LIETUVOS VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS Spausdinti
Parašė ANTANAS RUKŠA   
Žvilgis į aukštąją senosios Lietuvos mokyklą

Pirma aukštoji Lietuvos mokykla Vilniaus jėzuitų akademija (1578/9-1773) buvo įkurta beveik po 400 metų, kai buvo įsteigti patys pirmieji Bolonijos ir Paryžiaus universitetai (XII a. pabaiga). Anksčiau buvo įkurti ir pirmieji vidurio Europos universitetai: Prahos 1348, Krokuvos 1364 (galutinai 1400), Vienos 1365, Heidelbergo 1385. Tik kaimyninis Karaliaučiaus universitetas tebuvo vos keletą metų anksčiau į-steigtas (1574). Daug garbingesnis pirmosios aukštosios Lietuvos mokyklos amžius, lyginant jį su pirmaisiais rytų Europos universitetais. Vilniaus universitetas buvo ne tik pirmas rytų Europoje, bet jį įkūrus praėjo dar nemaža laiko, ligi šiuose kraštuose atsirado pirmieji universitetai: pirmas universitetas Estijoje Tartu įkurtas 1632, Suomijoje Turku 1640, pagaliau pirmas Rusijoje Maskvos universitetas tik 1755.

Ši jėzuitų akademija, kaip ir vėlesnieji į-vairiais vardais vadinti jos tęsiniai, t. y. nuo 1781 Vyriausioji Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos mokykla, nuo 1797 Vyriausioji Vilniaus mokykla, 1803-32 Imperatoriškasis Vilniaus universitetas buvo universitetinio lygio aukštoji mokykla. Ilgiausiai veikusi jėzuitų akademija išgyveno savo augimo ir klestėjimo laikmetį iki antrosios XVII a. pusės ir nuosmukį nuo XVII a. vidurio, kai, ryšium su miestą ir šalį ištikusiomis nepabaigiamomis nelaimėmis (rusų antplūdis ir miesto apiplėšimas, gaisrai, marai) ir dėl to kritusia ir krašto kultūra, sumenkėjo ir akademija. Iš akademijos Įpėdinių labiausiai pasižymėjo mokslais Imperatoriškasis Vilniaus universitetas, vadovavęs ir Vilniaus apygardos, t. y. Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos visam švietimui.

Nors senasis Vilniaus universitetas buvo etnografinėje Lietuvoje ir, savaime suprantama, daugiau ar mažiau su ja susijęs, tačiau jis nebuvo sau užsibrėžęs tikslo ugdyti lietuvišką kultūrą. Net dėstomoji kalba buvo nelietuvių. Jėzuitų akademijoje, kaip ir visur kitur tuo metu Europoje, ji buvo lotynų, pojėzuitinėje aukštojoje mokykloje ir universitete iki 1815 ji buvo daugiausia lotynų, vėliau daugiausia lenkų, iš dalies lotynų, prancūzų, rusų. Kai jėzuitų akademijoje vyravo tarptautinė, kartais net lietuviška dvasia, ir jos dėstomoji lotynų kalba stabdė Lietuvos lenkinimą, tai pojėzuitinė aukštoji mokykla ir imperatoriškasis universitetas jau buvo nebe tik mokslo, bet ir lenkinimo institucijos.

Vis dėlto ir senasis Lietuvos universitetas davė nemažą indėlį ir tautinei lietuvių kultūrai. Jėzuitų akademijoje buvo spausdinami lietuviški raštai, jėzuitai sakė lietuviškus pamokslus, iš akademijos jėzuitų tarpo išėjo nemaža rašytojų, kaip Sirvydas, Pašakauskas, lotyniškas poetas Sarbievijus ir kiti. Imperatoriškasis universitetas pradėjo rimtai tyrinėti Lietuvos istoriją, teisę, gamtą. Jis išugdė didelį būrį romantikų poetų su A. Mickevičiumi priešaky, nors rašiusių lenkiškai, bet idealizavusių Lietuvos praeitį ir tuo būdu padėjusių kelti tautinį lietuvių susipratimą. Vilniaus universiteto auklėtiniai buvo ir tautiškai susipratę lietuviai istorikai ir kultūrininkai, kaip S. Daukantas, M. Valančius, S. Stanevičius, L. Jucevičius, J. A. Pabrėža, S. Valiūnas ir kiti.
Aukštojo mokslo padėtis Lietuvoje prieš atkuriant universitetą

