Laiškas Aidų redaktoriui JUOZUI GIRNIUI Spausdinti
(50-ties metų amžiaus sukakties - proga)

Mūnster, Kerssenbrockstrasse 12
1965 m. rugsėjo 20 d.

Mielas ir brangus Bičiuli Juozai,
pusšimtis metų žmogui, kalendoriškai žiūrint, yra didelis dalykas: daugeliui, labai daugeliui mūsų jis reiškia du trečdalius nueito žemės kelio. Filosofui tačiau pusšimtis turi visai kitos prasmės. Lankydamas Fribourgo universitete prof. M. de Munnyncko pratybas (1933-34), girdėjau sykį šį patyrų domininkoną sakant, esą specialiųjų mokslų atstovai pradedą savitai kurti po 40-ties metų, o filosofai — tiktai po 50-ties metų. Vadinasi, filosofui pusšimtis metų reiškia ne pabaigą ir net ne vidurį, o dar tik pradžią. Tai data, kada dvasia ne dairosi atgal, mėgindama suvesti savo darbų sąmatą, bet pakyla savitai kelionei priekin. Gal kaip tik todėl nevienas mąstytojas ir kratosi šios sukakties minėjimais viešu būdu. Žinau, kad ir Tau tavasis pusšimtis yra nemalonus, kai jis keliamas spaudoje ar kalbose. Tačiau mes turime tiek maža žmonių, kad kiekvienas ryškesnis reiškimasis mums kelią džiaugsmo ir nepamirštamai traukia į save mūsų dėmesį. Sukaktis minėdami, kaip tik ir norime pareikšti ir pabrėžti ši mūsų džiaugsmą.

Tavasis skardenimasis lietuviškojoje visuomenėje yra girdimas jau seniai. Jau 20 su viršum metų Tu rodaisi mūsų kultūros gyvenime savomis mintimis. Jau 10 su viršum metų Tu įtaigoji mūsų tautiečius Amerikoje tiek savo knygomis, tiek darbu enciklopedijai, tiek galop vadovaudamas ateitininkams. Kaip tad galėtų "Aidai", šis didelis kultūros žurnalas, apeiti Tavo sukaktį — net ir tada, kai jis yra Tavo rankose! Todėl susitaręs su Tėvais Pranciškonais kaip leidėjais ir su savo bičiuliais Vokietijoje, parašiau apie Tave — tavam žurnalui. Žinau ir jaučiu, kad purtysiesi. Tačiau nusileisk šį kartą ir straipsnį priimk! Pergyvenk jį pagal aną psalmės eilutę: "Non nobis, Domine, non nobis, sed nomini Tuo da gloriam".

Straipsnį, Juozai, prašau betgi perskaityki, prieš atiduodamas spaustuvei. Mat, jį rašydamas, neturėjau po ranka dokumentinės medžiagos, todėl gali būti įsivėlę netikslumų Tavo gyvenimo datose bei įvykiuose. Taip pat mudu esame, Tau išvažiavus Amerikon, nesimatę ir neišsišnekėję, kaip tai būdavo Lietuvoje arba stovyklose Vokietijoje. Amerikos gyvenimo irgi gerai nepažįstu. Todėl gal neviena interpretacija Tavo veiklos bei santykių neatitiks tikrovės. Prašau tad Tave visa tai patikslinti. Vieno tačiau Tau išleisti ar taisyti neleidžiu: tai to mano gyriaus, kurį reiškiu Tavai mąstysenai ir Tavai kūrybai. Jis nėra, kaip matysi, jokia tuščia panegirika. Apskritai visas mano straipsnis nėra publicistinis "garbinimas", o greičiau atvirai bičiuliškas apmąstymas tų galimybių, kurios atsiveria ir kurios turėtų išsiskleisti tolimesniuose Tavo gyvenimo dešimtmečiuose.

Nesupyk tad, mielas Juozai, kad be Tavo žinios esi užklumpamas ir net išprievartaujamas šiuo straipsniu! Taip norime mes visi, kuriems Tu dirbi ir aukojiesi.

Giliai bičiuliškai Tave gerbiąs

A. Maceina


1. Asmenybės vaizdas
Juozas Girnius yra tik keletą metų (7-13) jaunesnis už tokius mūsų katalikų intelektualus kaip Brazaitis, Darnusis, Dielininkaitis, Grinius, Yla, Ivinskis, Keliuotis, Skrupskelis. O vis dėlto jo gimimas pirmojo pasaulinio karo metu (1915 gegužės 23 d.) įjungė jį visai į kitą kartą, kuriai teko laimės bręsti nepriklausomoje Lietuvoje, nebesusiduriant su slaviškuoju pradu kalbos, literatūros, meno, valstybės ir net tautos pavidalu. Girniaus kartai teko augti kaip tik priešgynybėje slaviškai kultūrai, nes šios įtaka nepriklausomybės metu buvo sąmoningai tramdoma. Tai buvo toksai mūsų istorijos tarpsnis, kuris godžiai gėrė į save pokarinės vakarietiškos kultūros   vertybes,   nepaisydamas   rytietiškųjų ir net jas neigdamas. Anoji kultūrų sintezė, taip nuoširdžiai mums peršama St. Šalkauskio,1 Girniaus kartos žmonių nežavėjo. Jie negalėjo šios sintezės pajausti, nes jiems stigo vieno iš jos sudedamųjų pradų, būtent rytietiškosios kultūros, kurios nešėjai Lietuvoje buvo Šalkauskio karta, o iš dalies ir visi gimusieji keletą metų prieš pirmąjį pasaulinį karą, nes jie visi — bent savo vaikystėje — buvo su šia kultūra daugiau ar mažiau susidūrę.

Ši dvasinė Girniaus vieta gali daug ką paaiškinti jo santykiuose iš vienos pusės su senesniąja karta (katalikuose Dovydaitis, Brazaitis), iš kitos — su pačia jauniausiąją tremties karta (A. Liulevičius, K. Skrupskelis, A. Sužiedėlis, V. Vygantas): nei su viena jis neturi tikrai vidinių ryšių. Nuo vyresniosios kartos jį skiria anasai svetimumas kultūrinei sintezei, anasai modernus vakarietiškasis turinys, kuris senosios mūsų kartos širdžiai pasiliko vis dėlto daugiau ar mažiau tolimas, nors savo protu ji ir buvo šį turinį pasisavinusi: beveik visi šios kartos atstovai yra studijavę ir Vakarų Europoje. Bet šitasai "ir" yra visai kas kita, negu Girniaus "tik": Girnius yra tik Vakarų augintinis. Nuo jauniausios mūsų tremties kartos Girnių skiria jo aistringas lietuviškumas, atsineštas iš tėvynės, todėl šios kartos jausmams jau svetimokas, nors protu irgi dar gerai suvokiamas ir pripažįstamas. Juk intelektualas, augęs bei brendęs svetur, niekad nepajaus tėvynės taip, kaip iš jos atkilęs, todėl niekad širdimi nepergyvens visos tos tautiškumo aistros, kuria kvėpuoja Girniaus raštai, skirtieji tautinei problematikai.

Tikroji dvasinė Girniaus vieta yra ta lietuviškoji kultūrininkų karta, kuri Lietuvoje brendo Vakarų įtaigojama, kuri tačiau nesuspėjo savęs išskleisti pačiame krašte, o buvo priversta persikelti į Vakarus kaip į grynai kūninio išsilaikymo erdvę. Ši karta yra labai vakarietiška savo problemomis, bet labai lietuviška savo dvasia. Vakarietiškus pradus ji yra taip stipriai sulydžiusi su lietuviškais pradais, kad šių dviejų dalykų skyrimas jai psichologiškai neįmanomas. Todėl tremtis šiai kartai yra pats tragiškiausias dalykas: žymiai tragiškesnis negu senajai kartai, kuri dar atsimena savo jaunystės tremtį (bent kultūriniu atžvilgiu), ir negu dabartinei jaunajai kartai, kuriai svetima žemė (irgi bent kultūriniu atžvilgiu) nebėra tremtis, o jau dvasinės egzistencijos erdvė. Girnius yra kaip tik šios tragiškiausios kartos atstovas, jos ideologas, jos įsiasmeninęs šauksmas. Jis nešioja savyje didelį skausmą, nuolatos prasiveržiantį tiek jo raštuose, tiek nuotaikoje.

