Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ĮSPŪDŽIAI IŠ STUDENTŲ SUVAŽIAVIMO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė S. Makaitytė   
Į šiaurės Amerikos Lietuvių Studentų Sąjungos suvažiavimą (1967 gruodžio 29-31 Baltimorėje) atvyko beveik 200 studentų iš JAV ir Kanados. Tai nemažas skaičius, atsižvelgus į įvairias studentų finansines ir geografines aplinkybes. Bet iš šių 200 oficialiai užsiregistravo ir susimokėjo nario mokestį mažiau negu 90. Dar menkesnis vaizdas gaunasi apskaičiavus, kiek studentų dalyvavo paskaitose bei diskusijų būreliuose. Į kai kurias diskusijas atvyko vos 15 studentų, o Jeigu į pagrindines paskaitas atvykdavo 20-30, buvo gerai. Gausiau studentų dalyvavo tik uždaromajame simpoziume ir susirinkime, žinoma, čia nieko nuostabaus. Dauguma studentų, ypač jaunesnio amžiaus, atvažiavo į Baltimo-rę visų pirma pasilinksminti, ir turime džiaugtis, kad jie dar nori su lietuviais linksmintis. Tur būt, jei pažvelgtumėme į vyresniosios kartos organizacijas bei lietuvių bendruomenę apskritai, ne-rastumėme didesnio nuošimčio sąmoningai pasišventusių lietuviškam darbui, kaip šiame studentų BU važiavime. Visos organizacijos turi aktyvistų branduolį ir daug gausesnį skaičių mažiau aktyvių ar visai neaktyvių narių.

Kokios nuotaikos studentų aktyvistų tarpe? Sakau aktyvistų, nes eiliniai organizacijos nariai priima aktyvesniųjų pasiūlymus beveik nepagalvoję ir pritaria jų užsimojimams giliai nesvarstę. Tad aktyvistai mums svarbūs, o dėl jų lietuviško sąmoningumo, man rodos, vyresnieji gali gana optimistiškai žvelgti į lietuvių išeivijos artimesnę ateitį. Nutautimo procesas ne daug greičiau vyksta jaunesniųjų tarpe, kaip pas pačius vyresniuosius. LSS aktyvistų branduolys — būsimieji išeivijos inteligentai pilniausia to žodžio prasme — yra giliai susirūpinę tiek lietuvių kultūros išlaikymu ir tolimesniu išsivys-timu užsienyje, tiek pačios Lietuvos politine padėtimi. Kuo tad jie skiriasi nuo savo tėvų? šio suvažiavimo paskaitas ir diskusijas išklausius (visa programa buvo jaunuomenės atlikta), gaunasi įspūdis, kad jaunesnioji karta savo esminiais įsitikinimais, savo antikomunistiniu ryžtu bei tikėjimu demokratiniais principais mažai kuo skiriasi nuo tėvų. Pagrindiniai skirtumai, atrodo, yra metodų bei jausminio (ne protinio!) užsiangažavimo skirtumai. Galima panagrinėti šias dvi kartų skilimo plotmes. Ryšium su tuo norėčiau pacituoti iš Mykolaičio - Putino "Altorių šešėly":
Gana keista, kad Aurelija Gražulyte, išaugusi užsieniuose, biznio ir pramones kraštuose, šalia blaivaus proto ir praktiškos nuovokos turėjo dar ir romantišką sielą. Ligi 23 metų visai nemačiusi Lietuvos, ji apie ją svajodavo kaip apie tolimą, pasakišką šalį, pilną burtų, paslapčių, kerėjimų ir visokių prajovų . . . Jai grėsė didelis pavojus nutausti, bet...
ji Lietuvą laike savo tėvyne, išmoko lietuviškai, bendravo su lietuviais, skaitė lietuvių spaudą, žodžiu, išaugo tikra, sąmoninga lietuve.

Tėvas net nuogąstavo dėl jos lietuviško entuziazmo, kad, kada nors nusivylusi tikrove, ji gali pakrypti j priešingą pusę . .. Bet ir tos visokios negerovės, apie kurias ji girdėjo, o paskui skaitė, susižavėjimo tolima tėvyne neišsklaidė. Lietuvos vargai ir skurdas ją taip pat viliojo, kaip ir jos gamta, dainos, pasakos ir lietuviški saldainiai...

Sugrįžusi į Lietuvą ... ji nusivylė bet... jos patriotizmas nė kiek nesumažėjo, tik liko sąmoningesnis, pozityvesnis.
Pateikiau čia tokią ilgą citatą, nes manau, kad Putino žodžius galima pritaikyti ir žymiai daliai mūsų studentų - aktyvistų. Juos Lietuva — kad ir priklausoma ir nuskriausta — vilioja, ir jie smalsiai akis kreipia į Lietuvos pusę. Iš to ir kyla įvairūs nesusipratimai tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų. Kažkodėl daug kas iš tėvų kartos susidomėjimą tarybine Lietuva sieja su susidomėjimu komunizmu ar net komunizmui pritarimu. Bet argi jie galvoja, kad Amerikoje augęs studentas nepažįsta komunistinės teorijos naivumo ir komunistinės praktikos žiaurumo ir su teorija nesutapimo? Gal būt, jiems tokios mintys kyla, nes studentai nepakankamai jausmiškai smerkia rusų nusikaltimus lietuvių tautai. Dažnas vyresniosios kartos atstovas prakalboje gali ištisas valandas nekonkrečiai sielotis apie "alkanus, nuogus brolius pavergtoj tėvynėj, kur plaukia kraujo upės ir bolševikai su kruvinais nagais kankina nekaltus žmones" (čia, žinoma, aiškumo dėlei truputį perdėta). Studentas, į tą pačią padėtį pažvelgęs, greičiau pasakys: "Taip, tie įvykiai smerktini. Genocidas smerktinas. Bet lietuviai ne vieni nukentėjo, ir ne vieni rusų bolševikai nusikalto". Gal būt, kartų išsireiškimo būdas skiriasi iš dalies dėl to, kad studentai, išaugę anglosaksų kultūros įtakoje, aplamai yra flegma-tiškesni negu rytų europiečiai, kurie lengvai karščiuojasi, ypatingai liesdami politiką. Bet, tur būt, reikšmingesnis yra tas faktas, kad studentai nei Lietuvos, nei Lietuvos nepriklausomybės netekimo laikotarpio neprisimena. Tai visa, kas tėvams yra skaudžiausias gyvenimo smūgis, jų vaikams — tik istorija. Dėl istorinių vykių nesi-sielojama. Juos reikia šaltai išnagrinėti, o paskui sielotis — bet ne apie Lietuvos praeitį, kas nesugrąžinama, o apie jos (realią) dabartį ir ateitį.

