Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DR. ANTANAS GYLYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. DOMAS JASAITIS   
Žmogaus gyvenimas yra vyksmas, iš kurio niekas negali pasitraukti norimu laiku. Nelaukta buvo ir dr. Antano Gylio mirtis. Kaip rašė jo žmona: "Vakare buvome pasižadėję važiuoti į svečius. Bet jau 5 vai. 15 min. p. p. jis krito prie mano kojų ir mirė". Tai įvyko 1966 m. lapkričio 15 Tucsone, Arizonoje. Palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje.

Dr. A. Gylys gimė 1894 kovo 14 Jurginiš-kių k., Garliavos vis., Kauno aps. Tėvas buvo Laurynas Gylys, o motina Elžbieta Dulytė. Tėvas buvo flegmatikas, niekad nieko neužgaudavo ir nepykdavo. Jo visas keiksmas buvo: "Tegu tave karaliai ima". Motina buvo nepaprastai darbšti, puiki ūkio šeimininkė ir gailestinga moteris. Kiekvieną užeinantį praeivį ar vargšą pavalgydindavo, apdovanodavo ir, reikalui esant, priglausdavo nakvynei.1

Tėvai Gyliai išaugino didelę šeimą — pen-kius sūnus ir tris dukteris. Du vyriausieji, nenorėdami tarnauti caro kariuomenėje, išvyko laimės ieškoti į JAV, kur ilgus metus dirbo Pensilvanijos anglių kasyklose. Ūkis (vidutinio dydžio), sekant paprotį netrupinti žemės, buvo atiduotas jauniausiam sūnui. Trečias vyresnysis brolis Kazimieras baigė Veiverių mokytojų seminariją ir mokytojavo pradžios mokyklose (ilgesnį laiką A. Panemunėje). Jis buvo pirmasis ir Antano mokytojas — paruošė jį į Marijampolės gimnaziją.

Baigęs gimnaziją 1914, Antanas Gylys pradėjo medicinos studijas Maskvos universitete. Vokiečiams veržiantis į Rytus, nenorėdamas būti atskirtas nuo savųjų, grįžo iš Maskvos ir pasiliko Lietuvoje. Okupuotos Lietuvos visuomenei pavyko gauti vokiečių karinės valdžios leidimą steigti pradžios ir vidurines mokyklas. Kadangi nemažas skaičius negausios lietuvių šviesuomenės buvo pasitraukęs į Rusiją, tai buvo didelis
mokytojų trūkumas. Tad ir A. Gyliui teko dvejus metus (1915-17) mokytojauti "Ryto" draugijos gimnazijoje Vilniuje. Bemokyto jaudamas ieškojo galimybių baigti mokslus. Po ilgų pastangų gavo leidimą išvykti į Mūncheną. Čia užtruko ilgai, net iki 1924, nes lygiagrečiai studijavo mediciną ir filosofiją. Prof. C. Bäumkerio patariamas, paruošė disertaciją apie viduramžių gydytoją Alphredus Anglicus — "Die psychologischen und physiologischen Anschauungen des Alfredus Anglicus nach seiner Schrift 'De motu cordis' ". 1921 išlaikė daktaro egzaminus (cum laude) ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. Disertacija buvo 1922 išspausdinta viename vokiečių žurnale, o santrauka "Logos" žurnale 1923. 1924 jis baigė magna cum laude medicinos fakultetą, gaudamas medicinos daktaro laipsnį. Tuo būdu pasidarė doctor duplex.

Dr. A. Gylį labiausiai domino vidaus ligos ir psichiatrija. Mūncheno klinikose jis daugiausia dirbo su žinomu internistu Muelleriu ir garsiu psichiatru E. Kraepelinu. Pastarojo vadovybėje paruošė disertaciją "Die Einflüssung der geistigen Arbeit durch verschiedene Konzentrationen von Alkohol". Ji buvo 1924 atspausdinta žurnale "Psychologische Arbeiten", o sutrumpinta forma pasirodė žurnale "Santūra" (1926-7).

