NAUJASIS VLADO ŠLAITO KŪRINYS Spausdinti
Parašė Titas Alga   

Eilėraščiuose Vladas šlaitas niekada nebuvo panegiriškas ar atlaidus pačiam sau ar savo kūrybai. Bebaigdamas vieną iš paskutiniojo savo rinkinio (34 eilėraščiai. Išleido J. Kapočius. Boston, 1967. 44 psl.) eilėraščių, poetas, be kita ko, sako:
Tai,
ką aukščiau parašiau,
nieko bendro neturi
nei su lyrika,
nei su poezija.
Tai didaktika.
Tai šiurkšti ir grubi didaktika.
Daugiau nieko.
(Proza, p. 8-9)

Galvojant vien apie tai, kas "aukščiau parašyta", taigi apie cituotą eilėraštį, poeto pažiūra gal atrodytų kiek griežtoka, nors iš esmės ir teisinga. Tačiau svarbiausia yra tai, kad su šitokia pažiūra nuoširdžiai sutikęs skaitytojas bus priverstas nurašyti į nuostolius didžiąją šio kuklaus rinkinio eilėraščių dalį, nes daugumai jų šis atviras poeto prisipažinimas daug labiau tinka.

Vladas Šlaitas visada stovėjo pavojingai arti tos poeziją nuo prozos skiriančios linijos, ne vienu atveju be didesnių skrupulu, ją peržengdamas. Žinoma, toji linija tėra abstrakti, tiksliai nenu-brėžta   žodynų   ar   enciklopedijų definicijomis, kaip ir pati poezija nėra išreiškiama paskirų elementų santykio formulėmis. O vis dėlto šitokia tarpžanrinė riba yra, nepaisant to, kad skaitytojas ar poetas ją dažniau suranda ir pažįsta ne protu, o intuicija. Pirmuosiuose rinkiniuose, kur tie peržengimai nebuvo nei tokie gausūs, nei ryškūs, galėjai juos lengviau ir pateisinti: poetas, sakytum, kaip tik tos ribos ir ieškojo, jos įrodymui netgi turėdamas nejučiomis ją peržengti. Pakeliui į šeštąjį eilėraščių rinkinį šlaito retoriškai didaktiškos prozinės seklumos vis dažniau formavosi į negyvas salas, kurios šeštajame rinkinyje ne kartą visiškai rimtai užtvenkia gyvosios poezijos srovę.

Ar tik ne vien šiai naivokai ir banaliai retorikai pateisinti poetas turėjo susikurti ir savotiškai patogią filosofiją, pagal kurią
.. .tik tai, kas šioj žemėj
yra gera žmogaus širdy,
gali duoti eilėraščiui
nenudėvėtą   ir   nekasdienišką
rašymo braižą.
Ir svarbiausia,
kad reikia mąstyti ne vien apie rašymą
ir ne tiek apie žodžių grakštumą
ir jų surikiavimą,
kiek mąstyt apie savo siūbuojančią
žemišką širdį . . .
(Pagal tai, kaip gyvenam, p. 34)

Iš tikrųjų, "apie žodžių grakštumą ir jų surikiavimą" šlaitas savo rinkinyje "34 eilėraščiai" jau mažai besirūpina, nors "žmogišką širdį" be abejonės parodo, tiek besisielodamas pieno lašu, kurio neužteks mažo vaiko "alkaniems viduriukams pasotinti" (11), tiek broliais ir sesėms, "kurie šiuo metu Lietuvoj gyvena ir kuriems nuolat graso pavojus būt iššifruotiems ir tuo pačiu būt išvežtiems į Sibirą ir sušaudytiems" (42), tiek pagaliau besigrožėdamas egiptiečių poezija, pagal kurią mylimąją "matyti yra geriau, negu valgyti arba gerti" (29). Jokiu būdu nenorėdamas paneigti "žmogiškos širdies" svarbumo poezijoje, nesutikčiau, kad minėti rūpesčiai, kokie humaniški ar kilnūs jie bebūtų, išpirktų šlaito visišką tematikos susiaurėjimą, žodyno nuskurdimą, suprastėjusios formos monotoniją ir daugelį kitų jo nūdieninę kūrybą susinančių ydų.