Kiek Girnius nebesutapo su tik keletą metų už jį vyresniais katalikų intelektualais, tiek sutapo su tik keletą metų už jį jaunesniais įvairių pažiūrų vad. žemininkais-lankininkais (Bradūnu, Kaupu, Nagiu, Nyka-Niliūnu). Todėl Girnius buvo pakviestas parašyti "Žemės" antologijai įvadą (Žmogaus prasmės žemėje poezija, p. 5-65), o vėliau buvo tarp "Literatūros Lankų" žurnalo redaktorių. Savo idėjiniu atvirumu ("liberalumu") Girnius turėjo poveikio ir jaunajai kartai, brendusiai jau Jungtinėse Valstybėse. Todėl J. Brazaitis ir rašė apie Girnių, kad "jis yra tarpininkas tarp dviejų skirtingų generacijų — išaugusios Nepriklausomoje Lietuvoje ir išaugusios čia, tremtyje" ("Lietuvių Dienos", 1965 m. birželio mėn., p. 5).

Idėjinis atvirumas paaiškina ir Girniaus linkimą į liberalinį mūsų visuomenės bei kultūros sparną. Jis pats yra vienoje vietoje pasakęs, kad "generacinė vienybė ne atsakymo, o klausimo vienybė".2 Savo pasaulėžiūriniais atsakymais Girnius anaiptol nėra liberalas (pas mus įsisenėjusia indiferento ar net ateisto prasme). Tačiau liberalizmas yra toji plotmė, kurioje išnyra šių dienų klausimai. Tai plotmė, kurioje žmogaus laisvė — jo apsisprendimas ir jo būsena visuomenėje — darosi centras, telkiąs aplinkui save visa kita. Kas šią laisvę pabrėžia bei gina, atsiduria toje pačioje plotmėje ir todėl yra "savas", nors pats laisvės grindimas ir būtų visiškai skirtingas (plg- Girniaus str. "Liberalizmas ir krikščionybė" V. Kavolio redaguotoje knygoje "Lietuviškasis liberalizmas" 1959, p. 45-74). Čia tad ir glūdi tasai pagrindas, kodėl Girnių liberalizmas taip traukia. Savo metu konkretūs jo santykiai su lietuviškais liberalais buvo toki glaudūs, kad kai kas katalikuose net baiminosi, esą Girnius virsiąs tikru "liberalu". Be pagrindo. Tačiau tas faktas, kad liberalinis sparnas laisvės klausimą nuolatos kelia, kaip tik ir sudaro tą bendrą klausimo vienybę, kuri Girnių su liberalizmu ri"a. Todėl jis liberalizmą nuolatos — kartais net aistringai — gina, kaip tai rodo jo ginčas su kun. Yla.8 Ir man Girnius negali atleisti, kam savo metu liberalizmą esu pavadinęs komunizmo šaltiniu.4 Tas katalikiškasis visuomenės sparnas, kuris laisvės klausimo paprastai nekelia arba jį net tramdo, Girniui yra nesimpatiškas.

Be abejo, šis Girniaus įrikiavimas į grynai lietuviškosios žemės kartą anaiptol neišsemia ir neišsako jo dvasios turtingumo. Tačiau jis gali daug ką paaiškinti šios dvasios linkmėje ir jos problematikoje, nes pats Girnius yra pripažinęs, kad tos pačios kartos žmonės, nors ir skirtųsi savais atsakymais, vis dėlto "stovi prieš tuos pačius klausimus" ir todėl "lengviau susikalba vieni su kitais, negu su tais, su kuriais dėl plotmių skirtingumo bendra kalba iš viso sunkiai randama".5

Kaip tragiškiausios mūsų kartos asmeninė išraiška, Girnius yra tragiškas ir pats savyje. Augęs gana ramiu mūsų istorijos metu (mokslus ėjo 1924-1938 metais), jis staiga buvo užkluptas katastrofos, ištikusios ne tik kraštą bei tautą, bet ir jį patį. Kai sovietai 1940 m. okupavo Lietuvą, Girnius dar atliko karinę prievolę. Turėdamas vispusiškų duomenų pasiruošti aukštosios mokyklos dėstytojo pareigoms ir būdamas į šias pareigas jau iš anksto kreipiamas, Girnius negalėjo šio pasiruošimo Lietuvoje užbaigti. Net akademinį daktaro laipsnį jis įsigijo tik Kanadoje (1951 Montrealio univ.), nors Laikinoji vyriausybė jau 1941 m. buvo jį paskyrusi į Filosofijos Fakultetą dėstyti vyr. asistento titulu. Girnius yra filosofas visa savo sąranga, todėl normali jo darbo vieta ir turėtų būti universitetas. Žinoma, filosofuoti galima visur. Akademinė filosofija nėra nei vienintelė, nei geriausia. Priešingai, nesykį ji yra sausa, sustingusi, be dvasios ir širdies. Tačiau Vakarų pasaulyje, neišskiriant nė Amerikos, gyvenimas yra taip susiklostęs, kad gyventi iš filosofijos galima, tik dirbant aukštojoje mokykloje. Todėl tikram filosofui, kokiu yra Girnius, tikrai yra tragiška, kai jis priverstas valgyti duoną iš visai kitokio užsiėmimo (Lietuvių enciklopedijos ir "Aidų" redagavimas). Tačiau įeiti į kurį nors užjūrio universitetą Girnius nesiveržė kaip tik todėl, kad pasiliktų lietuviškoj dirvoj, kad kurtų lietuviškajai visuomenei. Tai didžiulė auka, sykiu tačiau ir didžiulė tragiką.

Tragiškai atrodo ir visuomeninė Girniaus veikla, tapus jam Ateitininkų Federacijos vadu. Savo dvasia Girnius nėra visuomenininkas. Perimdamas Ateitininkų Federacijos vado pareigas, Nepaprastojoje Konferencijoje, jis atvirai pasisakė nuo tų pareigų gynęsis klausimu "argi manęs nepažįstate?", nes žinąsis "esąs greičiau neramios dvasios, o ne vado prigimties žmogus" ("Ateitis" 1965, p. 134). Jis savyje per jautrus, per gilus, per skeptiškas, kad galėtų nusibrėžti vieną aiškią liniją, ją skelbti savo vadovaujamai grupei ir jos atkakliai laikytis, kaip visuomeninėje veikloje yra būtina. Be to, pati jo filosofija, apie kurią kalbėsime žemiau, neleidžia jam tokios linijos išvesti. O betgi, būdamas Ateitininkų Federacijos vadas ir norėdamas šioj o pareigas tinkamai eiti, Girnius yra verste verčiamas tokios linijos ieškoti, ieškoti šūkių, kuriais būtų galima uždegti širdis (ypač jaunimo!) ir praturtinti protus. Šių šūkių Girnius dabar ieško labai uoliai ir nevieną jų jau yra metęs: "atvirybė laikui" (ateitininkams), "laisvės, ne liberalizacijos" (pavergtam kraštui), "meilė žmogui" (kovai už tiesą). Tai gražūs ir prasmingi šūkiai. Tačiau visi jie reiškia didžiulę įtampą tiek pačiam Girniui, tiek visuomenei. Girnius kaip filosofas turi juk tikėti šių šūkių tiesa; jis juos meta ne propagandos dėlei, bet iš giliausio savo paties įsitikinimo. Bet kaip tik todėl, kad jis į juos tiki visa širdimi, jis reikalauja, kad ir visuomenė į juos tikėtų bei juos vykdytų. Girnius kaip filosofas stato visuomenei nelygstamų reikalavimų. Šiuo atžvilgiu jis yra labai panašus į Šalkauskį kaip Ateitininkų Federacijos Vadą. Ir Šalkauskis statė tokių nelygstamų reikalavimų, ir jis pergyveno įtampą tarp savęs ir vadovaujamųjų, ir jis nuolatos barė, ragino, galop nusivylė. Pavojus nusivilti tyko ir Girnių.

Girniaus stiprybė yra ne veikla plačioje visuomenėje, bet siaurame būrelyje, kur užsimezga sąlytis asmens su asmeniu. Ten jis išsitiesia visu ūgiu, ten jis apreiškia vidinę savo ugnį ir prabyla nauju žodžiu.