Atrodo, kad dr. A. Gylys, grįžęs į Lietuvą, buvo apsisprendęs daugiau atsidėti mokslui ir visuomeninei veiklai nei praktiškai medicinai. 1924-34 jis buvo Vytauto D. universiteto teologijos - filosofijos fakulteto docentas. Dėstė eksperimentinę pedagogiką ir mokyklinę higieną. 1942 vėl grįžo dėstyti universitete. Savo paskaitas paruošdavo kruopščiai. Sutelkdavo daug medžiagos ir ją sistemingai pateikdavo. Tie studentai, kuriems nereikėjo retorinių puošmenų dalyku sudominti, tikrai pasinaudodavo jo paskaitomis.23

1934 pasitraukė iš univ. ir nutarė išbandyti savo sugebėjimus medicinoje — pasistatydino modernią keturių su puse aukštų privatišką ligoninę. Joje buvo gydomos vidaus ligos ir lengvesni nervų sutrikimai. Turėjo ištaigingai aprūpintą mašinomis ir aparatais hidro-helio ir fizioterapijos skyrių. Tai buvo pirmutinė ir vienintelė tų specialybių privatinė ligoninė Kaune. Daugiausia dirbo pats vienas. Gydymas buvo aukšto lygio. Ligoninė turėjo pasisekimo. Todėl, nors buvo užtrauktos didelės trumpalaikės paskolos, dr. A. Gylio kantrybė ir jo darbus lydinti sėkmė padėjo nugalėti piniginius sunkumus. Deja, kai jau visos sunkenybės buvo nugalėtos, okupantai ligoninę nacionalizavo.

Dr. A. Gylys tęsė medicinišką darbą ir atsidūręs Vokietijoje (1945-48) — dirbo Kardiologijos institute Bad Nauheime. 1948 atvyko į JAV ir ketvertą metų buvo Čikagoj Loyolos universiteto psichiatrinės klinikos asistentas ir instruktorius. Darbo buvo begalės, o atlyginimas išmaldiškas. Nebuvo lėšų vaikams mokslinti. Todėl išsikėlė į New Yorko valstybę. Vienerius metus buvo Ogdensburge, o 1953 - 66 dirbo Kings Park State Hospital, L. L, N. Y.

Vysk. Valančiaus keliais

Dr. A. Gylys nuo pat studijų pradžios domėjosi socialinės medicinos problemomis — alkoholizmu ir psichinėmis ligomis. Jo medicinos disertacija skirta alkoholio veikimui į protinius sugebėjimus. Svaigiųjų gėralų problema aktuali visame pasaulyje. Ji buvo aktuali ir baudžiavinėje bei pobaudžiavinėje Lietuvoje.

Baudžiavinėje Lietuvoje kiekvienas didesnis dvaras turėjo bravorą ir vertė baudžiauninkus pirkti nustatytą degtinės kiekį iš savo pono bravoro. Kas dvi-trys mylios, kiekvienoj kryžkelėj, buvo didžiulės mūrinės "karčiamos ruža-vos", kuriose irgi plaukė alkoholio srovės. Per-didelis gėrimas didindavo medžiaginį ir dvasinį skurdą. Todėl tauresnės asmenybės vedė nuolatinę kovą prieš girtuokliavimą. Plačiu mastu ją organizavo vysk. M. Valančius. Jau 1859 jam pavyko apsodinti visą Žemaičių ir didelę dalį Seinų vyskupijos blaivybės brolijomis. Jų veikla buvo nepaprastai sėkminga. Net Didžioji So-vietška Enciklopedija tai pagarbiai pripažįsta. Tačiau Muravjovas, numalšinęs 1863 sukilimą, jas uždarė, kaip tariamai politinės rūšies organizacijas. Tik daug vėliau (1908) jų vietoje buvo įkurta Lietuvių katalikų blaivybės draugija.