Po 1831 sukilimo rusų valdžia 1832 uždarė Vilniaus universitetą. 1842 uždarius ir Imperatoriškąją medicinos chirurgijos Vilniaus akademiją ir tais pat metais perkėlus iš Vilniaus į Petrapilį Dvasinę Vilniaus akademiją, ligi pirmojo pasaulinio karo pabaigos, t. y. beveik 80 metų, Lietuvoje, turėjusiame seniausiąjį rytų Europoje universitetą krašte, nebebuvo jokios aukštosios mokyklos. Universiteto netekimas buvo didelis stabdys Lietuvos kultūrai augti. Per 80 metų Lietuva ne tik neturėjo savo krašte pačios svarbiausios krašto pažangą kėlusios mokslo ir mokymo institucijos, bet ir pats aukštasis mokslas buvo sunkiau pasiekiamas, nes tekdavo jo ieškotis svetur. Tačiau rusindama Lietuvą ir slopindama lietuvišką kultūrą, imperialistinė Rusijos valdžia kad ir išėjusiems aukštąjį mokslą Rusijoje, Lenkijoje, Tartu ar Vakaruose lietuviams akademikams neleido Lietuvoje užimti tarnybų. Tik kunigai ir gydytojai galėjo likti Lietuvoje. Tačiau, trūkstant inteligentinių pajėgų, jiems teko dirbti visokeriopą kultūrinį ir visuomeninį darbą, tad ir jie neturėjo sąlygų rimčiau atsidėti kuriai paskirai mokslo šakai. Tik 1907 dr. J. Basanavičiaus iniciatyva įsteigtoje Lietuvių mokslo draugijoje Vilniuje lietuviai akademikai galėjo bent kiek reikštis draugijos suvažiavimuose skaitytais moksliniais referatais ir draugijos organe "Tautoje ir Žodyje" moksliniais straipsniais.
Reikalas kurti universitetą

Nors universitetas savo organizacija ir tradicijomis yra ryškiai viduramžinė institucija, šalia popiežių atstovaujamos Romos Bažnyčios ir imperatoriaus atstovaujamos feodalinės hierarchijos, siekusi konkrečiu pavidalu įkūnyti viduramžių gyvenimo idealą vienu atžvilgiu, ji paveikė stipriau ir išskirtiniau Europos intelektualinę raidą ir pažangą, negu bet kurios mokyklos bet kuriuo laikmečiu. Universiteto reikšmė tautos kultūriniam ir valstybiniam gyvenimui tiek reikšminga, jog be jo negalėtume net įsivaizduoti pilno ir normalaus bet kurios kultūringos tautos ar valstybės gyvenimo. Atsikuriant nepriklausomai Lietuvos valstybei, pats gyvenimas verste vertė ko skubiausiai steigti universitetą. Reikėjo skubiai paruošti daug inteligentinių pajėgų visoms valstybinio ir tautinio gyvenimo sritims. Administraciniam valstybės aparatui ir teismams reikėjo mokytų teisininkų, nusimanančių apie krašto teisę. Nukentėjusiam nuo karo ūkiui atstatyti ir jo gamybai plėsti reikėjo paruošti inžinierių, agronomų ir kitų kvalifikuotų techninių pajėgų. Pablogėjusi po karo sanitarinė padėtis ir epidemijų grėsmė vertė skubiai ruošti naujus gydytojus. Per karą pagausėjusių ir po karo naujai kuriamų aukštesniųjų mokyklų nebegalima buvo aprūpinti Rusijos ir kitus svetimus universitetus išėjusiais mokytojais, tad reikėjo skubiai steigti humanitarinių mokslų fakultetą. Tikybai dėstyti mokyklose ir dvasinėms kunigų seminarijoms reikėjo mokytojų teologų. Visas šias in-teligentines pajėgas tegalėjo paruošti tik savas universitetas.
Atsikūrusio Lietuvos universiteto pirmatakai