 Todėl deimančiukai buvo ir Kauno universitete ne Girniaus paskaitos, o jo pratybos. Paskaitose jis yra sunkokas kaip ir savo raštuose: originalus jo stilius ir savotiška jo sakinio sąranga nelengva įkąsti, ypač klausant. Užtat pratybų metu, kai jam tekdavo laisvai kalbėti, jo žodis įžiebdavo, nes kilo iš gilaus tikėjimo tuo, ką sakydavo. Pratybų metu Girnius tikrai filosofuodavo, vadinasi, klausdavo ir kiekvieną atsakymą vėl paversdavo klausimu. Tuo būdu dalyviai patirdavo gyvą minties gimimo vyksmą, kas akademiniam lavinimui kaip tik ir yra esminga. Tai dar vienas pagrindas gailėtis, kad Girnius ne universitete. Tai taip pat dar vienas pagrindas būkštauti, kad visuomeninėje veikloje, kur reikia turėti reikalų su minia, Girnius bus priverstas šią savo dvasios uždegančią atvirybę pridengti moralizuojančių paskaitų bei atsišaukimų skraiste. Visa širdimi linkėčiau Girniui šios pagundos vengti ir išvengti!

2. Mokytojai
Dr. A. Baltinis klysta sakydamas, esą Girnius "baigęs VD Universiteto Teologijos-Filosofijos fakultetą pas Stasį Šalkauskį".6 Šalkauskio paskaitų Girnius, be abejo, klausė ir egzaminus pas jį laikė. Labai daug pasinaudojo ir Šalkauskio pratybomis (mokslinio darbo metodikos ir logikos) kaip intelektualinės disciplinos mokykla. Tačiau Šalkauskis kaip mąstytojas Girniaus mokytojas nebuvo nei formaliai, nes jis akademiniams jo darbams (diplominiam darbui, disertacijai) nevadovavo, nei praktiškai, nes esencialistinė Šalkauskio filosofija buvo svetima tikriems Girniaus polinkiams. Šalkauskis žavėjo Girnių tik, kaip ir mus visus anuo metu, savo visažmogiškumu, savo tiesumu ir, kaip Baltinis teisingai priduria, "absoliučios tiesos besąlyginiu teigimu" (t. p.). Tačiau Girnius niekad nebuvo savo vidumi tiek pasinėręs į Šalkauskio mintis, kad nebeatskirtų, ar kartais tai nėra jo paties mintys, kaip tai filosofijoje paprastai esti.7 Net pačiuose pirmuosiuose Girniaus moksliniuose darbuose Šalkauskio įtakos nejausti. Du dalykai surentė užtvarą tarp Girniaus ir Šalkauskio: 1. šio pastarojo sistemingumas ir net schemingumas ir 2. pastanga turėti atsakymą į visus klausimus.

Išėjęs iš VI. Solovjovo, Šalkauskis pasisavino iš jo ne tik platoniškąjį žvilgį į būtį, bet ir Solovjovo polinkį išreikšti tikrovę, pirmoje eilėje žmogaus veikimą, nuostabiai logiškai, nepaliekant vietos irracionaliniam pradui. Tik savo gyvenimo pabaigoje Solovjovas nusigrįžo nuo šio polinkio, suvokęs, kad būtyje veikia ne tik nepaprastai harmoningai sudėstyti dieviškieji pirmavaizdžiai, bet sykiu ir nepaprastai griaunanti bei trikdanti blogio jėga; kad būtis yra greičiau chaosas negu simfonija. Šalkauskis šios pagundos nenugalėjo ligi pat mirties. Jis sklaidė būtį pagal keturias Aristotelio priežastis (veikiančiąją, medžiaginę, pavyzdinę ir siekiamąją), perskverbdamas ją dviem atžvilgiais (objektyvinių ir subjektyviniu) ir suskirstydamas ją dar į tris laiptus (gamta, kultūra, religija). Iš to gaudavosi nuostabus audinys, tačiau nesykį tik išprievartavus tikrovę. Girniui visa ši schema buvo labai svetima. Tai nereiškia, kad Girnius būtų essaistas kaip nevienas prancūzų ar anglų filosofas. Ne! Tačiau laike įvykstanti egzistencija, aplinkui kurią yra susitelkęs Girniaus mąstymas, savaime priešinasi bet kokiai sistemai, o ypač schemai. Sisteminti arba scheminti galima tik esmę, bet ne buvimą; tik būtį, pergyvenamą statiškai, o ne kaip vyksmą istorijoje. Todėl Girniaus mąstyme sistemos jausti kuo mažiausia. Jame jausti, tiesa, centras, spinduliuojąs ir net kartojąsis atskirose idėjose; tačiau šis centras pasilieka tarsi siela, gaivinanti viską, bet nevirstanti architektoniniu statiniu, kas kaip tik buvo Šalkauskio mąstyme.

Tas pat reikia pasakyti ir apie antrą užtvarą — atsakymo turėjimą. Šalkauskis man yra sykį prasitaręs, esą jis negalįs pakelti minties tuštumos, todėl turįs atsakymą į visa, kas jo mąstyme kyla, nors šis atsakymas gal patenkinąs tik jį patį. Net tokios neišsprendžiamos problemos, kaip blogis pasaulyje, išganytųjų amžina laimė kartu su pasmerktųjų amžinu atmetimu, buvo Šalkauskio sau pačiam išsispręstos. Būdamas rytietiškojo tipo filosofas, Šalkauskis tik metodiškai skyrė filosofiją nuo teologijos: turinio atžvilgiu jis filosofavo apie visa — gal nevisados savo raštuose, bet visados savo dvasioje. Ilgi mano pokalbiai su juo dažniausiai kaip tik ir sukdavosi apie šiuos teologinius dalykus. Girniaus nuotaikai visa tai yra labai tolima. Egzistencija stovi prieš mąstymą kaip neišbaigiamas klausimas, kuris niekad negali būti atsakytas, nes kiekvienas atsakymas vėl virsta klausimu. Šiuo atžvilgiu Girnius yra tikroji Šalkauskio priešginybė: Šalkauskis turėjo atsakymą į kiekvieną klausimą sau pačiam, nors nevisados jis šį atsakymą skelbė kitiems; Girnius neturi atsakymo į pagrindinius klausimus sau pačiam, nors dažnai jis atsakymus skelbia kitiems. Tai yra kiekvieno egzistencialisto (apie tai truputį paskiau) likimas.

Taip pat nė Maceina nėra buvęs tasai, kurio "dvasioje brendo filosofiškai J. Girnius", kaip spėlioja Baltinis ("Draugas", t. p. p, 3). Girnius atėjo į universitetą kaip tik tais metais (1932), kai Maceina išvyko užsienin: juodu nėra studijų kolegos. O kai Maceina grįžo dėstyti (1935), tai Girnius buvo savo studijas jau beveik baigęs. Žinoma, jis ateidavo dar į paskaitas, tarp kitų pasiklausyti ir jauno privatdocento Maceinos. Tačiau šioj o teologinis žvilgis į būtį, kultūros filosofijos problemų pabrėžimas, šalkauskiškas potraukis į sistemą ir net schemą laikė Girniaus dvasią atokiai nuo Maceinos idėjų, kurių jis anuo metu — originalių ar bent savitai pagrįstų — turėjo kuo mažiausia. Be to, jis dėstė pradžioje įvadinius dalykus (kultūros filosofijos įvadą, mokslinio darbo metodiką, dabarties pedagogines sroves), kurie Girniaus jau buvo seniai išklausyti ir kurie net patys savimi negali turėti gilesnės įtakos.

Tikrasis ir vienintelis Girniaus mokytojas Kauno universitete buvo Pranas Kuraitis: tiek formaliai, nes jis vadovavo Girniaus studijoms nuo pradžios ligi galo, tiek praktiškai, nes Girnius brendo tiesioginiame sąlytyje su Kuraičio mintimi. Klystume, žinoma, manydami, esą Girnius pasisavinęs Kuraičio tomistinį žvilgį į būtį. Anaiptol! Tasai sąlytis, kuris Girnių formavo, buvo ne minties tapatybė, bet kaip tik jos priešginybė. Šalkauskio minčiai Girnius pasiliko savo viduje abejingas: nei jis jos neigė, nei savinosi; jis praėjo tylomis pro ją, jos beveik neužkliudytas. Tuo tarpu su Kuraičio scholastika jis rungėsi pačiose savo gelmėse. Pasirinkęs filosofiją bei jos istoriją savo specialybe, Girnius susidūrė su tomizmu visu plotu, nes Teologijos-Filosofijos fakultete tik tomizmas buvo atstovaujamas, būtent, plačiausiai ir ištikimiausiai kaip tik Kuraičio, dėsčiusio gnoseologiją, ontologiją, naujųjų amžių filosofijos istoriją, — vadinasi, pačius pagrindinius šios srities dalykus. Kas tad šiame fakultete studijavo filosofiją pagrindine šaka, turėjo susidurti su Kuraičiu labai stipriai.
 
