiją, reikia atkreipti dėmesį į Karl A. Wittfogelio veikalą "Oriental Despotism" (New Haven, Conn., pirmas leidimas 1947, minkštais viršeliais 1963). Šis mokslininkas visų pirma domisi ne romėnų, o kinų istorija, bet yra priėjęs bendrų išvadų apie žmogaus bendruomeninį išsivystymą. Kažkas yra pasakęs, kad pagrindinė mūsų laikų kova vyksta tarp marksistų ir buvusių marksistų, kitaip tariant, tarp marksistų ir tų, kurie yra atmetę marksizmą. Wittfogelis yra buvęs marksistas. Nagrinėdamas rytinį despotizmą, jis tarp kitko išdėsto, kokiais šunkeliais marksistų istorinė teorija yra paklydusi.

Anot Wittfogelio, rytinis despotizmas iš pat pradžios gali tenai kilti, kur neužtenka lietaus žemės ūkio reikalams. Tokiuose kraštuose, kaip Egiptas, gyventojai turi atlikti didelius irigacijos darbus, jeigu nori išvystyti žemės ūkį. Vanduo yra sunkus dalykas ir užima daug erdvės; vandens atgabenimas reikalauja daug jėgų, t. y. daug darbininkų, ir visi tie darbininkai turi būti valdomi vienoda kryptimi. Wittfogelis pabrėžia, kad mažai lietingų sričių gyventojai nėra gamtos verčiami užsiimti dideliais vandens atgabenimo darbais; pradžioje jie apsisprendžia laisva valia už ar prieš tokių darbų įvedimą. Jeigu jie apsisprendžia už vandens atgabenimą dideliu mastu, jie sulaukia ekonominės naudos ir politinės žalos. Juk, atgabenus vandenį, ekonomiškai jų žemė bus intensyviai dirbama ir išlaikys daug gyventojų; senovėje Egiptas turėjo apie septynis milijonus gyventojų, taigi žymiai daugiau negu kiti panašūs plotai. Bet atgabenant vandenį dideliu mastu, politiškai didelio krašto gyventojai atiduoda visą galią monarchijai, kuri jų jėgas vartoja dar kitiems tikslams. Monarchija pvz. stato kelius r įrengia platų susisiekimo tinklą valdymo tikslams; ji išlaiko didelę kariuomenę ir mokesčių pavidalu nulupa nuo gyventojų daugiau negu pusę viso krašto pajamų. Wittfogelis vadina tokią sistemą hidrauliška bendruomene, kadangi ji yra esmiškai surišta su vandens atgabenimu.

Antra vertus, hidrauliška bendruomenė dažnai paveikia kaimyninius kraštus. Tų kraštų galiūnai dalinai pasisavina biurokratinius valdymo metodus. Dioklecijonas aplankė Ė iptą ir tenai nugalėjo sukilimą; atrodo, kad poto jis įvedė savo reformas į visą imperiją. Vyrvesnė imperija turi įvairių bruožų, kurie įandami Wittfogelio aprašytoje hidrauliškoje bendruomenėje. Antai vėlyvesnė imperija išlaikė viešą susisiekimo tinklą valdovams ir jų patikėtiniams; jinai turėjo didelę kariuomenę ir mokesčių pavidalu priėmė didelę dalį visų pajamų. Plačiai išsivysčiusi biurokratija prižiūrėjo visą ekonominį gyvenimą. Net dvaro apeigose vėlyvesnė imperija pasižymi hidrauliškos bendruomenės bruožais; pvz. žmogus, kuris prisiartino prie imperatoriaus, turėjo atsiklaupti ir nulenkti veidą iki pat žemės.

Iki šiol buvo stengtasi įrodyti, kad įvairiais laikais romėnų valstybė reikšmingai skyrėsi nuo mums įprastų papročių. Romėnų respublika neturėjo valdžios; ankstyvoji imperija neturėjo sienų; vėlyvesnė imperija neturėjo nei laisvės, nei jos siekimo. Romėnų istorija yra dėl to verta studijuoti, kad ji mums rodo bendruomenę, kuri apsiėjo be tokių dalykų, kuriucs mes priimame net nepagalvoję. Romėnų istorijos studijavimą galima palyginti su pasivažinėjimu labai svetimuose kraštuose. Vis tiek romėnų valstybinis gyvenimas turi bendra su mumis; kitaip jis liktų mums visai nesuprantamas. Tas bendras bruožas yra galia; politinė istorija yra galios tyrinėjimas.