Dr. A. Gylys, grįžęs į Lietuvą, įsijungė į šios draugijos darbą kaip ilgametis jos pirmininkas (1926-35) ir nuolatinis Lietuvos atstovas tarptautiniame Priešalkoholiniame biure Lozanoje, Šveicarijoj. Ta draugija 1927 m. jau tupėjo 180 skyrių su 22.000 narių. Ruošė paskaitas, organizavo priešalkoholines parodas, blaivybės savaites ir priešalkoholinius kursus blaivybės skelbėjams paruošti. 1931 draugija sušaukė pirmąjį Lietuvoje blaivaus jaunimo ugdymo kongresą. 1933, sukakus 75 m. nuo vysk. Valančiaus pirmųjų blaivybės draugijų įsikūrimo, buvo sušauktas pirmasis priešalkoholinis kongresas Lietuvoje. Jo posėdžiuose dalyvavo per 500 atstovų ir svečių, o jo metu surengtą priešalkoholinę parodą aplankė per 10.000 asmenų. Dr. A. Gylio iniciatyva buvo įsteigta narkotikams tirti laboratorija ir priešalkoholinis muziejus. Blaivybės idėją diegti leista gausi priešalkoholinę literatūra. Šalia "Sargybos", kuri buvo populiaraus turinio laikraštis, 1926 - 28 leistas dr. A. Gylio redaguojamas žurnalas "Santūra". 1929 dr. A. Gylys atspausdino "Alkoholizmas ir jo gydymas", o 1932 suredagavo "Pagrindiniai alkoholizmo klausimai".

Raštai

Nors dr. A. Gylio gyvenimo ir darbo sąlygos dažnai nebuvo palankios mokslinei kūrybai, tačiau jis pasireiškė ir toje srityje. Be minėtų dviejų disertacijų (filosofijos ir medicinos) ir dviejų priešalkoholinių knygų, jis įsteigė ir redagavo žurnalą "Santūra", rašė straipsnių "Sargybai" ir vedė jos sveikatos skyrių, keletą straipsnių išspausdino "Kosmos", "Židinyje", "Tiesos Kelyje". Atitrukdamas nuo varginančių gydytojo pareigų, dr. A. Gylys bandė rašyti ir atvykęs į JAV. "Darbininke" (1965) buvo atspausdinti straipsniai: Dvasios pusiausvyra ir jos sutrikimai, Psichinių ligų priežastys, Zig-muntas Freudas ir psichoanalizė, Kai kas iš psichinių ligų statistiikos. Rankraštiniame palikime dar yra šie rašiniai: Freud and Modern Philosophy, du straipsniai apie egzistencializmą, Moralinis dėsnis, sąžinė, atsakomybė, Apie kaltės problemą, Psichiatrija laiko tėkmėje, Netikėjimo dinamikos, Psichinių ligų sąvokos išsiskleidimas.

1966 pavasarį, pasitraukęs į poilsį Arizonoj, ypatingai įkibo į kūrybos darbą, lyg norėdamas atsigriebti už praeities apsileidimus. Labai gilinosi į egzistencializmo filosofiją. Paliko plataus veikalo planą. Atrodo, kad tas veikalas turėjo būti ateistinio egzistencializmo kritika. Jam pačiam artimiausia filosofinė srovė buvo neotomizmas.

Visuomenininkas

A. Gylys pirmąją visuomeniško darbo mokyklą išėjo ateitininkuose. 1913-14 jis pirmininkavo Mariampolės gimn. ateitininkų kuopai, slaptai veikiančiai. Buvo veiklus, skaitė referatus, mėgo deklamuoti.3 Būdamas paskutinėse klasėse ir tapęs studentu stiprino ateitininkų sąjūdį paskaitomis, rašiniais į "Ateitį". I pasaulinio karo metu ta kuopa sustojo veikusi. 1918 Velykų atostogų metu parvykęs iš Mūncheno, jis kalbėjo gimnazistams apie ateitininkus. Jo ir kun. A. Šmulkščio pastangomis kuopa buvo atgaivinta.4

Tuoj po I pasaulinio karo, kuomet dar nebuvo Lietuvoje universiteto, daug mūsų jaunuomenės vykdavo studijuoti į Vokietiją. Jų keliolika susitelkė Munchene ir sudarė Lietuvių studentų draugiją. A. Gylys buvo jos pirmininku, kol baigė mokslą.