Pranas Kuraitis kaip mąstytojas ugdėsi toje neoscholastikos srovėje (scholastika turi taip pat savo srovių!), kuri išėjo iš D. Mercier (vėliau tapusio kardinolu) 1894 metais Louvaino universitete įkurto filosofijos instituto (Institut supérieur de Philosophie). Šią srovę išvystė toki žinomi tomistai kaip L. Noël (gnoseologas) ir M. de Fulff (filosofijos, ypač vidurinių amžių, istorikas), o ypač J. Maréchal (metafizikas), kurio didžiulis veikalas "Le point de départ de la métaphysique" (Louvain 1923-26) ir šiandien tebeturi stiprios įtakos Vakarų Europos tomistams, mėginantiems tiesti metafizikai naujų kelių ir ieškoti naujų būdų Dievui pažinti.8 Kuraitis yra šiame Louvaino Filosofijos Institute studijavęs ir ten doktorizavęsis (1911). Ypač L. Noël turėjo jam įtakos savo "betarpišku realizmu",9 kuriam Kuraitis davė "fundamentalinio realizmo" vardą.1" Tuo būdu Lietuvos Teologijos-Filosofijos fakultete susitiko solovjoviškas platonizmas, atstovaujamas Šalkauskio ir kiek pagražintas freiburginės scholastikos M. de Mun-nynck interpretacijoje, pas kurį studijavo ir dok-torizavosi Šalkauskis, baigęs juridines studijas Maskvoj, ir tomistinis aristotelizmas, atstovaujamas Kuraičio ir šioj o perkeltas iš Louvaino į Kauną. Kadangi Šalkauskis atsidėjo daugiausia pedagogikai ir iš filosofijos dalykų dėstė tik antrinius (filosofijos įvadą, logiką, kultūros filosofiją), todėl filosofiją specialiai studijuoją buvo savaime Kuraičio globojami ir formuojami. Šiuo būdu ir Girnius virto Kuraičio mokiniu tiesiogine šio žodžio prasme.

Tačiau dvasinė mokinio sąranga buvo visiškai kitokia negu mokytojo. Kartą Girnius man yra sakęs, esą jis, išgirdęs pirmą sykį egzistencinės filosofijos idėjas, savaime pajutęs, kad tai esą jo idėjos ir jo filosofija. Girnius yra egzistencialistas savo dvasios gelmėmis. Tomizmą jis studijavo atsidėjęs ir gana ilgai, net tame pačiame Louvaine (1936-37 mokslo metais), tačiau tomistas jie nepasidarė. Dr. A. Baltinio teigimas, jog "dr. J. Girnius liko ištikimas tomizmo principams"11 yra grynai teorinė išvada iš Girniaus studijų eigos, bet ne iš jo dvasios. Nekiekvienas, kuris tomizmą ilgus metus studijuoja, yra jau tuo pačiu tomistas. Iš daugelio nuoširdžių pokalbių man yra žinoma, kaip sunkiai Girnius savo viduje rungėsi, norėdamas būti lojalus savo mokytojui ir sykiu išlaikyti savo mąstymo laisvę. Lojalus Kuraičiui Girnius norėjo būti todėl, kad Kuraitis darė jam didžios įtakos savo plačiaširdžiu žmogiškumu. Pats Girnius apie Kuraitį yra teisingai parašęs: "Visa gausi katalikų intelektualų generacija, išėjusi viešumon antrajame mūsų nepriklausomo gyvenimo dešimtmetyje, turi pagrindo Kuraitį laikyti tuo žmogumi, kuriam jie lieka labiausiai skolingi".12 Skolingi ne tiek idėjinio turinio atžvilgiu, kaip Šalkauskio atveju, kiek žmogiškojo atvirumo paskatų, padrąsinimo, paramos ir savotiškos dvasinės (dažnai net ir medžiaginės!) užuovėjos prasme. Statokas savo būdu ir šaltokas iš viršaus Kuraitis turėjo nuostabios dovanos patraukti jaunų studentų širdis asmeniniu sąlyčiu. Todėl jis formavo negausius savo klausytojus ne tiek auditorijoje, kiek savo darbo kambaryje tarp daugybės knygų, kurių visos jo klausytojams šiuo būdu buvo prieinamos: čia tad ir užsimegzdavo ryšys tarp Kuraičio ir jo mokinių. Šio ryšio buvo patrauktas ir Girnius. Kuraičio atviras bei gilus žmogiškumas yra tai, kas Girnių įjungė į jo mokytojo orbitą.

Iš Kuraičio idėjų Girnius yra pasisavinęs tik tokias, kurios savaime sutapo su jo paties giliausiais įtikinimais: būtent: 1. autoriteto neigimą filosofijoje (Kuraitis, nors ir būdamas tomistas, atmetė autoriteto vaidmenį filosofijoje ir savus įsitikinimus grindo tik kritiško proto reikalavimais), 2. būties persvarą prieš mąstymą (Kuraitis pagrindine filosofijos disciplina laikė ne gnoseologiją, bet ontologiją ir dekartiškąjį "cogito" suprato kaip negalimą be "cogitum"), 3. etinį filosofavimo pobūdį (Kuraitis nuolatos pabrėždavo įpareigojantį mąstymo pobūdį išlaikyti savą laisvę ir tiesos meilę), 4. krikščioniškosios filosofijos neigimą (Kuraitis laikė "krikščioniškąją filosofiją" prieštaravimu in terminis). Kas pažįsta egzistencinę filosofiją, lengvai įžvelgs, kad šie keturi Kuraičio nusistatymai nuostabiai sutampa su egzistencinės filosofijos reikalavimais. Todėl jie ir buvo Girniaus pasisavinti. Formaline prasme Girnius iš tikro liko ištikimas savo mokytojui.

Girniaus mokytojai turinio atžvilgiu yra M. Heideggeris ir K. Jaspersas. Pas Heideggerį (Freiburg i. Br.) Girnius yra net ir studijavęs (1937 rudens semestrą). Nešiodamas specialiai pasisiūdintą švarką, suvokdamas savo minties originalumą, laikydamas visus jo idėjų nesuprantančiais, Heideggeris anuo metu sąmoningai išsiskirdavo iš kasdieninių žmonių, iš tojo "man", kaip jis tai vadina savo filosofijoje (šiandien žmonių draugėje Heideggeris yra labai tylus ir net nusižeminęs!). Heideggerio seminare, kurį Girnius lankė, niekas nesugebėdavo į jo klausimus atsakyti — tik jo asistentas, kuris šiuos klausimus jau buvo atmintinai išmokęs. Nors ir Girnius nesuėjo į artimesnius santykius su M. Heideggeriu, bet iš dviejų metų užsienio universitetuose daugiausia jautėsi pasinaudojęs pas Heideggerį praleistu semestru (Louvaino filosofai nieko naujo jam nedavė, ir ten už juos didesnio įspūdžio jam paliko psichologo A. Michotte ir valstybės teoretiko J. Dabino klausytieji kursai; o Sorbonoje, kur buvo išvykęs po Freiburgo i. Br. 1938 pavasario semestrui, taip pat daug naujo nepatyrė, bet užtat su dideliu domesiu išklausė Collėge de France tuo metu skaitytus E. Le Roy, Bergsono įpėdinio, ir E. Gilsono kursus). Heideggeris Girniui buvo palikęs toki įspūdį, kad jį vadindavo "sekuliarinę galva", t. y. galva, kuri gal tik sykį per šimtmetį pasirodo. Tačiau Girnius jau buvo parašęs apie Heideggerį platų diplominį darbą, išspausdintą lietuvių filosofijos žurnale "Logos" (1936 m. Nr. 1 ir 2), ir nenorėjo šio darbo plėsti savo disertacijai. Užtat savo disertacijai ir pasirinko kitą egzistencinės filosofijos atstovą — K. Jaspersą, nors metafiziniu atžvilgiu ir silpnesnį. Pas Jaspersą studijuoti Girnius nebegalėjo, nes 1937 m. Jaspersas jau buvo nacių režimo pašalintas iš universiteto. Bet Girnius iš Freiburgo buvo nuvykęs į Heidelbergą ir ten aplankė Jaspersą, nuoširdžiai su juo išsikalbėdamas ir gaudamas biografinės medžiagos ketinamai disertacijai. Šio darbo vadovas tačiau buvo Kuraitis: Girnius iš pat pradžios ryžosi rašyti disertaciją lietuviškai ir ją įteikti bei ginti Kaune.

