Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TROJOS ARKLYS DIEVO MIESTE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. L. Navickas   
Nors su Vatikano II susirinkimu Bažnyčia pradėjo naują savo gy­venimo tarpsnį, tačiau ne vienam tikinčiajam Bažnyčios atsinaujini­mas kelia rūpestį ir nerimavimą. Ir ne be pagrindo! Jei su nuo­širdumu ir atsidėjimu pastudijuo­sime II Vatikano dokumentus, kons­titucijas ir dekretus, kurių pirmuo­sius du tomus jau turime lietuvių kalboje, vargu suabejosime Bažny­čios reformų aktualumu ir svarba. Tačiau jei paskaitysime reformas liečiančias dabarties knygas ir straipsnius, tikrai susidarysime vi­sai skirtingą vaizdą. Pavyzdžiui, vysk. Francis Simone, kun. Du Bay, Daniel Callahan raštuose visai ne­dviprasmiškai reikalaujama, kad Bažnyčia atsisakytų savo pagrin­dinių dogmų, daugiau dėmesio skir­tų elgetynams (slums) negu atpir­kimui, kurtų specialias unijas, ku­rios prieš vyskupus gintų kunigų teises ir t.t. Kaip visa tai suderin­ti su labai nuosaikiomis ir blaivio­mis Bažnyčios pažiūromis? Ar su pagrindu galime sakyti, kad šioje vis gausėjančioje literatūroje reiš­kiasi daugiau teologinis diletantiz­mas negu teologija, daugiau lėkš­tas sekuliarizmas negu antgamtinis interesas, daugiau susimaišymas negu sveikas protas?

Atsakyti į šiuos jautrius klausi­mus kaip tik ir yra pagrindinis uždavinys Fordhamo univ. prof. Dietrich von Hildebrand'o knygos Trojan Horse in the City of God (Franciscan Herald Press, Chica-go, 1967, 233 psl.). Paties autoriaus žodžiais tariant, šis veikalas skiria­mas tiems, kurie dar suvokia žmogaus metafizinę padėtį, kurie dar atsispiria smegenų plovimui ir pa­saulietiškiems šūkiams (secular slo-gans). ši knyga verta ypatingo dė­mesio ir todėl, kad joje Bažnyčios atsinaujinimo prasmės klausimas keliamas ir sprendžiamas su didele rimtimi, giliu nuoširdumu ir tikrai augustiniška meile katalikų Bažny­čiai.

Kai daugeliui teologų ir pasau­liečių dabarties reformos reiškia prisitaikymą moderniems laikams, tai D. von Hildebrandui religinis atsinaujinimas sutampa su nuola­tine Bažnyčios pastanga aiškiau aptarti jos antgamtinę esmę ir misiją. Su šiuo pagrindiniu užda­viniu paryškinti apreikštąją tiesą yra neatsiejamai susijęs Bažnyčios pasipriešinimas sekuliarizacijai, ku­ri, lyg tas Trojos arklys, braunasi į Dievo miestą, siekdama šventus dalykus paversti pasaulietiškais da­lykais. Autentiškasis Bažnyčios at­sinaujinimas — tai vieno ir to pa­ties tikėjimo pagilinimas ir pagyvi­nimas, šitaip suprastas Bažnyčios atsinaujinimas nieko bendro netu­ri nei su evoliucija, nei su techni­kos pažanga, nei pagaliau su Hė­gelio pasaulinės dvasios raida isto­rijoje.