a) Aukštieji mokslo kursai Vilniuje
Vienas pirmųjų pačių pagrindinių atsikuriančios Lietuvos valstybės rūpesčių buvo ko skubiau atgaivinti Lietuvos universitetą jos sostinėje Vilniuje. Vyriausias lietuvių tautos ir atsikuriančios Lietuvos valstybės organas Lietuvos Taryba (vėliau Lietuvos Valstybės Taryba) darė žygių atkurti Vilniaus universitetui dar Lietuvai tebesant vokiečių okupuotai. Pagaliau 1918. XII.5 Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Vilniaus universiteto statutą ir laikinosios Lietuvos vyriausybės švietimo ministerija buvo pradėjusi daryti žygių likusiam senojo Vilniaus universiteto turtui tvarkyti. Jau 1919.1.1 buvo ketinama universitetas atidaryti, tačiau rusams bolševikams, vėliau lenkams užėmus Vilnių, į Kauną pasitraukusiai Lietuvos vyriausybei tuo tarpu nebeteko atkurti lietuviškojo Vilniaus universiteto.

Kai 1918 vasarą ir rudenį pradėjo grįžti iš Rusijos lietuviai karo tremtiniai, tarp kurių buvo nemaža inteligentinių pajėgų, Vilniaus lietuviai sumanė steigti aukštuosius kursus, kol bus atgaivintas Vilniaus universitetas. Šį sumanymą parėmė Lietuvių mokslo draugijos suvažiavimas, ir jį įvykdė komisija iš M. Biržiškos, A. Janulaičio ir Pr. Mašioto. Kursai buvo atidaryti dar bolševikams valdant Vilnių 1919. 111.1. Jie veikė tris semestrus: 1919.III.1 - 1919. V.17, 1920.V.8 - 1920.VI.8 ir 1921.III.7 - 1921. V.14. Atsakingasis kursų vedėjas buvo dr. J. Basanavičius, faktiškasis — pirmosios Vilniaus lietuvių berniukų gimnazijos direktorius M. Biržiška. Klausytojų buvo 117 (64 moterys, 53 vyrai). Paskirų paskaitų klausė 10-70 klausytojų. Paskaitas skaitė: Pr. Augustaitis, dr. J. Basanavičius, V. Bielskis, M. Biržiška, Vc. Biržiška, Vikt. Biržiška, S. Čiurlionienė, S. Grinkevičius, M. Hereckis (gudiškai), K. Janavičius, A. Janulaitis, I. Jonynas, S. Kairiūkštis, Pr. Mašiotas, M. Reinys, A. Rondomanskis, J. Skruodys, M. Stankevičius, J. Šepetys, M. Šikšnys, J. Šlapelis, Just. Tumėnas, Br. Untulis, J. Vabalas-Gudaitis, A. Varnas, A. Viskantas, T. Vrublevs-kis (lenkiškai). Šie kursai paruošė Lietuvos universitetui klausytojų ir dėstytojų. Vėliau universitete dirbo šie dėstytojai: Pr. Augustaitis, broliai Biržiškos, S. Čiurlionienė, S. Grinkevičius, A. Janulaitis, I. Jonynas, M. Reinys, J. Vabalas-Gudaitis.
b) Aukštieji kursai Kaune