Bet kaip tik čia ir prasiveržė ana vidinė priešginybė tarp lojalumo savo mokytojui ir ištikimybės sau pačiam. Tarp Jasperso ir Kuraičio tvylo neužgrindžiama bedugnė. Tarp Jasperso ir Girniaus tūno gili giminystė. Kaip tad pateikti Jaspersą Kuraičiui Girniaus rankomis? Girnius nenorėjo sugelti Kuraičio tėviškos širdies ir rašyti disertaciją taip, jog nebūtų galima atskirti, ar tai Girniaus ar Jasperso mintys. Žinoma, esama Jasperso filosofijoje dalykų, kuriuos ir Girnius atmeta, kaip tai matyti iš jo disertacijos santraukos.13 O vis dėlto Jasperso idėjos Girniui yra tiek savos, kad kritiškai jis galėjo liesti tik vienašališkumus, tik neišvystytus dalykus, nepastebėtas puses, bet ne pačią esmę. Betgi kritikuoti Jasperso filosofijoje tik antrinius dalykus reiškia prisipažinti prie jos pagrindų ir tuo būdu nuliūdinti Kuraitį. Todėl kritinė Girniaus disertacijos dalis virto jam vidine kančia, ir jis ilgai delsė, svyravo, nerasdamas pavidalo šiai daliai. Pagaliau, vokiečių okupacijos metu pats pradėjęs dėstyti universitete ir tarp kitų dalykų iš bėdos gavęs skaityti psichologijos kursą, pasiryžo keisti disertacijos temą ir sėdosi šiam reikalui analizuoti filosofijos ir psichologijos santykius. Darbas jau buvo gerokai įpusėtas, kai teko jį nutraukti (ir, deja, palikti Lietuvoje) dėl antrojo bolševikų priartėjimo. Kai po viso šito, jau būdamas Amerikoje, Girnius vėl ryžcsi doktoruotis, grįžo prie K. Jasperso egzistencinės metafizikos savo disertacijai. Taigi skaudus konfliktas tarp pareigos savam įsitikinimui ir meilės žmogui pažymėjo jau pirmus Girniaus kaip filosofo žingsnius. Būtų gera, kad šiandien Girnius, kuris taip aistringai dabar skelbia meilę žmogui,14 atkreiptų ir kitų dėmesį į tai, kad ši meilė nėra taip lengvai suderinama su ištikimybe tiesai: juk ši sunkenybė ir net įtampa yra jo paties išgyventa.

3. Mąstysena
Girnius yra pats filosofiškiausias protas iš visų nepriklausomoje Lietuvoje brendusių mąstytojų (nelyginu su brendusiais jau tremtyje, nes jų nepažįstu). Kuraitis savo protavimu buvo nekūrybiškas. Tiesa, jis vienur kitur (pažinimo teorijoje, etikos jungime su ontologija) kiek paįvairino tomizmą, tačiau jokių naujų būties įžvalgų neatskleidė. Šalkauskio protavimo silpnybė buvo, kaip minėta, jo schematizmas, vertęs jį tiesti savo minčių audinį daugiau į plotį. Maceinos protavimo silpnybė yra jo aiškumas, kuris nepakenčia loginės tamsos ir todėl yra priverstas dažnai sustoti pusiaukelėje, kadangi antroji kelio pusė yra jokia šviesa neperskverbiama. Girnius visų šių silpnybių neturi. Jo protavimas yra kūrybiškas, kiekvieną sykį ieškąs vis naujų atžvilgių ir jų randąs — ar tai būtų laisvės problema, ar tautybės klausimas, ar ateizmo tragiką. Tačiau šis kūrybiškumas vyksta Girniaus dvasioje ne pagal iš anksto turimą schemą (kaip pas Šalkauskį), bet pagal situacijos reikalavimus, kurie nuolatos kinta ir todėl į jokią sistemą nėra suvedami. Dideliai aiškus Girnius savo mintyje nėra, nes jis mąsto sąvokomis, o ne vaizdais (kaip Maceina), todėl sugeba rašyti ir apie tokius dalykus, kurie yra tamsūs savo esmėje ir vos sugaunami protu, bet niekad ne vaizduote. Vaizduotės išskyrimas iš protavimo vyksmo kaip tik ir yra Girniaus stiprybė. Tai reta dovana, kuri liudija aiškiai filosofinę dvasios sąrangą. Tai metafizinė dovana, reta apskritai ir ypač reta mūsų padangėje.

Antra Girniaus protavimui būdinga savybė yra aistra mąstyti (passio cogitandi). Girnius nefilosofuoja nei iš nuostabos (kaip Platonas, Aristotelis, Heideggeris, Wustas), nei iš abejonės (kaip Descartes, Kantas, Jaspersas). Jam yra svetimas Heideggerio klausymas (das Lauschen), ką būtis byloja, ir tuo būdu savotiškas pasyvumas pasaulio akivaizdoje.15 Girniaus mąstymas turi aiškių aktyvumo žymių, būtent: polinkio veržtis į pasaulį ir jį keisti — gal būt tuo tarpu tik vidinio apsisprendimo pavidalu, tačiau vidinis apsisprendimas juk yra pati pirmykštė veiklos forma. Iš kitos pusės Girniui yra svetima ir Jasperso negalia pažinti būtį savyje ir tuo būdu pasitenkinimas, filosofuojant ją tik nušviesti, o ne tikrai pažinti. Todėl Girnius ir kritikuoja Jaspersą, sutikdamas su juo, kad egzistencinė tiesa "slepia moralinio angažavimosi reikalavimą", tačiau "tai neduoda mums teisės moralinį apeliavimą savyje slepiančias metafizines tiesas nuvertinti tik į reliatyvius ir istoriškai besikeičiančius simbolius".18 Vadinasi, nei nuolankus prisiėmimas to, ką būtis mums sako (Heideggeris), nei principinis ja nepasitikėjimas, nusigręžiant į šifrus (Jaspersas) yra Girniaus mąstymo kelias, bet etinis įsipareigojimas pažinime. Šis įsipareigojimas tačiau reiškia, kad Girnius mąsto ne teorijai, bet gyvenimui; kad jis mąsto iš savotiškos aistros bei kančios; kad kaip tik todėl jo mintys turi savotiškos ugnies, kuri patraukia arba atstumia, bet niekad niekam nelieka abejinga. Tiesa Girniui turi būti ne tik žinoma, bet ir gyvenama.17 Gyventi tiesą reiškia veikti. Valios pradas Girniaus mąstyme yra labai stiprus, ir pastaruoju metu jo straipsniuose vis stiprėja. Jis pradeda vis labiau reikštis kaip reikalavimas — ne tik sau pačiam, bet ir kitiems. Girnius negali rašyti šaltai. Tiesa, jo stilius nėra nei lengvas, nei puošnus. Tačiau jame jausti didžiulė kaitra bei jėga. Ji pagauna ir neša.

Tačiau kaip tik šioje savybėje glūdi ir pavojus, kad Girniaus aistra mąstyti (kaip ir kiekviena aistra) gali pasukti jį į lygstamų vertybių nelygstamą teigimą. Girnius yra teisingai Jaspersui prikišęs, kad šis suvedęs "filosofinę tiesą į moralinį tiesumą",18 nes "ištikimybė pati savaime neįrodo tiesos, net jeigu ji eina iki gyvybės aukos" (t. p. 26 p.). Tai pastebėta labai prasmingai. Užtat man ir darosi truputį nejauku, kai pastaruoju metu Girnius taip labai pabrėžia ištikimybės pradą, neišaiškinęs, ar ši ištikimybė iš tikro liečia nelygstamas vertybes. Juk ištikimybė pati savaime — tai Girniaus teiginys — tiesos neįrodo; vadinasi, tiesos matas glūdi kur kitur, o ne pačioje ištikimybėje. Ar tad nevertėtų visų pirma ištirti, ar tai, kam liekama ištikimam, iš tikro yra tiesa bei vertė? Kitaip tariant, linkėčiau sukaktuvininkui, kad jis kiek sutramdytų etinį momentą savo raštuose (ypač pastaruosiuose!), o paryškintų metafizinę pusę visų tų dalykų, kuriems ištikimybę jis taip aistringai skelbia. Pastarųjų metų posūkis į etiką Girniui kaip tik ir darosi pavojingas dėl anos vidinės aistros, nušviečiančios nelygstama ugnimi net ir labai lygstamas vertybes. Aistrą ir kančią išgelbsti tik visuotinumas. Mano kančia yra niekis, jeigu ji nėra atospindis visuotinės kančios. O šito visuotinio žvilgio kaip tik ir pradedame pasigesti pastaruosiuose Girniaus raštuose. Todėl į jį patį norėčiau kreipti jo klausimą Jaspersui: "Ar galima apsisprendimo nelygstamybė be moralinių vertybių atskleidimo?" Juk "visa priklauso nuo to, už ką einama mirti".19