Tikrąjį Bažnyčios atsinaujinimą reikia suprasti "instaurare omnia in Christo" principo šviesoje. Pa­žangumas ir konservatyvizmas tai tik klaidinančios alternatyvos, nes Vatikano II susirinkimas žadina rinktis Kristų ir grįžti į autentiš­ką Bažnyčios dvasią, gryninant ir atnaujinant nesikeičiančiuosius ka­talikybės principus. Tai ne kompro­misas su šių laikų pasauliu, bet antgamtinio Bažnyčios gyvastingu­mo apraitka. žinoma, niekuomet negalėsime tinkamai suprasti reli­ginio atsinaujinimo prasmės, jei tiesą ir žmogaus sąmonę vaizduosi-mės švytuokle, kuri neišvengiamai perbėga iš vieno kraštutinumo į ki­tą ir sustoja viduryje Susimaišiu­sieji galvoja, kad kiekviena reakci­ja ankstyvesnėms klaidoms ir trū­kumams jau tuo pačiu yra tiesos atskleidimas. Anaiptol, tiesa ir kraš­tutinumų suderinimas yra du skir­tingi dalykai. Reikia taip pat ne­pamiršti, kad nepilna tiesa dar nė­ra klaida. Pavyzdžiui, katalikų Baž­nyčios santuokos doktrina, užak­centuojanti gimdymą, yra nepilna tiesa, ir kaip tik dėl to ji papil-dytina žmogiškosios meilės verty­bės tiesa. Tačiau nepamirština, kad klaidinga lyčių interpretacija visuo­met atidaro duris visai eilei klai­dų, įsidėmėtini jėzuito W. Molins-ky svarstymai, esą, reikia rimtai su­abejoti priešvestuvinio neskaistu­mo nedorumu, nes Tomo Akvinie­čio argumentai tuo klausimu yra labai menki. Išeitų, kad neskaistu­mo nuodėmingumą ar nenuodė-mingumą apsprendžia vien šv. To­mo įrodymų logika. D. von Hilde-brando supratimu, toki svarstymai išreiškia tik absoliutų aklumą do­rinėms vertybėms.

Katalikai, kurie save mėgsta va­dinti pažangiaisiais, yra tiesiog įsi­mylėję į moderniųjų laikų dvasią, kurioje jie regi ne tik galutinį tie­sos žodį, bet ir patį tobuliausiąjį gyvenimo būdą. Suabsoliutindami dabartį, modernistai užsimerkia prieš visus šių laikų trūkumus ir neigiamybes. Tikrojo aggiornamen-to sąvoka yra blaivi ir kritiška: jis pritaria visiems pozityviems dabarties laimėjimams, bet atmeta visa, kas žmogų nužmogina. Per­vertintame modernizme nėra vie­tos nė senai tiesai, jog žmogaus esminė prigimtis nekinta, kad skir­tumas tarp dviejų epochų nėra ab­soliutus. Kaip praeityje, taip ir da­bar, žmogus savo laimės šaltinius randa pažinime, meilėje, draugys­tėje, grožyje, kūryboje. Skirtumas tarp dviejų vieno ir to paties lai­kotarpio asmenų dažnai būna di­desnis negu tarp dviejų asmenų, kuriuos skiria didžiulis laiko tarpas.

Visai nesunku suvokti, kad kardi­nolas Newmanas (m. 1890) yra daug artimesnis šv. Augustinui (m. 430) negu Karoliui Marksui (m. 1883).

Taigi, viena iš pagrindinių kliū­čių tinkamai suprasti Bažnyčios at­sinaujinimo prasmę glūdi intelek­tualiniame dabarties klimate. Se-kuliarizmo šalininkai pervertino mokslą ir pavertė jį fetišu. Nepri­pažindami Bažnyčiai antgamtinio charakterio, jie užsispyrusiai tvir­tina, kad tikrasis atsinaujinimas ga" li ateiti tik per Bažnyčios priside­rinimą prie psichologijos, sociologi­jos ir kitų mokslų atradimų. Pasak jų, tiktai tokiu būdu yra galimy­bė išeiti iš "katalikiškojo geto". Tačiau D. von Hildebrandas mano, kad Bažnyčios supasaulietinimas iš tiesų reržkia "išeiti" iš katalikybės, bet pasilikti gete.

