Iliuzija (ištrauka) Poezija |
Parašė PETRAS PILKA |
Melsvai pilkas debesėlis Plūduriavo vakaruos, O jo drebantis šešėlis Skendo perlų ežeruos. Ir taip būtų sau kabėjęs Visą naktį ant dangaus, Bet laukuos pabudo vėjas Nuo svirpimo įstabaus. Žiba oras lyg stiklinis. Toks vaiskus ir trapus. Rodos, ims ir sidabrinis Virpesys čia pat suduš. Ir lyg gyvas aplink motto Mirga švelniai ir ilgai — Jie ir vėl neteko proto, Tie vidurnakčio žiogai. O jų smuikai iš kristalo Ir iš aido pilnaties. Eik per žemę ligi galo — Niekur nėr tokios nakties! Ir nutraukė vėjas skarą Nuo plevenančių žvaigždžių — Šiąnakt mišios be vikaro Ligi pat trečių gaidžių. Šaką atlošė, paleido, Lėkė, slydo per šlaitus — Rasa krito ant jo veido, Tartum deimanto lietus. Smilko liūnų lopinėliai. Raistai purūs ir balti. Margi pievų dobilėliai Lyg iš marmoro kalti. Aptrupėjęs šventas Jonas Meldės vienas, o prieš jį Pienių kilimas geltonas Prigesintam žibesy. Iš būrelio išsiskyrus, Lyg išeinanti duktė, Lelija grakščiai pasvirus Iškvėpinta dekolte. O jis lėkė ir siūbavo Drėgnu molio arimu Ir nesąmones dainavo Savo dūžtančiu rimu. Grioviais šoko ir upeliais, Brido pievom ir laukais Ir sau skambino varpeliais Ružavais ir mėlynais. Blyškiai mėnuo padažytas Vos vos kilo iš vandens — Tartum sietas, pastatytas Ant nuskendusio akmens. Bet vis delsė, kažko buvo, Tartum laukdamas tylos. Argi inkarai užkliuvo Už nematomos uolos? Tarp aukštų koralų sienų, Marių landšafte giliam, Žydi sodai mėnesieną, Lyg akvariume žaliam. Ir ten vakaras nurimęs Miega vienišas slėny, Tartum senas padavimas, Nutapytas vandeny. Tai tenai į kelią didį, Bangomis jį supdama, Lydi, lydi, neišlydi Jo gražioji mylima. Ir tada, kai jis nuplaukia Nesustodamas kely, Ji iš ilgesio jį šaukia, Rašo laišką jam smėly. Ir pernakt žiedus jam mėto, Kyla kekėm jie baltom — Ir taip pradeda žydėti Visi vandenys putom. Niekas vardo jos nežino Ir kurių dievų kaltė — Rado saulė ir augino, Ir taip liko jos duktė. Su ja žaidė, ją nešiojo, Namo grįžus iš dausų, Švelnų patalą jai klojo Iš spalvotų debesų. Daug jai pasakų išsakė Apie žemę; kur žmogus, Užsidegęs vaško žvakę, Tebegarbina stabus. Kaip ten gobšas turtą žarsto Rūsy savo purvinam — Bet abu netilps į karstą, Ir išeiti reiks vienam. Nieko elgetos neturi, Tiktai išverktas akis — Be vilties dienas pražiūri, Ir besapnė jų naktis. Kito kranto nesuradę, Tūno valkatos šalti — Jų sudužo Eldorado, Tik grabai nesukalti. Kaip ten, žygyje užgesęs, Vergas, pirmas iš visų, Skuba turgun ir nunešęs Meta sąžinę už sū. Taip ji augo ir jai jaunai Kažinkur tarp vandenų Savo švilpas pūtė faunai Ant nuskendusių kalnų: Apie laimę, kuri skrenda, Žymi valandas tikras, Bet jos niekas nesuranda Ir jos niekas nesuras. Ji tik psalmei gražus rimas. Ji tik vizija giesmės. Ji tik degantis troškimas. Bet ji vardas be prasmės. Apie meilę, kurios mitas Dar nežinomais laikais Yra visas surašytas Neišskaitomais ženklais. O ji tik graži svajonė. Aidas, šaukiąs du vardus. Vien tik žydinti kelionė. Ji tik žodis įstabus. Kad praslinkę metai girdis, Lyg eilėraščiai trumpi — Bėga, sudega taip širdys Ir iliuzija trapi. Ir jai ilgu pasidarė. Dangaus skliaustuose aukštuos Užsidegdavo vakarę Ir žiūrėdavo languos. O toli kažkur gyveno Ruduo rūmuose didžiuos Ir, išdėstęs savo meną, Rodė šlaitų pavyzdžiuos. Pasiėmęs skardžią fleitą, Vėjas liūdnas ir klaikus — Gelsvas takas, kur jo eita Tolyn tiesiai per miškus. Gervės trikampiu sudėtos, Ir jas klegant ties giria Ant lazdelės drožinėtos Piemens suko kepure. Saulės pasakų daug tomų. Viename jų, baltame, Žiema žibančiu aksomu Dengia žemę, ir jame — Visas vakaras išbalęs. Šerkšnas gruodžio pabaigoj, Tartum deimantas sušalęs; Neapsakomoj tyloj, Lyg fontanai suledėję, Žėri gluosniai, o prieš juos Tiesios eglės pakelėje Krenolinuose baltuos. Taip ji augo, ir undinės Jai dainuodavo ilgai — Šoko valtys gintarinės, Tartum prerijų žirgai. O biržely vis keliavo Mėnuo jaunas ir gražus, Užsidegęs liustrus savo Miniatiūriškai mažus. Ir sustodamas žiūrėjo: Ant viršūnių apversti Tvenkiny beržai kabėjo, Lyg iš drobės iškirpti. Ant tvoros per naktį džiūvo Smulkūs vyšnių mezginiai. Tįso, tįso ir nugriuvo Palei klėtį apyniai. Sparnelius viršun suglaudę, Tartum snaigės, ajeruos Jau seniai drugeliai snaudė Marškinėliuose marguos. Gražiai šiąnakt apsivilko Ramunėlė pakely: Jos lapeliai balto šilko Ir topazas vidury. Čia tai nieko nepridėsi Prie šio reginio žavaus — Nebent mėlyną pavėsį, Nukabinęs nuo dangaus. Laima Jakutytė Lietuvių liaudies daina |