Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PARTIZANO BUITIES POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. R.   
Ligšiolinė mūsų poezija partizanų temomis, parašyta už Lietuvos ribų, nebuvo aukšto lygio. Jai nestigo upėmis tekančio kraujo (svetimo kraujo niekas netaupo), gausių padrąsinimų, raginimų laikytis iki paskutinio (vel svetimo) kraujo lašo ir kitokios įžeidžiančiai sentimentalios retorikos. Mūsų poetų eilėraščiuose partizanai vėl ir vėl turėjo pakartoti savo absurdiškai sunkų kryžiaus kelią: žūti, gulėti miestų aikštėse nepalaidoti ir nepaprastai gausiai naudotis nieko nekainojančia salonine mūsų parama. Bet iš tiesų ten nebuvo nei partizanų, nei poezijos. Ir tai visiškai suprantama, nes toji poezija atsirado ne iš kontakto su partizano buities realybe, bet iš reikalo susigraudinti ir tuo pačiu lyg ir nusiplauti bent dalį neištesėji-mo kaltės. Trumpai tariant, atrodė, kad taip ir nebeteks sulaukti autentiškos poezijos šia tragiška mūsų tautai tema. Gyvos žaizdos ir tos užgyja, o ką jau ir bekalbėti apie nuduotas arba įsivaizduotas.

Bet, pasirodo, kad ne visi šią temą išgyveno saloniškai. Tatai liudija ir mūsų čia trumpai aptariamas Mykolo Vilties eilių partizano buities temomis rinkinys Neparašyti laiškai (išleido Į Laisvę Fondas, 1966, 56 p.). Viskas jo eilėse kuklu ir pilka; nei dangaus keršto šaukiančios patetikos, nei herojiškų žygdarbių, nei pagaliau tos barokinės kančių bei kankinimų gausos, kurią taip mėgo nė plauko nepraradusieji mūsų poetai. Partizano buitį bei likimą autorius rodo žmogiškos tragedijos (arba komedijos) plane. Nėra čia nei garsių skundų, nei protestų; net priešo vardas nė karto nepaminimas. Partizanas savo tragediją išgyvena absoliučiai vienas. Jo gyvas skausmas, kaip nuotakos liaudies dainose, suprastas, nuplautas, nuskaidrintas; santykis su realybe — panteistiškai - fatalistinis, panašus į medžio, besipriešinančio gamtos elementams. Geriausi Neparašytų laiškų eilėraščiai, nežiūrint į formalinius trūkumus, skamba neapsirinkamai autentiškai, nes jie atremti jei ne į realius išgyvenimus, tai bent į autentišką partizano buities ir jo tragedijos koncepciją. Net ir beviltiškai banalus Vilties slapyvardis šiuo atveju ne taip jau labai šokiruoja. Normaliai iš tokį slapyvardį pasirinkusio žmogaus lauktum tik sentimentalios grafomanijos, šiuo atveju banalybės nuodėmę gerokai atperka speciali situacija: viltis Vilčiai turėjo būti gyvas, realus ir nenuvalkiotas žodis.

Užsiminus apie slapyvardį, dažnas klaus, kas gi iš tiesų yra šių eilėraščių autorius. Buvęs partizanas? Galėtų būti ir taip. Viena tik aišku, kad jo eilės rašytos ne Lietuvoje, nes jose gerokai žymi kai kurių emigracijoje gyvenančių poetų įtaka.

Kalbant apie formalinę Vilties eilėraščių pusę, pagrindiniai priekaištai būtų nepakankamas dėmesys formai, neprofesionališkas jos problemų sprendimas, ritminė monotonija ir atrankos jausmo stoka. Griežtesnis atsijojimas būtų suploninęs rinkinį, bet kartu ir pakėlęs jo meninį svorį. Mūsų nuomone, paskutinis knygos skyrelis yra grynas balastas. Formališkai atbaig-tesnieji eilėraščiai yra gana realus pažadas ateičiai. Vienas iš tokių yra Avietynai:

Iš garbanotų ąžuolų viršūnių
Mačiau ateities slėnių laimę...
Avietynų garbanose svajojau per
dienas...

Mirė visos  mano  pasakos,  visi
sapnai žieduose, Užmirštas mano kapas po
tamsiais ąžuolais.
Kvapnūs avietynai siekia mano
mirusios širdies,
Kuri pilna jaunystės nukankintų svajonių...

Savo krauju maitinu tas pasakas,
Gaivinu amžinus miškų kapus,
Kuriuose vėl auga gerbėti
ąžuolai,
Atželia vešlūs avietynai,
Tik ne  mano nesulauktiems
vaikams...

Geresnių eilėraščių grupei taip pat priklausytų Mes nesuspėjome išmokti, Mirtis pamiškėje, Smėlynų vaikas, Jaunystė paupyje, Ge-gužinės.Joninės ir Vasaros lietus. Knygos estetiniam apipavidalinimui stipriai kenkia Pauliaus Jurkaus viršelio aplankas ir teksto iliustracijos.
K. R.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai