Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
L. JURGUTYTĖS-BALDAUFIENĖS LITUANISTINĖ DISERTACIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Skardžius   
Lucia Baldauf: DER GEBRAUCH DER PRONOMINALFORM DES ADJEKTIVS IM LITAUISCHEN. München, Otto Sagner, 1967. 103 psl.
Ši knygelė yra dviem atžvilgiais ypatinga: viena, jos autorė yra lietuvė, Aleksandro Jurgučio duktė, 1935 baigusi Panevėžio mergaičių gimnaziją, o 1943 — Kauno universitetą. 1939 ištekėjusi už docento dr. Edmundo Baldaufo ir nuo 1955 lektoriaujanti Mūncheno universitete   (dėsto   lietuvių   kalbą); antra, ji šiame savo darbe, 1965 Mūncheno universitete įsigytoje daktarės disertacijoje, nagrinėja didžiai įdomų ir aktualų sintaksinį lietuvių kalbos gramatikos dalyką — įvardžiuotinių būdvardžių vartoseną.

Jos nuomone, paprastieji būdvardžiai gali būti vartojami atri-butyviai ir predikatyviai, o įvardžiuotiniai — tik atributyviai, pvz : diena buvo blausi ir ūkanota, bet: žaliosios žolelės rasą kelia. Įvardžiuotinių būdvardžių ypatybė yra pažymimoji (determina-cinė), todėl jais gali būti vienas dalykas skiriamas nuo kitų vienodų dalykų, individualus paskiras dalykas gali būti priešybine žyme išskiriamas iš kitų vienodos rūšies dalykų ir vienas dalykas gali būti atskiriamas nuo kitų vienarūšių dalykų, pvz.: paduok man aštrųjį peilį; daugiausia ūžė senoji karalienė; baltieji ir pilkieji žirniai, languotoji skarelė. Taigi pažymėjimas (determinacija) yra svarbiausioji įvardžiuotinių būdvardžių funkcija, ir todėl suprantama, įvardžiuotinių lyčių paprastai nesudaroma iš išvestinių prie-saginių būdvardžių (pvz. aguoni-nis pyragas, avižienis kisielius, pernykštis sniegas, spygliuotis medis, svyruoklis beržas ir kt.), nes šios rūšies priesaginiai ir įvardžiuotiniai būdavardžiai savo funkcijomis yra vienodi. Be to, įvardžiuotiniai būdvardžiai, be pažymimosios, dar gali turėti ir emocinę funkciją, pvz.: gerasis tėvelis, mylimoji sesutė, o žeme, o motina mano brangioji! Toliau dar tenka pastebėti, kad įvardžiuotiniai būdvardžiai tam tikrais atvejais gali būti sukeičiami su paprastaisiais, pvz.: Nebausk manęs, o rūstasai patėvi, nebark manęs, o pamote pikta (S. Nėris); brangusis ir brangus drauge; pralėkė raitųjų gauja; šnypščia iš kelmo piktoja (A. Baranauskas); ankstybasis dantis rakinėja, vėlybasis akis krapštinėja ir aklas aklą netoli tenuves; gera raguotam kitus badyti, ir t.t.

šituo būdu autorė, pradžioj trumpai palietusi įvardžiuotinių būdvardžių darybą ir jų tyrinėjimų istoriją, toliau išdėsto pačią tų būdvardžių vartoseną ir svarbiąsias jų funkcijas — determinacija ir emociją. Kiek matyti iš cituotosios literatūros, jai nemaža bus padėję kai kurie ankstyvesni šios rūšies darbai, ypač A. Valec-kienės "Dabartinės lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas" (Vilnius, 1957). Bet ar ji visą įvardžiuotinių būdvardžių vartosenos problemą yra kaip reikiant išaiškinusi, skaitytojai gal bus nevienodos nuomonės. Pvz. kyla klausimas, ar liaudies dainos ir šiaip poezija, kur ritmas ir kompozicija dažnai ne mažiau reiškia, kaip natūrali kasdieninė liaudies kalbos   vartosena,   yra   tinkamas šaltinis paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių vartosenos skirtumui konstatuoti ar pagrįsti? Arba vėl: kodėl vienose vietose įvardžiuotinių būdvardžių vartojama daugiau ir griežčiau juntama jų reikšmė, o kitur beveik jų visai nevartojama? Kodėl, sakysime, miesčionys ir inteligentai dažnai nebejaučia, kada paprastieji bei į-vardžiuotiniai būdvardžiai turėtų būti skiriami, ir todėl juos vartodami maišyte maišo arba daugiausia tevartoja tik paprastuosius būdvardžius? Taip pat yra pastebėta, kad visuotinės reikšmės posakiuose (priežodžiuose ir kt.) dažniausiai vartojami paprastieji būdvardžiai, pvz.: aklam kelio neparodysi; alkanam ir juoda duona skani; dirbančiam ir Dievas padeda; geram visi geri, blogam visi blogi; geros akys dūmų nebijo; girtam ir ožka kaustyta; gyvam kailio nelupsi; jaunas seno nepamokys; kuprotą tik grabas išlygins; mažas kupstas didelį vežimą verčia; menka žolė ilgai žydi; pirkta duona neskalsi; senas jautis vagos negadina; svetimos burnos neužčiaupsi, ir kt. čia visur sakoma bendra, visuotinė reikšmė ir paprastai niekas neišskiriama nei pabrėžiama, todėl šiokiais atvejais daugiausia ir vartojami paprastieji, ne įvardžiuotiniai būdvardžiai. Ir t.t. Tačiau, šiaip ar taip, autorė, kad ir svetur gyvendama, savo pasirinktąją disertacinę tezę, lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių vartoseną, yra gerai išvysčiusi ir savo išvadas įtikinamai pagrindusi. Tai yra naujas ir sveikintinas kalbotyrinės lituanistinės literatūros indėlis; tolimesni, specialesni tyrinėjimai galės šį darbą papildyti, patikslinti.    Pr. Skardžius



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai