Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KULTŪRA IR CIVILIZACIJA ŽMONIJOS EVOLIUCIJOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas K. Rugis   
P. Teilhard de Chardin, S.J., evoliucijos teorija, sukėlusi paskutiniais laikais platų susidomėjimą, uždeda žmonijai ir paskiram žmogui didelę atsakomybę. Tapęs aktyviu evoliucijos dalyviu, žmogus tuo pačiu neša atsakomybę už jos nukrypimus ir už pavojus, kuriuos klaidingi evoliucijos keliai gali sudaryti žmonijai. Žmonės tapusią nuo jų priklausomą evoliuciją gali nukreipti į laikinus klystkelius, gali jos pažangą sulėtinti ar sutrukdyti, jei ne visai sustabdyti (atominiu karu). Tai gal baisiausias žmogaus laisvos valios potencialus pasireiškimas, dėl kurio turėtų susimąstyti kiekvienas galvojantis žmogus.

žinomas šio krašto rašytojas Lewis Mumford savo naujai pasirodžiusioje knygoje The Myth of the Machine (1966-1967) dar kartą grįžta prie žmonijos evoliucijos nagrinėjimo, naujoje šviesoje apžvelgdamas jos nueitą kelią. Knyga pilna gilių, originalių minčių, pagauna skaitytojo dėmesį ir verčia pagalvoti ne tik apie žmonijos evoliucijos kelius, bet ir apie žmogaus gyvenimo kelią. Mumfordo negalima lyginti su Teilhard de Chardi-nu: kai šis pastarasis savo nuostabiame mėginime sintetizuoti mokslą, filosofiją ir teologiją suranda Omega taške krikščioniškąjį evoliucijos tikslą, tai Mumfordas to žmonijos evoliucijos tikslo kaip ir neieško. Jis tik su gilia įžvalga naujai nušviečia žmogaus ir žmonijos nueitą kelią, aiškindamas ir tolimų praeities kelių klaidingą supratimą bei šio supratimo sankcionavimą moderniųjų laikų klaidomis. Atrodo, kad mūsų laikais dar toliau žengiama klaidingais evoliucijos keliais, klaidingai suprantant ir aiškinant praeities patyrimą. Skaitant Mumfordo knygą, gal ryškiausiai iškyla skirtumas tarp kultūros ir civilizacijos elemento žmonijos evoliucijoj ir tų dviejų elementų glaudus tarpusavio ryšys žmonijos pažangoje.

Patsai Mumfordas tos knygos tikslą apibūdino kaip kritišką žvilgsnį į šių laikų pažiūras ir prielaidas, pagal kurias technikos ir mokslo pažangos formos laikomos tikslu pačiame savyje (My purpose in this book is to question both the assumptions and the predic-tions upon which our commitment to the present forms of technical and scientific progress, treated as if ends in themselves, have been based). čia, tarp kitko, jis randa progos nesutikti su Markso mokslu.

Pagal Mumf ordą, evoliucijos klystkelių eigoje žmogus tapo ne autonominė asmenybė, bet mašinos paveiktas, jos įtaigotas gyvis, nuasmenintas kolektyvinės organizacijos narys. Savo mokslinių ir technikinių pasiekimų žmogus buvo ir yra taip stipriai paveiktas, kad jis atitolo nuo savo prigimčiai tinkamo gyvenimo būdo. Jį vis labiau pagauna mokslo ir technikos pažanga, lyg jie vieni galėtų magišku būdu suteikti jam laimę ir išganymą. O tai juk reiškia, kad žmonija gyvena, tartum manydama rasti visų savo problemų sprendimą vien tik civilizacijos pažangoje, žmonės užmiršta ar nežino, kad technika paliečia tik materialinį žmogaus gyvenimą, o moksle dominuoja idėjinis elementas. Mumfordas ne be pagrindo tvirtina, kad moderniojo pasaulio pažiūros į žmogų laiko jį ne "homo sapiens", gal šiek tiek "homo lu-dens", o pagrinde "homo faber", t. y. darbo žmogum, toje sąvokoje jam atimant kūrėjo elementą.

Mumfordas gražiai įrodinėja, kad net priešistoriniais laikais kultūrinė veikla pirmavo rankų darbui ir įrankių gamybai. Įrankių pasi-gaminimo technika buvo tik žmogaus savybių vystymosi pasireiškimas ir prisitaikymas gyvenimo sąlygoms. Mumfordas net tvirtina, kad žaidimai daugiau negu darbas formavo žmogaus sąmonę ir kulturėjimą. Todėl kai kurie pa-leoantropologai yra įvedę terminą "homo ludens" (žaidžiantis žmogus).