1944 pasitraukęs į Vokietiją, Amerbacho miestelyje, Bavarijoje, dirbo kaip gydytojas. Vėliau apsigyveno (1946) didžiausioje lietuvių tremtinių stovykloje — Hanau. Greitai jį įsiurbė visuomenės veiklos sūkurys. 1947-48 jis buvo L. T. B. Vyr. komiteto pirmininkas. Gyvendamas netoli Frankfurto, dažnai lankydavosi JAV kariuomenės štabe tremtinių reikalus ginti. Ilgainiui užsimezgė artimi darbo santykiai su pik. Frostu, vyriausiu pareigūnu D. P. reikalams. Vėliau tokie pat geri santykiai susidarė su pik. Sage, kuris perėmė po pik. Frost D. P. globojimą. Tie karininkai parodė daug supratimo ir didelio palankumo, spręsdami tremtiniams svarbius reikalus. Lietuvių tremtinių reikalus gindamas, dr. A. Gylys buvo lankstus, diplomatiškas, bet ir neatlaidus, užsispyręs. "Kartą jis man yra pasakęs: kai jie išvaro mane pro vienas duris, aš pas juos sugrįžtu pro kitas".5 Jo bibliotekoje yra antologija "Tremties metai" su įrašu: "Dr. A. Gyliui, buvusiam L. T. B. Centro K-to pirmininkui, daug pasidarbavusiam tvarkant ir ginant Bendruomenės interesus". Pasirašė penki centro komiteto nariai.

Ypač daug dr. A. Gylys padėjo Dainavos meno ansambliui, jį rėmė, globojo jo išvykas ir gastroles, nes buvo įsitikinęs, kad menu gali daugiausia laimėti amerikiečių palankumo ir iš to gauti tremtiniams naudos. Ansamblis įvertino tai ir 1948.VIII.1 dr. A. Gylį pakėlė savo garbės pirmininku "už ypatingus nuopelnus Lietuvos meną garsinant kitų tautų tarpe, o taip pat ir tėviškai rūpinantis Dainava jai gyvybinės reikšmės momentais". Vykdamas į JAV, dr. A. Gylys galvojo ir apie ansamblio en bloc perkėlimą. Nepavyko tai padaryti. Tačiau jis parūpino jo daliai reikalingas atvykimui garantijas, o jiems atvykus gelbėjo atsikurti.

Be to, dr. A. Gylys 1947-48 buvo (iki pat išvykimo į JAV) Hanau stovyklos vadovu. Kai kurie prieš rinkimus kalbėjo esą "prof. Gylys nepraktiškas". Gal kartais jis buvo 'nepraktiškas' savo naudai ginti. Tačiau netrukus stovyklos gyventojai įsitikino, kad jis moka kietai ginti stovyklos lietuvius ir jų reikalus".6

Atvykęs į JAV ir tik suspėjęs surasti sau darbą ir pastogę, dr. A. Gylys 1948 organizavo L. T. B. Cicero apylinkę ir jai pirmininkavo vienerius metus.

Vienas svarbus dr. A. Gylio užmojis buvo Lietuvių profesorių draugijos Amerikoje įsteigimas (1948.11.18) Čikagoje. Iniciatoriai buvo A. Gylys, G. Galva, P. Jonikas, Ig. Šlapelis ir kt. Steigiamasis susirinkimas pirmuoju pirmininku išrinko dr. A. Gylį. Draugija aktyviai reiškėsi įvairiose kultūrinio darbo srityse ir su-orgnizavo eilę paskaitų naujiems tremtiniams Amerikos gyvenimą pažinti ir palengvinti jiems prigyti naujose sąlygose. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės įsisteigimui sutikus stiprų pasipriešinimą senųjų ateivių organizacijų nuotaikose, LPDA valdyba ėmėsi iniciatyvos išjudinti ją iš mirties taško. Visa valdyba tam žygiui pritarė. Dr. A. Gylys gynė tą reikalą ypatingai ir ne-atlaidžiai.7 Buvo sukviestas ALTo ir LPDA valdybų bendras posėdis, kuris pragiedrino nepasitikėjimo nuotaiką. Pirmininkui dr. A. Gyliui labai rūpėjo surasti praktiškas galimybes, kurios leistų ir įpareigotų LPDA valdybą ir jos narius prisidėti savo autoritetu ir darbais ir prie kitų svarbiųjų problemų sprendimo. 1951.VII.6 ir X.7 įvyko ALTo ir LPDA valdybų posėdžiai, kuriuose buvo pritarta Lietuvos etnografinių sienų studijoms. Dr. A. Gylys rūpinosi sudaryti konkrečių mokslinių studijų programą, kurią draugija turėtų sistemingai vykdyti. "Jis be jokių spyravimų pritarė mano iškeltam pasiūlymui, kad geriausiai tas studijų klausimas būtų išspręstas, įkūrus tremtyje Lituanistikos Institutą.7 P. Jonikui baigus savo mintis dėstyti, pasigirdo būdingas gyliškas apsisprendimas: "Na, tai ir steikime Lituanistikos institutą". Po pirmininko tokio "fiat" (tebus) pareiškimo ginčai baigėsi ir prasidėjo darbas.