Persikėlusiai į Kauną Lietuvos vyriausybei teko įtempti visas jėgas, ginant valstybę nuo besiskverbiančių priešų ir kuriant naujos valstybės administracinį aparatą. Valdžia tuo tarpu nepajėgė kurti universiteto, tačiau gyvenimas verste vertė ko skubiausiai steigti aukštąją mokyklą: Lietuvon grįžo šimtai jaunimo, pradėjusio, bet dar nebaigusio mokslo aukštosiose Rusijos mokyklose. Be to, šimtai abiturientų, baigusių Lietuvos ir Rusijos aukštesniąsias mokyklas, laukė progos pradėti aukštąjį mokslą. Tik labai maža dalis šio jaunimo tegalėjo stoti į aukštąsias užsienio mokyklas. Tad 1919 rudenį matematikas Zigmas Žemaitis iškėlė sumanymą steigti Kaune aukštąją mokyklą. Paskelbus laikraščiuose anketą, per tris dienas atsiliepė daugiau kaip trys šimtai jaunimo, panorėjusio lankyti aukštųjų mokyklų kursus Kaune. 1919. X.8 susirinkę visuomenės veikėjai pritarė sumanymui steigti kursus ir išrinko vykdomąją komisiją: J. Alekna, T. Ivanauskas, A. Janulaitis, J. Vabalas-Gudaitis, K. Vasiliauskas, E. Volteris ir Z. Žemaitis. Ši komisija paruošė aukštųjų kursų statuto projektą ir sudarė kursams steigti ir jiems laikyti visuomenės organizaciją — Aukštųjų mokslų draugiją. Švietimo ministerijos patvirtinti, šie kursai vėlesniųjų seimo bei mergaičių Aušros gimnazijos rūmų salėje buvo atidaryti 1920.1.27. Į kursus stojo 522 klausytojai, iš kurių 244 buvo tikrieji, t. y. turintieji brandos atestatą.

Kursai gyvavo dvejus metus. Tik 1920 rudens semestre mokslas buvo nutrauktas, daugumui klausytojų ir daliai dėstytojų išėjus į frontą kovoti su įsiveržusio Želigovskio kariuomene. Per tuos dvejus metus veikė šeši skyriai (fakultetai). Humanitariniam skyriui vadovavo prof. E. Volteris, juridiniam A. Janulaitis, matematikos - fizikos Z. Žemaitis, gamtos T. Ivanauskas, medicinos dr. M. Nasvytis, vėliau dr. P. Avižonis, technikos prof. Pr. Jodelė. Kursams pirmaisiais metais vadovavo Z. Žemaitis, antraisiais — J. Vabalas - Gudaitis.

Privačia iniciatyva ir privačiomis lėšomis įsteigtieji Aukštieji kursai jau pirmais savo veikimo mėnesiais gavo iš vyriausybės subsidiją ir susilaukė žymios paramos iš visuomenės, ypač iš JAV lietuvių, kurie savo aukomis įgalino kursus įrengti mokslinių kabinetų, laboratorijų, bibliotekos užuomazgą, įsigyti įvairių mokslo priemonių, siųsti savo lektorius mokslo reikalais užsienin ir t.t. Aukštųjų kursų įgytomis mokslo priemonėmis ir sudarytąja mokslo įstaigų pradžia pasinaudojo ir naujai įsteigtasis Lietuvos Universitetas.

Dirbdami nepalankiose sąlygose, stokodami butų ir mokslo priemonių, Aukštieji kursai vis dėlto atliko svarbų paruošiamąjį darbą Lietuvos Universitetui steigti. Uždarant kursus buvo 478 klausytojai ir 48 lektoriai. Žymi lektorių dalis buvo išrinkti ar paskirti universiteto docentais ar profesoriais. Kursai paruošė ir pirmą klausytojų sąstatą (apie 350 klausytojų) ir aukštesniems universiteto fakultetų semestrams.