Šios savybės lemia ir Girniaus santykį su egzistencine dabarties filosofija. Mūsų mąstančioje visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad Girnius yra egzistencialistas. Tokio įsitikinimo laikausi ir aš. Tačiau pats Girnius yra rašęs: "Nesu iš tų, kurie egzistencinę filosofiją galėjo sutikti kaip šviesą ateities keliui. Atvirkščiai, savo filosofinėmis pažiūromis esu svetimas egzistencinei filosofijai".20 Kas tad klysta: mes ar pats Girnius? Atrodo, kad nei vienas, nei kitas. Egzistencinė filosofija, kaip ji šiandien yra atstovaujama Heideggerio, Jasperso, Sartre'o, iš tikro negalėjo būti Girniaus sutikta kaip šviesa ateičiai, kadangi joje pačioje tokios šviesos nėra. Klusnus nusilenkimas būčiai (net ir Fūh-rerio pavidale . . .!) Heideggerio mąstyme, pasinėrimas daugiaprasmiuose šifruose Jasperso filosofijoje, ligi savivalės einąs savęs susikūrimas laisvėje Sartre'o idėjose yra greičiau išsižadėjimas bet kokios šviesos ir bet kokios ateities. Gilus liūdesys ir net fatalizmas jausti egzistencinėje filosofijoje. Šia prasme galima visiškai sutikti su Girniumi, kad jam egzistencinė filosofija yra svetima.

O vis dėlto ji jam yra taip sava, kaip nė viena kita filosofija; sava tuo, kad egzistencinės filosofijos didžiausias rūpestis yra žmogus ir jo likimas. Ši filosofija kelia aikštėn laisvės pradą — net ligi susikūrimo savos esmės (Sartre); ji suliedina prasmės klausimą su būties klausimu: būti reiškia prasmingai būti; ji šaukia žmogų būti ištikimam sau pačiam, net jeigu ši ištikimybė ir pasiliktų tik lygstamybių plotmėje. Tai yra tas pat rūpestis, kuriuo alsuoja ir visi Girniaus raštai. Savo mąstymo  linkme Girnius yra tikras egzistencialistas, nes jo mąstymas krypsta ne į bendrą esmę, bet į individualinę egzistenciją, ne į pasaulį, bet į žmogų; ne į visa valdančius bei laikančius dėsnius, o į laisvą apsisprendimą bei ištikimybę šiam apsisprendimui. Galimas daiktas, kad konkretūs Girniaus atsakymai (jų ligi šiol jis yra davęs dar maža) skiriasi nuo tos pat   rūšies   atsakymų, kokius duoda Heideggeris, Jaspersas, Sartre arba kad ir Marcelis. Tačiau formaline savo mąstymo sąranga Girnius eina tuo pačiu keliu. Čia vėl išeina aikštėn tai, ką Girnius  pats  yra  teigęs ryšium su kartų vienybe: generacinė vienybė yra ne atsakymo, bet klausimo vienybė. O savo klausimuose Girnius yra su egzistencine filosofija visiškai  vieningas.  Kokius  atsakymus Girnius pats duos, turėtų mums atskleisti kaip tik būsimieji jo gyvenimo dešimtmečiai. Tik tada galėsime tikrai įžvelgti, kiek Girniui egzistencinė filosofija yra svetima ir kiek sava.

4. Pagrindinės idėjos
Nors Girnius stovi dar tik savito kelio pradžioje, vis dėlto jau galima kalbėti apie pagrindines jo mąstymo idėjas, kurios jo raštuose išryškėjusios ir į kurias jis nuolatos kreipia dėmesio, būtent, a. laisvės idėja, b. tautybės klausimas ir c. ateizmo tragiką.

a. Laisvės idėja yra patraukusi Girniaus mąstymą nuo pat pradžios, gal net Kuraičio įtakoje, nes šis, kaip minėta, nepripažino autoriteto filosofijoje, pasisakydamas tuo būdu už mąstymo laisvę, atsakingą tik protingam pagrindimui, o ne kokiai nors visuomeninei institucijai, net jeigu ji vadintųsi ir Bažnyčia. Susidomėjimas Jaspersu ir didelė disertacija apie jo filosofiją Girniuje laisvės idėją tik dar labiau sustiprino, nes, Girniaus žodžiais tariant, "nėra filosofijos, kuri būtų energingiau gynusi sąžinės nelygstamybę ir laisvę" kaip Jasperso.21 Todėl pirmas stambus Girniaus darbas, išėjęs tremtyje, kaip tik ir vadinasi "Laisvė ir būtis" (Brooklyn 1953). Tai jo disertacijos lietuviškoji santrauka. Kartu su šiuo veikalu ir vėliau ėjo daugelis kitų Girniaus straipsnių, kuriuose jis laisvės idėją sklaidė ir ją gynė tiek mąstyme, tiek kultūrinėje kūryboje, tiek politikoje. Laisvės klausimo kėlimas padarė Girnių, kaip anksčiau minėta, artimu ir liberaliniam mūsų sparnui, kartu jį nusukdamas nuo visų tų, kurie laisve menkai tesidomi arba net ryžtasi ją valstybinėmis priemonėmis tvarkyti. Iš čia kilo ir jo pasisakymas už vad. "nepasaulėžiūrinę politiką" kaip atsisakymą iš valstybės pusės reglamentuoti kultūrinę žmogaus veiklą.

Vis dėlto nei disertacijoje, nei kituose Girniaus raštuose kol kas nerandame metafizinio laisvės pagrindimo bei jos sklaidos: nerandame laisvės ryšio su žmogaus esme. Tiesa, Girnius, atrodo, nenorėtų sutikti su Jaspersu, esą laisvė yra ne žmogaus esmė, o jo egzistencija. "Nėra tik žodžių ginčas, — rašo Girnius, — ar laisvė laikoma esme ar 'egzistencija'. Kai laisvė laikoma žmogaus esme, savaime prileidžiama, jog visi žmonės yra laisvi ... Gi egzistencinė laisvė principiškai yra galimybė, ne duotybė .. . Užuot buvusi iš gimimo duota, laisvė yra pašaukimas, kurio vykdymas mane pakelia į egzistencijos rangą" (t. p. 52 p.). Tai Jasperso teiginiai. Tačiau lieka neaišku, ar Girnius šiuos teiginius palaiko, nes laisvės sampratos Jasperso filosofijoje Girnius savo disertacijoje nekritikuoja. Iš kitų Girniaus raštų (ypač ryšium su liberalizmu) atrodytų, kad jis laisvę lyg ir laikytų žmogaus esme, nes jis kovoja už visų žmonių bei visų įsitikinimų laisvę. Atrodytų tad, kad laisvė yra duotybė, kurią reikia visiems pripažinti, įvykdyti ir gerbti. Užtat ir norėtųsi, kad Girnius vieną sykį atsidėtų tikrai laisvės metafizikai ir atskleistų jos giliausią ryšį su žmogaus esme. Šiam uždaviniui jis yra labiau pasiruošęs negu kas kitas iš mūsų. Tai būtų vienas iš mano linkėjimų jo sukakties proga!

b. Tautybės klausimas taip pat patraukė Girniaus kaip mąstytojo dėmesį jau gana seniai. Dar būdamas tremtinių stovykloje Nūrtingene jis susidomėjo lietuviškojo charakterio problema ir išleisdino turiningą šiuo reikalu studiją.22 Iškeliavęs į Jungtines Valstybes ir susidūręs su dylančia mūsiškių mase, jis tautybės problemą pradėjo pergyventi kaip likimo klausimą. Tautybė virto Girniui ne gryno pažinimo dalyku, kaip anksčiau lietuviškasis charakteris, bet apsisprendimo ir ištikimybės pačiam sau rūpesčiu. Visa tai Girnius išdėstė antrame stambiame savo veikale "Tauta ir tautinė ištikimybė" (Chicago 1961), išverstame ir į latvių kalbą. Tiek V. Vardys, tiek S. Barzdukas savo įvaduose į šią knygą pastebi, kad ji reiškia "susirūpinimą tautos gyvybės išlaikymu naujo tautos istorijos posūkio metu" (V. Vardys, p. 9) arba "lietuviškosios mūsų sąžinės šauksmą", perduotą mums "visu filosofo analizės įžvalgumu ir lietuvio patrioto tikėjimu" (Barzdukas, p. 14). Pasakyta labai taikliai. Jei nebijočiau būti suprastas kaip piktažodžiaująs, mėginčiau šį Girniaus veikalą lietuviam palyginti su Jeremijo laišku žydams, ištremtiems į Babilono nelaisvę: ir vienur, ir kitur tas pats šauksmas — negarbinti svetimų dievų, išliekant pačiais savimi. Šis Girniaus veikalas yra pasirodęs labai laiku ir palietęs visų mūsų jaučiamą žaizdą. Todėl jis ir buvo priimtas dideliu susidomėjimu kaip reta kita lietuviška knyga.