Mumfordas rašo, kad žmogaus kaip "homo faber" (darbo žmogus) samprata visai apvaldžiusi žmoniją. Tokį jo tvirtinimą paremia ir neseniai spaudoje pastebėtas ne darbo problemos gvildenimas. Sumažinti bedarbių skaičiui svarstomas perėjimo į 4 darbo dienų savaitę klausimas. Didžiausia kliūtimi šiam sprendimui yra klausimas: o ką žmonės darys tas tris laisvas dienas? Ateities perspektyvas yra dar įdomesnės. Neseniai t;ko skaityti Amerikos atominio mokslininko, Nobelio premijos laureato G. Seaborgo straipsnį apie net labai netolimos ateities pasikeitimą žmonijos gyvenime. Tas mokslininkas nagrinėjo, kokią įtaką daro vis spartesnis kibernetikos ir automatizmo vystymasis. Ne tik nespecialistai ir fizinio darbo žmonės, bet ir profesionalai ir intelektualinio darbo žmonės turės vis mažiau ir mažiau darbo, nes jį atlikinės įvairios automatinės mašinos ir kompiuteriai. Daugiausia žmonės dirbs tik minimalų laiką užtikrinti pragyvenimui, ir juos reikės auklėti ir ruošti ne tam, kad jie dirbdami galėtų pragyventi, bet tam, kad jie mokėtų gyventi — tinkamai sunaudoti gyvenimo laiką. Auklėjimas turės paruošti žmones ne tiek darbui, kiek kultūringam žmogiškam gyvenimui: turės ruošti juos būti tikrais "homo sapiens" ir tam tikrame laipsnyje "homo ludens", o ne pirmoje eilėje "homo faber". žmonės turės būti auklėjami ir mokomi, kaip siekti aukštesnio savęs išvystymo, kilnesnio ir tikresnio savo žemiško gyvenimo supratimo.

Ir Mumfordas sako, kad dominuojančiu žmogiškumo bruožu, skiriančiu jį nuo gyvulio, yra žmogaus sugebėjimas save pažinti ir tobulinti. Jis peržvelgia žmogaus vystymosi eigą nuo proistorės iki XVI amžiaus. Jo išvedžiojimai apie priešistorinius laikus iki neolitinio amžiaus, pagal knygos mokslinius recenzentus, gali kai kur kelti abejonių. Bet tolimesnių laikų nagrinėjimai, kurie sudaro jo kompetencijos sritį, pateikia įdomių minčių ir įžvalgų.

Iki šių laikų buvo ir yra plačiai manoma, kad įrankių pasigamini-mas ir jų vartojimas buvo pagrindinis veiksnys biologinėje priešistorinio žmogaus evoliucijoje ir pažangoje nuo gyvulinio prie žmogiškojo gyvenimo būdo. O istoriniais laikais technologiniai atsieki-mai ir išradimai toliau veikė žmogų, visuomeninio gyvenimo ir susidarymą, ir tobulėjimą. Mumfordas tokią pažiūrą vadina mitu — mašinos mitu. Jis įrodinėja, kad visuomeninio gyvenimo atsiradimas ir išsivystymas, žmogaus minties sukurta sudėtinga socialinė organizacija, tikra, nematoma socialinė mašina, kurią jis vadina "me-gamašina", turėjo daug didesnės įtakos į žmonijos evoliuciją, negu įvairių įrankių išradimas ar mechaninių mašinų išgalvojimas. Technikos, mašinos mitas lengvai įsigalėjo moderniais laikais dėl savotiško žmonių apsvaigimo mokslo praktiniais pritaikymais, milžiniška technologijos pažanga, visokeriopa mašinų pergale. Juk šių laikų žmonės ir savo kultūrą yra linkę vadinti technikine kultūra.

Mumfordo tezę galima išreikšti teiginiu, kad žmogaus vystymosi procese ir žmonijos evoliucijos eigoje didesnę reikšmę turėjo kultūrinio pobūdžio stimulai, vidinis žmogaus vystymasis, jo laisvė ir kūrybingumas, o ne išorinės sąlygos, civilizacinis elementas, gamtos teikiamų priemonių panaudojimo išmokimas ir vis didesnis gamtos jėgų panaudojimas, žmonijos evoliucijos eigoje iškyla kultūrinio prado, o ne civilizacinio elemento primatas.