Kai Aukštieji mokslo kursai Vilniuje tik iš dalies papildė Kaune įsteigtojo Lietuvos Universiteto klausytojų ir dėstytojų eiles, tai Kauno aukštieji kursai daugeliu atžvilgių buvo tikras Lietuvos universiteto pirmatakas. 1922.11.16 įsteigus universitetą, Aukštieji kursai įsiliejo į jį; tik jų teisių skyrius veikė ligi 1922 rudens, nes Lietuvos Universitetas tuo tarpu dar nebuvo įsteigęs teisių fakulteto.
Universiteto steigimas

Paruošusi   valstybinio   universiteto   Kaune statuto projektą, Aukštųjų kursų ir švietimo ministerijos atstovų  komisija   1921.V.3  jį  įteikė ministrų kabinetui. Ministrų kabinetas šį projektą apsvarstęs įteikė rudens sesijai susirinkusiam Steigiamajam seimui svarstyti. Steigiamojo seimo plenumas universiteto statutą pirmu skaitymu pradėjo svarstyti dar 1921 rudenį, tačiau, kilus ir užsitęsus ginčams, ypač teologijos fakulteto klausimu, trečiuoju skaitymu seimas statutą tepriėmė tik 1922.111.24 ir jį paskelbė 1922.IV.22 einąs Respublikos prezidento pareigas Steigiamojo seimo pirmininkas "Vyriausybės Žiniose" Nr. 86. Naujojo švietimo ministro prof.  P. Juodakio pastangomis ministrų kabinetas,  vadovaudamasis   1918.XII.5  įstatymu  ir atsižvelgdamas į tai, kad Steigiamasis  seimas svarstė statuto projektą ir kad universiteto atidarymo klausimas visai pribrendęs,  1922.11.13 nutarė 1922.11.16 atidaryti universitetą, organizuojant jį pagal 1918.XII.5 Vilniaus universiteto statutą.   Respublikos   prezidentas   universiteto rektoriumi paskyrė prof. Joną Šimkų, teologijos fakulteto dekanu — kun. dr. Joną Maculevičių (Maironį), socialinių mokslų — prof. Augustiną Voldemarą, medicinos — dr. Petrą Avi-žonį, gamtos   ir   matematikos   —   matematiką Zigmą Žemaitį, technikos — prof. Praną Jo-delę. Švietimo ministras šiems penkiems fakultetams  paskyrė ir statuto  numatytuosius pirmuosius mokslo personalo 5-7 asmenų "branduolius",   kuriuos  sudarė:   teologijos  fakulteto dekanas prof. J. Maculevičius-Mačiulis-Maironis, prof. P. Būčys, o. prof. B. Česnys, o. prof. A. Grigaitis ir doc. K. Šaulys; socialinių mokslų — dekanas o. prof. A. Voldemaras, o. prof. K. Būga, o. prof. J. Jablonskis, o. prof. A. Janulaitis, o. prof. J. Yčas, o. prof. V. Krėvė- Mickevičius, o. prof. E. Volteris ir dr. S. Dubno-vas (šis paskaitų neskaitė); medicinos — dekanas o. prof. P. Avižonis, o. prof. L. Gogelis, o. prof. A. Jurgeliūnas, doc. V. Lašas ir o. prof. P. Raudonikis; gamtos ir matematikos — dekanas e. o. prof. Z. Žemaitis, e. o. prof. F. Butkevičius, o. prof. V. Čepinskis, o. prof. T. Ivanauskas ir e. o. prof. A. Purenąs; technikos — dekanas o. prof. P. Jodelė, o. prof. P. Jankauskas, o. prof. J. Šimkus, e. o. prof. p. e. J. Šimoliūnas ir e. o. prof. p. e. K. Vasiliauskas.