Tačiau šis veikalas yra būdingas ir Girniui kaip mąstytojui, nes jame ypač ryškiai išeina aikštėn jo mąstymo savybės: kančia kaip filosofavimo akstinas, aistra kaip dėstymo variklis, polinkis į etiką, sykiu tačiau ir anas minėtas pavojus lygstamas vertybes nušviesti nelygstama šviesa. Du trečdaliai šios knygos yra moralinio pobūdžio — skirti tautinei ištikimybei, suliejant ją su žmogiškąja ištikimybe. Tačiau kaip tik šioje vietoje ir kyla klausimas: kas kam yra mastas — žmogiškoji ištikimybė tautinei ar tautinė ištikimybė žmogiškai? Juk atrodo, kad galima likti ištikimam tautiškai, nebesant ištikimam žmogiškai. Tačiau kokios vertės turi ši tautinė ištikimybė be žmogiškosios ištikimybės? Kokion pusėn turi atsistoti mūsų apsisprendimas, įvykus konfliktui tarp tautinių ir žmogiškųjų vertybių? Tokio konflikto tremties būtyje esama gana dažno. Kaip atrodo asmens pirmenybės pradas šiose tautinės ištikimybės šviesoje? Tai klausimai, kurie savaime kyla, skaitant Girniaus veikalą ir apmąstant jo aistringą įspėjimą: "Sava tauta yra ta iš visų vienintelė, su kuria savo likimu sutampame taip neišskiriamai, kad jai ištikimybė yra sau patiems ištikimybė, o jos palikimas — savęs pačių išdavimas".23

Antras dalykas, kuris išnyra Girniaus pastatyto tautybės klausimo akivaizdoje, yra tautinės kultūros santykis su visuotine žmonijos kultūra. Juk išvedimas savos tautos į pasaulinius plotus reiškiasi ne informaciniu parodymu, ką esame sukūrę, o veikliu dalyvavimu anttautinių problemų sprendime, kaip tai savo metu buvo pabrėžęs Šalkauskis, sakydamas, kad "tik per siekimą anttautinių tikslų ir per tarnavimą visuotiniams žmonijos uždaviniams tauta pasiekia didžiausios galybės".24 Kaip žmogaus asmuo pilnai subręsta ir įprasmina savo gyvenimą tik dirbdamas antasmeninėje plotmėje ir antasmeniniams tikslams, taip ir tauta (ar jos dalis) pateisina bei įprasmina tiek savo buvimą, tiek savo kultūrą, tik veikliai bei plačiai dalyvaudama anttautinių uždavinių sprendime bei vykdyme. Štai dalykas, pro kurį dažnai praeiname tylomis. Tylomis pro jį yra praėjęs ir Girnius savo knygoje. Ar ir su tauta neįvyksta tas pat, ką Kristus yra pasakęs apie asmenį: savo sielą praranda tas, kuris ja labiausiai yra susirūpinęs, ir laimi kaip tik tas, kas ją paneria į aukštesnius dalykus. — Mano tad linkėjimas Girniui šios mielos sukakties proga ir būtų: grįžti prie tautybės problemos sklaidos, tačiau šį sykį nebe etiniu, bet metafiziniu požiūriu, būtent, susiejant ištikimybę tautai su žmogiškąja ištikimybe ir tautinę kultūrą suprantant kaip tarnybą anttautiniams žmonijos uždaviniams.

(Redakcijos intarpas: "Tautos ir tautinės ištikimybės" knygoje iš tikro nėra plačiau specialiai leistasi į tautinės kultūros santykį su visuotine žmonijos kultūra. Tačiau visiškai tylomis pro šį klausimą ta knyga nepraėjo. Priešingai, remiantis tuo pačiu Šalkauskiu, buvo įspėta dėl "provincinės izoliacijos", į kurią veda nacionalizmas; buvo pabrėžta, kad "patriotizmas rūpinasi savosios tautos įsijungimu į žmoniją nepakeičiamu jos nariu ... visuotinės reikšmės kultūrine kūryba"; šia prasme buvo net pabraukta, kad "tikra tarnyba tautai tuo pačiu yra tarnyba žmonijai", žr. tos knygos 122 psl. Taip pat su tautinės ir žmogiškosios ištikimybės santykiu — jis buvo netiesiog liečiamas, ryškinant patriotizmo dorinį charakterį: "tikra meilė nereikalauja užsimerkti prieš tai, ko neverta mylėti nė savuosiuose", 113 psl. Todėl apeliavimas į tautinę ištikimybę nieku būdu nereiškė nacionalistinio žmogiškosios ištikimybės paneigimo, nors ir nebuvo knygoje specialiai analizuoti tikri ar tariami tautinės ir žmogiškosios ištikimybės konfliktai).

c. Ateizmo tragiką yra trečioji idėja, kuria Girnius domisi irgi gana seniai. Šiam klausimui jis yra skyręs savo pastarąjį patį brandžiausią veikalą "Žmogus be Dievo" (Chicago 1964). Tai knyga, kurios metmenys parašyti jau Vokietijoje, Schwäbisch Gmünd stovykloje, kur Girnius su šeima turėjo vieną vienintelį kambarėlį ir kur masė mūsiškių, aprūpinta "pane et circensibus", pasiliko ištikima sau, tinginiaudama ir girtuokliaudama. Girnius tuo tarpu rašė knygą apie žmogų be Dievo. Iš ano meto jo stalčiuose guli dar vienas neišleistas veikalas apie žmogų ir techniką. Taigi žmogaus problema iš vienos pusės ryšium su Dievu, iš kitos — ryšium su žemės apvaldymu technine kūryba kaip tik ir patraukė Girniaus dėmesį anomis stovyklinėmis dienomis. Maždaug po dešimties metų (1957) "Žmogus be Dievo" gavo "Aidų" mokslinę premiją. Tačiau tik dar po septynerių metų šis veikalas išvydo pasaulio šviesą. O juk jo problematika yra tokia aktuali, kad Vatikanas yra įsteigęs net specialų sekretoriatą netikintiesiems (taigi — žmonėms be Dievo!) kuriam vadovauja Vienos kardinolas Fr. Königas. Bedievybės apraiška vis labiau domina ir teologus, kaip tai rodo pastarieji straipsniai.25 Tuo būdu Girniaus knyga iš tikro yra lietuviškasis įnašas į šios anttautinės problemos sprendimą; įnašas savo apimtimi, gilumu ir originalumu atsistojęs visų kitų man žinomų šios rūšies veikalų priekyje. Nei J. Lacroix (Le sens de l'athéisme moderne, Tournai 1959), nei I. Lepp (Psychoanalyse de l'athéisme moderne, Paris 1959), nei H. Pfeil (Der atheistische Humanismus der Gegenwart, Aschaffenburg 1959), nei H. Rohde (Mensch ohne Gott, Freiburg i. Br. 1961) Girniaus knygai prilygti negali. Gal tik H. de Lu-bac su savo "Ateistinio humanizmo drama" (Le drame de l'Humanisme athée, Paris 1945) galima gretinti su Girniaus veikalu (Girnius yra Lubaco veikalą naudojęs). Taigi galime tik didžiuotis, sulaukę tokio rango knygos. Garbė ir "Į Laisvę Fondui", kad jis savo uždavinį suprato ne siaurai tautiškai, o kaip pastangą dalyvauti anttautinių problemų sprendime ir todėl išvedė šią anttautinės reikšmės knygą į visuomenę.