Poeto kūrybinį išsekimą rodo ir šiame rinkinėlyje itin ryškus nuolatinis pernelyg pamėgtų posakių, išsireiškimų ar įvaizdžių vartojimas. Iliustracijai paimsiu pora charakteringų visai ligšiolinei šlaito poezijai juos pabraukdamas citatose :
širdy po šiai dienai vienodai
skamba (8)
šiandieną
jau kaimynams tvorų nebelaužau.
(12)

šiandieną
ji man  atrodo lengvesnė už
viksvos šešėlį (15)
. . . tačiau šiandieną
ištempęs  keturiasdešimt  šešius
metus (16)
... gyvenimas
be tavęs man šiandieną nič nieko
nebūtų vertas (24)
Ak
šiandieną skaityk egiptiečių
poeziją (29) šiandieną,
kai aš mąstau apie vienatvę ir
poeziją (30)
šiandieną
man baisiai gaila tavo liūdno ir
trumpo gyvenimo (37)
šiandieną,
kai mąstau apie Ukmergę (40)

nieko   daugiau   šitoj   žemėj
nebeturėti (7)
mūsų  iš  viso  šioj   žemėj  nebūtų
buvę (8)
ir negyvent šioj žemėj (8)
daugiau   niekas   šioj   žemėj
nebeprisimena (18)
kurios šioj žemėj
tavo lūpų per amžius nebesuranda
(19)
Viskas šioj žemėj pasirodo ir
praeina (19)
kurį šioj žemėj
vieną kartą esu taip baisiai didžiai
mylėjęs (26)

Daugelis įvaizdžių, palyginimų ar posakių, kad ir pora kartų tepa-kartojamų, taigi vien šį rinkinį skaitant taip į akį nekrintančių, yra skaitytojo atmintin įsibrėžę iš pirmykščių šlaito rinkinių. Jie poezijos kokybės irgi nekelia.

Poeto jau nuo seno įsisavinta savotiška sakinio struktūra, pasižyminti itin dažnu kai kurių jungtukų (ir, tačiau), įvardžių (kuris) naudojimu, įtarpais skliausteliuose tebėra ir šiame rinkinyje pavyzdingai išlaikyta. Ji taipgi pabrėžia ne tik žodyno siaurumą ar sintaksės nelankstumą, bet ir nudažo jo kūrybą monotoniškai proziška spalva. Tos monotonijos neįstengia išblaškyti nė nuolatiniai prasiveržimai jausmažo-džiais ar kreipiniais: "O, auskarėliai!" (19), "O, žiburėliai!" (21), "o naktys!" (26), "O, egiptiečių poezija!" (29), "O, Milašiau" (30), "O, Kėkštai" (31), "ak, mama, mama" (11), "Ak, lakštingalų dainos" (31) ir t.t. ir t.t. Jausmingumas, žinoma, nėra yda. Tikras, išgyventas jausmas poezijoje reikalingesnis, negu gili ("filosofinė") mintis. Šlaito atveju jausmingumą ba-nalina išraiškos priemonių ribotumas ir kai kurių jų nuolatinis kartojimasis.

Tematikos ir jos atskleidimo atžvilgiu šlaitas irgi nepasikeitė. Jis vis tebeposmuoja vienatvę, liūdesį, žemiškos būties praeinamybę, visur likdamas vienodai egocentriškas, bet atviras ir nuoširdus. Ir "34 eilėraščiai" yra lyg intymus Vlado šlaito dienoraštis, arba, jo paties žodžiais parafrazuojant, užrašai bei memuarai (arba kaip ten juos bepavadintum). Blogiau, kad šį kartą rinkinys sudaro šitokių užrašų atidžiau neperžiūrėto juodraščio įspūdį. Kartais atrodo, kad juodraščiu knygą traktavo ir leidėjas palikdamas joje nemaža korektūros klaidų.
Titas Alga