Universitetas buvo iškilmingai atidarytas 1922.11.16, tautos šventės dieną, didžiojoje Aukštųjų kursų, dabar jau universiteto salėje, dalyvaujant respublikos prezidentui, ministrui pirmininkui ir gausingai rinktinei publikai. Jau kitą dieną pradėjo posėdžiauti universiteto senatas, tada dar dekanų taryba vadintas; III.l pradėjo priiminėti studentus, III.6 oficialiai prasidėjo pirmasis mokslo semestras. Paskaitas pradėjo skaityti antrojoje kovo mėn. pusėje, nors kai kurie dar Aukštųjų kursų pradėtieji darbai tebebuvo ir toliau be pertraukos dirbami.

Vyriausias universiteto organas buvo dekanų taryba su rektoriumi priešakyje ir svarbesniems reikalams bei iškilmingiems posėdžiams šaukiamoji universiteto taryba, kurią sudarė garbės profesoriai, profesoriai ir docentai. Patariamuoju balsu dalyvavo privatdocentai ir jaunesniojo mokslo personalo (lektorių ir asistentų) atstovai. Taryba rinko ir fakultetų pasiūlytus mokslo personalo kandidatus. Lietuvos Universiteto taryba per savo posėdžius 1922.III. 12-14 išrinko o. prof.: M. Biržišką, K. Regelį, e. o. prof. e. p. M. Songailą, doc: A. Maliauskį, A. Alekną, P. Dovydaitį, P. Kuraitį, St. Šalkauskį, L. Vailionį, J. Gravrogką, S. Dirmantą. Be to, universiteto garbės nariais ir profesoriais išrinko dr. J. Basanavičių ir J. Jablonskį.

Universiteto pirmasis senatas 1922-23. Iš kairės profesoriai: Z. žemaitis (Aukštųjų kursų vadovas, matematikos-gamtos fak. ilgametis dekanas), M. Biržiška (rektorius 1926-27), Pr. Jodelė (rektorius 1928-29, ilgametis prorektorius ūkio reikalams), V. Čepinskis (rektorius 1923-24 ir 1929-33), J. Šimkus (pirmasis rektorius 1922-23), B. Česnys (ilgametis prorektorius studentų reikalams), P. Avižonis (rektorius 1925-26), P. Būčys (rektorius 1924-25) ir P Leonas (teisiu fakulteto ilgametis dekanas).
universiteto statutas

1922.IV. 12 paskelbtasis seimo priimtas universiteto statutas žymiai pakeitė universiteto sandarą. Teologijos fakultetas pakeistas teologijos - filosofijos fakultetu, vietoje socialinių mokslų fakulteto sudaryti du nauji: humanitarinių mokslų ir teisių.

Teologijos - filosofijos fakultetui buvo paskirtos 22 katedros. Veikė du skyriai: teologijos ir filosofijos, kurių pastarajame, be filosofijos, dar buvo filologijos (klasikinės kalbos, lietuvių, vokiečių, vėliau ir prancūzų kalba ir literatūra), visuotinės ir Lietuvos istorijos, psichologijos - pedagogikos, sociologijos ir kurį laiką geografijos šakos. Humanitarinių mokslų fakultete įsteigta 18 katedrų. 1922.VI.17 fakultetui buvo nustatyti keturi skyriai: kalbotyros, literatūros, istorijos ir filosofijos. 1924. VI. 11 fakulteto taryba keturis skyrius suvedė į tris: filosofijos, filologijos ir istorijos ir į-vedė bendruosius, visiems trims skyriams privalomuosius dalykus. Matematikos - gamtos fakultete pradžioje buvo penki skyriai: matematikos, fizikos, chemijos, biologijos ir agronomijos; 1924 įsteigus Dotnuvos Žemės Ūkio Akademiją, agronomijos skyrius buvo panaikintas, ir fakultetas neteko aštuonių katedrų. Medicinos fakultetą sudarė keturi skyriai. Nuo 1922.11.16 pradėjo veikti trys fakulteto skyriai: medicinos (20 katedrų), farmacijos ir odontologijos (po vieną katedrą). Veterinarijos skyrius su šešiomis katedromis buvo atidarytas 1922 rudenį ir uždarytas 1928.