LSS suvažiavimo paskaitos buvo aukšto lygio. Visos paskaitos buvo nukreiptos į pačią Lietuvą. Birutė Augustinavičiūtė supažindino su Lietuvos dabartine poezija. Gal daug kas iš studentų pirmą sykį išgirdo Mieželaičio, Degutytės ir Vaičiūnaitės eiles. Romas Misiūnas kruopščiai surinko daugybę duomenų, naudodamasis ir sovietiniais šaltiniais, liečiančių viso XX a. Lietuvos istorijos eigą, ieškodamas tęstinumo tarp pagrindinių tautos vystymosi bruožų nepriklausomoj Lietuvoj ir po nepriklausomybės netekimo. Algis Rukšėnas smulkiai išanalizavo partizanines kovas, vykusias Lietuvoje po karo, pabrėždamas sovietinių šaltinių iškraipymus ir reikalą parašyti išeivijoje objektyvią ir pilną to laikotarpio istoriją anglų kalba. Kiti prelegentai — Kastytis Baublys, Mykolas Drunga, Skirma Ma-kaitytė, Antanas Saulaitis ir Dana Zubaitė — irgi visi lietė, vienaip ar kitaip, išeivio studento tiesioginį ryšį su Lietuva ir jo pareigą jai. Analizavo faktus šaltai, ir, gal būt, tas šaltas analizavimas ir atrodė kai kam iš atsilankiusių vyresniosios kartos atstovų kaip tėvų principų atsisakymas ar koks abejingumas. Anaiptol, tai buvo gilaus rūpesčio išreiškimas.

Suvažiavimo jaunimas neatsisakė tėvų kartos pastangų tęsimo. Savo rezoliucijose studentai tvirtai pasisakė už VLIKo, ALTo, Bendruomenės ir kitų veiksnių organizuotų pastangų svarbumą. Bet galvoja, kad to negana. Politinė akcija svetimoje šalyje, kuriai lietuviai tik tiek rūpi, kiek jai patogu, svarbių rezultatų negali duoti. Studentų svarbiausias rūpestis yra ne politika, o išlaikyti save lietuviais, kai gresia toks didelis pavojus nutausti. Reikia ir patiems geriau lietuviškai išmokti, ir dar jaunesniais pasirūpinti. Studentai-aktyvistai jau pradeda suprasti, kad jų pagrindinis uždavinys — ne ryšių su vyresniais nagrinėjimas, o ryšių su jaunesniais tvirtinimas. Kad pajėgtų asmeniškai stipriai užsiangažuoti, studentas mėgina tėvynę kuo geriau pažinti. Nepažįstamo dalyko neįmanoma mylėti. Kreipia žvilgsnį į Lietuvą, nes pas mus apie dabartinę Lietuvą žinių stoka. Gal ir teks taip samprotaujantiems, kaip ir Auksei Gražulytei, "nusivilti", bet jeigu jie dėl to paliks "sąmoningesniais, pozityvesniais" lietuviais, tai vis tiek išeis lietuvių tautai į naudą. Be to (gal būt, vėl amerikiečių kultūros įtakoje), studentai žiūri kiek praktiškiau į keblias problemas, liečiančias Lietuvos padėtį, negu tėvai: nori važiuoti Lietuvos aplankyti, nes nori mylėti konkretų kraštą, ne "pasakų" karalystę"; ieško naujų kelių tėvynei padėti, kad ir netiesiog, nes senieji nedavė ir neduoda rezultatų.

Nenoriu skaitytojui palikti įspūdžio, kad visi suvažiavusieji studentai šiame straipsnyje iškeltomis problemomis sąmoningai rūpinosi. Anaiptol. Jau buvo pažymėta, kad tik mažuma dalyvavo paskaitose ir diskusijose. Kitur periodinėje spaudoje jau aprašyta pramoginė suvažiavimo dalis, įvairūs suvažiavime kelti organizaciniai reikalai ir t.t. šiame straipsnelyje panagrinėta samprotavimai "mąstančių studentų", kurių galvoseną svarbu suprasti ne tik dėl to, kad jie nustato gaires dabartinei studentijai, bet ir dėl to, kad jie nustatys veiklos gaires ir už juos dar jaunesnei kartai. Iš antros pusės, suvažiavimo turinį nagrinėjant, gal reiktų ir džiaugtis, kad suvažiavime "rimtieji" studentai sudarė tik mažumą. Koks gi būtų studentų suvažiavimas be triukšmo, dainos ir jaunatviško nerūpestingumo?    S. Makaitytė
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai