Eilėraščiai |
Parašė Vladas Šlaitas |
VIENIŠAS KALNAS O, Išganytojau! Kiek kartų buvau Tavęs išsigynęs kaip šventas Petras. Ir kiek kartų esu graudžias ašaras liejęs. O, mano Dieve! Duok, kad daugiau neištiktų manęs nelaimė. Duok, kad aš būčiau skaistusis ir vienišas kalnas Tavo sargyboje. BE PASIMATYMO Didinti netikėjimą reiškia būti mirties apaštalu. Reiškia iš anksto užrašyti būsimosioms kartoms mirties palikimą. Būčiau juokingas, jeigu sakyčiau, kad netikinčiųjų stovykloje nėra džiaugsmo. Netikinčiųjų stovykloje yra džiaugsmo. Tiktai nedaug to džiaugsmo. Ir liūdniausia, kad tas džiaugsmas yra netikras ir trumpas. Netikras, nes jį reikia palaikyt girtuokliavimu, narkotikais bei piliulėmis. Ir trumpas, nes gyvenimas trumpas. Ir tragiškiausia, kad prieš mirtį nebelieka jokios vilties daugiau susitikti. Tik vienas tuščias, tyvuliuojantis laukas. Ir daugiau nieko. Nes širdy nebelieka vietos susitikimui. Tie, kurie pažįsta mane ir kurie žino, kad aš viešai išpažįstu tikėjimą, tie ne kartą tėškė į mano veidą nešvarų skudurą, girdi, ką gi tau davė tavo tikėjimas? Gyveni vienas. Kaip vienišas vilkas. Trečio aukšto tuščioj pastogėj. Grubiai šnekant, negyveni, bet skursti. Ak! betgi jie nė neįtaria, kad dažnai aš esu didžiausias pasauly buržujus. Kad aš niekad negyvenu viename plane. Nes vienam kartui vieno pasaulio per maža (priešingybė Tolstojui). Kad aš vienu metu gyvenu dviejuose pasauliuose: šitame, kurį galima apčiupinėt savo rankom, ir kitame, kurio negalima pasiekti kitaip, kaip tiktai širdimi, ir tiktai skaisčia širdimi, nes nešvariom rankom negalima prisiliesti gražesnio pasaulio. |