Teisių fakultetas "dėl kai kurių kilusių nesusipratimų ir painiavų" susiorganizavo kiek vėliau. Fakulteto branduolį respublikos prezidentas paskyrė 1922.VI.20, ir fakulteto taryba pirmą kartą posėdžiavo 1922.IX.16. Fakultetas pradėjo veikti nuo tų pačių metų rudens semestro. Fakulteto branduolį sudarė: dekanas o. prof. P. Leonas ir docentai: S. Bieliackinas, O. Biuchleris, K. Šalkauskis ir A. Tumėnas. Fakultetas turėjo 15 katedrų. Universiteto statutas nebuvo numatęs skyrių, tačiau fakulteto tarybos nutarimu nuo 1924 rudens semestro pradėjo organizuotis ekonominis skyrius greta veikusio teisių skyriaus. Nors buvo pertvarkyti mokslo planai, tačiau fakultetas naujų katedrų negavo. Fakultetas turėjo pasitenkinti tuo, kad pakvietė keturis naujus dėstytojus ekonominio skyriaus dalykams, o visus kitus dalykus dėstė teisių skyriaus ar ir kitų fakultetų mokomasis personalas.

1922.11.16 atidarytame technikos fakultete buvo du skyriai: statybos ir mechanikos. Pagal seimo priimtą universiteto statutą turėjo būti keturi skyriai: statybos, mechanikos, chemijos ir elektrotechnikos. Vėliau susitvarkė ir kiti du skyriai — elektrotechnikos ir technologijos. 1940 fakultetas buvo išplėstas į du fakultetus. Statutas fakultetui numatė 17 katedrų.

1925.III.31 skelbtuoju universiteto statuto pakeitimu buvo įsteigtas dar septintas fakultetas — evangelikų teologijos (su 5 katedromis). 1925.IX.18 respublikos prezidento paskirtąjį naujojo fakulteto branduolį sudarė docentai P. Ja-kūbėnas, K. Kurnatauskas ir V. Gaigalaitis.

Pagal naująjį universiteto statutą vyriausias universiteto organas — universiteto taryba, kurią sudaro visi pilnateisiai fakultetų tarybų nariai ir garbės profesoriai. Privatdocentai gali dalyvauti taryboje patariamuoju balsu. Taryba autonomiškai tvarko universiteto vidaus gyvenimą. Ji renka iš ordinarinių ir ekstraordinarinių profesorių vieneriems metams kas kartą iš kito fakulteto rektorių, prorektorių ir sekretorių, kurie kartu su fakultetų dekanais sudaro vyriausiąjį universiteto vykdomąjį organą — senatą. Fakultetų tarybas sudaro ordinariniai ir ckstraordinariaiai profesoriai ir docentai. Fakulteto taryboje dalyvauja sprendžiamuoju balsu du fakulteto lektorių ir asistentų atstovai, renkami vienam semestrui. Fakulteto taryba — sprendžiamas organas visuose mokslo ir mokymo dalykuose. Jos žinioje yra viso fakulteto mokslo įstaigos. Tarybos sprendimai per rektorių pranešami švietimo ministerijos žiniai. Fakulteto taryba kviečia arba renka konkurso būdu ordinarinius ir ekstraordinarinius profesorius, docentus ir kt. Fakulteto taryba renka iš profesorių tarpo vieneriems metams dekaną ir sekretorių, kurie sudaro vykdomąjį fakulteto organą.
Universiteto reforma