Išvykęs iš Čikagos į Kings Park, L, I., N. Y., dr. A. Gylys turėjo mažiau progos reikštis lietuviškame gyvenime, bet nuo jo neatitrūko. Buvo PLB, Liet. katalikų mokslo akademijos narys, Lietuvių fondo tūkstantininkas. Ateitininkuose išbuvo 55 metus. Rėmė Išlaisvinimo fondą ir Balfą. Nešykštaudamas ištiesdavo savo dosnią ranką visiems geriems sumanymams.

Šeimos narys

Dr. A. Gylys paliko žmoną Mariją, žinomo patrioto ir pedagogo M. Endziulaičio dukrą. Susituokė 1924.VII.29. Ji yra antropologė, baigusi Mūncheno universitetą (1925).

Dr. A. Gyliui visuomeniškas pareigingumas prasidėdavo ne už namų slenksčio — viešumoje, bet šioje pusėje slenksčio, čia pat namuose, namų židinyje Jis buvo džentelmenas ne tik su svetimais, bet ir su sūnumis ir namų židinio saugotoja žmona. "Jis nesigailėjo man nei savo brangaus laiko, nei pinigo. Buvo linkęs įvairiom progom mane apdovanoti, ir dažnai reikėdavo sulaikyti jo dosnią ranką. Tik dėl manęs pasiryžo apsigyventi tolimoje Arizonoje . . . Saugojo, kad nenuvargčiau ir dažnai ragindavo pailsėti. . . paguldyk naštelius, pailsėk rankeles ... Jo šiltoje globoje jaučiausi kaip karalaitė".8 Būtų visai paprasta, net kasdieniška, jei taip rašytų tik rūtų vainiką nusiėmusi nuotaka. Tačiau tai pasakyta moters su baltu nuometu ir įžengusios, jos pačios žodžiais, į gyvenimo saulėleidžio laiką. Kiek daug žavingos romantikos turėjo būti jų gyvenimo tėkmėje!

Paliko tris sūnus. Vytautas baigė Urbanos univ. su Ph. D. laipsniu ir dėsto matematiką University of 111. Čikagoje. Jonas Loyolos univ. Čikagoje studijavo farmakologiją, įsigijo daktaro laipsnį ir šiuo laiku dirba Bristol-Meyers Co. Syracuse, N. Y. Jauniausias Julius studijavo miestų ūkį (Urban Economy) Wayne univ. Detroite ir, gavęs daktaro laipsnį, profesoriauja Toledo universitete. Liko ir 9 vaikaičiai.

