Eilėraščiai |
Parašė Pranas Visvydas |
ISTORIJOS GARBEI Kai aplankysiu Azijos lopšj, istorijos garbei aš palytėsiu griuvėsių delną Harapos mieste. Bet nepatirsiu, ar mano kaimo šventi griuvėsiai bus kada nors palytėti praeinančio pirštų. Žemės paminklai! Visur apšlakstyti žmonijos krauju. Ak, ziguratai Bagdado ir Istambulo melsvi kupolai! Kabantys Persijos sodai, pakvipę Firdusio vaisiais. Freskos Asyžiuje. Puokštės ovalo. Rigvedos eilės. Jūs ir dainužė mano gimtinės vienam pasauly bręstat sapnuose ir nenutylat vasaros naktį. Savo reljefų raštais ir piešiniais Altamiros verčiate žmogų pamilti senovės amžiną grožį. Vėl pro suskirdusį dumblą kūrybos balsas garbina saulę. Šaukia: Sustok, keleivi! Rytmečio dvelksmas nuo slenksčio akmens pakyla. Pajuda sluoksnis. Vėl praeitis alsuoja. AFRIKA Afrika! Tau aš norėčiau įteikti bent dalį savo žvarbios patirties iš krašto speigais penėto. Tau aš norėčiau nukalti skydą iš laisvės plieno. Drauge kovoti už žemės derlių ir rytmečio šviesą. Tu lyg vanduo Senegalo, dvelkiąs kaitra Saharos, imi pamilti vėsią Atlanto pakrančių jaunystę. Tavo kalnynuose lobiai nušvinta vilties žemčiūgais. Tavo miškuose trykšta verslo ir žaismo šaltiniai. Gal tu ir man netrukus dievaitės Auroros žvilgsniu tarsi paguodos gilų žodį tremtinio širdžiai. Aš drožinėju šiandieną surastą kedro šakelę. Rymau ir laukiu kažko Tagazos miesto gatvelėj. Ant mano juosvo veido išliko jau blunkančios žymės mūsų aušros, kurią, lyg stebuklą, atnešė dirvai protėvių ryžtas, įkėlęs laisvės vėliavą bokštuos, davęs mums polėkių puokštę, įprasminęs veiklą ... Ko man kalbėt apie šiaurę. Sunku tau suprasti Speigo prasmės ir kardo klastingo aštrumo. Tavo vaikystės tikrovėj skamba dar būgno oda, šaukianti šokiui, bet ne ledų sugrįžimui. D. Kolbaitė Miestas saulėje LOS ANGELES Miestą radau prie sidabrinio kalnyno. J o išvagotam veide kvepėjo greitkelių žievės. Tankūs kvartalai tvino aplinkui. Pašlaičių palmės, kaip seserys, glostė bundančią erdvę. Paukščiai ant vielų lingavo. Hibiskai pasieniais degė žarijų aistra. Pavėsy, ant parko suolų Tylūs sėdėjo vyrai, vienatvės barzdas pakabinę, Sekė pro krūmus automobilių blizgantį žaismą. Kartais pro triukšmą išgirsdavau mylimą garsą. Argi vaikystė šaukia? Argi vaidenasi Kaunas? Kartais mintis netikėta, įkvėpta tvenkinio gulbių, šildė krūtinę troškimais, ragino kopti į šlaitą; bėgti nuo raižančių gatvę plakatų, nuo bokštų; bėgti nuo sankryžų pykčio, nuo eismo dūmų; skristi tolyn su malūnsparniu, žibančiu saulėj, į Katalinos salą ir ten, prie įlankos valčių, kranto terasoj, stebėti saulėtekio grožį. Žiūrint į vyrų barzdotus veidus, tarytum tėvo veidas kilnus tarp jų išryškėjo. Toks paslaptingas. Argi jis vėl man prabyla? Mielas senatvės jausmas ošia kaip ąžuolas kresnas Kauno vėsiam ąžuolyne. Rodos, jo ašaros žydrios ant oleandro ištrykšta. Rodos, matau jį kaip sakalą baltą pakylant ir vėl pradingstant miesto daiktų sūkuryje. Keista man buvo, kad mūsų likimą ilgoj kelionėj tėvo dvasia vėl atklysta į šviesų angelų miestą ir čia klajoja gelsvuos bulvaruos ir ieško tėviškės žaizdro. Ieško taikos ir meilės. |