Iš šalies, kai kas ir iš profesūros, pradėjo prikaišioti, kad statutas leidęs steigti per dideli skaičių katedrų, kad fakultetuose esama lygiagrečių katedrų, kad tai didina personalo skaičių ir pabrangina jo išlaikymą, pagaliau, kad šie ir kiti trūkumai sietini su per plačia universiteto autonomija. Be to, ir vyriausybės sluoksniuose kilus susirūpinimui, kad universitetui išlaikyti tenka skirti kasmet vis daugiau lėšų, švietimo ministerija 1928 pradžioje paprašė fakultetų išsitarti reformos reikalu, ir vyriausybė pasiūlė universitetui pačiam ruošti fakultetų, katedrų ir etatų pertvarkymo projektą. Po dviejų metų nepatenkinančių abi puses reformos projektų rengimo 1930 pradžioje vyriausybė, norėdama susieti universitetą su reikšmingais istoriniais metais, nutarė skubiai išleisti įstatymo keliu naują universiteto statutą. Po bendro ministrų kabineto ir senato posėdžio, baigiantis pavasario semestrui, 1930 Vytauto Didžiojo metais birželio 7 vyriausybė atskiru į-statymu suteikė Lietuvos universitetui Vytauto Didžiojo universiteto vardą. Tą pačią dieną "Vyriausybės Žiniose" buvo paskelbtas ir naujas statutas.

Vyriausybei ruošiant naują statuto projektą, universiteto taryba ir senatas rūpinosi, kad universiteto autonomija būtų išlaikyta. Autonomijos principas buvo ir statute įrašytas žodžiais: "Universitetas yra aukštoji autonominė mokslo ir mokymo įstaiga". Tačiau autonomija buvo ribota. Pagal naująjį statutą fakultetų taryboms palikta teisė rinkti bei kviesti tinkamus mokslo personalui asmenis, tačiau vyresniojo personalo nariai įsiteisėja tik respublikos prezidentui paskyrus, privatdocentai švietimo mi-nisteriui patvirtinus, jaunesniojo mokslo personalo nariai rektoriui patvirtinus. Valdomuosius universiteto organus renka nebe vieneriems, bet trejiems metams. Susiaurintos universiteto tarybos, bet praplėstos senato funkcijos. Sumažintas buvo ir katedrų skaičius, kai kurias jų draugėn sujungiant. Naujasis statutas paliko humanitarinių mokslų fakultetui 12 (buvo 18) katedrų, teisių —13 (15), matematikos - gamtos — 12 (22, bet iš šio skaičiaus jau buvo išjungtas agronomijos skyrius su 8 katedromis), medicinos — 17 (28, bet tas skaičius jau buvo sumažėjęs 6 katedromis, 1928 uždarius veterinarijos skyrių), technikos — 11 (17), tik evangelikų teologijos fakultete nieko nepakeista. Teolofijos - filosofijos fakulteto sandara dėl konkordato su Vatikanu tuo tarpu nebuvo keičiama, tačiau statute pažadėta ir tas fakultetas pertvarkyti. "Vytauto Didžiojo universiteto statuto pakeitimu", 1931.VIII.4 atskiru įstatymu, vietoje buvusių 22 leista 17 katedrų. Pradėjus veikti naujam statutui, visi fakultetai turėjo pristatyti per senatą vyriausybei visų savo vyresniojo mokslo personalo narių sąrašus. Išskyrus vieną kitą asmenį, prezidentas paskyrė visus toms pačioms katedroms ir tais pačiais akademiniais titulais, kuriuos kas turėjo ligi tol.

1937 vėl buvo pertvarkomas universiteto statutas. Įteiktame seimui svarstyti švietimo ministerijos projekte teologijos - filosofijos fakulteto filosofijos skyrius nebebuvo minimas, ir buvo numatyta atimti fakultetui teisę duoti studentams istorijos ir literatūros dalykų baigimo diplomus. Tačiau Lietuvos vyskupai darė intervenciją pas respublikos prezidentą ir ministrą pirmininką, ir 1938.V.6 jie įteikė valdžiai tuo reikalu memorandumą. Seimas tada pripažino filosofijos skyriaus reikalingumą, jį paliko toliau veikti ir padidino dar vieną etatą.

(apie Vytauto D. universiteto pasiekas — kitame numery)