Kuo ateizmo problema yra būdinga Girniui kaip filosofui? Tuo, kad ji vėl mums atskleidžia jo mąstymo polinkį į etiką ir į antropologiją žmogaus filosofijos prasme. Įvedamajame skyriuje Girnius pastebi, kad "yra du pagrindiniai keliai, kuriais žmogus be Dievo gali būti neraminamas. Pirmas kelias — pozityvus Dievo buvimo įrodymas, antrasis kelias — vidinė ateizmo analizė".26 Girnius savo veikalą skiria antrajam keliui. Tačiau šiedu keliai nėra nei lygia-prasmiai, nei lygiaverčiai. Pirmasis kelias yra metafizinis: tai kelias per būtį. Antrasis kelias yra antropologinis (etinis ir psichologinis): tai kelias per sąmonę. Ašen teigčiau, kad tik pirmasis kelias gali Dievą atskleisti, žmogus gali Dievą rasti tik būtyje, niekados ne savo sąmonėje, net jeigu ši sąmonė ir būtų labai nelaiminga bei neprasminga. Mano galvoje yra susiklostęs šitoks silogizmas. Jeigu Dievas yra, jis turi turėti ryšio su būtimi (seinsbezogen). Jeigu jis turi ryšio su būtimi, jis gali būti proto sklaida būtyje ir rastas. Jeigu būties sklaida principaliai Dievo neranda, tai reiškia, kad jo iš viso nė nėra, nes tai reiškia, kad Dievas neturi jokio ryšio su būtimi, o toks be ryšio su būtimi Dievas yra nesąmonė. Nesąmonė gi neegzistuoja.

Girnius jaučia šio silogizmo galiojimą, todėl jis pirmojo kelio anaiptol neneigia: "Nieku būdu nemanome mesti šešėlio į visus Dievo buvimo įrodymus. Savo protu tikrai galime pažinti Dievą" (t. p. 25 p.). Bet šiame veikale jis ribojasi antruoju keliu, būtent žmogumi be Dievo kaip Dievo liudijimu. Tai pagrindinė Girniaus knygos mintis (plg. p. 30); labai graži ir gili mintis. Tačiau ji yra tikra tik tuo atveju, jeigu Dievas yra. Jei Dievas yra, tada iš tikro "nėra nieko, kas Dievo neliudytų" ( t.p.). Bet — ar Dievas yra? Štai klausimas, kurio jokia ateistinio buvimo analizė neatsako. "Ateistinio gyvenimo tuštuma", kurią Girnius savo knygoje tokiu nuostabiu įžvalgumu sklaido, darosi baisi tik tada, kai minėtas klausimas yra teigiamai atsakytas. Tačiau kaip prieiti prie tokio teigiamo atsakymo? Juk ne todėl Dievas yra ar turi būti, kad gyvenimas be jo darosi neprasmingas, tuščias ir net tragiškas! Priešingai, gyvenimas be Dievo yra tik tada tuščias, jeigu Dievas yra. Jeigu Dievo nėra, tada ateistinis gyvenimas yra vienintelis tikras gyvenimas, o gyvenimas su Dievu tokiu atveju yra pasibaisėtina apgaulė, nes jis Dievo nebuvimo atveju yra tik klaidus įsikalbėjimas. Šiurpus yra gyvenimas be Dievo, jeigu jis yra; bet dar šiurpesnis yra gyvenimas su Dievu, jeigu jo nėra. Kiekvienu atveju atsidaužiame į patį pirmykštį Dievo egzistencijos klausimą, kuriam atsakymo galime ieškoti ne sąmonėje, bet tiktai objektyvinėje būtyje.

Štai kodėl Girniaus knygą laikau tik viena tos problemos puse, kuri šaukiasi kitos — metafizinės — pusės, nes kitaip ir pirmoji pusė netenka reikšmės. Ją perskaičius, man atėjo į galvą ta Dostojevskio "Brolių Karamazovų" vieta, kur Ivanas ilgai ginčijasi su savo sąmonės velniu apie religines problemas, o paskui visą šį ginčą suima į vieną esminį klausimą: "Yra Dievas, ar ne?" Velnias, kuris prieš keletą minučių labai plačiai dėstė savo beveik įvykdytą ryžtą sušukti po kryžiumi "Hosanna", atsako: "Balandėli, nežinau!". Bedievybės problemą Girnius yra išnagrinėjęs kaip retas kuris kitas Vakarų mąstytojas. Jis atskleidė jos gelmes ir jose tūnantį šiurpą. Tačiau ši visa analizė įgys vertės bei prasmės tik tada, kai jis pastatys ir išnagrinės ir Dievo problemą. Štai kodėl mano paskutinis ir pats karščiausias linkėjimas Girniui jo sukakties proga ir būtų: kelti bei spręsti Dievo problemą metafiziškai, kad antropolo-tinė bedievybės sklaida nesibaigtų anuo gūdžiu Dostojevskio "balandėli, nežinau!".

Štai tos atviros galimybės, kurios savaime iškyla prieš akis, pasižvalgius Girniaus gyvenime ir filosofinėje jo kūryboje. Girnius stovi šių galimybių pradžioje; jis žengia į savo mąstymo aukštį; jis pradeda savitą kelią bei savitus sprendimus. Iš jo laukiame tad tikrai didžių minčių ir originalių atsakymų į visiems rūpimus ir skaudančius sunkios mūsų egzistencijos klausimus.
A d multos annosl

1.    Plg. S. Šalkauskis, Lietuvių tauta ir jos ugdymas, Kaunas 1933; A. Maceina, Kultūrų sinteze ir lietuviškoji kultūra, "židinys" 1939 m.
2.    J. Girnius, žmogaus prasmes žemėje poezija, "žeme", Los Angeles 1951, p. 15.
3.    Plg. St. Yla, Laisves problema, Putnam 1956; Lietuviškojo liberalizmo problemos, "Draugas" 1944-45 m.; Lietuviškasis nacionalizmas liberalizmo ženkle, "Aidai", 1955-56-57 m.
4.    Plg. A. Maceina, Liberalizmo kelias į bolševizmą", "Aidai" 1948, Nr. 13.
5.    J. Girnius,  žmogaus  prasmes  žemėje poezija, p. 16.
6.    A. Baltinis, Kovotojas dėl tiesos ir kultūros. Dr. Juozo Girniaus 50 metų amžiaus sukaktį minint, "Draugas" 1965 birželio 19, II dalis, p. 4.
7.    Plg. Jeanne Hirsch, Die Illusion. Der Weg der Philosophie, Bern 1956, p. 9.
8.    Plg. J. B. Lötz, Seinsproblematik und Gottesbeweis, in "Gott in Welt", Festschrift für Karl Rahner, Freiburg i. Br. 1964, Bd. I, p. 136-157.
9.    Plg.   L.   Noël,  Le réalisme immédiat,   Louvain 1938.
10.    Plg. P. Kuraitis, Pagrindiniai gnoseologijos klausimai, Kaunas 1930.
11.    A. Baltinis, op. cit., p. 4.
12.    Lietuvių enciklopedija, t. XIII, p. 383.
13.    Plg. J. Girnius, Laisve ir būtis. Kari Jasperso egzistencine metafizika, Brooklyn 1953.
14.    Plg. J. Girnius, žvelgiant į ateitį, "Aidai", 1965 nr. 1, p. 8-9.
15.    Įdomu šioje vietoje pastebėti, kad Adorno (Frankfurto a. M. universiteto filosofijos profesorius) teigia, esą Heideggerio įsijungimas į nacionalsocialistinę ideologiją savo metu buvęs ne prisitaikymas, bet kaip tik šio minties pasyvumo išraiška: kas klusniai klauso, ką būtis byloja, tas išgirsta jos žodį ir per Fiihrerį (plg. Th. W. Adorno, Eingriffe, Frankfurt a. m. 1963, p. 17).
16.    J. Girnius, Laisvė ir būtis, p. 25.
17.    Plg. J. Girnius, Laisve ir būtis, p. 149.
18.    J. Girnius, op. cit., p. 34.
19.    J. Girnius, op. cit., p. 61 ir 63.
20.    J. Girnius, op. cit., p. 4.
21.    J. Girnius, op. cit., p. 150.
22.    J. Girnius, Lietuviškojo charakterio problema, 1947 m.
23.    J. Girnius, Tauta ir tautinė ištikimybė, p. 284-285.
24.    S. Šalkauskis, Visuomeninis auklėjimas, Kaunas 1927-32, p. 159.
25.    Plg. J. B. Metz, Der Unglaube als theologisches Problem, in "Concilium. Internationale Zeitschrift für Theologie", Heft 6, 1965, p. 484.
26.    J. Girnius, žmogus be Dievo, p. 21.