Eilėraščiai |
Parašė ALGIMANTAS MIKUTA |
BALADĖ APIE BĖGANTĮ LAIKĄ Įeisim kiekvienas į savo kabiną, Į savąjį urvą, į savo likimą. Ir skalėse mažos rodyklės virpės, — Štai šitiek potencijos, Šitiek vertės. Prašau — perigėjus, Prašau — apogėjus. Prašau — perspektyvos penkiolikai amžių. Gimdykite, bobos, plikus išradėjus Po rudenio saule, po Grįžulo samčiu. Atverskite galvas į ugnį raudoną. Gal jūs paskutinės šitaip. Raudokit. Gal jūs paskutinės šitaip. Nekeikit. Negalima nieko šioj žemėj pakeisti. Išėjo mamutai. Išėjo bizonai. Skambėjo moliniai palydų bidonai. Ir stovi kieme paskutinis arklys, Nuleidęs prieš žmogų rasotas akis. # # # Aš viską barstau ne todėl, kad visko turėčiau per daug, ne todėl, kad panešti sunku. Aš tiesiog užmirštu, kad eiti reikia lėtai, kaip eina vaikas, nešantis vandenį, flegmatiškai, kaip brenda per smėlį pirklių karavanas, atsargiai, kaip šliaužia sunkvežimiai su senukų grabais į kaimo bažnyčias. O jei aš sėdėčiau? Jei aš sėdėčiau, mano turtai gulėtų ramiai. Mano turtai pasentų ir mirtų. Aš nenoriu būti daiktų ir minčių kapinynu. Aš nenoriu, kad mano ausys virstų duobėm, į kurias nusileidžiama amžiams. Mano dantys — paminklais baltais, o plaukai ant krūtinės — apleistų kapinaičių žole. Aš viską barstau: vaikystės muziką, adresus, pirštines, meilės dainas ir laikrodžių skaitmenis, ir viską, kas gyva, kas gyva, kas gyva . Pabyra nauji obuoliai ir kometos. Aš bėgu. Renku. ETIUDAS Lekia rytmečiais į rytus paukščiai šviesoje kaip upėj išskalbti. Guli kelias, šiltas, neataušęs, ir širdis velnioniškai talpi. Eisiu, kol apgaulė nepabudo, kol miestelis murma pro miegus, ir kramtysiu kietą kietą grūdą kaip valstietis, kirsdamas rugius. UŽMIRŠTOJI Šviečia lempa prie spaudos kiosko. Mažas miestas šlapias ir geltonas. Tu eini, kas žingsnį baisiai kosti Ir taisai sulytą kapišoną. Tavimi gamta lengvai kartoja Užmirštosios vakarą ir naktį. Dar krapnoja, dar lengvai krapnoja, Ir šunims patinka pelkes lakti. Kaip ragai, aplūžę ir išbrinkę, Virš namų antenų siluetai. Ir lietum jau to nebeištrinti, Ką išgraužė ankstesnieji lietūs. Tik nebent pūga sniegu užklostys Tavo viltį, skausmą ir svajonę. Tu eini, kas žingsnį baisiai kosti Ir taisai sulytą kapišoną. |