Savo tezei paremti Mumfordas pateikia eilę argumentų. Jis tvirtina, kad žmonijos civilizacijos iš-bujojimas maždaug 4000 metų pr. Kr. įvyko ne dėl kokių mechaninių išradimų ar naujų įrankių pa-sigaminimo, o dėl naujų socialinių santvarkų, susikūrusių įvairių mitų, magijos, religinių įsitikinimų ir astronominių žinių užuomazgos įtakoje, žmogaus smegenys buvo svarbesni už jo rankas. Net labai gilioje senovėje žmonės turėjo sudėtingą ir išsivysčiusią kalbą, kai tuo pat laiku įrankiai buvo gan primityvūs. Patsai mirusiųjų laidojimo faktas daug daugiau pasako apie tų laikų žmonių pažangą, kaip kad įrankiai, kurie buvo naudojami kapui paruošti. Žmogus ne tik stebėjo jį supančią gamtą ir darė išvadas, bet pradėjo galvoti apie save patį, savo gyvenimo tikslą ir prasmę. Pagaliau žmonės pradėjo ne tik dalintis mintimis tarpusavyje, bet sugalvojo, kaip jas, išreikštas simboliais, palikti sekančioms kartoms. O be minčių ir patyrimų išsaugojimo ateitis būtų beveik tuščia, žmogus iš gamtos stovio perėjo į kultūros stovį.

Jau ir priešistoriniais laikais, sako Mumfordas, žmogaus mintijimas nebuvo apribotas tik praktiniais gyvenimo klausimais. Sapnai ir svajonės žadino žmogaus mintį, domino jį fantastiniu pasauliu, skatino ir fantazuoti ir mąstyti. O tas savo ruožtu spartino humanizacijos procesą. Jei žmogus nebūtų sapnuose sutikęs slibinų, sako Mumfordas, jis nebūtų sugebėjęs vėliau susidaryti atomo idėjos. Savęs keitimo procesas buvo svarbiausias procesas, išskiriantis žmogų iš gyvulių pasaulio. Tame trans-formavimesi materialinio gyvenimo susidomėjimai turėjo daug mažiau reikšmės,   kaip   prileidžia mūsų perdėtai "technologinės fazės" kultūra.

Daugumoje civilizacijos pažangos pasireiškimų galima pastebėti juos iššaukusius kultūrinės pažangos pradus. Atsiradusi absoliutinės monarchijos socialinė struktūra pasirėmė dieviškos kilmės valdovų valdžios mitu, religinėmis sankcijomis, ezoterinėmis apeigomis, magijos priemonėmis ir astronominių žinių pradais. Tokios struktūros absoliutinės valdžios, kurių pavyzdžius paliko Mezopotamija, Egiptas ar Peru, sukūrė tikrą socialinę mašiną, kurioje kiekvienas žmogus buvo smulkus ratelis, vykdąs jam skirtą funkciją. Tokią socialinę mašiną, kaip minėta, Mumfordas vadina megamašina. Megamašinos išvystė civilizacijos pažangą. Ir šiandien, išvystytos technikos laikais, mus stebina Egipto piramidės ar Machu Picchu miestas (An-dų kalnuose). Megamašinos paversdavo žmones tartum mechaniniais robotais, kurių panaudojime pasireiškė stebinanti visuomeninė organizacija. Juk pvz. prie piramidžių statybos sudėtingus, didelių vienas nuo kito atstumų darbus darniai dirbo daugiau kaip 100,000 žmonių eilę metų.

Megamašinos darbo organizacija, reikalui esant, virsdavo karo įrankiu. Megamašina galėjo egzistuoti tik griežtos disciplinos dėka. Ji pasireikšdavo ne tik konstruktyviai, bet ir destruktyviai, virsdama karo organizacija. Absoliutinės valdžios struktūroje atsirado ir karai. Ir senovės absoliutūs valdovai buvo linkę į didybės maniją, kaip ir modernūs diktatoriai. Karo mašinos egzistencija padarė karus lyg būtinus. Pagal Mumfordą karų pradžios reikia ieškoti kultūros srityje ir net religiniuose įsitikinimuose; karo belaisviai sudarydavo galimybę patenkinti ritualo žmogiškų aukų dievams reikalavimus. Bet karai būdavo, kaip tai pastebima ir moderniais laikais, žymiu impulsu technologiniams išradimams, taigi greitino civilizacijos pažangą.

Prieš griežtą megamašinų discipliną būdavo sukilimų, kurie paprastai būdavo be pasigailėjimo maitinami. Vergiška pažiūra į darbą atitiko megamašinos tikslus, bet prieš megamašinos žmogaus pavergimą kilo ir reakcija. Viena iš ryškiausių šios reakcijos apraiškų — tai šventadienio įvedimas, išlaisvinąs žmogų iš megamašinos vergovės nors vienai dienai. Darbas, kaip slegianti prievolė ir patsai savyje tikslas, pasidarė lyg ir prakeikimu, kuris, anot T. Carlyle, padarė žmogų įrankį vartojančiu gyvuliu.