Nebuvo lengva išleisti sūnus į mokslą. Didžiausią auką teko padaryti tėvams: gyventi atskirai net trylika metų (1952-65). Dr. A. Gylys išvyko į Kings Park, o motina pasiliko Čikagoje, nes vaikai jau buvo įsivarę į mokslą. Nebuvo lengva finansuoti jų mokslą, nors tėvas didžiumą savo algos atsiųsdavo šeimai. Sūnūs, kaip ir visa jaunuomenė, šalia mokslinimosi, turėjo ir kitokių polinkių. "Kai jo sūnūs pradėjo šnekėti apie įsigijimą automobilių, dr. A. G. į-tikinančiai tarė: dabar organizuosime fondą jūsų studijoms, bet ne automobiliams pirkti".6 Tik Gylių šeimoje nebuvimas vaikų ir tėvų problemos ir daugiaveidžių psichedeliškų kompleksų, tik tėvų įdiegta pagarba idealams ir įskiepyta pažiūra apie mokslo vertę nugalėjo visus sunkumus. Užaugę sūnūs įvertino tėvo pasišventimą jų išmokslinimui. Jie ypatingai vertina tėvo įtaigojantį pageidavimą, kad "mes, vaikai, darytume visa geriausiai ir siektume tobulumo savo pastangose. Jam buvo įdomu išgirsti apie pažangą ir nusivylimus, tačiau neklausdavo tiesiog, kada baigsi ir būsi savarankus". Į jų širdį įkrito ir kitas tėvo būdo bruožas — "optimizmas", kad viskas galima, jei bandoma.9

Asmens bruožai

Dr. A. Gylio būdas buvo jo tėvų būdo savybių sintezė. Jis buvo ramus. Dominavo fleg-matinio temperamento bruožai. Introvertinis tipas, savyje užsiskleidęs. Tasai jo savyje užsidarymas atrodė kažkoks savotiškas, ne toks, kaip paprastai jis atrodo: nebuvo pastebimas veido bruožų sustingimas, rūstumas, ūkanotumas.  Ir iš jo akių sroveno patraukli šiluma, o nuo lūpų skrido šypsena. Iš jo dvelkdavo kažkoks ramumas ir sukeldavo pasitikėjimą ne tik juo pačiu. Kalbėjo lėtai, tartum atsverdamas žodžius.

Dr. A. Gylys su žmona ir sūnumis

Vyraujantys dr. A. Gylio būdo bruožai sukeldavo mintį, kad jo pavardė turi būti Gylis, bet ne Gylys — ji turi būti kildinama iš "gilus", o ne iš "gilti". Jame nebuvo nei geliančios satyros, nei kandžios pašaipos, nei žeidžiančios nuoskaudos.

"Jis buvo idealistas ir altruistas. Patarnavimas, paslauga artimui suteikdavo jam džiaugsmo. Neturtingiems ir savo draugams bei artimiesiems teikdavo nuoširdžiai ir nemokamai sveikatos patarimus".' Pinigo negarbino ir jam nevergavo. Kuomet okupantai atėmė iš jo su dideliu vargu pasistatytą ligoninę, šypsena nedingo iš jo veido. Jo pasaulėžiūra, kaip ir dera filosofijos ir medicinos daktarui, buvo tiksliųjų mokslų ir filosofinės antropologijos lydinys. Uoliai praktikuojantis katalikas. "Šviesiai žiūrėdamas į ateitį, drąsiai žengdavo per gyvenimo sudaromus milžiniškus slenksčius. Audringoje gyvenimo jūroje nepaleisdavo vairo ir niekam nesiskųsdavo. Jėgas sėmė tik iš vieno šaltinio — iš Dievo. Jo kantrybės pavydėdavau. Ligoje, karo sūkuriuose ir įvairiuose sunkumuose buvo ištvermingas ir tylus".

Antanas Gylys sugebėjo garbingai nueiti jam skirtą gyvenimo kelią. Jis savo išpažįstamomis idėjomis, savo darbais sukūrė tauraus žmogaus paveikslą ir daug nusipelnė lietuvių visuomenei. Tokie vyrai puošia mūsų praeitį.

1.    M. Gylienė, 1967.1.28 laiškas.
2.    Aidai, 1966 nr. 10.
3.    B. Žukauskas, 1967.X.4 laiškas.
4.    J. Rajeckas, 1967.1.24 laiškas.
5.    P. Maldeikis, 1967.11.24 laiškas.
6.    G. Galva, Draugas, 1966.XII.2.
7.    P. Jonikas, 1967.1.28 laiškas.
8.    M. Gylienė, 1967.VII.16 laiškas.
9.    Jono Gylio 1967.11.12 laiškas, Juliaus A. Gylio
1967.XII.1 laiškas, Vytauto Gylio 1967.XI.16 laiškas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai