TRYS EILĖRAŠČIAI |
SAUSMETIS Žolės vyto, gėlės džiūvo, Šaknys cypė akmeny. Sausumoj rūstaus liežuvio Mirė vasara švelni. Amžinybėn skruzdės bėga. Krečia lygumas drugys. Eik atgal per šaltą sniegą, Tau žiema eiles sakys. LAPAS Iš juodos šakelės, iš anapus pasaulį žengia žalias lapas. Palytėtas lengvo dievo rankų, Lapas plaukia per didžiulį dangų. Jis teturi lūpas ir akis. Mums jo lūpos tiesą pasakys: Pažiūrėk, koks didelis dangus, Būk kaip lapas, nors tu tik žmogus. TRISTANAS IR IZOLDA Tūkstantis rožių Izoldai! Tristanas pakilo skristi, Rožės įkrito į jūrą, ir jas nusinešė mėnuo, Kvatodamas kaip pamišęs. Jis ėmė rėkdamas slysti Į tyliai šnibždančią putą rožėm pakvipusio pieno. Balta Izolda pro langą žiūrėjo kaip lapai krenta Ir skaitė liūdną legendą apie raudoną radastą (Spygliai nudūrė jaunuolį, asketą nuogą ir šventą) Ir glaudė prie lūpų laišką, degančioj jūroj rastą. Atėjo sniego seneliai, užbėrė namą lig lango, Ji su liepsnojančiu laišku nubėgo per juodą girią, Rūbus numetusi šoko į baltą pusnyno bangą, Ėmė dainuodama verkti, nusikvatojo ir mirė. O juos žaibuodamos šaukė naktys tvankios kaip pirtys. Kvepėjo rožėm ir pienu ir meilės prakaitu mitas. Medžiuos su paukščiais siūbavo jų popierinės širdys, Skelbė pavasarį žemei debesio rausvas trimitas. |