Bet su laiku atsirado ir ne vergiška darbo koncepcija, — darbo, kuriame pasireiškia ir kūrybinis elementas, o ne tik automatinis fizinis darbas. Jau senovėje kūrybinis darbas pasireiškė už megamašinos ribų, pvz. Graikijos ir Romos kultūrose. Nuo graikų laikų iki V mūsų eros amžiaus estetinis elementas, įnešamas asmeninės kūrybos, turėjo tiek pat reikšmės, kiek ir praktinis. Dailė ir technika, kultūra ir civilizacija derinosi kūry-biname žmonijos darbe.

Vėlesni laikai atnešė palaipsnį žmonių laisvės nykimą, kartu ir žmonijos brangių vertybių vertinimo nykimą. Mumfordas pabrėžia, kad XVII a. Londono gyventojai turėjo daugiau asmeninės laisvės, negu bet kokio dabartinio didesnio pramonės miesto gyventojai. Mūsų laikų mechanizuotas darbas nesirūpina darbo palengvinimu, darbininko jėgų taupymu. Mechanizacijos tikslas pirmoje eilėje yra kiekybės, t. y. produkcijos padidinimas ir gamintojui papiginimas.

Nagrinėdamas darbo mechanizaciją, Mumfordas plačiai pamini viduramžių cistersų vienuolynų, įsteigtų šv. Benedikto, organizaciją. Pagal principą, kad darbas tai malda, vienuoliai dirbdavo fizinį rankų darbą organizuotai, ne mažiau 5 vai. per dieną ir iš to darbo gyveno. Kad būtų sutaupyta laiko maldai, studijoms ir apmąstymams, vienuoliai siekė palengvinti ir pagreitinti darbą įvairiais mechaniniais įrengimais. Jie išmoko panaudoti vandens ir vėjo jėgą. Toks darbo palengvinimas XII a. išsiplėtė iš vienuolynų į laisvus miestus su jų cechais ir gildijomis. Darbas pasidarė kūrybiniu, ir jame pasireikšdavo paties dirbančiojo sugebėjimai ir kūrybiniai polėkiai. Tai nebuvo vergų, robotų darbas. Kiek likdavo laiko dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui, rodo skaičius švenčių, kurios viduramžiais Europoje, kartu su sekmadieniais, siekė 189 dienas per metus. Taip tvarkėsi visuomeninis gyvenimas iki XVI a., kuomet prasidėjo žmonijos evoliucija nauja kryptimi, pradėjo reikštis naujos megamašinos formos. Darbo mechanizacijos tikslai pasikeitė, išstumiant kultūrinį, kūrybinį elementą. Naujai atsiradusios suvereninės valstybės su kapitalistine santvarka, ar klasine, kaip dabar Vakaruose, ar valstybine, kaip už geležinės uždangos, atmetė krikščioniškąją benediktinų darbo mechanizacijos etiką. Kaip nurodo Mumfordas, kapitalistinė santvarka penkias iš septynių krikščionybės mirtinų nuodėmių pavertė visuomeninėmis dorybėmis. Krikščioniškos dorybės, kaip pvz., meilė artimui, kuklumas, buvo atmestos kaip kenkiančios bizniui.

Darbo akstinu vis labiau darėsi tik grynas uždarbis, ir kasdieninį gyvenimą užviešpatavo siekimas pinigo, kuris pasidarė vyriausiu tikslu. Jėga, greitis, standartizacija, masinė produkcija, kiekybė, vienodumas, kontrolė — tai vis moderniųjų laikų gyvenimo šūkiai. Darbo mechanizacija ir organizavimas, pradėtas viduramžiais benediktinų gyvenimą kultūrinančiais kilniais tikslais, virto moderniųjų laikų megamašina. Baigdamas savo knygą, Mumfordas pabrėžia, kad tokios evoliucijos niekas nenumatė, išskyrus viduramžių pabaigos didžiausią intelektą — Leonardo da Vin-ci. Jis statė klausimą ne tik sau, bet ir visiem: "Ar žmogaus protas, koks jis bebūtų, yra vienintelė priemonė patenkinti gyvenimo reikalavimams ir tikslams?".

Į tą Leonardo da Vinci klausimą netiesioginiai atsakymai pasirodė po kelių šimtmečių. John Stuart Mill atsakė: "Abejotina, ar visa mašinerija nušvietė bent vieno žmogaus darbo dieną". O jau mūsų laikais E. Schroedingeris tarė: "Aš laikau labai abejotina, kad žmonijos laimė būtų padidėjusi dėl technikos ir pramonės išsivystymo, pasekusio greit progresuojantį mokslą".

Civilizacijos pažanga užmigdė kultūrinės pažangos siekimus, o modernioji megamašina gal net efektyviau už senovines naikina žmoguje humanistines dorybes, išskiriančias jį iš kitų gyvių tarpo.
Jonas K. Rugis
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai