TROJOS ARKLYS DIEVO MIESTE Spausdinti
Parašė J. L. Navickas   
Nors su Vatikano II susirinkimu Bažnyčia pradėjo naują savo gy­venimo tarpsnį, tačiau ne vienam tikinčiajam Bažnyčios atsinaujini­mas kelia rūpestį ir nerimavimą. Ir ne be pagrindo! Jei su nuo­širdumu ir atsidėjimu pastudijuo­sime II Vatikano dokumentus, kons­titucijas ir dekretus, kurių pirmuo­sius du tomus jau turime lietuvių kalboje, vargu suabejosime Bažny­čios reformų aktualumu ir svarba. Tačiau jei paskaitysime reformas liečiančias dabarties knygas ir straipsnius, tikrai susidarysime vi­sai skirtingą vaizdą. Pavyzdžiui, vysk. Francis Simone, kun. Du Bay, Daniel Callahan raštuose visai ne­dviprasmiškai reikalaujama, kad Bažnyčia atsisakytų savo pagrin­dinių dogmų, daugiau dėmesio skir­tų elgetynams (slums) negu atpir­kimui, kurtų specialias unijas, ku­rios prieš vyskupus gintų kunigų teises ir t.t. Kaip visa tai suderin­ti su labai nuosaikiomis ir blaivio­mis Bažnyčios pažiūromis? Ar su pagrindu galime sakyti, kad šioje vis gausėjančioje literatūroje reiš­kiasi daugiau teologinis diletantiz­mas negu teologija, daugiau lėkš­tas sekuliarizmas negu antgamtinis interesas, daugiau susimaišymas negu sveikas protas?

Atsakyti į šiuos jautrius klausi­mus kaip tik ir yra pagrindinis uždavinys Fordhamo univ. prof. Dietrich von Hildebrand'o knygos Trojan Horse in the City of God (Franciscan Herald Press, Chica-go, 1967, 233 psl.). Paties autoriaus žodžiais tariant, šis veikalas skiria­mas tiems, kurie dar suvokia žmogaus metafizinę padėtį, kurie dar atsispiria smegenų plovimui ir pa­saulietiškiems šūkiams (secular slo-gans). ši knyga verta ypatingo dė­mesio ir todėl, kad joje Bažnyčios atsinaujinimo prasmės klausimas keliamas ir sprendžiamas su didele rimtimi, giliu nuoširdumu ir tikrai augustiniška meile katalikų Bažny­čiai.

Kai daugeliui teologų ir pasau­liečių dabarties reformos reiškia prisitaikymą moderniems laikams, tai D. von Hildebrandui religinis atsinaujinimas sutampa su nuola­tine Bažnyčios pastanga aiškiau aptarti jos antgamtinę esmę ir misiją. Su šiuo pagrindiniu užda­viniu paryškinti apreikštąją tiesą yra neatsiejamai susijęs Bažnyčios pasipriešinimas sekuliarizacijai, ku­ri, lyg tas Trojos arklys, braunasi į Dievo miestą, siekdama šventus dalykus paversti pasaulietiškais da­lykais. Autentiškasis Bažnyčios at­sinaujinimas — tai vieno ir to pa­ties tikėjimo pagilinimas ir pagyvi­nimas, šitaip suprastas Bažnyčios atsinaujinimas nieko bendro netu­ri nei su evoliucija, nei su techni­kos pažanga, nei pagaliau su Hė­gelio pasaulinės dvasios raida isto­rijoje.

Tikrąjį Bažnyčios atsinaujinimą reikia suprasti "instaurare omnia in Christo" principo šviesoje. Pa­žangumas ir konservatyvizmas tai tik klaidinančios alternatyvos, nes Vatikano II susirinkimas žadina rinktis Kristų ir grįžti į autentiš­ką Bažnyčios dvasią, gryninant ir atnaujinant nesikeičiančiuosius ka­talikybės principus. Tai ne kompro­misas su šių laikų pasauliu, bet antgamtinio Bažnyčios gyvastingu­mo apraitka. žinoma, niekuomet negalėsime tinkamai suprasti reli­ginio atsinaujinimo prasmės, jei tiesą ir žmogaus sąmonę vaizduosi-mės švytuokle, kuri neišvengiamai perbėga iš vieno kraštutinumo į ki­tą ir sustoja viduryje Susimaišiu­sieji galvoja, kad kiekviena reakci­ja ankstyvesnėms klaidoms ir trū­kumams jau tuo pačiu yra tiesos atskleidimas. Anaiptol, tiesa ir kraš­tutinumų suderinimas yra du skir­tingi dalykai. Reikia taip pat ne­pamiršti, kad nepilna tiesa dar nė­ra klaida. Pavyzdžiui, katalikų Baž­nyčios santuokos doktrina, užak­centuojanti gimdymą, yra nepilna tiesa, ir kaip tik dėl to ji papil-dytina žmogiškosios meilės verty­bės tiesa. Tačiau nepamirština, kad klaidinga lyčių interpretacija visuo­met atidaro duris visai eilei klai­dų, įsidėmėtini jėzuito W. Molins-ky svarstymai, esą, reikia rimtai su­abejoti priešvestuvinio neskaistu­mo nedorumu, nes Tomo Akvinie­čio argumentai tuo klausimu yra labai menki. Išeitų, kad neskaistu­mo nuodėmingumą ar nenuodė-mingumą apsprendžia vien šv. To­mo įrodymų logika. D. von Hilde-brando supratimu, toki svarstymai išreiškia tik absoliutų aklumą do­rinėms vertybėms.

Katalikai, kurie save mėgsta va­dinti pažangiaisiais, yra tiesiog įsi­mylėję į moderniųjų laikų dvasią, kurioje jie regi ne tik galutinį tie­sos žodį, bet ir patį tobuliausiąjį gyvenimo būdą. Suabsoliutindami dabartį, modernistai užsimerkia prieš visus šių laikų trūkumus ir neigiamybes. Tikrojo aggiornamen-to sąvoka yra blaivi ir kritiška: jis pritaria visiems pozityviems dabarties laimėjimams, bet atmeta visa, kas žmogų nužmogina. Per­vertintame modernizme nėra vie­tos nė senai tiesai, jog žmogaus esminė prigimtis nekinta, kad skir­tumas tarp dviejų epochų nėra ab­soliutus. Kaip praeityje, taip ir da­bar, žmogus savo laimės šaltinius randa pažinime, meilėje, draugys­tėje, grožyje, kūryboje. Skirtumas tarp dviejų vieno ir to paties lai­kotarpio asmenų dažnai būna di­desnis negu tarp dviejų asmenų, kuriuos skiria didžiulis laiko tarpas.

Visai nesunku suvokti, kad kardi­nolas Newmanas (m. 1890) yra daug artimesnis šv. Augustinui (m. 430) negu Karoliui Marksui (m. 1883).

Taigi, viena iš pagrindinių kliū­čių tinkamai suprasti Bažnyčios at­sinaujinimo prasmę glūdi intelek­tualiniame dabarties klimate. Se-kuliarizmo šalininkai pervertino mokslą ir pavertė jį fetišu. Nepri­pažindami Bažnyčiai antgamtinio charakterio, jie užsispyrusiai tvir­tina, kad tikrasis atsinaujinimas ga" li ateiti tik per Bažnyčios priside­rinimą prie psichologijos, sociologi­jos ir kitų mokslų atradimų. Pasak jų, tiktai tokiu būdu yra galimy­bė išeiti iš "katalikiškojo geto". Tačiau D. von Hildebrandas mano, kad Bažnyčios supasaulietinimas iš tiesų reržkia "išeiti" iš katalikybės, bet pasilikti gete.

Posūkiui į sekuliarizmą lemian­čios reikšmės turėjo Teilhard de Chardino teologinė fikcija, kurioje nėra vietos nei gimtajai nuodėmei, nei atpirkimui. Iš tiesų, šioje teo­rijoje atsinaujinimas Kristuje pri­valo užleisti vietą žmogaus evoliu­cijai, kurioje kiekviena tiesa, įskai­tant apreikštąją tiesą, priklauso nuo epochinės dvasios. Be to, čia asmuo turi būti pasirengęs pa­klusti kosminėms jėgoms ir savo asmeninę sąmonę įjungti į bendrą antasmeninę sąmonę.

Pati rimčiausia grėsmė tikram Bažnyčios atsinaujinimui slypi sim­patijoje amoralizmui ir antipatijo­je dorinėms vertybėms. Jau prieš Vatikano II susirinkimą pasigirs­davo balsų, kad Kristus atėjo į šį pasaulį ne dorovės skelbti, bet kur­ti Dievo Karalijos. Nors paskutinio­ji šio tvirtinimo dalis yra bė" jo­kių priekaištų, tačiau sakyti, kad dorovė nevaidina jokio vaidmens Dievo Karalijos kūrime, yra di­džiausia nesąmonė. Žinoma, simpa­tiją amoralizmui galima suprasti ir kaip pasipriešinimą legalisti-niam dorovės aiškinimui, kur do­rovingumas paverčiamas draudžia-mumu, o pozityvus dorybių įgyven­dinimas lieka pamirštas. Legalisti-nis dorovės aiškinimas nėra girti­nas, tačiau dar mažiau girtinas yra Indore vyskupo Simons teigi­mas, jog dorovė liečia tik žmogaus gerovę. Reikia apgailestauti, kad katalikų vyskupas dorame gyveni­me jau nebemato Dievui reiškia­mos garbės ir šlovės.

Abejingumą dorai D. von Hilde­brandas pastebi ir Kari Rahnerio pokalbyje su komunistais Herren­chiemsee, šiame dialoge garsusis teologas tvirtina, kad ateityje ka­talikams reikės atsisakyti visos ei­lės tradicinių vertybių, pasilaikant tik žmogaus garbingumo vertybę. Tenka ir vėl stebėtis, sako D. von Hildebrandas, kad toks iškilus jė­zuitų teologas noriai prisideda prie antipatijos dorai ir jos sureliaty-vinimo.

Modernizmo, scientizmo, amora-lizmo ir reliatyvizmo paveikti, ku­nigai ir pasauliečiai kai nebesu­pranta tikrosios religijos prasmės, šių kunigų elgesys labai mažai ski­riasi nuo paprastų tarnautojų ar šiaip profesionalų elgesio, ir jų santykiai su tikinčiaisiais primena pasaulietiškų pareigūnų apsiėjimą su savo klientais. Pasigendame tik­rojo "sentiré cum ecclesia" — įsi­jautimo į Bažnyčios antgamtinę prigimtį ir eiliniuose tikinčiuosiuo­se. Toldami nuo tikėjimo, jie visi pasilieka abejingi šv. Povilo įspėji­mui: 'Panagrinėkite visus daly­kus; pasilaikykite tuos, kurie geri", šitokio atsitolinimo akivaizdoje ka­talikų Bažnyčios subruzdimas atsi­naujinti ir sugrįžti prie esminių re­ligijos dalykų įgyja ypatingą reikš­mę ir aktualumą.

Norėtume baigti šią trumpą ap­žvalgą su keliomis pastabomis apie knygos autorių. Dietrich von Hil­debrandas gimė Florencijoje. Filo­sofines studijas baigė Göttingene, kur paskaitų klausėsi pas fenome­nologijos kūrėją E. Husserlį. Perė­jęs į katalikybę, filosofiją dėstė Mūnchene, Vienoje, Tulūzos katali­kų institute ir Fordhame. Svarbiau­si veikalai vokiečių kalba: Die Idee der sittlichen Handlung, Metaphy­sik der Gemeinschaft, Vom Wesen des philosophischen Fragens und Erkennens. Pažymėtini veikalai anglų kalba: In Defense of Purity, Transformation in Christ, True Morality and its Counterfeits, Christian Ethics, Morality and Situation Ethics.

J. L. Navickas