Posūkiui į sekuliarizmą lemian­čios reikšmės turėjo Teilhard de Chardino teologinė fikcija, kurioje nėra vietos nei gimtajai nuodėmei, nei atpirkimui. Iš tiesų, šioje teo­rijoje atsinaujinimas Kristuje pri­valo užleisti vietą žmogaus evoliu­cijai, kurioje kiekviena tiesa, įskai­tant apreikštąją tiesą, priklauso nuo epochinės dvasios. Be to, čia asmuo turi būti pasirengęs pa­klusti kosminėms jėgoms ir savo asmeninę sąmonę įjungti į bendrą antasmeninę sąmonę.

Pati rimčiausia grėsmė tikram Bažnyčios atsinaujinimui slypi sim­patijoje amoralizmui ir antipatijo­je dorinėms vertybėms. Jau prieš Vatikano II susirinkimą pasigirs­davo balsų, kad Kristus atėjo į šį pasaulį ne dorovės skelbti, bet kur­ti Dievo Karalijos. Nors paskutinio­ji šio tvirtinimo dalis yra bė" jo­kių priekaištų, tačiau sakyti, kad dorovė nevaidina jokio vaidmens Dievo Karalijos kūrime, yra di­džiausia nesąmonė. Žinoma, simpa­tiją amoralizmui galima suprasti ir kaip pasipriešinimą legalisti-niam dorovės aiškinimui, kur do­rovingumas paverčiamas draudžia-mumu, o pozityvus dorybių įgyven­dinimas lieka pamirštas. Legalisti-nis dorovės aiškinimas nėra girti­nas, tačiau dar mažiau girtinas yra Indore vyskupo Simons teigi­mas, jog dorovė liečia tik žmogaus gerovę. Reikia apgailestauti, kad katalikų vyskupas dorame gyveni­me jau nebemato Dievui reiškia­mos garbės ir šlovės.

Abejingumą dorai D. von Hilde­brandas pastebi ir Kari Rahnerio pokalbyje su komunistais Herren­chiemsee, šiame dialoge garsusis teologas tvirtina, kad ateityje ka­talikams reikės atsisakyti visos ei­lės tradicinių vertybių, pasilaikant tik žmogaus garbingumo vertybę. Tenka ir vėl stebėtis, sako D. von Hildebrandas, kad toks iškilus jė­zuitų teologas noriai prisideda prie antipatijos dorai ir jos sureliaty-vinimo.

Modernizmo, scientizmo, amora-lizmo ir reliatyvizmo paveikti, ku­nigai ir pasauliečiai kai nebesu­pranta tikrosios religijos prasmės, šių kunigų elgesys labai mažai ski­riasi nuo paprastų tarnautojų ar šiaip profesionalų elgesio, ir jų santykiai su tikinčiaisiais primena pasaulietiškų pareigūnų apsiėjimą su savo klientais. Pasigendame tik­rojo "sentiré cum ecclesia" — įsi­jautimo į Bažnyčios antgamtinę prigimtį ir eiliniuose tikinčiuosiuo­se. Toldami nuo tikėjimo, jie visi pasilieka abejingi šv. Povilo įspėji­mui: 'Panagrinėkite visus daly­kus; pasilaikykite tuos, kurie geri", šitokio atsitolinimo akivaizdoje ka­talikų Bažnyčios subruzdimas atsi­naujinti ir sugrįžti prie esminių re­ligijos dalykų įgyja ypatingą reikš­mę ir aktualumą.

Norėtume baigti šią trumpą ap­žvalgą su keliomis pastabomis apie knygos autorių. Dietrich von Hil­debrandas gimė Florencijoje. Filo­sofines studijas baigė Göttingene, kur paskaitų klausėsi pas fenome­nologijos kūrėją E. Husserlį. Perė­jęs į katalikybę, filosofiją dėstė Mūnchene, Vienoje, Tulūzos katali­kų institute ir Fordhame. Svarbiau­si veikalai vokiečių kalba: Die Idee der sittlichen Handlung, Metaphy­sik der Gemeinschaft, Vom Wesen des philosophischen Fragens und Erkennens. Pažymėtini veikalai anglų kalba: In Defense of Purity, Transformation in Christ, True Morality and its Counterfeits, Christian Ethics, Morality and Situation Ethics.

J. L. Navickas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai